Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-06-28 · Civilinė byla Nr. 2A-353-544/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-28
Bylos Nr.
2A-353-544/2013
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-07723-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ramunė Čeknienė (pran.), Laimutė Sankauskaitė, Zina Mickevičiūtė
Ieškovas
M. L.
Atsakovas
UAB „Panevėžio pirtis“
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-353-544/2013

Teisėja Rima Šimbelytė Proceso Nr. 2-08-3-07723-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10.8; 14.7; (S) 15.3.2; 18.2.2; 99.5; 114.4; 121.18; 121.19.2; 125.7;
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. L. ir atsakovės UAB „Panevėžio pirtis“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-339-400/2013 pagal ieškovės M. L. ieškinį atsakovei UAB „Panevėžio pirtis“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti atsakovės 2012-10-01 direktoriaus įsakymą Nr. 07 „Dėl M. L. atleidimo iš darbo“ LR DK 136 str. 2 d. nustatyta tvarka neteisėtu; priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką - 4920 Lt ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; laikyti, kad darbo sutartis su ja nutraukta teismo sprendimu (LR DK 297 str. 4 d.) nuo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1991-07-30 pradėjo dirbti pas atsakovę, o nuo 2007-08-01 iki 2012-10-02 dirbo nusirengimo skyriaus budinčia moterų skyriuje ir valančia moterų skyriaus patalpas (pirtininke). 2012-09-22 pirties lankytoja jai perdavė pirties patalpose surastą žiedą, o tai pamačiusi pirties patalpose buvusi romų tautybės G. Č. pareikalavo šį žiedą atiduoti jai. Kadangi suabejojo, ar tikrai G. Č. yra surasto žiedo savininkė, jai jo neatidavė, po darbo valandų žiedą padėjo į rakinamą daiktų saugojimui skirtą dėžę. Taip elgėsi todėl, kad norėjo palaukti ir įsitikinti, ar daugiau kas nors iš pirties lankytojų nepraneš apie pirties patalpose pamestą žiedą. 2012-09-24 į jos darbo vietą atėjęs UAB „Panevėžio pirtis“ direktorius pareikalavo jos raštu pasiaiškinti dėl G. Č. skundo. Išvaliusi patalpas parašė pasiaiškinimą, tačiau nuėjusi į administracijos patalpas apie 16 val. 30 min. nei direktoriaus, nei finansininkės nerado. Nors 2012-09-25 jai buvo ne darbo diena, tačiau ji atėjo į darbą apie 9 val. 30 min., direktoriui padavė pasiaiškinimą ir žiedą. Direktorius pasiaiškinimą suplėšė ir pakvietė finansininkę R. K., kuri matė jos direktoriui perduotą žiedą. Neketino rasto žiedo pasisavinti, o tik norėjo palaukti, kad įsitikintų, jog surastą žiedą grąžina savininkei. Todėl mano, jog elgėsi tinkamai ir nieko nepažeidė. Darbdavys ją iš darbo atleido neteisėtai, pažeidė DK 136 str. 4 d., 141 str., nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, netinkamai ištyrė G. Č. skundo faktines aplinkybes, nesupažindino su drausminės nuobaudos skyrimo išvadomis. Dėl atleidimo iš darbo ji labai išgyveno, sutriko jos sveikata, todėl jai turi būti atlyginta 3000 Lt dydžio neturtinė žala (b. l. 20-23).

