Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. balandžio 11 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančiam Kauno TI apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyt tvarka. Kauno TI atstovas į teismo posėdį neatvyko. Kauno TI prašymo dėl bylos nagrinėjimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad E. V. iš Alytaus pataisos namų į Kauno TI atvyko 2016 m. rugpjūčio 24 d., o 2016 m. rugpjūčio 26 d. išvyko į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (b. l. 14).

Pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos priteisimo 2016 m. spalio 3 d. per policijos įstaigos areštinę kreipėsi į tuometinį Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 8). Kauno apygardos administracinio teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu E. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 26-29). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi E. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies - Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 53-57). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudaro pareiškėjo skundo pagrindą.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Kauno TI dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas kaip vieną iš pagrindinių faktorių, sukėlusių neturtinę žalą, nurodė tai, kad jam atvykus į Kauno TI, nebuvo atliktas sanitarinis švarinimasis ir neleista nusiprausti po šiltu vandeniu, Kauno TI pareigūnai atsisakė pareiškėjui atnešti karšto vandens, kad jis galėtų apsiprausti kameroje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 19 punkte numatyta, kad priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Ginčo laikotarpiu Kauno TI galiojo šios įstaigos direktoriaus 2007 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1-67 patvirtintas Atvykusio į įstaigą suimtojo ar nuteistojo sanitarinio švarinimo tvarkos aprašas (b. l. 15-16). Šiame apraše nurodyta, kad naujai atvykusius suimtuosius ir nuteistuosius Priėmimo ir paskirstymo skyriuje dirbantys pareigūnai nukreipia į sanitarinio švarinimo patalpas, t. y. persirengimo patalpą, dušus, tualetą, kirpyklą, esančias pusrūsyje, laikydamiesi izoliacijos reikalavimų (3 punktas); naujai atvykę suimtieji ir nuteistieji prausiasi duše šiltu vandeniu ir muilu, apsirengia tvarkingais švariais savo drabužiais, apsiauna tvarkinga savo avalyne; sanitariniam švarinimui asmeniui skiriamos 15 minučių (4 punktas); praėję sanitarinį švarinimą asmenys registruojami sanitarinio švarinimo registracijos žurnale (8 punktas).

Remiantis atsakovės atstovo pateikto Atvykusių suimtųjų, nuteistųjų sanitarinio švarinimosi apskaitos žurnalo išrašo duomenimis, daroma išvada, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui atvykus į Kauno TI, jam buvo atliktas sanitarinis švarinimas (b. l. 17-18). Teismas neturi pagrindo abejoti Kauno TI nustatyta tvarka tvarkomo žurnalo duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas.

Pareiškėjas teiginiui apie neatliktą sanitarinį švarinimą patvirtinti pateikė Kauno TI 2016 m. rugsėjo 20 d. raštą Nr. 13-142 „Dėl pasivaikščiojimo nesuteikimo ir kitų klausimų“ (b. l. 7). Šiame rašte Kauno TI nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. - 2016 m. rugpjūčio 26 d. laikotarpiu šilto vandens tiekimas įstaigai buvo apribotas dėl vandentiekio sistemos priežiūros darbų ir kad šiuo laikotarpiu Kauno TI laikomiems asmenims buvo suteikiama galimybė nusimaudyti duše po šaltu vandeniu (b. l. 7). Teismo vertinimu, šio dokumento duomenys nepaneigė aplinkybės, kad atvykusiam į Kauno TI pareiškėjui sanitarinis švarinimas buvo atliktas, tačiau leidžia teigti, jog atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad teisė pasinaudoti karštu vandeniu duše pareiškėjui nebuvo užtikrinta.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Šioje higienos normoje ir kituose teisės aktuose šilto vandens tiekimas į kitas tardymo izoliatoriaus patalpas, nagrinėjamu atveju – į kameras, nenumatytas. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems ar suimtiesiems, kurie neturi virdulio ir negali pasišildyti vandens, karštas vanduo gėrimui pasigaminti tiekiamas du kartus per dieną, apie tokią galimybę asmenys informuoti Kauno TI iškabintais skelbimais ir jo pavyzdį pateikė teismui (b. l. 19). Taigi, pagal Kauno TI nustatytą tvarką, karštas vanduo, tenkinant įstaigoje laikomų asmenų prašymus, į kameras tiekiamas tik gėrimui pasigaminti.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad Kauno TI, neužtikrinęs prausimuisi skirto šilto vandens tiekimo į kamerą, į kurią buvo paskirtas E. V., pareiškėjo teisių nepažeidė.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybių, kad Kauno TI 2016 m. rugpjūčio 25 d. nesuteikė galimybės pasivaikščioti ilgiau nei vieną valandą per dieną, o 2016 m. rugpjūčio 24 d. apskritai nebuvo leista išeiti į lauką.

Atsakovės atstovas atsiliepime pripažino, kad, remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui buvo užtikrinamas kasdienis 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore (b. l. 12).

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkių parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme. To paties įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimus, kad asmens, esančio tardymo izoliatoriuje statusą, teisinės padėties ypatumus nustato ne Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 ir 5 straipsniai, o šio įstatymo 12 straipsnis (žr., pvz. 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

Pagal Bausmių vykdymo kodeksą, nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti priklauso nuo nuteistojo priskyrimo šio kodekso 72 straipsnyje išvardintoms grupėms. Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (73 straipsnio 5 punktas), lengvajai grupei priskirti nuteistieji - 4 valandas (74 straipsnio 5 punktas), o drausmės grupei priskirti nuteistieji - 2 valandas (BVK 75 straipsnio 5 punktas).

Alytaus pataisos namų pateiktos E. V. asmens bylos 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažymos Nr. 15287 duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą (b. l. 69-70).

Daroma išvada, kad Kauno TI, ginčo laikotarpiu spręsdamas dėl pareiškėjo teisės ginčo laikotarpiu į pasivaikščiojimo trukmę, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis. Sprendžiama, kad 2016 m. rugpjūčio 24 ir 25 dienomis Kauno TI neužtikrino pareiškėjui teisės į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismo vertinimu, dėl nesuteiktos galimybės pasinaudoti šiltu dušu ir neužtikrintos teisės į Bausmių vykdymo kodekso nustatytos trukmės pasivaikščiojimą pareiškėjas patyrė papildomų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Pareiškėjas neturtinei žalai atlyginti prašė priteisti 100 eurų.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-920-438/2019 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių jo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo E. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. buvo pažeista.

Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.