Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-468-135/2013

Teisėja Astra Karpytė Teisminio proceso Nr. 1-07-3-00094-2012-9

2013 m. birželio 6 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos Z. A. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. S., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., išteisintas, kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu Z. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. buvo kaltintas pagal LR BK 187 str. 3 d. už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 27 d. nukirpo vielą, laikančią Z. A. ir jo sklypus skiriančią tvorą, ši tvora nuvirto ant daržovių, augalai buvo suniokoti, sulūžo tvoros lentelės, tokiais veiksmais J. S. suniokojo Z. A. turtą ir padarė 143 Lt turtinę žalą.

Be to, Z. A. kaltino J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį tuo, jog 2010 m. rugpjūčio 30 d. J. S. į ją metė keletą žemės grumstų, kurių vienas pataikė jai į galvą, nuo to ją kamavo galvos skausmai, nuolat pykino, buvo nualpusi.

Dėl patirto nukentėjusiosios fizinio skausmo advokatas nurodo, kad nukentėjusioji 2010-09-01 ir 2010-09-02 vizitų pas šeimos gydytoja metu traumos neakcentavo, nes nejautė sveikatos pablogėjimo, o, pasijutusi blogiau – pajutusi galvos svaigimą, pykinimą, vėmimą, nedelsdama kreipėsi medicininės pagalbos. Nurodo, kad tokie simptomai pasireiškia esant galvos smegenų sukrėtimui, jie gali pasireikšti ir praėjus kelioms savaitėms, tačiau teismas juos nepagrįstai įvardijo depresijos požymiais. Pažymi, kad Z. A. niekada neneigė sirgusi depresija, tačiau ji ir susirgo nuo nuolat patiriamo J. S. psichologinio smurto, grasinimų, tvyrančios įtampos ir užsitęsusios konfliktinės situacijos. Nurodo, kad byloje yra tai patvirtinantys medicininiai dokumentai, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Pažymi, kad Z. A. psichologinė būklė labai pablogėjo po to, kad J. S. į Z. A. pataikė žemės grumstu, patirtas fizinis smurtas sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinį sukrėtimą, Z. A. patyrė emocinį šoką, net ir dabar paniškai bijo išeiti iš namų, nes J. S. grasino susidorojimu. Nurodo, kad teismas neobjektyviai įvertino liudytojų J. V. ir J. A. parodymus teisme. Pažymi, kad J. V. matė, kaip J. S. metė į Z. A. du žemės grumstus, iš kurių vienas pataikė jai į galvą, tačiau dėl didelio susijaudinimo teismo posėdžio metu šios aplinkybės nenurodė, todėl tikslinga pakartotinai ją apklausti baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu. Taip pat nurodo, kad J. V. teismui parodė, kad matė, kai Z. A. į namus parėjo su gumbu galvos srityje ir žemėmis galvoje, ir ši aplinkybė yra konstatuota ir nutarime Nr. 0110000474960. Nurodo, kad aplinkybę, jog J. S. į Z. A. mestas grumstas pataikė jai į galvą, paliudijo ir J. A., ir jo regėjimas į tolį visuomet buvo geras.