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-02-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovė iš atsakovės UAB „Panevėžio pirtis“ nusirengimo budinčios moterų skyriuje pirtininkės pareigų 2012-10-02 pagal LR DK 136 str. 2 d. atleista neteisėtai; ieškovės į darbą negrąžino ir laikė, kad darbo sutartis su ja nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; iš atsakovės ieškovei priteisė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (4920,12 Lt), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-10-03 iki 2013-01-15 (2838,60 Lt); atsakovę įpareigojo ieškovei išmokėti vidutinį darbo užmokestį po 63,08 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2013-01-16 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 20,54 Lt (neatskaičiavus mokesčių) neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir atlyginimo už 2012 m. spalio mėnesį; kitą ieškinio dalį atmetė; iš atsakovės į valstybės pajamas priteisė 233,37 Lt žyminio mokesčio; teismo sprendimą dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 820 Lt (neatskaičius mokesčių) nurodė vykdyti skubiai. Teismas nustatė, jog ieškovė nuo 1991-07-30 iki 2012-10-02 dirbo pas atsakovę nusirengimo skyriaus budinčios moterų skyriuje ir valančios moterų skyriaus patalpas (pirtininkės) pareigose mokant 820 Lt mėnesinę algą. UAB „Panevėžio pirtis“ direktoriaus 2012-10-01 įsakymu Nr. 07 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (įsakyme nurodyta DK 136 str. 2 d.), 235 str. 2 d. 1, 7 p. (įsakyme nurodyta DK 235 str. 1 ir 7 p.). Teismas pažymėjo, kad ieškovė iš darbo buvo atleista nuo 2012-10-02, teisme ieškinys gautas 2012-10-30, todėl atmetė darbdavio argumentą, kad ieškovė praleido DK 297 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą. Teismas nustatė, kad atsakovės įsakyme apie ieškovės atleidimą DK 235 str. 2 d. 1, 7, 11 punktų pagrindu išsamiai nedetalizuotas darbo pareigų pažeidimas, todėl darbdavys (atsakovas) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turėjo teismui nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, įrodančias darbo drausmės pažeidimo faktą. Teismo nuomone, nėra pagrindo atsakovės įsakyme aprašytus ieškovės veiksmus kaip veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nes ieškovė ketino rastą žiedą perduoti UAB „Panevėžio pirtis“ direktoriui po darbo, tačiau jo administracijos patalpose nerado, o atvykusi 2012-09-25 apie 9 val. 30 min. rastą žiedą perdavė direktoriui. Teismas laikė, kad ieškovės elgesys nelaikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes nebuvo sutrikdytas ieškovės ar jos kolegų darbas, ar dėl to nebuvo netinkamai suteiktos paslaugos klientams, ką patvirtino liudytoja Ž. K., girdėjusi ieškovės ir klientės G. Č. pokalbį, bei atsižvelgiant į romų tautybės G. Č. charakterį, jos asmenines savybes, polinkį naudotis kitų klientų daiktais, nuolat konfliktuoti ir kelti nepagrįstus reikalavimus. Darbdavys nepaneigė ieškovės argumento, kad ji žiedo iš karto neatidavė tik todėl, kad ketino palaukti, ar dėl žiedo pametimo nesikreips kiti klientai, ir taip įsitikinti, kad G. Č. tikrai yra žiedo savininkė. Teismas nustatė, kad 2012-09-23 atsakovės darbuotojų susirinkimo metu darbuotojų išsakyti priekaištai yra susiję su ieškovės asmeninėmis savybėmis, o ne su jos darbo pareigų netinkamu atlikimu, todėl jų nevertino kaip elgesio, trukdančio jai atlikti savo tiesiogines pareigas. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodymų apie klientų nusiskundimus dėl ieškovės elgesio su jais ar dėl jos teikiamų paslaugų kokybės. Todėl byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti, jog ieškovė įvykdė šiukštų darbo drausmės pažeidimą ir ją atleisti iš darbo. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė, skirdama jai drausminę nuobaudą, pažeidė drausminių nuobaudų skyrimo taisykles, nes neįteikė raštiško reikalavimo su nustatytu terminu pasiaiškinti raštu, todėl ieškovė turėjo teisę pasiaiškinti vėliau. Darbdavys iš esmės neatliko tinkamo incidento tyrimo. Teismo nuomone, ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis buvo apskaičiuotas neteisingai ne iš trijų, bet iš 4 mėnesių darbo užmokesčio, todėl jis turėjo būti nustatytas 63,08 Lt (1640 Lt : 26 d. d.). Todėl išmoka už nepanaudotas atostogas sudarytų 756,96 Lt ir jos ieškovei neišmokėta 18,96 Lt., neišmokėta -1,58 Lt atlyginimo už 2012 m. spalio mėnesį. Vadovaudamasis CPK 417 str. 1 d. teismas viršijo pareikštus reikalavimus ir sprendė dėl reikalavimų, kurių nebuvo pareikšta - priteisė skirtumą tarp reikalingos išmokėti ir prašomos išmokėti išeitinės išmokos. Teismas, vadovaudamasis DK 297 str. 3 ir 4 d., 140 str. 1 d. nuostatomis, padarė išvadą, jog ieškovės grąžinimas į darbą pas atsakovę netikslingas, kadangi to nenori ji pati, ieškovės darbą atlieka kitas asmuo, todėl, negrąžinant ieškovės į ankstesnį darbą, jai priteisė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2012-10-02) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, laikant, jog darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismo nuomone, vadovaujantis Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos, nustatytos LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo tvarkos apraše 6.2-6.4 punktais, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė per 3 mėnesius dirbo 26 d. d. ir jai buvo išmokėta 1640 Lt (820x2) darbo užmokesčio, jos vidutinis darbo dienos užmokestis yra 63,08 Lt (1640 Lt : 26 d. d.), todėl priteistina 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija yra 4920 Lt dydžio, darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą iki 2013-01-15 už 45 darbo dienas, dirbant 0,85 etato ir esant 3 dienų darbo savaitei (pirmadienį, penktadienį, šeštadienį), yra 2 838,60 Lt dydžio (45 d. d. x 63,08). Nuo 2013-01-16 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teismas įpareigojo atsakovą mokėti ieškovei išmokėti vidutinį darbo užmokestį - 63,08 Lt už kiekvieną darbo dieną pagal patvirtintą grafiką. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės sveikata pablogėjo tik dėl atsakovo veiksmų, (CPK 178 str.), nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad nervinio pobūdžio sutrikimas buvo diagnozuotas po atleidimo iš darbo. Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra nustatytos sąlygos neturtinei žalai priteisti. Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei ir ieškovei proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (LR CPK 87, 88, 93, 96 str.) ir atsižvelgęs į Rekomendacijų 2, 8.18.,11 p. reikalavimus (b. l. 110-115).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-02-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad, nors ir nepateikė ieškovei raštiško reikalavimo pasiaiškinti, tačiau ši ieškovės teisė buvo realizuota, ką ji pati patvirtino teismo posėdyje ir ką įrodo 2012-09-28 atsakovės darbuotojų susirinkimo protokolas. Pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismui buvo pateikti visi turintys reikšmę šiai bylai dokumentai. Neaišku, kodėl sprendime atsirado motyvas, kad, jeigu nebuvo sutrikdytas ieškovės ar jos kolegų darbas, tai ieškovės elgesys nelaikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Neatgavusi žiedo nukentėjusioji kreipėsi pas bendrovės barmenę, kad ši iškviestų policiją, tačiau ši ją nuramino ir pasiūlė parašyti skundą į žurnalą. Motyvai dėl romų tautybės žiedo savininkės charakterio atitinka CPK 329 str. 2 d. 2 p. nuostatas. Faktas, kad žiedas bendrovės direktoriui buvo grąžintas tik po trijų dienų, yra pasikėsinimas įvykdyti vagystę, ir tai BK prasme yra toks pat nusikaltimas kaip ir baigtas nusikaltimas, kas neprieštarauja ir DK 235 str. 2 d. 7 p. nuostatoms. Vagystė nebaigta buvo dėl nuo ieškovės valios nepriklausančių priežasčių, nes jai po žiedo dingimo buvo sudaryta neigiama atmosfera. Nesuprantama nuostata, kad ieškovė, 2012-09-22 apie 19.30 radusi žiedą ketino jį perduoti bendrovės direktoriui, bet apie 16.30 val. jo administracijos patalpose nerado, nes, jei tai buvo pirmadienį, tai ieškovės darbo laikas baigėsi 13.30 val. ir ji negalėjo būti darbo vietoje. Ieškovės darbo užmokestis buvo paskaičiuotas iš keturių paskutinių mėnesių darbo užmokesčio, nes vieną iš paskutinių mėnesių ieškovė atostogavo. Nesutinka su teismo nuomone, kad kitai šaliai gali būti priteistinos tik atstovavimo išlaidos, susijusios su „sėdėjimu“ teisme. Teismas ignoravo atstovavimo išlaidų priteisimą už procesinių dokumentų paruošimą pagal Rekomendacijose nustatytus įkainius (b. l. 116-117).

