- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-31
- Bylos Nr.
- P-403-227-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Pareiškėjas
- J. L.
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-1935/2006 pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. KS-30 ir bylą nutraukti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų nustatyta, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1387 patvirtintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai) 7.4 punktas pagal formą ir esmę neprieštarauja teisinės valstybės, valdžių padalijimo ir jos galių apribojimo principams, nurodytiems Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, XII skirsnyje ir Valstybės kontrolės įstatymo 3 straipsnyje (b. l. 147 – 149).
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu atsakovas konstatavo, jog jis, eidamas valstybės kontrolieriaus pareigas, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, ignoravo dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nurodymų, o kitą dalį įvykdė tik formaliai, pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo visoms valstybės institucijoms ir pareigūnams. Pabrėžė, kad nepadarė nurodytų pažeidimų, nes tarnybiniu automobiliu naudojosi tik tarnybos tikslais. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nesutiko su paminėto teismo sprendimo nurodymu dėl galimybės taikyti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimą, Įstatymo reikalavimų pažeidimų senaties terminui skaičiuoti (ABTĮ 4 str. 5 d.). Atsakovas nepagrįstai kaltina asmenis, kurie objektyviai negali detalizuoti savaitgalių komandiruočių dienotvarkių. Pabrėžė, jog tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nes Komisijos pirmininko 2004 m. liepos 5 d. raštas Nr. S-2666-(2.5) ,,Dėl paaiškinimo pateikimo“ negali prilygti Komisijos in corpore sprendimui (Įstatymo 23 str. 6 d. 4 p.). Be to, Komisija neįvykdė teismo nurodymo sprendimą pagrįsti nustatytais faktais, nes nesusipažino ir neįvertino visų pateiktų dokumentų. Pareiškėjas nurodė, kad ginčija ir naują sprendimo teiginį, jog pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto reikalavimą. Atkreipė dėmesį, kad priimant ginčijamą sprendimą nebedirbo valstybės tarnyboje, o Įstatymas reglamentuoja tik šioje tarnyboje dirbančių asmenų santykius, išskyrus 4 skirsnį (1 – 7, 11 – 15, 22 str.), ir nenumato išimčių tęsti tyrimo procesą tapus privačiu asmeniu, todėl procesas turi būti nutrauktas. Be to, išėjus iš darbo, drausminių nuobaudų skyrimo procedūra iškart nutrūksta (Valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjas suabejojo Komisijai Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktais suteiktos tyrimo ir sprendimo priėmimo funkcijos konstitucingumu, todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14 – 16) prašė skundą atmesti. Taip pat prašė atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą (b. l. 152 – 153).
Atsakovas nurodė, kad vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nurodymus apsvarstė klausimą dėl senatį reguliuojančių įstatymų analogijos taikymo ir padarė išvadą, jog senaties terminų viešajam interesui ginti nebuvimas nėra Įstatymo spraga, todėl įstatymo analogija negali būti taikoma. Pažymėjo, jog remiantis surinktais dokumentais buvo nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi tarnybiniu automobiliu ne tarnybinei veiklai. Atsakovas nurodė, kad Komisijoje svarstomi asmenys nėra su ja susiję tarnybiniais santykiais, todėl tarnybos santykių nutraukimas neturi reikšmės svarstant klausimą dėl galimo interesų konflikto buvimo. Toks svarstymas yra būtinas, kad Įstatymo pažeidėjas tam tikrą laiką negalėtų sugrįžti į valstybinę tarnybą. Kitoks Įstatymo aiškinimas ir taikymas prieštarautų Įstatymo 1 straipsnyje išdėstytiems tikslams – ginti viešuosius interesus, užkirsti kelią korupcijai. Atsakovas pabrėžė, kad Komisijos procesinė veikla tiriant galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus nereglamentuota, todėl Komisija subsidiariai vadovaujasi panašius santykius reguliuojančiais procesiniais įstatymais bei bendraisiais teisės principais. Todėl pareiškėjo teigimas, kad tyrimą Komisija gali pradėti tik kolegialiai, bet ne jos pirmininkas, nepagrįstas įstatymu. Atsakovas pažymėjo, kad beveik analogišką prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas buvo pateikęs ankstesnėje byloje, kuris buvo atmestas. Šis prašymas taip pat suformuluotas ydingai (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 166‑173) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad valstybės kontrolieriui yra taikomi Įstatymo reikalavimai. Tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendime. Viena iš Įstatymo vykdymo kontrolės