- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-06-17
- Bylos Nr.
- 1-176-383/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00705-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Albinas Antanaitis, Danutė Giačaitė
- Nukentėjusysis
- A. R.
- Kaltinamasis
- S. Š.
- Advokatai
- Angelė Fominienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Vitunsko, teisėjų Danutės Giačaitės, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Tomui Stelioniui, kaltinamojo gynėjai - advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajai A. R. – S., nedalyvaujant kaltinamajam S. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje
S. Š., gim. (duomenys neskelbtini) , asmens kodas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas, Baltarusijos Respublikos pilietis, lietuvis, išsituokęs, pensininkas, neteistas, gyvenantis Baltarusijos Respublikoje, tiksli gyvenamoji vieta nenustatyta, yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 24 str. 6 d., 99 str., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Š., sovietinės okupacijos metu, būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu - (duomenys neskelbtini) operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų - fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius - Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir (duomenys neskelbtini) viršininko J. O. bei (duomenys neskelbtini) L. M. patvirtintame (duomenys neskelbtini) sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais - (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. K., (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu A. G., (duomenys neskelbtini) poskyrio viršininku A. Z., (duomenys neskelbtini) poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu S. D., (duomenys neskelbtini) valdybos viršininku J. O., (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. P., (duomenys neskelbtini) vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., (duomenys neskelbtini) skyriaus operatyviniu įgaliotiniu P. Š., (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminiu tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje, sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros - (duomenys neskelbtini) pulkininką A. R., slapyvardžiu “V”, bei šio žmoną partizanę B. M., slapyvardžiu „V“, po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. apie 14 val. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime, Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo - LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, tai yra, fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės - lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo - LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerius kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės - lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė, tuo būdu padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus.
S. Š. tokiais veiksmais įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje.
2013-05-20 Kauno apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu S. Š. buvo pripažintas įtariamuoju dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 str. (T. 6, b.l. 138-139). 2014-05-27 Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi S. Š. buvo pripažintas įtariamuoju dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d., 99 str. (T. 7, b. l. 48-50).
Ikiteisminio tyrimo metu S. Š. dėl įtarimo esmės nebuvo apklaustas, nes Baltarusijos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė vykdyti teisinės pagalbos prašymą dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo ir apklausos atlikimo (T. 6, b. l. 182-186; T. 7, b. l. 6, 7).
Teisminio nagrinėjimo metu Baltarusijos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė vykdyti teisinės pagalbos prašymą (t.7, b. l. 162-163).
Teismas priėmė nutartį baudžiamąją bylą perduoti prokurorui išspręsti subjekto tinkamumo klausimą (t.8, b. l. 99). Lietuvos apeliacinis teismas nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš esmės ( t.8, b. l. 122).
Nukentėjusioji A. R.-S. parodė, kad ji yra A. R. ir B. M. dukra. Jos motina B. M. mirė 1996 m. kovo mėnesį. Kiek jai pasakojo motina, tėvai buvo sulaikyti 1956-10-12 (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, kai išėjo iš A. U. namų. Kiek jai žinoma, A. U. namuose jos tėvai nakvojo vieną ar dvi naktis. Smulkiau tėvų sulaikymo aplinkybių, apie kurias pasakojo motina, nurodyti negali, nes neprisimena. Daugiau aplinkybių jai žinoma iš archyvinių dokumentų, tėvo bylos.
Liudytojas A. U. (miręs (duomenys neskelbtini)) yra parodęs, kad su A. R. buvo pažįstamas nuo 1940 m. ar 1941 m.. Žinojo, kad A. R. su Lietuvos partizanais buvo pasitraukęs į mišką. Pokario laikotarpiu su A. R. buvo susitikęs mažiausiai du kartus; vieną kartą iškeitė J. B. šio perduotus JAV dolerius. Tuo metu A. R. slapstėsi. 1956 m. su žmona R. U. gyveno adresu (duomenys neskelbtini) (1961 m. namo numeracija buvo pakeista į (duomenys neskelbtini)). 1956 m. spalio mėn. 8 ar 9 dieną, jam grįžus iš darbo, žmona pasakė, kad į namus dviračiais buvo atvažiavę vyras ir moteris, kurie nurodė atvykę iš Dzūkijos, žadėjo apsilankyti vakare. Iš apibūdinimo suprato, kad buvo atvykęs A. R. su žmona. Tos pačios dienos vakare A. R. su žmona atvyko į jo namus, pokalbio metu jie sakė norintys nusipirkti prekių, kurias galėtų parduoti kaime. A. R. jam rodė pasą, išduotą A. pavarde. Kitą rytą A. R. su žmona išvažiavo į Zanavykų turgų, o jis išėjo į darbą. Vakare A. R. pasakojo jam apie pirkinius. Kitos dienos rytą A. R. vienas važiavo į turgų, o vakare pasidalino įtarimais, kad turguje galėjo būti sekamas. Kitos dienos, 1956-10-12 ryte, apie 8 val. 30 min., A. R. ir B. M. buvo susiruošę išvykti. Jis išėjo iš namo kartu su jais, nes ėjo į darbą. Su A. R. ir B. M. atsisveikino (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, o pats nuėjo link Tvirtovės alėjos. Po kurio laiko į jo darbovietę atvyko žmona, kuri pranešė, kad A. R. ir B. M. buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) gatvėje. Po A. R. ir B. M. sulaikymo jis buvo du kartus apklaustas milicijos ir LSSR VSK pareigūnų, jo namuose buvo atlikta krata. LSSR VSK agentu užverbuotas nebuvo, informacijos apie A. R. LSSR VSK neteikė (T. 3, b. l. 175-181, 182-188).