Išteisintasis J. S. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, kad teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir pagrįstai padarė išvadą, jog J. S. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, todėl visiškai išteisino ir civilinį ieškinį atmetė. Pažymi, kad teismas jį išteisino ne dėl įrodymų trūkumo, o reabilituojančiais pagrindais, o kaltinamoji vadovavosi tik prielaidomis. Tvirtina, kad teismas pagrįstai nurodė, jog kyla abejonės dėl to, kad J. S. metė grumstus į nukentėjusiąją. Nurodo, kad teismui buvo pateikti medicininiai dokumentai iš dviejų gydymo įstaigų, tačiau nė vienuose nėra gydytojų įrašų, kad Z. A. iš karto po įvykio kreipėsi į gydytojus dėl ,,nepakeliamo skausmo“. Išteisintasis mano, kad pareiškimas teismui dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn – psichinės bei emocinės nukentėjusios būklės rezultatas, kadangi nukentėjusioji turi vidinių problemų dėl psichikos ligų, ir dėl šių jos susirgimų jis negaliu būti kaltinamas. Pažymi, kad jokio pagrindo daryti įtaką teismui siekiant suformuoti apie nukentėjusią neigiamą nuomonę jis ir jo gynėja neturėjo bei neteikė tikrovės neatitinkančių faktų, visi teiginiai buvo pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei ligos istorijose esančiais medicininiais dokumentais. Pažymi, kad samprotavimai apeliaciniame skunde apie tai, jog Z. A. susirgo dėl nuolat patiriamo psichologinio smurto, grasinimų, visiškai nepagristi jokiais įrodymais ir yra pačios nukentėjusios fantazija. Nurodo, kad nuo 2002 metų iki 2013 metu nukentėjusioji parašė apie 29 skundus, dėl kurių jis (J. S.) ir jo žmona nuolat priversti teisintis, įrodinėti nekaltumą, todėl stresą patiria jie, nes negali ramiai gyventi. Išteisintojo nuomone, teismas teisingai įvertino liudytojų J. V. ir J. A. parodymus. Išteisintasis mano, kad Z. A. nori praturtėti jo sąskaita, pareiškė ieškinį dėl turtinės žalos, nors žalos dydžio apskaičiuoti negali, o neturtinės žalos ieškinys visiškai nemotyvuotas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja Z. A. ir jos atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis J. S. ir jo gynėja advokatė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendis J. S. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. S. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jį pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. išteisino pagrįstai, o nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmetė.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas pagrinde nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas pareikštas privataus kaltinimo aplinkybių įrodinėjimo galimybes, tačiau pašalinti ar argumentuotai paneigti abejonių nepavyko. Todėl, nesant neginčytinų kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones aiškino kaltinamojo naudai ir pastarąjį išteisino.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymų apie jos sužalojimo aplinkybes bei to, kad dėl daržovių ir tvoros sulaužymo kaltas būtent J. S., neaptvirtina jokie byloje esantys duomenys. Ir nors Z. A. privataus kaltinimo skunde kaltino J. S. 2010-08-30 apmėčius ją žemių grumstais, iš kurių vienas pataikė jai į galvą ir dėl to jai buvo sukeltas fizinis skausmas, po to jai prasidėjo galvos skausmai, ją pykino, teismui nebuvo pateikta patikimų tai patvirtinančių įrodymų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pateikti dokumentai – Z. A. ligos istorija, Z. A. išrašyti medikamentų receptai neįrodo, kad galbūt J. S. 2010-08-30 neteisėtais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas ar kitaip sutrikdyta sveikata. Iš ligos istorijos matyti, kad Z. A. sveikatos problemų turi jau nuo 2008 metų, reguliariai lankosi pas medikus, o 2010-09-02 medikai jai diagnozavo užsitęsusį bronchitą, o ne sveikatos sutrikdymą dėl galbūt patirto smurto (86 b. l.). Duomenų, kad iš karto po įvykio apsilankiusi pas medikus Z. A. būtų nurodžiusius apie 2010-08-30 galbūt patirtą galvos traumą, byloje nėra. Ir nors apeliantas skunde nurodo, kad Z. A. patirti sužalojimai yra fiksuoti medicininėje pažymoje, teismas atkreipia dėmesį, kad iš 2010-09-10 Ligonių priėmimo skubios pagalbos skyriaus pateikto dokumento matyti, kad Z. A. 2010-09-10 lankėsi šiame skyriuje ir pati nurodė, kad 2010-08-31 gavo iš grumsto į galvą, tačiau medikai sužalojimų nenustatė (166 b. l.). Teismas taip pat atkreipia dėmesį į pačios nukentėjusiosios parodymų ir byloje esančių įrodymų nesutapimus – privataus kaltinimo skunde yra nurodyta, kad J. S. Z. A. grumstais apmėtė 2010-08-30 ir iš karto po įvykio ji iškvietė į policiją, tačiau iš pranešimo policijai apie įvykį matyti, kad apie kaimyno smurtą policijai ji pranešė 2010 m. rugpjūčio 31 d. 8.48 val., t. y. praėjus beveik parai po įvykio, medikams ji taip pat nurodė, kad smūgį į galvą iš grumsto gavo 2010-08-31. Ir nors Z. A. teisme tvirtino, kad po patirto fizinio smurto jautėsi labai blogai – galvoje buvo gumbas, jai labai skaudėjo galvą, pradėjo vemti, teismui ji nenurodė pateisinančių priežasčių, kodėl delsė ir į medikus nesikreipė iš karto po įvykio, kodėl nesikreipė į teismo medicinos ekspertus, nors apie tokią galimybę buvo informuota policijos pareigūnų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vienintelis asmuo, galintis patvirtinti matęs, kaip J. S. Z. A. apmėtė grumstais, yra J. A., tačiau pirmosios instancijos teismas jo parodymus atmetė. Su tuo sutinka ir kolegija. Šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad J. A. yra nukentėjusiosios sutuoktinis ir yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo parodymai gali būti ir neobjektyvūs, o kitų duomenų, galinčių juos patvirtinti, byloje nėra. Liudytojos J. V. parodymai, nesant kitų Z. A. nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, taip pat negali būti laikomi patvirtinančiais J. S. kaltę, nes J. V., apklausiama teismo posėdyje, nenurodė, kad matė, kaip J. S. Z. A. apmėtė žemių grumstais, o parodė tik tai, kad Z. A. namo grįžo purvina, galvoje buvo gumbas, tvirtino, kad matė, kaip kaimynas kažką kasinėjo, o Z. A. nepriėjusi šulinio apsisuko ir grįžo atgal, t. y. ji konkrečiai nenurodė, jog matė, kaip J. S. metė žemės grumstus į Z. A. (103 b. l.).