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, nes teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė ją iš darbo atleido nepagrįstai ir neįrodžiusi šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo buvimo fakto, taip pat pažeidžiant nustatytą tvarką, nes nebuvo pareikalauta pasiaiškinti raštu, incidento aplinkybės visiškai netirtos. Mano, kad atsakovė nesąžiningai ir sąmoningai yra prieš ją nusiteikusi, galimai su tikslu atleisti iš darbo, ir tai patvirtina teismo byloje nustatytos aplinkybės. Pas atsakovę nebuvo jokio norminio akto, kuris reglamentuotų tvarką, kaip darbuotojas turi įforminti daiktų radimą, kur juos saugoti ir kokia tvarka grąžinti. Todėl elgėsi pagal per daugelį metų nusistovėjusi tvarką ir, esant abejonėms dėl daikto priklausomybės, jį saugojo seife, o, neatsiradus kitiems savininkams, po protingo termino žiedą būtų grąžinusi pretenziją pareiškusiai moteriai. Jei žiedą iš karto būtų grąžinusi, o po būtų atėjęs kitas jo savininkas, lygiai taip pat galėjo būti apkaltinta turto pasisavinimu ar bendrininkavimu jį pasisavinant. Pasisavinti žiedą tyčios neturėjo, pas atsakovę dirbo virš 20 metų. Mano, jog atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra abstraktūs, subjektyvūs, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, todėl tėra tik subjektyvus aplinkybių vertinimas siekiant sau palankaus sprendimo, o ne teisiniai argumentai, turintys reikšmės bylai. Teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimus tvarka buvo pažeista (DK 238 str.) (b. l. 122-125).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo 2013-02-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir visų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį tenkinti. Nurodė, kad šioje dalyje sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas bei keistinas, nes prieštarauja materialiosios teisės normų reikalavimams (DK 250 str. ir 6.250 str.), teismų praktikai, priimtas pažeidžiant CPK 251 str. reikalavimus. Teismas pagrįstai nustatė, kad ji jokio šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo nepadarė, o atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai, pažeisdama atleidimo iš darbo tvarką, nutraukė su ja darbo sutartį.