Liudytojas L. M. (miręs (duomenys neskelbtini)) yra parodęs, kad 1956 m. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. Partizanų vado A. R. pavardė jam žinoma, nes šis asmuo ilgą laiką, nuo 1945 m., buvo ieškomas. Žino, kad LSSR VSK pareigūnai A. R. ir šio žmoną B. M. sulaikė 1956 m. (duomenys neskelbtini), Kaune. Sulaikymo metu jis buvo Kauno mieste, tačiau asmeniškai operacijoje nedalyvavo. Kiek jam žinoma, A. R. paieškos veiksmams vadovavo LSSR VSK pirmininkas J. S., sulaikymo grupei vadovavo N. D., A. R. asmens kratą po sulaikymo atliko J. O.. Kaip buvo organizuota sulaikymo operacija, kokie kiti pareigūnai dalyvavo sulaikymo veiksmuose - nežino. įvykio dieną matė sulaikytą A. R. ir kartu su J. S. automobiliu pristatė šį į LSSR VSK patalpas Vilniuje. Po to, kai atvyko į šias patalpas, A. R. jis nematė. Jo akivaizdoje smurtas A. R. atžvilgiu naudojamas nebuvo. Kur buvo nuvestas A. R., kokie veiksmai su juo buvo atliekami, jam nežinoma. Kiek jis matė, sulaikymo dieną A. R. sužalotas nebuvo. Kitą rytą J. O. jam pranešė, kad A. R., būdamas LSSR VSK vidaus kalėjimo kameroje, susižalojo, bandydamas nusižudyti. Detaliau šio įvykio aplinkybėmis nesidomėjo (T. 4, b.l. 13-16, 17-22).
Liudytojas V. L. (miręs (duomenys neskelbtini)) yra parodęs, kad 1956 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Kažkurią dieną, datos neprisimena, vakare, jis buvo iškviestas į LSSR VSK Vilniaus valdybą, po to nuvežtas į LSSR VSK Kauno valdybą. Čia buvo sudaryta partizano A. R. sulaikymo grupė, į kurią buvo įtraukti LSSR VSK darbuotojai J. O., P. Š., S. Š., D. A. ir jis. Grupės nariams buvo pranešta, kad A. R. su žmona nakvojo kažkokio LSSR VSK agento namuose. Namas buvo apsuptas, sekimui vadovavo N. D.. Su minėtais grupės nariais jis visą naktį praleido prie namo. Ryte gavo pranešimą, kad A. R. su savo žmona išėjo iš namo. Sulaikymo grupės nariai jų laukė automobilyje. A. R. ir šio žmonai stumiantis dviračius pro automobilį, sulaikymo grupės nariai juos suėmė ir įsodino į mašiną, ir nuvežė į Kauno saugumo pastatą. Kurį laiką po sulaikymo jis buvo įvykio vietoje, saugojo A. R. ir šio žmonos daiktus. Netrukus jį atvežė į LSSR VSK Kauno valdybos pastatą, P. R. kabinete buvo atliekama daiktų apžiūra. Kabinete tuo metu buvo J. S., L. M., P. R., galimai ir N. D.. Po sulaikymo jis A. R. ir šio žmonos nematė. Tą pačią dieną apie pietus su savo grupės nariais išvyko į Vilnių. Sulaikytieji, A. R. ir šio žmona, į Vilnių buvo vežami kitais automobiliais. A. R. sužalojimo aplinkybės jam nežinomos, tik iš kitų LSSR VSK darbuotojų girdėjo aiškinimą, kad po sulaikymo A. R. susižalojo pats (T. 4, b. l. 27-30).
