Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. T. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria atmestas V. T. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro M. T. 2015 m. kovo 12 d. nutarimo atmesti skundą panaikinimo, bei susipažinusi su medžiaga Nr. 15-1-407-14,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4 PK buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 15-1-407-14 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalyje. Minėtas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus B. B. N. pareiškimą apie tai, kad V. T. ją pastūmė, dėl to ji nukrito, tuo jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras L. S., susipažinęs su ikiteisminio tyrimo Nr. 15-1-407-14 medžiaga, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. sausio 26 d. nutarimu jį nutraukė, motyvuodamas tuo, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje.

R. N. (B. B. N. sutuoktinis), kuriam 2014 m. rugsėjo 10 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo leista dalyvauti procese, nesutikdamas su minėtu prokuroro 2015 m. sausio 26 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, pateikė skundą aukštesniajam prokurorui, nurodydamas, kad skundžiamas prokuroro nutarimas buvo priimtas visapusiškai ir išsamiai neįvertinus esminių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei visų byloje užfiksuotų parodymų, todėl turi būti panaikintas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. T. 2015 m. kovo 12 d. nutarimu panaikino pirmiau nurodytą prokuroro nutarimą nutraukti minėtą ikiteisminį tyrimą, jį atnaujino ir nurodė šį tyrimą tęsti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu aukštesniojo prokuroro 2015 m. kovo 12 d. nutarimu, pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriame nurodė, jog su aukštesniojo prokuroro nutarimu nesutinka dėl šių priežasčių. Pirma, minėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad R. N., kuris apskundė prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, būtų pripažintas proceso dalyviu, turinčiu teisę skųsti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Antra, aukštesnysis prokuroras nemotyvuotai nurodė, kad pareiškėjas tyčia pastūmė nukentėjusiąją, be to, tokia aukštesniojo prokuroro išvada prieštarauja prokuroro nutarimui ir minėto ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenims. Trečia, aukštesnysis prokuroras nepasisakė dėl B. B. N. veikos prieš pareiškėją, kurioje, pareiškėjo įsitikinimu, buvo akivaizdūs BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai. Ketvirta. aukštesniojo prokuroro nutarime nėra nurodytų naujų patikimų aplinkybių, kurioms esant ikiteisminis tyrimas atnaujintinas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, o aukštesniojo prokuroro išvados dėl tirtinos veikos visuomeninės reikšmės yra neteisingos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi pareiškėjo V. T. skundą atmetė konstatavęs, kad aukštesnysis prokuroras, priimdamas 2015 m. kovo 12 d. nutarimą, tinkamai įvertino minėto ikiteisminio tyrimo aplinkybes bei priėmė pagrįstą sprendimą, o pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrindas teismui šį nutarimą panaikinti. Nustatė, kad preliminarią išvadą, kad V. T. įvykio metu pastūmė B. B. N., aukštesnysis prokuroras padarė atsižvelgdamas į nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, kurie prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo išsamiai įvertinti ir kurie turi būti patikrinti ir įvertinti tęsiant atnaujintą ikiteisminį tyrimą. Atmesti pareiškėjo argumentai, kad aukštesnysis prokuroras nepasisakė dėl B. B. N. veikos prieš pareiškėją, kurioje, pareiškėjo įsitikinimu, buvo akivaizdūs BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, nes aukštesnysis prokuroras tikrino prokuroro nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, kuriame taip pat nebuvo pasisakyta dėl minėtų pareiškėjų argumentų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klausimą dėl B. B. N. veikos vertinimo gali kelti atnaujino ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgdamas į tai, kad R. N., kuris apskundė prokuroro 2015 m. sausio 26 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2014 m. rugsėjo 10 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo leista dalyvauti procese kaip nukentėjusiosios B. B. N. atstovui, o nukentėjusiojo asmens atstovas pagal BPK 214 straipsnį turi teisę apskųsti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, padarė išvadą, kad aukštesnysis prokuroras neturėjo pagrindo nenagrinėti R. N. skundo dėl minėto prokuroro 2015 m. sausio 26 d. nutarimo.

Skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo V. T. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. T. 2015 m. kovo 12 d. nutarimo IT Nr. 15-1-407-14 panaikinimo patenkinti.