Nurodė, kad nesutinka su teismo sprendimu atmesti jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tuo pagrindu, jog ji neįrodė, kad atsakovė jai padarė neturtinės žalos. Pagal sprendime nurodomą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kuria teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, matyti, kad pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes neturtinė žala turėjo būti priteista. Tačiau teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė priešingas išvadas, negu nustatytos bylos aplinkybės, nukrypo nuo paties teismo minimos teismų praktikos. Medicininėje pažymoje yra nurodyta, kad po atleidimo iš darbo jai buvo nustatytas nervinio pobūdžio sutrikimas, dėl to buvo gydoma. Kadangi pažyma teismo buvo įvertinta kaip nepakankamas įrodymas neturtinės žalos priteisimui pagrįsti, pateikia papildomą, pirmąją pažymą tikslinančią 2013-03-01 medicininę pažymą, kuri patvirtina aplinkybę, jog po atleidimo iš darbo tikrai nervinosi, pergyveno, to pasekoje pablogėjo sveikatos būklė. Viename darbe pas atsakovę išdirbo virš dvidešimt metų, o po to ją be pagrindo, viso kolektyvo akivaizdoje paniekino ir apkaltino vagyste pasikeitęs darbdavio administracijos atstovas. Todėl mano, kad buvo faktinis pagrindas priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą, kurio dydis 3000 Lt, atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, yra protingas, teisingas, proporcingas padarytos skriaudos atlyginimas, atitinkantis teismo sprendime nurodytą teismų praktiką. Teismui patenkinus ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ieškinys būtų patenkintas pilnai, todėl turi būti atlygintos ir visos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos. Mano, kad buvo pažeisti LR CPK 251 str. reikalavimai, nes, išsprendus klausimą dėl bylos rašytinių įrodymų tyrimo, nebuvo paklausta šalių, ar šios nori papildyti bylos medžiagą ir iš karto paskelbta, kad bylos įrodymų tyrimas yra baigtas. Todėl į bylą nebuvo pateiktas 2012-11-09 pinigų priėmimo kvitas LAT NR. 680618 apie 800 Lt turėtų atstovavimo išlaidų, kurias prašo iš atsakovės priteisti (b. l. 127-130).

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad išsamiai savo požiūrį išdėstė savo apeliaciniame skunde, ieškovės reikalaujama neturtinė žala nepagrįsta nei naikintinu sprendimu, nei kitais teisinę reikšmę turinčiais dokumentais (b. l. 137).