Liudytojas B. L. (miręs (duomenys neskelbtini)) yra parodęs, kad 1956 m. dirbo (duomenys neskelbtini) grupėje. Prisimena, kad partizano A. R. sulaikymo išvakarėse, datos neprisimena, jis ir kiti LSSR VSK Kauno valdybos darbuotojai buvo paskirstyti į grupes po keletą žmonių. Jis su savo grupės nariais turėjo užblokuoti keltą prie geležinkelio tilto per Nemuną. Toje vietoje su grupės nariais buvo visą naktį, o ryte buvo atvežti į LSSR VSK Kauno valdybos patalpas. Žino, kad tuo metu A. R. jau buvo suimtas ir pristatytas į P. R. kabinetą. Pats nei A. R., nei šio žmonos nematė. Žino, kad tą pačią dieną abu sulaikytieji buvo išvežti į Vilnių. Kiek jam žinoma, A. R. suėmimo operacijoje dalyvavo „centrinio aparato“ darbuotojai, kurių nurodyti negali, nes nežino (T. 4, b. l. 47-48, 49-51).
Liudytojas V. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra parodęs, kad partizano A. R. sekimu, kiek jam žinoma, užsiėmė LSSR VSK pareigūnas P. P.. Atrodo, kad A. R. su žmona apsistojo kažkokio LSSR VSK agento namuose, šis apie tai pranešė P. P.. Kiek jam žinoma, A. R. sulaikyme dalyvavo žvalgybos grupė, buvo sudaryta taip vadinama „nuėmimo grupė“, į kurią įtrauktas D. A.. Sulaikymo aplinkybės jam nežinomos, pats į sulaikymo operaciją įtrauktas nebuvo. Apie A. R. ir šio žmonos sulaikymą jam pasakojo, atrodo, LSSR VSK pareigūnas D. A. (T. 4, b. l. 62-64).
Liudytojas P. P. (mirė (duomenys neskelbtini)) yra parodęs, kad maždaug laikotarpyje nuo 1955 m. iki 1960 m. dirbo LSSR VSK Kauno valdyboje. Skyriaus, kuriame dirbo, vadovų pavardžių neprisimena. LSSR VSK agento A. U., slapyvardžiu „Ž“, nepažinojo. A. R. pavardė jam negirdėta. Šio asmens sekimo ar sulaikymo veiksmuose nedalyvavo. Apskritai jokiose didesnėse sulaikymo operacijose nėra dalyvavęs (T. 4, b.nl. 67-70, 71-73, 74-76).
Liudytojas S. D. parodė, kad dirbo valstybės saugumo komitete. S. Š. pažinojo, nes dirbo tame pačiame saugumo skyriuje. Sulaikant A. R.-V., operacijoje nedalyvavo, bet ir jau nieko neprisimena dabar. Prieš keletą metų duodamas parodymus prisiminė ir sakė tiesą. Buvo pagarsinti liudytojo parodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. D. yra parodęs, kad 1956 m. (duomenys neskelbtini) skyriuje. A. R. „V.“ kaip Lietuvos partizanų vadas jam buvo žinomas iš dokumentų, kuriuos teko versti iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. Neprisimena, kokiomis aplinkybėmis jis buvo įtrauktas į A. R. „V.“ suėmimo operaciją. Šioje operacijoje jis turėjo atlikti vertėjo darbą - išversti dokumentus iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. A. R. „V.“ sulaikymą organizavo LSSR VSK Kauno miesto valdyba, kurios viršininku buvo J. S.. Negali nurodyti, kas konkrečiai vadovavo operacijai, turbūt (duomenys neskelbtini) viršininkas J. O.. Pastarasis vadovavo pirmajai operatyvinei grupei, turėjusiai sulaikyti A. R. „V.“. Buvo sudaryta ir antroji operatyvinė grupė, kuri, kaip jis mano, buvo rezervinė. Jei pirmajai operatyvinei grupei būtų nepavykę sulaikyti A. R. „V.“, būtų buvusi „pajungta“ antroji operatyvinė grupė. Jis buvo įtrauktas į antrosios operatyvinės grupės sudėtį kaip vertėjas. Su operatyviniu planu nebuvo smulkiai supažindintas. Sulaikymo operacijoje nedalyvavo. Kur sulaikymo metu buvo ir ką veikė antrosios operatyvinės grupės nariai, nurodyti negali, neprisimena. Sulaikymo operacijos aplinkybės jam žinomos iš joje dalyvavusių LSSR VSK darbuotojų pasakojimų. Tai yra, jam žinoma, kad LSSR VSK Kauno valdybos darbuotojai turėjo tikslius duomenis apie A. R. „V.