institucijų yra Komisija (Įstatymo 22 str. 1 d. 2 p.). Todėl teiginys, kad Komisija neturėjo teisės kontroliuoti tuo metu buvusio valstybės kontrolieriaus pareiškėjo tarnybinėje veikloje galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Komisijos pirmininko atliktas procedūrinis veiksmas, t. y. tyrimo inicijavimas, nelaikytinas pažeidimu pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 4 punkto prasmę, kuris suponuotų priimto sprendimo neteisėtumą. Teismas nurodė, kad nutraukus tarnybos santykius nutrūksta ir tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra, nes tarnybines nuobaudas galima skirti tik valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims (Taisyklių 1 p.). Komisijos svarstomi asmenys nesusiję su ja tarnybiniais santykiais, todėl tarnybinių santykių nutraukimas, kaip teisingai nurodė atsakovas, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl asmens galimo interesų konflikto buvimo, kai jis ėjo pareigas valstybės tarnyboje. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės normų konstitucingumo (ABTĮ 4 str. 2 d.). Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra visiškai aiškus, jis yra abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti tenkinamas. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, konstatavo, kad teisiniam persekiojimui, t. y. už Komisijos nustatytus pareiškėjo Įstatymo 3 straipsnyje numatytų prievolių pažeidimus, kuris susijęs su konstitucinių teisių ribojimu, turi būti taikomi senaties terminai. Kadangi Įstatymas tokių terminų nenumato, todėl ši teisės spraga turi būti užpildyta taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 5 d.), t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, nes pažeidimą nustatė Komisija, ne pareiškėjo darbdavys. Atsižvelgdamas į tai ir į skundžiamo sprendimo priėmimo datą (2005 m. gruodžio 6 d.), teismas padarė išvadą, jog šiai bylai yra svarbios tik pareiškėjo veikos nuo 2002 m. gruodžio 6 d., nes iki šios datos veikų teisiniam įvertinimui yra praleistas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas (3 str. 2, 3, 6 p.) nesieja viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo su gautos asmeninės naudos dydžiu ar tai, kiek kartų asmuo pažeidė šio įstatymo nuostatas, o įsakmiai draudžia naudotis tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti, naudotis valstybės nuosavybe veiklai, nesusijusiai su tarnyba. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas, eidamas valstybės kontrolieriaus pareigas, ne tarnybos reikalais, poilsio ir švenčių dienomis, t. y. 2002 m. gruodžio 24 – 29 d. ir 2003 m. sausio 25 – 27 d., vykdamas į Klaipėdą ir važiuodamas Vilniuje tarnybiniu automobiliu, kurio eksploatavimo išlaidos buvo apmokėtos valstybės biudžeto lėšomis, neabejotinai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktų reikalavimus. Nors kai kurie atsakovo sprendimo motyvai keistini, tačiau iš esmės atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 180) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, taikydamas 3 metų senaties terminą, netinkamai įvertino faktinę aplinkybę, t. y. kad Komisija tyrimą dėl tų pačių tarnybinių išvykų į Klaipėdą pradėjo dar 2003 m. rudenį, o 2003 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. KS-30. Tyrimas Komisijos pirmininko vienasmeniškais veiksmais buvo pradėtas neteisėtai, nes tyrimą galima pradėti tik Komisijos in corpore sprendimu.Teismas netinkamai įvertino įrodymus.Neturi motyvų komentuoti teismo teiginio, kad nors kai kurie atsakovo sprendimo motyvai keistini, tačiau iš esmės atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 176 – 177) prašė pašalinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo motyvus, kuriais grindžiamas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino taikymas pagal analogiją, svarstant ir priimant sprendimus dėl viešųjų ir privačių interesų konfliktų, o pareiškėjo reikalavimą taikyti pagal analogiją Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą terminą tarnybinėms nuobaudoms skirti atmesti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
Įstatymas neleidžia taikyti terminų analogijos (ABTĮ 4 str. 5 d., Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.8 str.).Komisijos sprendimu pareigūno pripažinimas pažeidusiu Įstatymą nėra tarnybinė nuobauda.Įstatymo tikslas yra sudaryti prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Terminų nebuvimas nėra Įstatymo spraga, o užtikrina viešojo intereso prioritetinį gynybos principą. Terminų taikymas susiaurins Įstatymo taikymo galimybes, o tai prieštarautų kovos su korupcija valstybinėje tarnyboje tikslams bei uždaviniams.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. KS-30 panaikino.
Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo, kaip valstybės kontrolieriaus, veiksmų įvertinimo Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų taikymo aspektu, kuris (įvertinimas) buvo pateiktas pareiškėjo skundžiamame atsakovo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendime. Šis atsakovo sprendimas buvo priimtas po to, kai pareiškėjas jau nebėjo valstybės kontrolieriaus ir apskritai valstybės pareigūno pareigų. Pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės kontrolieriaus pareigų (iš valstybės tarnybos) ne dėl Įstatymo pažeidimų, o dėl kitos priežasties - kadencijos laiko pasibaigimo. Taigi nagrinėjant šį administracinį ginčą yra svarbu išaiškinti, ar Įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo veiksmai galėjo būti atsakovo vertinami tuo metu, kai jis nebebuvo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytu subjektu.
Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 3 straipsnį, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto (2 p.); nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 p.); nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai (6 p.). Įstatymo 3 straipsnio nuostatos yra bendrosios (straipsnis yra Įstatymo pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“), todėl pagal konkrečią situaciją šios nuostatos turi būti taikomos kartu su Įstatymo trečiojo skirsnio (kuriame yra pateikti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje) nuostatomis arba atsižvelgiant į jas. Įstatymo trečiojo skirsnio (11 – 15 str.) nuostatos, pagal skirsnio apibūdinimą ir jame pateiktų straipsnių turinį, taip pat kaip ir nurodytos Įstatymo 3 straipsnio nuostatos, yra adresuotos asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, t. y. specialiems subjektams, išvardintiems minėtoje Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Aiškindamas nurodytas Įstatymo nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo metodu teismas pažymėjo, kad jos yra skirtos reglamentuoti dirbančių, t. y. nenutraukusių darbo (tarnybos) santykių, asmenų privačių ir visuomenės viešųjų interesų suderinimą. Todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tokių asmenų veiksmų vertinimas šiuo aspektu taip pat turi būti atliekamas tuo metu, kai nurodyti darbo (tarnybos) santykiai nėra nutrūkę.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 1 straipsnį, šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Iš šios teisės normos matyti, kad siekis suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus nukreiptas į dirbančius asmenis. Todėl dėl aukščiau pateiktų argumentų taip pat galima daryti pagrįstą prielaidą, kad tokių asmenų veiksmų vertinimas nurodytu aspektu turi būti atliekamas tuo metu, kai nurodyti darbo (tarnybos) santykiai nėra nutrūkę.
Teismas pažymėjo, kad Komisijos paskirtis ir kompetencija, siekiant užtikrinti Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų tikslų laikymąsi, nustatyti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 23 straipsnio 6 dalyje. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Komisija (tarp kitų institucijų) kontroliuoja, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 8 dalį, įstatymų nustatyta tvarka neapskųstas, teismo nesustabdytas ar nepanaikintas Komisijos sprendimas dėl Įstatymo pažeidimo yra pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka skirti tarnybinę (drausminę) nuobaudą asmeniui, pažeidusiam šio įstatymo reikalavimus, ir taikyti šio įstatymo 15 straipsnyje nustatytus kitus apribojimus ir draudimus. Pagal įstatymo 15 straipsnį (šiai bylai aktuali 2003-11-06 įstatymo Nr. IX-1809 redakcija), valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti pažeidusiais šio įstatymo reikalavimus, vienerius metus negali būti skatinami, skiriami į aukštesnes pareigas, o atleisti iš valstybinės tarnybos už šio įstatymo pažeidimus trejus metus nuo atleidimo negali būti priimami į valstybinę tarnybą.
