Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Mariba“ su skundu (el. b. l. 1–13) kreipėsi į teismą, prašydama:

1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat apyvartoje teisėtai esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-734 (2017 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 5-V-567 redakcija) (toliau – ir Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas), 4, 5, 6, 8, 9, 13 ir 32 punktų nuostatos neprieštarauja šiuo metu galiojančioms Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 17 ir 593 straipsnių, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 160¹ straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 11 dalies nuostatoms;

2) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą;

3) LVAT priėmus sprendimą, skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu minėtiems įstatymams arba pripažinti neteisėtu norminio administracinio akto dalį ir kuris negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, o pareiškėjos atžvilgiu tenkinti skundą ir panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. spalio 4 d. nutarimą Nr. ATK2-158/18 (toliau – ir Nutarimas) taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą.

Skunde paaiškina, kad pareiškėjos patikrinimo metu buvo vykdomas vaizdo įrašas „20180810_224420.mp4“, kurį vertina kaip atliktą neviešai, tikėtinai policijos rėmėjams dar prieš ūkio subjekto patikrinimo pradžią, buvo pateikta slaptai įrašanti vaizdo įranga, tačiau apie jos panaudojimą nepažymėta Pavedime atlikti kontrolinį pirkimą Nr. 10-1L-15058, taip pat neaišku, kokiomis aplinkybėmis ir kokie subjektai atliko tų aplinkybių vaizdo fiksavimą.

Mano, kad Vilniaus m. 3 policijos komisariato pareigūnų veiksmai ir skundžiamas nutarimas yra nulemti neteisėto norminio akto įgyvendinimu ir jame nustatytų reikalavimų vykdymu. Policijos pareigūnai vadovavosi norminiu teisės aktu – Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašu, kuris galimai neatitinka norminio teisės akto teisėtumo. Tokio kontrolinio pirkimo metu atliekami policijos įstaigų subjektų veiksmai ir juos nustatančios poįstatyminio teisės akto nuostatos sudaro prielaidas dėl tikrinamųjų asmenų teisių ir laisvių suvaržymo ir apribojimų bei dėl teisinės atsakomybės atsiradimo, t. y. iš esmės, sudaromos prielaidos taikyti asmenims jų teises ribojančias poveikio priemones. Tokie policijos pareigūnų veiksmai, susiję su atliekamais kontroliniais pirkimais ūkio subjektų atžvilgiu ir jų atlikimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, jų atlikimo tvarka turi būti įtvirtinti tik įstatyme, o ne poįstatyminiame teisės akte.

Teigia, kad skundžiamas Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad jame konstatuotos ir byloje nurodytos faktinės aplinkybės bei jų surinkimui ir užfiksavimui buvo atlikti galimai neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, kuriuos nulėmė galimai neteisėto norminio akto priėmimas ir įgyvendinimas, tokiu atveju, atskirai dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo, nurodyto skundžiamame Nutarime, materialinės ir procesinės teisės pažeidimų nepasisakė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad kontrolinis pirkimas savo esme yra traktuotinas nevienareikšmiškai. Pirma, jį taikydami teisėsaugos įstaigų pareigūnai atlieka tokius neviešo pobūdžio imitacinius administracinio nusižengimo veiksmus, kurių realus atlikimas nesusijęs su teisinės atsakomybės už tokius veiksmus atsiradimu, antra, juos atlikdami, pareigūnai ar jų nurodymu kiti asmenys (bylos atveju, policijos rėmėjai) imituoja veiksmus, kurie užtraukia administracinę atsakomybę patiems šių veiksmų vykdytojams, tačiau atleidimo nuo administracinės atsakomybės teisinės sąlygos tokiais atvejais nustatytos ne ANK nuostatose (17 straipsnis) ar kitokiame įstatyminiame lygmenyje, o ginčijame Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 32 punkte. Pažymi, kad vadovaujantis konstitucine jurisprudencija, tokios teisinės kovos su teisės pažeidimais priemonės nustatymas būtinas tik įstatyminiu lygmeniu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Todėl Kontrolinio pirkimo tvarkos aprašo 4, 5, 6, 8, 13 ir 32 punktų nuostatų, nustatančių administracinių nusižengimų teisenoje priimamų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą bei gautų rezultatų panaudojimo administracinių nusižengimų bylų teisenoje teisėtumą, nustatymas poįstatyminiu teisės aktu prieštarauja imperatyvioms ANK 17 ir 593 straipsnių teisės normoms. Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pasisakęs apie tai, kad valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti. Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 4, 6, 8 ir 13 punktų ginčijamos nuostatos savo teisine prigimtimi analogiškos procesinėms prievartos priemonėms, nustatytoms Baudžiamojo proceso kodekso 158 str. ir 159 str., tokiu atveju, neteisėtai ir nepagrįstai suvaržomos asmenų teisės ir laisvės, o nustatyti tokiu teisiniu reguliavimu asmens veiklos apribojimai ar tokios veiklos reikalavimų kontrolės užtikrinimas, prieštarauja teisinės valstybės ir teisės aktų hierarchijos sistemos principams.