“ buvimo vietą Žaliakalnyje, Kauno mieste. 1956 m. rudenį, tikslios datos nurodyti negali iš namo, kuris buvo stebimas LSSR VSK darbuotojų, išėjo A. R. „V.“ su žmona, abu buvo persidažę plaukus. Gatvėje, kurios pavadinimo nežino, A. R. „V.“ su žmona stūmėsi dviračius. Tuo metu LSSR VSK darbuotojai iššoko iš dengto sunkvežimio ir šiuos sulaikė. Sulaikyme dalyvavo pirmosios operatyvinės grupės nariai, bet galėjo būti ir antrosios operatyvinės grupės narių. Pirmajai operatyvinei grupei vadovavo J. O., o antrajai - N. D.. Sulaikymo metu A. R. „V.“ sužalojimų nebuvo padaryta, tiesiog užlaužus rankas jis buvo įkeltas į sunkvežimį. Po sulaikymo A. R. „V.“ buvo pristatytas į LSSR VSK Kauno valdybos patalpas, o po to išvežtas į LSSR VSK patalpas Vilniuje, patalpintas į vidaus kalėjimo kamerą. LSSR VSK darbuotojų, kurie surašė sulaikymo protokolą, pristatė A. R. „V.“ į LSSR VSK patalpas Vilniuje, nurodyti negali. Vėliau, praėjus dviem ar trims dienoms po sulaikymo, būdamas LSSR VSK vidaus kalėjime, A. R. „V.“ susižalojo orlaidės kabliuku. Mano, kad LSSR VSK darbuotojai A. R. „V.“ sužaloti negalėjo, nes jiems tai nebuvo naudinga. Buvo tikimasi sulaikytąjį patraukti savo pusėn ir išgauti iš šio vertingos informacijos. Dėl sužalojimų A. R. „V.“ buvo gydomas Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Čia šį pasikeisdami saugodavo LSSR VSK darbuotojai. Jam taip pat teko tris ar keturis kartus Lukiškių kalėjimo ligoninėje saugoti A. R. „V.“. Pokalbių metu šis jam nurodė, kad LSSR VSK vidaus kalėjime sužalojimus patyrė žalodamas save (T. 4, b. l. 165-170)
Specialiuoju liudytoju apklaustas S. D. parodė, kad 1956 m. rudenį, tikslios datos neprisimena, jis buvo iškviestas pas LSSR VSK 4-osios valdybos viršininką J. O.. Šis pranešė, kad kitą dieną su kitais operatyviniais darbuotojais jis turės vykti į Kauną vykdyti operaciją. Operacijos esmės ir joje dalyvausiančių asmenų nenurodė. Kitos dienos ryte jis su kitais operatyviniais darbuotojais, kurių nurodyti negali, ir J. O. dviem dengtais sunkvežimiais išvyko į Kauną. LSSR VSK Kauno valdyboje pasitarimas vyko J. S. kabinete. Čia sužinojo, kad bus vykdoma „(duomenys neskelbtini)“ A. R. „V“ ir šio žmonos sulaikymo operacija. J. O. paaiškino, kad bus sudarytos dvi grupės - viena grupė tiesiogiai dalyvaus sulaikyme, o kita bus rezervinė. Jis buvo paskirtas į rezervinę grupę vertėju. Atsimena, kad rezervinėje grupėje buvo 5-6 žmonės, o sulaikymo grupėje - apie 10 žmonių. Pasitarimo metu buvo paaiškinta, kad A. R. su žmona išeis iš privataus namo, esančio Žaliakalnyje, Kaune, abu varysis dviračius. Taip pat nurodyta, kad A. R. ir jo žmona yra pakeitę išvaizdą - persidažę plaukus. Operatyviniai darbuotojai į sulaikymo operaciją išvyko dviem sunkvežimiais. Jis su rezervinės grupės nariais liko LSSR VSK Kauno valdybos pastate. LSSR VSK 4-osios valdybos skyriaus viršininkas N. D. galėjo dalyvauti sulaikymo operacijoje. Apklausos metu prisiminė, kad į sulaikymo grupę buvo įtrauktas LSSR VSK pareigūnas D. A. Pastarasis jam pasakojo apie operacijos eigą. Nurodė, kad sulaikymo grupės nariai sėdėjo dengtame sunkvežimyje. Kai A. R. ir šio žmona prisiartino prie sunkvežimio, operatyviniai darbuotojai iššoko iš sunkvežimio, pargriovė A. R., atėmė iš šio ginklą (T. 4, b. l. 171-175).