Apelianto nuomone, teismo nutartis yra nepagrista, todėl turi būti naikintina. Apeliantas savo nesutikimą su nutartimi grindžia žemiau nurodytais argumentais. Pirma, teismas, neturėdamas teisinio pagrindo, konstatavo, kad R. N. procese dalyvauja kaip nukentėjusiosios B. B. N. atstovas. BPK 53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamoje, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys. Ikiteisminio tyrimo bylos medžiagoje nėra duomenų, kad B. B. N. būtų pripažinta neveiksnia. Be to, BPK 55 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įgaliotuoju atstovu gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu ir kitas aukštąjį teisini išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams. Byloje duomenų, kad nukentėjusiosios B. B. N. vyras R. N. turėtų aukštąjį teisinį išsilavinimą arba būtų advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas nėra. Todėl R. N. skundas dėl prokuroro 2015 m. sausio 26 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.15-1-00407-14 negalėjo būti priimtas ar turėjo būti atmestas, kaip paduotas tokios teisės neturinčio asmens (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 28 straipsnis, 44 straipsnio 10 dalis, 63 straipsnio 1 dalis). Antra, nutartimi teismas, taip pat, kaip ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. T. 2015 m. kovo 12 d. nutarimu, nenurodydami jokių motyvų paneigė ikiteisminio tyrimo metu padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Kaip antai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad apeliantas būtų pastūmęs B. N.. Trečia, skundžiama nutartimi visiškai nepasisakyta dėl byloje esančių duomenų apie B. B. N. veiką, kurioje buvo akivaizdūs nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Ketvirta, nepagrįsta ir teismo nutartimi pritarta išvada dėl apelianto tariamai atliktos veikos visuomeninės reikšmės. Apeliantui inkriminuojamos veika (tariamai) įvykdyta uždaroje juridinio asmens SB "(duomenys neskelbtini)" teritorijoje, kilus dviejų privačių subjektų ginčui dėl jų teisių ir pareigų, jokie pašaliniai, su SB "(duomenys neskelbtini)" nesusiję asmenys nedalyvavo, jokiems pašaliniams asmenims nepadaryta žala ir nekilo žalos grėsmė. Todėl manytina, kad inkriminuojama veika jokios visuomeninės reikšmės neturi, todėl skundžiama Nutartis šioje dalyje taip pat nepagrįsta. Taigi, apelianto įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra bei nesukeliama žalingų padarinių nei visuomenei, nei valstybei, todėl kalbėti apie apelianto tariamai atliktos veikos visuomeninę reikšmę nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Penkta, B. B. N., R. N. ir apelianto kilę ginčai yra civilinio pobūdžio ir turi būti sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka, todėl šie ginčai neturėtų būti sprendžiami bei įtakojami vadovaujantis BK, BPK nuostatomis.

Atsiliepimas į skundą nepateiktas.

Skundas netenkinamas.

V. T. atžvilgiu atnaujintas ikiteisminis tyrimas tęsiamas pagal 139 straipsnio 1 dalį. Ši veika patenka į privataus kaltinimo bylų kategorijų sąrašą (BPK 407 straipsnio 1 dalis) dėl kurių procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus.

BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šio BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą.

Pažymėtina, kad BPK 409 straipsnio 1 dalyje įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti inter alia asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai: yra bent viena iš šių sąlygų: 1) BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, - nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, - nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaryta žala asmeniui, kuris gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra (pats arba per teisėtą savo atstovą) ją išreiškęs (yra pats arba per teisėtą savo atstovą įstatymų nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną), tačiau veiksmų, kuriuos jis gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti (kitų priemonių, kurių jis gali imtis) šiems savo teisėtiems interesams ginti, objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas "Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro nutarimą").

Šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarime, be kita ko, yra pažymėta, jog BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė "dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų" yra labai talpi. Ji apibūdina labai įvairias situacijas, būtent tokias, kai asmuo apskritai negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai nors asmuo ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali (pats arba per teisėtą savo atstovą) atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų (kitų priemonių) objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t.).

Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji yra išreiškusi savo valią ginti savo teisėtus interesus dėl patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo baudžiamojo proceso tvarka, duomenų, kad ši valia ikiteisminio tyrimo metu būtų pasikeitusi, byloje nėra. Vykstant ikiteisminio tyrimo procesui nukentėjusioji mirė, todėl akivaizdu, kad ji negali ginti savo interesų, o jos atstovui tai padaryti būtų objektyviai sudėtinga.