Teismas nurodė, kad aiškinant svarstomu aspektu nurodytas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 23 straipsnio 6 dalies 2, 3, 4, 6 punktų bei 8 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad Komisija vertina ir pateikia atitinkamo įvertinimo išvadas (ieškinių ar prašymų teismui, kreipimosi į Seimo valdybą arba į Respublikos Prezidentą forma) tik nenutraukusių darbinių (Įstatymo taikymo prasme) santykių asmenų atžvilgiu. Komisijos padarytos išvados (priimto sprendimo) teisinių pasekmių atsiradimo ir taikymo laike požiūriu (Įstatymo 23 str. 8 d., 15 str.) pažymėtina, kad nuostatos dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo bei skatinimų apribojimų akivaizdžiai rodo, jog Komisijos atliekamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) liečia tik dirbančius (Įstatymo taikymo prasme) asmenis, t. y. galima daryti išvadą, kad minėtas įvertinimas (Komisijos atliekamas tyrimas ir sprendimo priėmimas) gali būti atliktas tik dėl tų asmenų, kurie (įvertinimo metu) patenka į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą asmenų ratą. Įstatymo 15 straipsnio nuostata apie draudimą trejus metus nuo pažeidusio Įstatymo reikalavimus asmens atleidimo iš valstybinės tarnybos priimti jį į valstybinę tarnybą traktuotina kaip išimtis iš bendros taisyklės, nes yra taikytina tik tiems asmenims, kurie buvo atleisti iš valstybinės tarnybos už Įstatymo pažeidimus. Tačiau pareiškėjas buvo atleistas iš valstybinės tarnybos kitu, su Įstatymu nesiejamu pagrindu.
Atsižvelgdama į paminėtą, kolegija padarė išvadą, kad Komisija gali svarstyti bei įvertinti (privačių ir visuomenės viešųjų interesų suderinimo laikymosi požiūriu) tik asmenis, kurie (svarstymo metu) priklauso Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytai asmenų grupei.
V.
2006 m. gruodžio 20 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo. Atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje, bylą išnagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. priimtą sprendimą panaikinti, Komisijos apeliacinį skundą patenkinti, o pareiškėjo J. L. skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime išdėstytais motyvais. Teigia, kad su jais sutikti negalima jau vien dėl to, kad pareiškėjo J. L. tarnybos santykiams pasibaigus jo skundą nagrinėjo iš esmės ir 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė Vilniaus apygardos administracinis teismas, o Vyriausiojo teismo teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu panaikinusi teismo ir Komisijos sprendimus, įpareigojo Komisiją Seimo nario J. Razmos kreipimąsi dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės kontrolieriaus J. L. tarnybinėje veikloje spręsti iš naujo. Vykdydama teisėjų kolegijos įpareigojimus, Komisija, pakartotinai išnagrinėjusi turimus dokumentus ir įvertinusi įrodymus, 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimu pripažino J. L. pažeidusiu Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų reikalavimus. Aukščiau išdėstytu argumentų pagrindu Komisija mano, kad tos pačios teisminės instancijos dvi teisėjų kolegijos toje pačioje byloje priėmė du priešingus vienas kitam sprendimus. Priimdama antrąjį 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą, teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad ji yra susaistyta tos pačios instancijos ankstesniu 2005 m. rugsėjo 7 d. priimtu sprendimu. Tokia praktika negalima. Tai yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Jau vien dėl to šis sprendimas turi būti panaikintas. Atsakovo nuomone, šio sprendimo motyvai taip pat prieštarauja per 7-nerius darbo metus jau susiformavusiai Komisijos ir teismų šio Įstatymo taikymo praktikai. Atsakovas pažymi, kad, vertindama Įstatymo 15 straipsnio nuostatą kaip išimtį, teisėjų kolegija nutylėjo ir visiškai nevertino Įstatymo 18, 19 ir 20 straipsniuose nustatytų apribojimų (draudimas sudaryti darbo sutartį, sudaryti sandorį ir atstovauti fiziniams bei juridiniams asmenims), kurie taikomi tik nustojusiems eiti pareigas valstybinėje tarnyboje asmenims. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje kalbama ne tik apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens, bet ir apie kandidato privačius interesus. Seimo 2006 m. rugsėjo 19 d. priimtu įstatymu Nr.X-816 patvirtintas Valstybės politikų elgesio kodeksas numato pareigą deklaruoti savo privačius interesus ir kandidatams į valstybės politikus. Taigi viešųjų ir privačių interesų konfliktus reguliuojančio įstatymo normų taikymo pradžia ir pabaiga nesutampa su asmens valstybinės tarnybos santykių atsiradimu ir jų pasibaigimu. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad asmeniui, nustojusiam eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, dar vienerius metus taikomi Įstatymo 18 19, 20 straipsnių apribojimai, o asmeniui pažeidusiam Įstatymo reikalavimus, administraciniai teisiniai santykiai tęsiasi iki pažeidimas bus įvertintas. Kadangi Įstatymas pirmenybę teikia visuomenės viešiesiems interesams ir jiems ginti senaties terminai netaikomi, todėl asmens įvykdytas Įstatymo pažeidimas svarstytinas nepriklausomai ar jis dar eina pareigas, ar tarnybos santykius nutraukė ir nepriklausomai, kiek laiko praėjo nuo Įstatymo pažeidimo. Su šia nuomone sutiko ir Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija ir 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pavedė Komisijai Seimo nario J. Razmos kreipimąsi spręsti iš naujo, nors pareiškėjo tarnybos santykiai tuo laiku jau buvo pasibaigę. Atsakovas akcentuoja, kad net ir nutraukusio tarnybos santykius asmens elgesio svarstymas ir vertinimas turi prevencinę reikšmę, nes pripažintas pažeidusiu Įstatymo reikalavimus, asmuo netenka nepriekaištingos reputacijos ir gali būti nepriimtas į valstybinę tarnybą, arba pralaimėti rinkimus į savivaldybių tarybas ar į Seimą. Atsakovo nuomone, taikomų teisės normų teisėjų kolegija neaiškino ir sisteminiu būdu, kuris reikalauja nustatyti teisės normos sisteminius ryšius ne tik su Konstitucija, bet ir su bendraisiais teisės principais, jos ryšius su kitų įstatymų normomis. Teisėjų kolegija Įstatymo neaiškino ir teleologiniu aiškinimo būdu, kad nustatyti tikrąją normos prasmę, atskleisti, kokių tikslų įstatymų leidėjas siekė ją priimdamas. Atsakovas pažymi, kad šiuo Įstatymu siekiama užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Įstatymo taikymą susiejus, kaip tai padarė teisėjų kolegija, su valstybinės tarnybos santykių pasibaigimu, sudaroma galimybė Įstatymą pažeidusiems asmenims nutraukti tarnybos santykius iki svarstymo Komisijoje ar teisme ir taip, išvengus bet kokios atsakomybės, vėl sugrįžti į valstybinę tarnybą. Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 ir 6 punktų normos yra imperatyvios bendros nuostatos, išreikštos imperatyvia bendraties forma (vengti, nesinaudoti, nesinaudoti ir neleisti naudotis), jos nėra kaip nors susietos su laiku ir nesudaro pagrindo teigti, kad jas pažeidusių asmenų elgesio vertinimas galimas tik darbo (tarnybos) santykiams nepasibaigus. Šios 3 straipsnio normos yra Įstatymo pirmame skirsnyje, jos nėra pakartotos ir tinkamai išplėtotos trečiame ar kituose skirsniuose, todėl Komisija per savo 7‑rių metų darbo praktiką jas taikė tiesiogiai ir teismai su tokia praktika sutiko (adm. byla Nr. A7‑770-05). Tiek Komisija nagrinėdama valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų įvykdytus įstatymo pažeidimus ir priimdama atitinkamus sprendimus, tiek ir teismai nagrinėdami skundus ir tikrindami Komisijos sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Būtina užtikrinti įstatymo taikymo praktikos vienodumą. įstatymo aiškinimas ir taikymas turi būti prognozuojamas. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, atsakovas mano, kad yra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą ir tikslu užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą šios kategorijos bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepraleido termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, nes prašymas paduotas nepraėjus 3 mėnesiams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo priėmimo.
