Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. L. ir atsakovės A. S. atskiruosius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-84-853/2015, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Ieškovo D. L. ir atsakovės A. S. atskirieji skundai atmestini.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi, CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato teismui galimybę nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Ši teisės norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos užtikrinti teismo sprendimo vykdymą (CPK 144 str. 1 d.).

Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str.). Todėl teismas, siekdamas užtikrinti vaikų teisę augti psichologiškai ir emociškai stabilioje aplinkoje, privalo imtis iniciatyvos ir taikyti atitinkamas, vaikų prioritetinius interesus užtikrinančias, laikinąsias apsaugos priemones, iš kurių viena yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.).

Iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ieškovo D. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patenkinęs iš dalies, nustatydamas laikiną ieškovo D. L. bendravimo su nepilnamete dukra A. L. tvarką.

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir visapusiškai neišnagrinėjo bylos aplinkybių. Mažeikių rajono apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus, atsižvelgė į nepilnametės dukters A. nuomonę bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų išvadą, todėl priėmė teisiškai pagrįstą nutartį.

Ieškovas D. L. atskirąjį skundą grindžia argumentu, jog aplinkybė, kad Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje D. L. kaltinamas sumušęs buvusią žmoną A. S. bei sūnų T., nesudaro pagrindo neleisti dukrai bendrauti su tėvu ir nenustatyti laikinosios D. L. bendravimo su vaiku tvarkos.

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-21-215/2015, kurioje ieškovas D. L. kaltinamas panaudojęs smurtą prieš buvusią žmoną A. S. ir mušdamas sukėlęs fizinį skausmą mažamečiui, t. y.: 2013 m. kovo 7 d., apie 17 val., sudavė mažamečiui savo sūnui T. L., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, bandžiusiam užstoti jo akivaizdoje mušamą mamą A. S., ne mažiau septynių smūgių ranka į galvą, kas sukėlė nukentėjusiajam T. L. fizinį skausmą. Be to, ieškovas kaltinamas tuo, jog jis sistemingai terorizavo ir baugino atsakovę naudodamas fizinę bei psichinę prievartą, o taip pat siekė paveikti liudytoją V. B.. Šiuos kaltinimus patvirtina baudžiamojoje byloje esantis kaltinamasis aktas.

Nors ieškovas nurodo, kad baudžiamoji byla neišnagrinėta ir jis nėra nuteistas už jam inkriminuojamas veikas, tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nes apie apelianto netinkamą ir amoralų elgesį ne tik buvusios sutuoktinės (atsakovės), tačiau ir nepilnamečio sūnaus atžvilgiu, byloja kaltinamasis aktas, nustatantis D. L. padarytas nusikalstamas veikas.

Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad 2013-03-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjos V. E. nutartimi D. L. įpareigotas nesiartinti prie smurtą patyrusios A. S., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja iki bus baigtas teisminis tyrimas ir priimtas galutinis procesinis sprendimas byloje. 2013-11-13 prokuroro nutarimu D. L., kuriam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigotas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju T. L.. Kaltinamajame akte nurodyta, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinimą D. L. padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai nustatė laikiną bendravimo su nepilnamete dukra A. L. tvarką: ieškovas buvimo Lietuvoje metu bendraus su dukra kiekvieną savaitės antradienį ir ketvirtadienį dukters mokymosi vietoje po vieną valandą, po pasibaigusių pamokų.

LR CK 3.178 straipsnio 1 dalis numato, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų yra būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 str. 2 d.). Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (CK 3.177 str.).