Apeliacinis teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, kad įvykis įvyko viešoje vietoje, nesudaro pagrindo teigti, jos nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę. Tačiau pažymėtina, kad esant ir vien aukščiau paminėtam pagrindui prokuroras privalo tęsti pradėtą ikiteisminį tyrimą netgi nesant nukentėjusio asmens (mirusio) atstovo prašymui.

Pareiškėjo argumentai, kad tiek aukštesnysis prokuroras tiek teismas nutartyje turėjo pasisakyti dėl B. B. N. veikos prieš pareiškėją, kurioje, pareiškėjo įsitikinimu, buvo akivaizdūs BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamų veikų požymiai, nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjas, aukštesnysis prokuroras tikrino prokuroro nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo teisėtumo. Šioje baudžiamojo proceso stadijoje neformuluojami galutiniai kaltinimai įtariamam asmeniui, nereiškiamas įtarimas. O dėl visų pareiškėjo nurodomų aplinkybių, susijusių su tiriamu įvykiu, bus sprendžiama atnaujinto ikiteisminio tyrimo metu.

Atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas, tiek aukštesnysis prokuroras, nenurodydami jokių motyvų paneigė ikiteisminio tyrimo metu padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo metu bei 2015 m. sausio 26 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta, kad apeliantas būtų pastūmęs B. N.. Iš 2015 m. sausio 26 d. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje požymių. Nutarime, vertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, konstatuota, kad B. B. N. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl kairės kojos čiurnos sąnario išorinių raiščių patempimo, pakreipus koją per čiurnos sąnarį, negalima vertinti kaip V. T. tyčinio fizinio poveikio. Tuo tarpu vyriausiasis prokuroras, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą pagrįstai nustatė, kad pagal nukentėjusiosios ir dalies liudytojų parodymus, V. T. galimai pastūmė B. B. N., ko pasekoje ji parkrito ant žemės ir jai buvo padarytas kairės kojos čiurnos sąnario išorinių raiščių patempimas su aplinkine kraujosruva. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, vyriausiasis prokuroras patvirtino, kad byloje esantys duomenys neleidžia teigti, kad sužalojimas buvo padarytas tyčia, nes čiurnos raiščių patempimas įvyko ne nuo tiesioginio galimo pastūmimo, o nuo galimo pastūmimo pasekoje įvykusio kritimo. Sutiko su prokuroro pozicija, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 138 straipsnio 1 dalyje, tačiau padarė išvadą, kad šioje byloje įžiūrimi požymiai nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje – nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Apeliacinis teismas nesutinka ir su pareiškėjo argumentais, kad tarp B. B. N., R. N. ir apelianto kilę ginčai yra civilinio pobūdžio ir turi būti sprendžiami teismuose civilinio proceso tvarka. Neteisėtas, neatsargus kito asmens sveikatos sutrikdymas, esant nukentėjusiojo asmens skundui, užtraukia ne civilinę, o baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė taikytina pažeidus viešąjį interesą, todėl negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Baudžiamoji teisė skirta saugoti teisinius gėrius, vienas iš jų yra žmogaus sveikata. Be to, nukentėjusioji yra aiškiai išreiškusi savo valią apginti savo teises baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.

Taip pat atmestinas argumentas, kad R. N. negalėjo atstovauti mirusiosios sutuoktinės paduodant skundą ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl prokuroro 2015 m. sausio 26 d. nutarimo, nes jis neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Jei asmuo, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos, miršta, jo, kaip nukentėjusiojo, teises paprastai perima vienas iš šeimos narių (BPK 38 straipsnis) ar artimųjų giminaičių (BPK 15 straipsnis) šių asmenų tarpusavio susitarimu, suderintu su bylą tiriančiais pareigūnais. B. B. N. mirė (duomenys neskelbtini)., nutarimas leisti R. N. dalyvauti procese ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtas 2014 m. rugsėjo 10 d., jau po nukentėjusiosios mirties, todėl pareiškėjo argumentas, kad R. N. priimant minėtą nutarimą turėjo būti įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą kaip to reikalaujama BPK 55 straipsnyje, yra nepagristas. Šiuo atveju R. N. yra atstovas ne pagal įgaliojimą, o atstovas pagal įstatymą, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, jog R. N. kaip nukentėjusio asmens atstovas pagal BPK 214 straipsnio prasmę, turi teisę apskųsti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir atnaujinus ikiteisminį tyrimą, teisė baigti procesą susitaikius pažeista nebus, nes tokia galimybė jam išlieka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti pareiškėjo V. T. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.