Pareiškėja nurodo, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Mano, kad Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta teisės norma, imperatyviai nurodanti, kad pavedimas surašomas vienu egzemplioriumi ir ūkio subjektui, su kuriuo bus deramasi ir bus atliekamas kontrolinis pirkimas, neįteikiamas, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 11 daliai, kuri imperatyviai viešojo administravimo subjektus įpareigoja prieš patikrinimą ūkio subjektą supažinti su sprendimu atlikti jo kaip verslo subjekto veiklos patikrinimą. Įstatymų nustatytais atvejais kontroliniai pirkimai gali būti atliekami nepateikus ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopijos. Šiais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopija ūkio subjektui turi būti pateikta iš karto po atlikto kontrolinio pirkimo. Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 8 punkte nustatyta, kad kontroliniam pirkimui atlikti gali būti pasitelkiami policijos rėmėjai, tačiau, pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse tokių funkcijų ir teisių policijos rėmėjams nenustatyta. Be to, Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta generalinio komisaro pareiga nustatyti kontrolinių pirkimų atlikimo tvarką prieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio 1–2 dalių bei 160¹ straipsnio 1 dalies nuostatoms, ANK 17 ir 593 straipsnių nuostatoms, nes tik įstatymu turi būti nustatoma policijos pareigūnų veiksmų atlikimo tvarka siekiant Policijos veiklos įstatyme jiems nustatytų uždavinių įgyvendinimo.

Pažymi, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generaliniam komisarui įsakymu nustačius tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo jis viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas ir iš šio principo bei kitų konstitucinių imperatyvų kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) teisės aktų hierarchijos principas.

Skunde pareiškėja taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasi skunde nurodytais argumentais.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT dėl Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo nuostatų neteisėtumo ištyrimo netenkinti, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (el. b. l. 26–28) paaiškina, kad Departamentas, atlikęs byloje esančių įrodymų vertinimą, nenustatė policijos pareigūnų, atlikusių kontrolinį pirkimą ir pareiškėjos patikrinimą, veiksmų neteisėtumo (provokacinių ar kurstymo veiksmų), dėl kurių byloje esančius įrodymus būtų galima pripažinti surinktus neteisėtai.

Departamento vertinimu, policijos pareigūnai, atlikdami kontrolinį pirkimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašu) ir jų nepažeidė. Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas neprieštarauja aukštesnėje hierarchinėje pozicijoje stovintiems teisės aktams. Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas yra bendro pobūdžio organizacinės tvarkomosios taisyklės, kurių paskirtis užtikrinti institucijų darbo, vidaus organizacinę, bendravimo su išorės subjektais tvarką, jomis nesukuriamos naujos elgesio normos, subjektams neatsiranda kokios nors naujos materialiosios ar procesinės kilmės teisės. Jos yra privalomos tik kontrolinį pirkimą atliekantiems pareigūnams.