Pirmosios instancijos teismas 2015-04-09 posėdžio metu apklausė šalių dukrą A. ir išsiaiškino vaiko nuomonę dėl galimybės bendrauti su tėvu. Teismo posėdžio metu A. L. nesutiko, jog iki teismo sprendimo priėmimo jos gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškovu D. L., tačiau sutiko bendrauti su tėvu du kartus per savaitę jos mokymosi įstaigoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo D. L. prašymo nustatyti laikiną dukters gyvenamąją vietą su juo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Byloje nepateikta duomenų, kad šalių dukters A. gyvenamoji aplinka pas jos motiną A. S. jai tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jai būtų sukurta nustačius gyvenamąją vietą su ieškovu D. L.. Be to, yra visi aukščiau nurodyti kriterijai, lemiantys nekeisti dukters A. L. gyvenamosios aplinkos. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Pažymėtina ir tai, kad tokia nustatyta bendravimo su dukra A. tvarka užtikrins ieškovui D. L. tinkamą, 2013-03-16 Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjos V. E. nutarties, kuria ieškovas įpareigotas nebendrauti, neieškoti ryšių su A. S. ir T. L., vykdymą.

Ieškovas atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, nustatanti D. L. bendravimo su vaiku laikinąją tvarką, realiai negalės būti įgyvendinta, nes D. L. nustatytu matymosi su dukra A. laiku dirba.

LR CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Ieškovas, teigdamas, jog jis negalės vykdyti pirmosios instancijos teismo 2015-04-10 nutarties, nes tuo metu dirba, nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Ieškovas teismui nurodė tik tai, kad jis dirba Naujojoje Akmenėje ir Rietave, tačiau neįvardijo darbovietės pavadinimo, nenurodė darbo valandų. Atskirojo skundo argumentas apie negalėjimą realiai įvykdyti 2015-04-10 nutartį laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu, todėl atmestinas.

Apeliantas D. L., nurodydamas, kad atsakovė A. S. tyčia trukdo D. L. matytis su dukra ir daro neigiamą įtaką ją baugindama, nepateikė teismui jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Priešingai, pati šalių dukra A. nurodė, jog ji nori bendrauti su tėvu, du kartus per savaitę, todėl teismas šį atskirojo skundo argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

Atsakovė A. S. atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad teismas neišsprendė klausimo dėl bylos sustabdymo, civilinė byla turėjo būti sustabdyta LR CPK 163 straipsnio l d. 3 p. pagrindu, o laikinųjų apsaugos priemonių klausimas sprendžiamas tik atnaujinus civilinę bylą po to, kai bus priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje.

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi sprendė klausimą dėl civilinės bylos sustabdymo, tačiau atsakovės prašymo netenkino, nurodydamas, jog baudžiamoji byla nėra susijusi su civiline byla dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad klausimas dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo yra išspręstas. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nutartis neskundžiama, todėl vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, negali būti apeliacijos objektu. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumento dėl bylos sustabdymo nenagrinėja ir plačiau dėl jo nepasisako. Argumentus dėl bylos nesustabdymo atsakovė turės galimybę išdėstyti apeliaciniame skunde dėl galutinio teismo sprendimo, jeigu nuspręstų jį pateikti.

Atskirąjame skunde atsakovė A. S. teigia, jog teisėja A. B. yra šališka, teisėja negalėjo nagrinėti bylos, nes apeliacinės instancijos teismas panaikino 2014-09-26 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o pakartotinai nagrinėdama laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teisėja neatsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2015-01-22 nutarties motyvus.

Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgė į Šiaulių apygardos teismo 2015-01-22 nutartyje išdėstytus motyvus, klausimą nagrinėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išsiaiškino Vaiko teisių apsaugos tarnybos bei nepilnametės A. nuomonę, įvertino visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus. Pažymėtina, kad civilinio proceso kodekso normos nenumato teisėjo nušalinimo pagrindo dėl to, kad buvo panaikinta ankstesnė šio teisėjo priimta nutartis (LR CPK 65, 66 str.). Be to, teisėjos A. B. nušalinimo klausimas buvo išspręstas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. ir 2015 m. kovo 13 d. nutartimis ir atsakovės A. S. prašymas pagrįstai atmestas nenustačius teisėjo nušalinimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, pagristai prioritetiniu dalyku nagrinėjamoje byloje laikė nepilnametės A. L. interesus, todėl priėmė teisiškai pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirųjų skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.