Ieškovės M. L. apeliacinis skundas tenkinas iš dalies, o atsakovės UAB „Panevėžio pirtis“ apeliacinis skundas atmestinas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-02-15 sprendimas keistinas: naikintina sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje ieškinys tenkinamas; pakeitus teismo sprendimą atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir priteisimas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti atitinkamas išmokas, kilusias iš darbo teisinių santykių, ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Kaip jau minėta, ieškovė M. L. iš budinčios moterų skyriuje ir pirtininkės darbo pagal 2012-10-01 atsakovės įsakymą Nr. 07 buvo atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (įsakyme nurodyta DK 136 str. 2 d.), 235 str. 2 d. 1 p., 7 p. (įsakyme nurodyta DK 235 str. 1 ir 7 p.), nes pirties lankytojai Č. G. pirties moterų nusirengimo patalpoje pametus žiedą ir pirtininkei (ieškovei) ją radus, minėtos lankytojos prašymu atsisakė grąžinti žiedą motyvuodama tuo, kad jį atidavė kitai lankytojai, 2012-09-24 neprisipažino, kad rastas žiedas yra pas ją ir atsisakė rašyti pasiaiškinimą apie minėtą konfliktą nurodžiusi, jog apie tai daugiau žino kiti darbuotojai, 2012-09-25 d. 09.30 val. rastą žiedą atnešė atsakovės direktoriui, rašyti pasiaiškinimą atsisakė, 2012-09-28 vykusiame darbuotojų susirinkime kaltės nepripažino, rašyti pasiaiškinimą, kodėl žiedas buvo laikomas pas ją, o ne grąžintas savininkei, atsisakė (b. l. 27, 52-53).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytomis faktinėms bylos aplinkybėms, argumentams ir motyvams, kurių pagrindu buvo padaryta išvadą, kad byloje esančių įrodymų pagrindu nebuvo įrodyta, jog ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, nes virš aprašyto atvejo metu neleistinai elgėsi su lankytojais ar interesantais ar atliko kitus veiksmus, tiesiogiai pažeidžiančius žmonių konstitucines teises (DK 235 str. 2 d. 1 p.) ar kad padarė veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Vertinant atsakovės apeliacinio skundo, kuriame nesutinkama su virš minėtomis teismo išvadomis, pažymėtina, jog pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 str. 1 d. nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas - tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius aktus. Tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys, jis turi užtikrinti, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką, dėl to turi supažindinti juos su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatais (DK 227 str. 1 d., 229-232 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovės Darbo tvarkos taisyklių VII skyriaus 80 p. punkte buvo numatyta, už kokius pažeidimus darbuotojui gali būti skiriama drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (b. l. 64-77). Byloje nėra ginčo, kad ieškovė buvo supažindinta su jos darbą, teises ir pareigas reglamentuojančiais aktais. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovės pareiginėse instrukcijose (b. l. 11, 13-14), pirtininko pareiginiuose nuostatuose (b. l. 59-63), Darbo tvarkos taisyklėse (b. l. 64-77) nėra nustatyta pareigos saugoti pirtyje lankytojų pamestas ar pamirštas materialines vertybes. Nusirengimo skyrių budinčiųjų pareiginių nuostatų 18 p. yra nurodyta, kad budintysis yra įgaliotas <...> saugoti pirties lankytojų asmeninius daiktus ir rūbus (b. l. 54-58). Todėl ieškovė, kurios pareigos buvo ir moterų nusirengimo skyriaus budinčiosios, turėjo teisę saugoti lankytojų daiktus, tačiau pas atsakovę nebuvo konkrečiai reglamentuota, ar turėjo būti saugomi tik pačių lankytojų valia palikti daiktai, ar ir tie daiktai, kuriuos lankytojai pametė, pamiršo ir pan. Ieškovė nurodė ir atsakovė pripažino, jog bendrovėje lokaliniu teisės aktu nebuvo nustatyta tvarka, koks asmuo turi paimti, saugoti lankytojų pamestus ar pamirštus daiktus, kaip jis jų radimą turi įforminti, kur ir kiek laiko saugoti, kokius veiksmus turi atlikti, kad įsitikintų, jog daiktą grąžina savininkui ir pan. (b. l. 84-86). Atsakovės administracijos vadovo – direktoriaus pareiginiuose nuostatuose (b. l. 89-94) taip pat nėra nurodyta, kad jis turi teisę ar pareigą saugoti bendrovės darbuotojų jam perduotus pirties lankytojų paliktus ar pamestus daiktus. Todėl atsakovės atstovas nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė nesilaikė nustatytos tvarkos, nes žiedą saugoti turėjo perduoti jam. Nusistovėjusios tvarkos, kad darbuotojai rastus daiktus turėjo atnešti administracijos direktoriui (b. l. 104), nepatvirtina jokie įrodymai, priduotų ir grąžintų daiktų žurnalai ir pan. Ieškovė aiškina priešingai, kad ji dažnai rasdavo pamestų daiktų ir pagal nusistovėjusią tvarką juos saugodavo seife, o klientams atiduodavo po pokalbio įsitikinusi, kad daiktas priklauso tam asmeniui (b. l. 103). Ieškovė pas atsakovę dirbo virš 20 metų, atsakovės direktorius paskirtas 2010 metais (b. l. 83), todėl nusistovėjusi minėta tvarka ir praktika labiau žinoma ieškovei, kurios parodymai šiuo aspektu sutampa su byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais. Jos parodė, kad nusistovėjusios tvarkos dėl daiktų saugojimo nebuvo, kad ieškovė darbo vietoje turėjo metalinę spintelę su raktu ir turėjo saugoti daiktus (b. l. 105-106). Liudytoja L. J. parodė, kad rasti daiktai buvo dedami į spintelę, kol atsilieps klientas, o jam neatsiliepus daiktus atiduodavo direktoriui (b. l. 105). Liudytoja I. P. patvirtino, kad jos pirtyje pamestą laikrodį saugojo ir po savaitės grąžino būtent ieškovė (b. l. 106).