Įtariamuoju apklaustas S. D. parodė, kad 1956 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, vykdė operatyvinį darbą dvasininkijos tarpe. Skyriaus, kuriame tuo metu dirbo, pavadinimo neprisimena. Jo darbo vieta buvo „saugumo rūmuose“, Vilniuje. 1956 m. rudenį, tikslios datos neprisimena, jis buvo iškviestas pas (duomenys neskelbtini) viršininką J. O.. Pastarasis paaiškino, kad kitos dienos ryte jis turės vykti į Kauną, tačiau vykimo tikslo nenurodė. Kitos dienos ryte jis su kitais LSSR VSK darbuotojais dviem sunkvežimiais išvyko į Kauną. LSSR VSK darbuotojų, su kuriais vyko į Kauną skaičiaus, vardų ir pavardžių, skyrių, kuriuose šie dirbo, nurodyti negali, neprisimena. Kai atvyko į Kauno miesto „saugumo valdybą“, visi nuėjo pas „valdybos viršininką“, kurio pavardės neprisimena. Tada J. O. paaiškino, kad bus vykdoma (duomenys neskelbtini)“ A. R. „V.“ ir šio žmonos B. M. sulaikymo operacija. J. O. pasakė, kad yra sudarytos dvi grupės - sulaikymo grupė ir rezervinė grupė. Tada jis sužinojo, kad yra paskirtas į rezervinę grupę. Šios grupės nariai, kurių skaičiaus ir tapatybių nurodyti negali, neprisimena, turėjo likti valdybos pastate ir laukti J. O. nurodymų. J. O. paaiškino, kad prireikus jis turės išversti dokumentus iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. Kokia buvo sulaikymo grupės sudėtis - neatsimena; kada, kokiomis aplinkybėmis ir kur išvyko šios grupės nariai jam nežinoma. Po kelių valandų sugrįžo sulaikymo grupės nariai; iš jų sužinojo, kad A. R. ir B. M. buvo sulaikyti. Sulaikymo vietos ir aplinkybių nežino. Sulaikytųjų A. R. ir B. M. nematė, kur šie buvo patalpinti nežino. Kauno mieste dokumentų nesurašė ir nepasirašė, dokumentų vertimų neatliko. Po A. R. ir B. M. sulaikymo jis su kitais LSSR VSK darbuotojais sunkvežimiais išvyko į Vilnių. Vėliau girdėjo bendradarbius aptarinėjant A. R. ir B. M. sulaikymo operacijos aplinkybes, tačiau jų neprisimena. Po kurio laiko viršininkų buvo įpareigotas nuvykti į Lukiškių kalėjimą kuriame tuo metu buvo laikomas A. R., nunešti šiam spaudos leidinių. Tokiomis aplinkybėmis jam teko keletą kartų bendrauti su A. R. buitinėmis temomis. Pokalbių metu A. R. jam prisipažino, kad „pats save kalėjime buvo sužalojęs“, tačiau dabar šių aplinkybių nurodyti negali, neprisimena. Tolesniu A. R. ir B. M. likimu nesidomėjo (T. 4, b. l. 176-177).
A. R. ir jo žmonos B. M. sudarytas sulaikymo planas patvirtina, kad 1956-10-11 (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. sudarytame ir LSSR VSK 4-osios valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame A. R. ir jo žmonos B. M. sulaikymo plane numatyta: nedelsiant pradėti agento „Ž.“ namo išorinį stebėjimą žvalgus aprūpinti radijo stotimi ir A. R. bei B. M. apibūdinimais; organizuoti dvi sulaikymo grupes, kiekvienoje po šešis operatyvinius darbuotojus; pirmosios grupės vadovu skirti (duomenys neskelbtini) valdybos viršininką J. O., antrosios - (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotoją N. D.; organizuoti radijo ryšį tarp sulaikymo grupių ir žvalgų, stebinčių namą, grupės. Paskirti žvalgus stebėti K. gatvę, kuria Neries upės kryptimi gali nueiti A. R. ir B. M.; LSSR VSK Kauno valdybos operatyvinėmis pajėgomis organizuoti slaptą stebėjimą: Aleksoto tilto (grupės vadovas N. K.), perkėlos prie žiemos uosto (grupės vadovas N. A.), kelto prie geležinkelio (grupės vadovas P. D.), Panemunės tilto (grupės vadovas I. C.), Petrašiūnų pervažos (grupės vadovas A. N.), Kauno-Prienų plento (grupės vadovas A. U.). Perspėti operatyvinę sudėtį, kad A. R. sulaikymo metu gali pasipriešinti ginklu (T. 2, b. l. 97-100, 101-102).
