Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.), atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, pareiškėjas skunde išreiškė poziciją, jog teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 3), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo), laikant jį kameroje Nr. 41 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto kameroje Nr. 41 trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 p.).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 13, 14, 15, 16), kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje Nr. 41 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 15 d., kad kameros plotas 12,40 kv. m., joje buvo įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,13 kv. m. kameros ploto.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kartu su juo kameroje buvo apgyvendinti dar du asmenys, tačiau kameros plotą nurodė buvusį apie 10 kv. m. ir kad baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti neįskaitomas į kameros plotą.

Aplinkybė, jog Alytaus PN kamerų tipo patalpos Nr. 41, gyvenamasis plotas yra 12,40 kv. m., yra nustatyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. lapkričio 8 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-971-415/2017. Todėl teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis dėl kamerų tipo patalpos Nr. 41 ploto. Ginčo dėl kameroje apgyvendintų nuteistųjų skaičiaus byloje nėra, todėl konstatuotina, kad vienam asmeniui teko 4,13 kv. m. (12,40/3) gyvenamojo ploto ir turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo.

Dėl pareiškėjo argumento, kad gyvenamųjų plotą taip pat užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,6 kv. m. – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas (turėjo tekti 3,6 kv. m., teko 4,13 kv. m.), pareiškėjo argumentas dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 41 patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialius dokumentus, t. y. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 12), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas buvo kviestas į pokalbį pas psichologą vieną kartą, t. y. 2015 m. gegužės 6 d., dėl elgesio problemų, tačiau bendrauti atsisakė. Alytaus PN pažyma „Apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus“ (b. l. 17-21), patvirtina atsakovo nurodytą aplinkybę, kad nuteistasis S. A. yra baustas už narkotinių medžiagų vartojimą (paskutinė nuobauda buvo skirta 2014 m. rugsėjo 19 d.). Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti dvasiniai išgyvenimai ir kiti nepatogumai yra jo paties pasirinkto elgesio modelio (nebendravimo su psichologais, narkotikų vartojimo) pasekmė ir negali būti pripažinti išimtinai kalinimo pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kita vertus, tam tikri kalinamųjų neigiami patyrimai yra susiję su privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsniu 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.