Z. A. privataus kaltinimo skundu kaltino J. S. ir tuo, kad jis, 2010-08-27 nukirpdamas vielą laikančią tvorą ir tvorai nuvirtus, sulaužė tvorą ir šalia augančias daržoves. Pažymėtina, kad kaltinamojo kaltę turi įrodyti kaltinančioji pusė, o kaltinamasis neturi įrodinėti, kad jis yra nekaltas. Šis kaltinimas teisme buvo įrodinėjamas nuotraukomis, kuriose užfiksuota ant daržovių nuvirtusi tvora bei nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymais apie tai, kad tvora buvo nugriuvusi ant daržovių nukirpus ją laikančią vielą. Nukentėjusioji apie J. S. kaltę sprendė tik iš to, jog, jos teigimu, niekas kitas to padaryti negalėjo, nes tvora buvo nugriuvusi nuo J. S. sklypo pusės (129, 130 b. l.), tačiau nei ji, nei J. A. nematė, kaip J. S. nukirpo ar atrišo tvorą laikančią vielą. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad Z. A. teiginiai apie galimą J. S. kaltę sugadinant jai priklausantį turtą yra paremti prielaidomis, kurios kyla dėl nuolatinių nesutarimų su J. S.. Iš bylos medžiagos matyti, kad objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti Z. A. teiginius dėl J. S. kaltės, privati kaltintoja teismui nepateikė, jų nebuvo gauta ir bylos teisminio nagrinėjimo metu.

Taigi, esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiosios parodymai apie sužalojimo ir turto sugadinimo aplinkybes kelia abejonių, juolab, kad jie nėra patvirtinti kitais bylos duomenimis. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas; kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių J. S. kaltę. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimu, nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad tai, kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismas, ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus, sprendžia ar jų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kolegijos manymu, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, teismo sprendime nurodyti, o bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kolegijos manymu, apylinkės teismo nuosprendis dėl J. S. išteisinimo atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad J. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiosios Z. A. atstovo advokato Aldevino Ščiglos apeliacinį skundą atmesti.