Agentūrinis pranešimas patvirtina, kad 1956-10-12 (duomenys neskelbtini) skyriaus agentūriniame pranešime (šaltinis - LSSR VSK agentas „Ž.“) nurodyta, kad 1956-10-10 apie 19 val., šaltiniui po darbo sugrįžus į namus, žmona papasakojo, kad dienos metu dviračiais buvo atvažiavę vyras ir moteris, kurie ieškojo šaltinio. Sandėliuke palikę dviračius, jie žadėjo užeiti vakare. Šaltinis suprato, kad tai gali būti A. R. ir šio žmona B. M.. Apie 20 val. pas juos atėjo A. R. ir B. M., šaltinis ne iš karto juos pažino. Vakare kalbėjosi su A. R., šis su žmona pasiliko nakvoti. 1956-10-11 šaltinis kartu su A. R. išvažiavo į miestą. Šaltinis A. R. palydėjo iki klinikų ir parodė Jonavos gatvę, kur gyvena spekuliantė. A. R. dviračiu nuvažiavo ta kryptimi, o šaltinis nuėjo į darbą. Vakare, apie 18 val., šaltinis susisiekė su N. D. ir P. P., kuriems pranešė apie susidariusią padėtį. Tą patį vakarą 20 val., ir 22 val. šaltinis sutartiniu ženklu perdavė operatyviniam darbuotojui, kad A. R. ir B. M. yra jo name. A. R. šaltiniui pasakė, kad po nakvynės su žmona ketina išvažiuoti iš Kauno. 1956-10-12 visi atsikėlė apie 7 val., o 8 val. 30 min., A. R. ir B. M. išėjo, stumdamiesi dviračius. Šaltinis norėjo juos palydėti (duomenys neskelbtini) gatve, kur, kaip spėjo, jų turėjo laukti LSSR VSK pareigūnai, tačiau jie nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve. 1956-10-12 dienos metu pas šaltinį į darbą atbėgo žmona, kuri iš kaimynų sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo suimti žmonės, nakvoję pas šaltinį. Atsižvelgdamas į tai, kad kaimynai pro langus matė, kad šaltinio namas naktį buvo stebimas, nutarė sakyti, kad R. su žmona pas juos nakvojo dvi naktis (T. 2, b. l. 103-110, 111-114).
Aiškinamasis raštas patvirtina, kad 1956-10-12 (duomenys neskelbtini) pavaduotojo L. M. aiškinamajame rašte (duomenys neskelbtini) F. C. nurodyta, kad remiantis 1955- 12-31 generolo S. patvirtintu planu dėl ginkluotų gaujų likučių likvidavimo priemonių, pasinaudojant LSSR VSK agento „Ž.“ suteikta informacija, buvo sulaikytas A. R. ir šio žmona B. M.. 1956-10-11 agentas „Ž.“ pranešė, kad 1956-10-10 vakare į jo namus atvyko A. R. ir B. M.. Šių asmenų sulaikymui organizuoti buvo išsiųsti LSSR VSK operatyviniai darbuotojai. Buvo organizuotas LSSR VSK agento „Ž.“ namo sustiprintas išorinis stebėjimas, suderintas ryšys su agentu, pasišalinimo iš namo kryptimis paslėptos sulaikymo grupės; tarp operatyvinių darbuotojų, dalyvaujančių išoriniame stebėjime, palaikančių ryšį su agentu ir sulaikymo grupių buvo palaikomas radijo ryšys. 1956-10-12 8 val. 20 min. A. R. ir B. M. kartu su agentu „Ž.“ išėjo iš namo. Agentas „Ž.“ išėjo į darbą, o A. R. ir B. M. varėsi dviračius plento link. Šiems nutolus nuo agento „Ž.“ namo, abu buvo sulaikyti. A. R. sulaikymu buvo užbaigta „lietuvių buržuazinių nacionalistų banditinių formuočių vadeivų likvidacija“. A. R. ir B. M. (gaujos ryšininkė) patraukti baudžiamojon atsakomybėn (T. 2, b. l. 140-142, 143-144).
1956-10-15 (duomenys neskelbtini) pirmininko p. J. S. pranešime LKP CK sekretoriui A. S. nurodyta, kad 1956-10-12 8 val. 20 min. LSSR VSK Kauno mieste sulaikė A. R., „buvusį ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadeivą“, ir jo žmoną B. M., „aktyvią banditinio pogrindžio dalyvę, slapyvardžiu „V.“. Sulaikius A. R., respublikoje visiškai užbaigta „lietuvių buržuazinių nacionalistų banditų formuočių vadeivų likvidacija“ (T. 2, b. l. 145-147, 148-149).