Mano, kad pareiškėjos nurodyta LVAT praktika nėra susijusi su nagrinėjama byla, kadangi faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl taikyti analogijos nėra pagrindo. Pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodo, kad Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas prieštarauja BPK nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys, kad minėto aprašo 2 p. aiškiai nurodyta, kad Aprašas netaikomas, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ir BPK nuostatomis atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Taigi Pareiškėjas nepagrįstai sieja šį aprašą su BPK.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti atsakovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. ATK2-158/18 (el. b. l. 17–20, 62–65), kuriuo pareiškėjai už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimą skirta 289 Eur ekonominė sankcija (bauda), teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 10-S-77681(1.46-10-14) pateikta medžiaga (el. b. l. 34–55) nustatyta, kad pareiškėja, jai priklausančioje viešojo maitinimo vietoje, adresu Liejyklos g. 3, Vilnius (toliau – viešojo maitinimo vieta), parduoda alkoholius gėrimus asmenims, jaunesniems kaip 20 metų. 2018 m. rugpjūčio 10 d. apie 23 val. pareiškėjai priklausančioje viešojo maitinimo vietoje, įrengtoje vidiniame pastato Liejyklos g. 3, Vilnius, kieme, barmenas K. M., veikdamas pareiškėjos vardu, naudai ir interesais, pardavė alkoholinius kokteilius „Whiskey and cola“, „Vodka and Energy“ asmeniui D. H., jaunesniam kaip 20 metų. Minėtas asmuo už alkoholinius kokteilius „Whiskey and cola“, „Vodka and Energy“ ir du butelius „Pepsi“ sumokėjo 14 eurų. Tokiu būdu pareiškėja nepaisė draudimo alkoholinius gėrimus parduoti ne jaunesniems kaip 20 metų asmenims.

Pareiškėja skunde iš esmės nepasisako dėl faktinių aplinkybių ir neneigia alkoholinių gėrimų pardavimo asmenims, neturintiems 20 metų, fakto. Pareiškėja savo skunde prašo teismo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo atitinkami punktai neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, t. y. ANK 17 ir 593 straipsniams, BPK 158 straipsnio 1 ir 2 dalies, 159 straipsnio 1 dalies bei 160¹ straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 36⁴ straipsnio 11 dalies nuostatoms. Taip pat pareiškėja prašo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams ir yra negaliojantis nuo priėmimo momento, tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti skundžiamą nutarimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą (nagrinėjamu atveju į LVAT) yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai (nagrinėjamu atveju norminiai administraciniai aktai atitinka aukštesnę galią turinčius teisės aktus). Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą ar LVAT su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino norminio akto atitikties įstatymams ar vyriausybės norminiams teisės aktams. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą ir LVAT jų kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams (2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2528/2012).

LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ar Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261–997/2009, Nr. A756–152/2009, Nr. A63–3204/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 114 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio administracinio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualiosios bylos nagrinėjimą (ABTĮ 114 straipsnio 2 dalis).

Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtino policijos pareigūnams teisę, užtikrinant jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka atlikti apyvartoje neteisėtai esančių akcizais apmokestinamų prekių ar naminių alkoholinių gėrimų, taip pat legalioje apyvartoje esančių prekių arba teikiamų paslaugų kontrolinius pirkimus. Pažymėtina, kad Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašu nustatyta šios policijos pareigūnų teisės įgyvendinimo tvarka. Teismas, atlikęs byloje esančių įrodymų vertinimą, nenustatė policijos pareigūnų, atlikusių kontrolinį pirkimą ir pareiškėjos patikrinimą, veiksmų neteisėtumo (provokacinių ar kurstymo veiksmų), dėl kurių byloje esančius įrodymus būtų galima pripažinti surinktus neteisėtai. Priešingai, byloje esantys įrodymai, o ypač vaizdo įrašas aiškiai patvirtina, kad tokių neteisėtų veiksmų nebuvo. Be to, policijos pareigūnai, atlikdami kontrolinį pirkimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašu) ir jų nepažeidė. Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas yra bendro pobūdžio organizacinės tvarkomosios taisyklės, kurių paskirtis užtikrinti institucijų darbo, vidaus organizacinę, bendravimo su išorės subjektais tvarką, jomis nesukuriamos naujos elgesio normos, subjektams neatsiranda kokios nors naujos materialiosios ar procesinės kilmės teisės. Jos yra privalomos tik kontrolinį pirkimą atliekantiems pareigūnams. Pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodo, kad Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašas prieštarauja ANK ir BPK nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys, kad minėto aprašo 2 punkte aiškiai nurodyta, kad jis netaikomas, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ir BPK nuostatomis atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai.

Policijos rėmėjų įgaliojimai įtvirtinti Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad policijos rėmėjai, neviršydami šiame įstatyme nustatytų įgaliojimų, padeda policijai: 1) užtikrinti žmogaus teises ir laisves; 2) saugoti viešąją tvarką; 3) prižiūrėti eismo saugumą; 4) užkirsti kelią nusikaltimams, kitiems teisės pažeidimams ir juos atskleisti; 5) įgyvendinti teisės pažeidimų prevencijos priemones; 6) teikti visokeriopą pagalbą nuo nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų ar nelaimingų atsitikimų nukentėjusiems asmenims arba tiems, kurių būklė bejėgiška; 7) gelbėti žmones ir turtą stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju; 8) kartu su policijos pareigūnais, savivaldybių institucijų atsakingais darbuotojais lankytis socialinės rizikos šeimose nepilnamečių teisių užtikrinimo, jų nusikalstamumo prevencijos klausimais. To paties įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad kartu su policijos pareigūnais saugodami viešąją tvarką, policijos rėmėjai turi šias teises: 1) įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka panaudoti specialiąsias priemones; 2) nustatyti pažeidėjo asmens tapatybę, padėti policijos pareigūnams sulaikyti ir pristatyti asmenį į policijos įstaigą įstatymų numatytais atvejais; 3) įstatymų nustatyta tvarka įeiti į gyvenamąsias ir kitas patalpas, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai veikai ar būtų sulaikytas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ar įtariamas jos padarymu, stichinės nelaimės ar kito ypatingo įvykio, keliančio grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, atveju; 4) kai įtariama, kad yra padaryta nusikalstama veika ar administracinis teisės pažeidimas, stabdyti transporto priemones. Policijos rėmėjai turi teisę vadovaujami policijos pareigūno patruliuoti savarankiškai (ne mažiau kaip po 2 asmenis).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 8 d. pavedimas Nr. 10-IL-15056 (el. b l. 35) atlikti kontrolinį pirkimą buvo išduotas įgalioto asmens – laikinai atliekančio komisariato viršininko funkcijas A. Š., įteiktas pasirašytinai pareiškėjos darbuotojui, todėl teisės aktų pažeidimų šiuo aspektu nenustatyta. Atsižvelgiant į policijos rėmėjų įgaliojimus, nustatytus Lietuvos Respublikos policijos rėmėjų įstatyme, taip pat į minėtą pavedimą atlikti kontrolinį pirkimą nėra pagrindo teigti, kad policijos rėmėjai, kaip teigia pareiškėja, negalėjo atlikti kontrolinių pirkimų.

Taigi teismui nekyla abejonių dėl Kontrolinių pirkimų tvarkos aprašo 4, 5, 6, 8, 9, 13 ir 32 punktų atitikties pareiškėjos nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkintinas.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad ginčijame Departamento 2018 m. spalio 4 d. nutarime Nr. ATK2-158/18 faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikytos tinkamai, nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Mariba“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.