Iš išdėstyto matyti, kad atleidžiant ieškovę iš darbo jos atžvilgiu taikytas DK 235 str. 2 d. 1 p., kuriame nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises, nes virš aprašyto atvejo metu neleistinai elgėsi su lankytojais ar interesantais ar atliko kitus veiksmus, tiesiogiai pažeidžiančius žmonių konstitucines teises, taip pat DK 235 str. 2 d. 7 p., nes ji padarė veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Teismų praktikoje veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises ir laisves, paprastai suprantami kaip veiksmai, kuriais pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos žmogaus teisės ir laisvės, pavyzdžiui, teisė į žmogaus asmens neliečiamumą, privataus gyvenimo neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, laisvė reikš­ti įsi­ti­ki­ni­mus ar kt. Teismo nuomone, be atsakovės paaiškinimų, kuriuos ginčija ieškovė, byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad ieškovės atleidimas iš darbo nurodytais pagrindais yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė turėjo visas galimybes atlikti faktų, kurie tapo darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nustatymą ir tyrimą, surašyti atitinkamus aktus, surinkti darbuotojų, lankytojų, ieškovės paaiškinimus (DK 241 str.). Per visą ilgą darbo laikotarpį ieškovė jokių drausminių nuobaudų, išskyrus dabartinės administracijos vadovo 2011-10-07 įsakymu skirtą papeikimą už skersvėjo sukėlimą atidarius langą (b. l. 9-10, 15-17, 28, 45-46, 52-53), neturėjo. 2012-09-28 atsakovės darbuotojų susirinkimo protokole surašyta, kas buvo svarstyta ir kas pasisakyta dėl ieškovės asmeninių savybių pagal administracijos požiūrį, tačiau ką konkrečiai susirinkime kalbėjo ir apie ką pasisakė ieškovė ir kiti jame dalyvavę asmenys protokole visiškai nenurodyta (b. l. 29), nors liudytojos L. K., L. J., V. M. patvirtino, kad ieškovė susirinkime kalbėjo apie įvykį ir pasiaiškinimo aplinkybes (b. l. 105-106). Ieškovė nurodo, kad ji paaiškino visas aplinkybes apie žiedo radimą ir saugojimą, tačiau jos paaiškinimas protokole neįrašytas (b. l. 84-86, 102-107). Todėl tokio turinio dokumentas ieškovės kaltės padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą neįrodo. Žiedą pametusios Č. G. ir ją radusio asmens raštiškų paaiškinimų tirdamas galimą darbo drausmės pažeidimą darbdavys negavo. Atsakovės žurnale nurodyta, kad Č. G. nurodė, kad „mano pamestą žiedą rado budinti ir atidavė kitai moteriai prašau išsiaiškinti (b. l. 30). Pagal bylos duomenis, šį įrašė ji padarė prie atsakovės darbuotojos barmenės (padavėjos) V. M., budinčiosios L. J. (b. l. 105 ). Tačiau byloje niekas neginčija, kad žiedas buvo perduotas atsakovės administracijos vadovui ir po trijų dienų grąžintas minėtai pilietei, o ne perduotas kitam asmeniui. Ieškovė nurodo, kad žiedą pasidėjo į seifą ir jo iš karto negrąžino to prašiusiai romų tautybės moteriai tik todėl, kad nebuvo įsitikinusi, jog žiedas priklauso jai (b. l. 84-84, 102-107). Atsakovės pateikti liudytojų, kurie yra atsakovės darbuotojai, paaiškinimai apie ieškovės netinkamą elgesį byloje nustatytų aplinkybių visumoje nėra pakankami įrodymai patvirtinti ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumą ir pagrįstumą. Minėti asmenys yra pavaldūs atsakovei, nes ji yra jų darbdavė, todėl jų interesas gali būti išsaugoti darbo vietą ir gerus santykius. Liudytoja Ž. K., tiesiogiai mačiusi 2012-09-22 konfliktą, parodė, kad konfliktas tarp ieškovės ir čigonų tautybės moters buvo, nes „čigonė rėkė, kad atiduotų žiedą, Marijona pasakė, kad žiedą padės į seifą. Čigonė rėkdama išbėgo“ (b. l. 106). Byloje nenustatyta jokio objektyvaus pagrindo abejoti liudytojos Ž. K. parodymais, nes nenustatytas joks suinteresuotumas bylos baigtimi ir kokie nors ryšiai su šalimis. Todėl byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė netinkamai ir nepagarbiai elgėsi su kliente, kad pažeidė jos konstitucines teises ar kad padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.