Aiškinamasis raštas patvirtina, kad 1956-10-16 LSSR VSK Kauno miesto įgaliotinio P. R. aiškinamajame rašte LSSR VSK pirmininkui K. L. nurodyta, kad LSSR VSK agentas “Ž.”, pranešęs apie A. R. “V.” ir jo žmonos B. M. buvimo vietą, turėjo asmeninį ryšį su (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotoju N. D., o A. R. “V.” atvykimo atveju turėjo telefonu susisiekti su LSSR KGB (duomenys neskelbtini) vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu P. P.; žinią apie A. R. “V.” atvykimą į jo butą LSSR VSK agentas “Ž.” 1956-10-11 apie 18 val. asmeniškai perdavė LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojui N. D. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniajam operatyviniam įgaliotiniui P. P.. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad buvo imtasi šių priemonių: 1) nuolatinio ryšio su LSSR VSK agentu “Ž.” palaikymui paskirtas LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresnysis operatyvinis įgaliotinis P. P.; 2) LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininkui N. P. pavesta LSSR (duomenys neskelbtini) pajėgomis nedelsiant blokuoti namą, kuriame buvo A. R. “V.” ir jo žmona B. M.; 3) siekiant užkirsti A. R. atsitraukimo iš Kauno miesto kelius, išsiųstos šešios operatyvinių darbuotojų grupės; pirmoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio N. A. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio R. K., kontroliavo Nemuno upės perkėlą; antroji grupė, susidedanti iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio P. D., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio J. M. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus operatyvinio įgaliotinio B. L., kontroliavo geležinkelio tiltą per Nemuno upę; trečioji grupė, susidedanti iš LSSR (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio I. C., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio L. V. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio N. D., kontroliavo Nemuno upės perkėlą Kaunas-Panemunė; ketvirtoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojo N. K. (N. K.), LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio N. S. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio P. Ž., kontroliavo Kauno-Aleksoto tiltą; penktoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio A. U., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio V. P. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio G. L., kontroliavo Kauno-Prienų plentą; šeštoji grupė, susidedanti iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio A. N., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio N. S. ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) operatyvinio įgaliotinio K. L., kontroliavo Petrašiūnų pervažą; 4) A. R. “V.” sulaikymo operacijai sudarytos dvi operatyvinės grupės; pirmoji grupė sudaryta iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininko J. O. (grupės vadovo), LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio J. P., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) vyresniojo operatyvinio įgaliotinio V. L., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus operatyvinio įgaliotinio P. S., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus operatyvinio įgaliotinio S. Š., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus operatyvinio įgaliotinio padėjėjo D. A.; antroji grupė sudaryta iš LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. (grupės vadovo), LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio J. K., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniojo operatyvinio įgaliotinio A. G., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus operatyvinio įgaliotinio S. D., LSSR VSK (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko A. Z.. 1956-10-12 8 val. 20 min. A. R. su žmona išėjo iš agento „Ž.“ namų ir ėjo link miesto centro; namą stebėję žvalgai apie tai pranešė operatyvinėms grupėms, o agentas „Ž.“ susisiekė su P. P.; gavusi šiuos duomenis, 1956-10-12 8 val. 35 min. LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininko J. O. vadovaujama operatyvinė grupė A. R. ir šio žmoną sulaikė (T. 2, b. l. 150-157, 158-161).