Nagrinėjamos bylos ginčo objektas buvo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. KS-30. Šis sprendimas buvo priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, kuriuo teismas įpareigojo Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl Seimo nario J. Razmos kreipimosi dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės kontrolieriaus J. L. tarnybinėje veikloje spręsti iš naujo. Šio sprendimo priėmimo metu J. L. jau nebebuvo valstybės kontrolieriumi. Todėl yra pagrindas manyti, kad priimdamas 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas J. L. nebebuvimą valstybės kontrolieriumi nelaikė kliūtimi iš naujo svarstyti ir įvertinti J. L. veiklą jam būnant valstybės kontrolieriumi. Tačiau nagrinėjamoje byloje buvo nuspręsta, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija gali svarstyti ir įvertinti tik asmenis, kurie svarstymo metu priklauso Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje numatytai grupei, t. y. yra dirbantys valstybinėje tarnyboje asmenys. Kadangi J. L. nuo 2005 m. vasario 4 d. nepatenka į dirbančių valstybinėje tarnyboje asmenų ratą, teismas šioje byloje nusprendė, kad J. L. veikla nebegalėjo būti svarstoma ir vertinama, t .y. laikė, kad jo nebebuvimas valstybės tarnyboje dirbančiu asmeniu yra kliūtis iš naujo svarstyti ir įvertinti jo veiklą jam būnant valstybės kontrolieriumi. Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad egzistuoja tam tikri prieštaravimai tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. ir 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimų, kad nagrinėjamoje byloje galėjo būti nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Įstatymo 1 straipsnį šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Vadovaujantis nagrinėjamoje byloje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, asmeniui, pažeidusiam Įstatymo reikalavimus ir iki tokio pažeidimo nustatymo pasitraukusiam iš tarnybos, būtų sudaromos palankios sąlygos vėliau vėl stoti į valstybės tarnybą ar kitą darbą, kuriam būtina nepriekaištinga reputacija, kaip jokio pažeidimo nepadariusiam, nepriekaištingos reputacijos asmeniui. Be to, toks asmuo vėl stojęs į tarnybą galėtų elgtis tokiu pačiu (neteisėtu) būdu, nesant jo ankstesnės veiklos įvertinimo manydamas, kad elgiasi teisėtai. Taigi paminėta teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė sudaro prielaidas ir ateityje daryti analogiškus pažeidimus. Tačiau abejotina, ar tai derinasi su Įstatymo tikslais ir esme, ar tokiu būdu nesudaromos sąlygos piktnaudžiauti teisėmis. Be to, pastebėtina, kad Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 6 punkte atskirai įtvirtinta Komisijos teisė atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko šio įstatymo reikalavimų. Taigi yra pagrindas manyti, kad įstatymų leidėjas reikšmingu laikė patį galimų Įstatymo pažeidimų tyrimą, išaiškinimą, asmens veiklos įvertinimą, kad vien asmens veiklos įvertinimas (pažeidimo konstatavimas) gali būti priemone Įstatymo tikslams pasiekti. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas galimai nesiekė apsiriboti tik vis dar dirbančių valstybės tarnyboje asmenų veiklos tyrimu, bet siekė, kad būtų įvertinti ir išaiškinti visi galimi Įstatymo pažeidimai, tuo sudarant prielaidas užkirsti kelią jų padarymui ateityje, tobulinti teisinį reguliavimą šioje srityje, juolab, kad Komisijai pavesta ne tik tirti galimus pažeidimus, bet ir analizuoti Įstatymo taikymo problemas (Įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Neatmestina tikimybė, kad dėl to įstatymų leidėjas sąmoningai įstatyme konkrečiai nenurodė, kad nebegali būti vertinama nebedirbančių asmenų veikla. Pastebėtina ir tai, kad tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė (pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą) už teisės pažeidimą, kurį gali padaryti tik specialus subjektas (pavyzdžiui, valstybės tarnautojas), kyla ir taikoma atsižvelgiant į tai, ar atitinkamos veikos padarymo metu jis atitiko specialaus subjekto požymius. Todėl taikant šias teisinės atsakomybės formas neturi reikšmės, kad jau po veikos padarymo įtariamas asmuo netenka specialaus subjekto statuso (pavyzdžiui, pasitraukia iš valstybės tarnybos). Manytina, kad asmens, galimai pažeidusio Įstatymą, veiklos tyrimas ir jo veiklos įvertinamas taip pat gali būti laikomas tam tikra teisinės atsakomybės forma, todėl yra pagrindas abejoti, ar asmens nebuvimas valstybės tarnyboje dirbančiu asmeniu, nors jis tokiu buvo įtariamo Įstatymo pažeidimo metu, išties yra kliūtis svarstyti ir įvertinti jo veiklą dirbant valstybės tarnyboje. Taigi kyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, dėl tinkamo materialinių teisės normų taikymo teismui padarant atitinkamas išvadas šioje byloje.
Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė aktuali dideliai visuomenės daliai, yra susijusi su konstituciniais valstybės tarnybos pagrindais, įstatymo leidėjo iš Konstitucijos kylančia pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudarytos teisinės prielaidos valstybės pareigūnams veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kad asmenys, kurie nepaiso tokių reikalavimų, būtų patraukti atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Todėl, atsižvelgdama į šios bylos reikšmingumą, iš Konstitucijos kylantį reikalavimą formuoti vienodą teismų praktiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas) bei į visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte numatytais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11-1935/2006 pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.