Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Zita Romanovaitė Baudž. byla Nr. 1A-674-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.3.1.; 1.1.11.11.; 1.1.8.6.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N Uosprendis

2010 m. gruodžio 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Z. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav Žarkov) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-09-03 nuosprendžio, kuriuo I. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir mokytis.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jam baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 82 straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įspėjimas ir įpareigojimas mokytis. Dėl D. J. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Z. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. J., pavartodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, tai yra jie 2008-12-16, apie 14.00 val., prie Baltijos pr. 63, Klaipėdoje, veikdami bendrininkų grupe, pavartodami fizinį smurtą, suduodami smūgius ranka L. S. į veidą ir galvą, iš L. S. pagrobė 550 Lt vertės nešiojamąjį žaidimų kompiuterį „SONY PlayStation Portale“ su jame buvusia 250 Lt vertės atminties kortele. Tokiu būdu, I. Z. bei D. J., veikdami kartu, pagrobė svetimo turto, priklausančio D. S., už 800 Lt.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Analizuodama sąvokos „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ supratimo problemą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008 išaiškino, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Kartu plenarinė sesija atkreipė dėmesį į tai, kad svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, būtina turėti galvoje, jog ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs, pvz.: nors asmuo padarė dvi pakartotines veikas, tačiau dėl pirmosios suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas; asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; asmuo anksčiau buvo nuteistas už baudžiamojo nusižengimo padarymą ir atliko paskirtą bausmę; asmuo anksčiau buvo nuteistas už nusikalstamą veiką ir nors bausmės neatliko, tačiau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas; asmuo atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pritaikius jam amnestiją arba suteikus malonę; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už ankstesnę veiką BK 36, 37, 39, 39-1, 93 straipsnių numatytais pagrindais; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis per vienerius metus padarytų nusikalstamą veiką ar be pateisinamų priežasčių nevykdytų teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų bei tvarkos; asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir nėra duomenų, kad jis laidavimo metu būtų padaręs naują nusikalstamą veiką ir pan.

Kadangi aplinkybės, turinčios įtakos nepilnamečio asmens atsakomybei, yra įrodinėtinos baudžiamojoje byloje (BK 91 straipsnio 2 dalis), apelianto nuomone, šioje byloje teismas privalėjo atsižvelgti į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.12. punkte nurodyta, kad motyvuodamas bausmę nepilnamečiui teismas nuospren­dyje nurodo, kokią įtaką bausmei turi BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-09-03 nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė: „Kaltinamasis I. Z. veikos padarymo metu nebuvo teistas, šiuo metu jis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 93 str. už veiką, padarytą jau po šiuo nuosprendžiu aptariamos nusikalstamos veikos padarymo Jo veiksmais padarytą žalą atlygino tėvai, jis nukentėjusiųjų atsiprašė, pastarieji jam atleido, tačiau ta aplinkybė, jog jis, būdamas padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios dar vyko ikiteisminis tyrimas, vėl darė analogišką, smurtinę veiką, rodo, jog jis reikiamų išvadų dėl savo visuomenei pavojingo elgesio nėra padaręs ir teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra visos sąlygos jį atleisti nuo bausmės.“

Nuteistojo nuomone, teismo nuosprendis buvo prognozuojamas, nes padarydamas išvadą, kad kaltinamojo I. Z. negalima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas bandė ištaisyti ankstesnio teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Tai duoda pagrindą abejoti dėl teismo nešališkumo principo pažeidimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto teigimu, teismas turėjo pakankamą pagrindą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį arba BK 93 straipsnį.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Nuteistasis I. Z. prašo jam taikyti BK 93 straipsnį, kuris numato galimybę nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms, tai yra toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nepilnametis (nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus); jis turi būti pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) pripažintas ribotai pakaltinamu; 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taigi BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atleisti I. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostatomis nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, jog šis teismas nustatė, kad I. Z., veikdamas bendrininkų grupe su D. J., būdami nepilnamečiai, 2008-12-16, apie 14.00 val., padarė vieną apysunkį nusikaltimą.