Atsiliepimas

Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad ieškovės darbo užmokestis turėjo būti paskaičiuotas iš keturių paskutinių mėnesių darbo užmokesčio, nes vieną iš paskutinių mėnesių ieškovė atostogavo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai prieštarauja LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1-6.4 p, numatantiems, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, o jeigu darbuotojas dirbo mažiau kaip 3 mėnesius - užmokestis apskaičiuojamas iš darbo užmokesčio, priskaičiuoto už faktiškai įmonėje dirbtą laiką. Todėl pirmosios instancijos pagrįstai nurodė, kad vidutinis darbo užmokestis ieškovei buvo apskaičiuotas neteisingai, šią klaidą ištaisė pagal minėto akto nuostatas ir teisėtai bei pagrįstai priteisė išmokų nepriemokas.

Atsakovė apeliacinio skundo argumento „motyvas dėl romų tautybės žiedo savininkės charakterio atitinka CPK 329 str. 2 d. 2 p. nuostatas“ turinio neišdėstė. Teisėjų kolegija supranta, kad keliamas klausimas, ar nėra absoliutaus teismo sprendimo pagrindo, numatyto CPK 329 str. 2 d. 2 p. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad jokios materialiosios teisės ir pareigos jokiems kitiems asmenims, išskyrus atsakovę, nenustatytos. Todėl teismas nėra nusprendęs dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisų ir pareigų, o byloje nėra CPK 329 str. 2 d. 2 p. numatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Atsakovė, vykdydama jai, kaip darbdavei, DK 240 str. 1 d. nustatytą pareigą, prieš skirdama drausminę nuobaudą, turėjo raštu pareikalauti, kad ieškovė raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, rašte nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui raštu pateikti, pasiūlyti, kad ieškovė nurodytų visas aplinkybes, turinčias reikšmės drausminės atsakomybės taikymui (DK 35 str. 1 d.). Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė raštu nepareikalavo iš ieškovės tokio pasiaiškinimo, todėl atleisdama ieškovę iš darbo formaliai pažeidė DK 240 str. 1 d. nuostatas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ne visais atvejais yra esminis svarstant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir kad jis gali, tačiau neprivalo, būti pakankamas pagrindas paskirtą drausminę nuobaudą pripažinti neteisėta. Šioje byloje įrodyta, kad prieš skiriant drausminę nuobaudą atsakovė žodžiu pareikalavo, kad ieškovė pasiaiškintų dėl darbo pareigų pažeidimų. Atsakovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžiuose pripažino, kad jai buvo pasiūlyta pateikti pasiaiškinimą, raštu, kad ji tokį pasiaiškinimą rašė ir kad jai buvo suteikta galimybė pasiaiškinti (b. l. 20-24, 84-86, 102-107). Todėl esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms šioje konkrečioje byloje virš minėtas pažeidimas nepripažintinas tokiu svarbiu ir reikšmingu, kad sudarytų savarankišką pagrindą pripažinti, jog darbo sutartis nutraukta neteisėtai. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad vien šis pažeidimas nesudaro pagrindo atleidimo iš darbo pripažinti neteisėtu, pagrįsti. Tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą, nes, kaip virš nurodyta, byloje nėra nustatytas ir įrodytas ieškovės atleidimo iš darbo pagrįstumas (šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo padarymas).