Spręsdamas I. Z. atsakomybės klausimą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nors I. Z. veikos padarymo metu buvo neteistas, šiuo metu jis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį už veiką, padarytą jau po šiuo nuosprendžiu aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusiųjų atsiprašė, pastarieji jam atleido, nusikaltimu padarytą žalą atlygino jo tėvai, tačiau aplinkybė, jog jis, būdamas padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios dar vyko ikiteisminis tyrimas, vėl darė analogišką smurtinę veiką, rodo, jog jis reikiamų išvadų dėl savo visuomenei pavojingo elgesio nepadarė, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra visos sąlygos jį atleisti nuo bausmės. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.

Nuteistasis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, smurtaudamas prieš kitą nepilnametį, kartu su bendrininku atėmė svetimą turtą. Po šios nusikalstamos veikos padarymo jis ir vėl padarė naują analogišką smurtinį nusikaltimą. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, nors I. Z. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią padarė pirmą kartą, nes anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė nukentėjusiųjų, pastarieji jam atleido, nusikaltimu padarytą žalą atlygino jo tėvai, tačiau šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, padaryti.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog yra visos būtinosios sąlygos, remiantis BK 93 straipsniu, atleisti I. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau, kaip minėta, BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo diskrecijos teisė, o ne pareiga. Taigi net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 93 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė arba ne atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą. Nors šioje byloje nustatyta, kad veiką, už kurią I. Z. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas neteistu, nusikaltimu padarytą žalą atlygino jo tėvai, I. Z. nukentėjusiųjų atsiprašė, pastarieji jam atleido, tačiau aplinkybė, jog I. Z., žinodamas, kad dėl tyčinio smurtinio nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir vėl padarė analogišką nusikaltimą – plėšimą, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, jog būdamas itin jauno amžiaus jis nesistengia gyventi dorai, paisyti visuomenėje priimtinų elgesio normų. Toks nepilnamečio I. Z. elgesys tik atspindi pagrindines jo vertybes, nesugebėjimą suvokti bei tinkamai įvertinti padarytą veiką ir atsiradusius dėl to padarinius. Pažymėtina, jog I. Z., būdamas ypač jauno amžiaus, privalo suvokti, kad gyvenimas visuomenėje turi būti siejamas su padorumu, nuosekliomis pastangomis mokytis, gyvenimo vertybes kurti ne atsitiktinėmis, iš jų ir nusikalstamomis, priemonėmis, kad už padarytus teisės pažeidimus turi atsakyti pagal valstybėje galiojančius įstatymus. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog I. Z. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų ir yra visos sąlygos atleisti jį nuo bausmės.

Priešingai nei teigiama nuteistojo I. Z. apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog jis ankstesniu nuosprendžiu, remiantis BK 93 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už analogišką nusikalstamą veiką, padarytą po šios nusikalstamos veikos padarymo, neįpareigoja teismo priimti analogišką sprendimą. Kiekvienu atveju teismas sprendžia, ar yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, įvertinęs konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. Z. netaikė BK 93 straipsnio nuostatų. Aptartos aplinkybės neduoda pagrindo taikyti I. Z. ir BK 38 straipsnio nuostatų.

Be to, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas I. Z. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir mokytis, nors tokia bausmės rūšis BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenumatyta. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos tik šios alternatyvios bausmės rūšys – areštas arba laisvės atėmimas. Taigi teismas I. Z. paskyrė švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės rūšį. Tačiau dėl to apeliacinis skundas nepaduotas, o aukštesniosios instancijos teismas šios klaidos ištaisyti negali, nes tokiu būdu būtų pabloginta nuteistojo I. Z. teisinė padėtis.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo I. Z. apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši norma yra imperatyvi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme I. Z. dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, davė nuoseklius parodymus, parodymų nekeitė, niekaip nenorėjo sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias šios nusikalstamos veikos aplinkybes. Prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdus gailėjimasis yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas tai daro savanoriškai, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, kad I. Z. prisipažinimą lėmė objektyvios aplinkybės. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas nustato BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę I. Z., kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Tačiau ir nustačius I. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, šiuo atveju nėra pagrindo, esant anksčiau aptartoms aplinkybėms, švelninti pastarajam paskirtą bausmę.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo I. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-09-03 nuosprendį pakeisti:

Nustatyti I. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.