Kaip jau minėta, ieškovės apeliacinis skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįsto nepriteisimo pripažintinas pagrįstu. Teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas ieškovei priteisti 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą DK 250 str. pagrindu. Dėl darbdavio veiksmų ieškovė buvo sukrėsta, pažeminta, patyrė emocinę depresiją, kadangi, būdama ilgalaike darbuotoja, tikėjosi tolesnių darbo santykių, o buvo apkaltina veikos, turinčios nusikaltimo požymių, padarymu, dėl ko neabejotinai turėjo nepatogumų prieš bendradarbius, šeimos narius, pažįstamus, turėjo kreiptis į gydytojus dėl sveikatos pablogėjimo, negavo nuolatinių pajamų pragyvenimui. Išrašai iš medicininių dokumentų (b. l. 95, 133) patvirtina, kad ieškovė 2012-11-02, 2012-11-21, 2012-12-20 dėl sveikatos pablogėjimo kreipėsi pas gydytoją dėl neigiamų pergyvenimų poveikio, skausmų širdies plote, nerimo sutrikimų, blogo miego ir pan. Tai, kad minėtose pažymose nurodytos diagnozės ieškovei galėjo būti nustatytos ir anksčiau, nesudaro pagrindo atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė šiuo pagrindu neprašo priteisti turtinės žalos dėl sveikatos sutrikdymo. DK 250 str. nustatyta darbo sutarties šalių teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Šioje situacijoje ieškovės nurodytas 3000 Lt neturtinės žalos dydis yra atitinka bylos aplinkybes, yra pagrįstas, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Virš aptartais įrodymais nustatyta, kad atsakovė neteisėtai skyrė ieškovei pačią griežčiausią drausminę nuobaudą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kurių ieškovė nepadarė. Kadangi atleidimo iš darbo pagrindu buvo nurodyta neleistinas elgesys su klientais, kitų asmenų svariausių teisių pažeidinėjimas ir veikos, turinčios vagystės požymių, padarymas, tai teismas pripažįsta, kad tokie neteisėti atsakovės veiksmai turėjo neigiamos įtakos ieškovės reputacijai, emocinei ir dvasinei būklei, sukėlė nepatogumų, todėl jai buvo padaryta neturtinė žala. Nustatant neturtinės žalos dydį teismas vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. kriterijais bei atsižvelgia į tai, kad darbo santykiai tęsėsi virš 20 metų, darbo užmokestis artimesnis minimaliam, į jau minėtas teisių pažeidimo aplinkybės ir pasekmės, į tai, kad ieškovės pažeistos teisės apginamos teismo sprendimu.

Šalies argumentai

Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeisti CPK 251 str. reikalavimai, nes iš 2013-02-04 teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad po to, kai buvo išspręstas rašytinių įrodymų perkaitymo klausimas, pirmininkaujanti klausė proceso dalyvių „ar šie turi dar kokių prašymų, papildymų prieš baigiamąsias kalbas. Prašymų, papildymų nepareikšta“ (b. l. 102-107). Pastabų dėl protokolo turinio teisingumo nėra pateikta, todėl netikėto jo turiniu nėra pagrindo. Dėl išdėstyto 2012-11-08 pinigų mokėjimo kvitas dėl apmokėjimo advokatui už teisines paslaugas ir prašymas jas priteisti nebuvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl šios išlaidos negali būti priteisiamos (CPK 98 str. 1 d.).

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai. Ieškovė šioje byloje nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Todėl iš atsakovės, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteisiamas 323 Lt įstatyme nustatyto dydžio žyminis mokestis valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 5 p., 82 str., 93 str.), o ieškovei – 700 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, nes jų dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už numatytus maksimalius dydžius, b. l. 6-7).

Už apeliacinio skundo, kuris iš esmės tenkinamas, surašymą bei atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą, kuris atmetamas, surašymą ieškovė turėjo 1000 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kurios priteisiamos iš atsakovės, nes atitinka CPK 98 str. ir minėtų Rekomendacijų nustatytus dydžius, šios bylos aplinkybes, apimtį, sudėtingumą (b. l. 126, 134).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 3 p.,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir atmesta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės UAB „Panevėžio pirtis“ (į. k. 148261349) ieškovei M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti, 700 Lt (septynis šimtus litų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Iš atsakovės UAB „Panevėžio pirtis“ priteisto valstybei žyminio mokesčio dydį padidinti iki 323 Lt (trijų šimtų dvidešimt trijų litų).

Priteisti iš atsakovės UAB „Panevėžio pirtis“ (į. k. 148261349) ieškovei M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimutė SankauskaitėZina Mickevičiūtė