Pažymoje apie stebėjimo postų organizavimą „R.“ byloje (su schemomis) nurodyta, kad pranešimas apie „V.“ buvimo vietą buvo gautas netikėtai, darbas pradėtas temstant; nuspręsta tiesiogiai stebėti išėjimą iš namo (postas Nr. 1), išėjimą apie 200 m nuo namo stebėjo „berniukas ir mergina“, kurie turėjo siųstuvą „Kazbek BK“. Jiems buvo duota užduotis baziniam postui pranešti apie „V.“ ir šio žmonos išėjimą bei judėjimo kryptį, taip pat sekti paskui juos. Išaušus postas buvo pakeistas. Vietoje „jaunuolio ir merginos“ (duomenys neskelbtini) gatvės bevardžiame skersgatvyje budėjo žvalgas su „sugedusiu“ dviračiu, aprūpintas siųstuvu „Kazbek BK“. Postas Nr. 2 buvo Kalniečių ir Lazūnų gatvių kampe, prie statomo namo, žvalgų automobilyje „GAZ-51“. Trys žvalgai buvo aprūpinti siųstuvu „Kazbek BK“, turėjo pranešti baziniam postui apie „V.“ maršrutą Lazūnų ir Gervėčių gatvėse, Kalniečių gatvės kryptimi, ir tęsti šio stebėjimą. Išaušus žvalgai užsimaskavo kaip darbininkai, turėjo kastuvą, laužtuvą ir kitus įrankius. Postas Nr. 3 buvo namo, kuriame buvo apsistojęs „V.“, kiemo pusėje. Du žvalgai, aprūpinti radijo siųstuvu „Kazbek BK“, stebėjo namą iš Kampo gatvės pusės. Išaušus žvalgai per atstumą stebėjo namą, apsimesdami darbininkais, turėjo kastuvus. Jie turėjo užduotį pranešti apie galimą „V.“ išėjimą ne pro pagrindines namo duris ir stbėti jį ir jo žmoną. Bazinis postas Nr. 4 buvo Kampo gatvėje esančios mokyklos kieme, automobilyje „Pobeda“. Du žvalgai buvo aprūpinti radijo stotimi „Kazbek“, turėjo užduotį priimti signalą apie „V.“ išėjimą iš namo ir stebėti jį. Be to šis postas turėjo dubliuoti signalą apie „V.“ išėjimą operatyvinei grupei. Rezervinis postas Nr. 5 buvo Progreso gatvėje, žvalgų automobilyje „Pobeda“, aprūpintame radijo imtuvu „Kazbek BK“. Postas Nr. 6 buvo Kampo gatvėje, 150 metrų atstumu nuo 4-ojo posto, automobilyje „GAZ-69“. Šiame poste buvo operatyvinė sulaikymo grupė, ir žvalgas, aprūpintas radijo imtuvu „Kazbek BK“. Žvalgas turėjo užduotį pranešti operatyvinei grupei apie „V.“ išėjimą ir jo judėjimo maršrutą. Postai Nr. 2-7 (originale tekstas taisytas) buvo Algirdo ir Kampo gatvėse, automobiliuose „GAZ-69“ ir „GAZ- 51“. Šiuose postuose buvo operatyvinės sulaikymo grupės, kurioms priskirtas žvalgas, aprūpintas radijo imtuvu „Kazbek BK“. Žvalgui buvo duota užduotis pranešti operatyvinei grupei apie „V.“ išėjimą ir jo judėjimo maršrutą. „V.“ stebėjimo organizavimas buvo pavestas LSSR VSK (duomenys neskelbtini) poskyrio viršininkui N. P.. Sulaikymo grupėms vadovavo LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininkas majoras J. O. (T. 2, b. l. 162-169).
LSSR VSK pirmininko K. L. aiškinamajame rašte SSRS VSK pirmininkui I. S. nurodyta, kad pagal 1955-12-31 agentūrinių-operatyvinių priemonių, likviduojant „banditizmo“ likučius respublikoje, planą ypatingas dėmesys buvo skirtas A. R., slapyvardžiu „V.“, paieškai ir sulaikymui. Tuo tikslu iš kvalifikuotų LSSR VSK pareigūnų buvo sudaryta nuolatinė A. R. paieškos operatyvinė grupė. Šiai grupei buvo keliama užduotis atnaujinti agentūrą, paieškoje panaudoti „G.“ bei „V.“ agentūrines grupes. 1956 m. A. R. ir jo šeimos narių paieškai buvo užverbuota 30 agentų ir atkurtas ryšys su 12 anksčiau užverbuotų agentų. 1953 - 1955 m. laikotarpiu buvo gauta agentūrinių duomenų apie A. R. apsilankymus Merkinės apylinkėse, Varėnos rajone. Informacijos patikrinimui buvo pasitelktas patyręs LSSR VSK (duomenys neskelbtini) valdybos agentas „Ž.“, gyvenantis Kauno mieste, turintis plačius ryšius Merkinės apylinkėse, Varėnos rajone. 1953 - 1956 m. laikotarpiu agentas „Ž.“ keletą kartų lankėsi pas savo tolimą giminaitį J. B., kuris palaikė ryšius su A. R.. Agentas „Ž.“ kelis kartus pakeitė J. B. pateiktus JAV dolerius į rublius; nurodė, kad A. R. už užsienio valiutą galėtų mokėti didesnę kainą, perdavė žinią, kad šis bet kuriuo metu galėtų atvykti į jo namus, esančius Kauno miesto pakraštyje. 1956-10-11 agentas „Ž.“ iškvietė LSSR VSK operatyvinį darbuotoją ir pranešė, kad pas j į dviračiais atvažiavo A. R. su žmona, kurie ketina nakvoti, o 1956-10-12 išvykti į Alytų. Su agentu „Ž.“ buvo aptartas sutartinis signalinis ryšys, siekiant A. R. ir B. M. sulaikyti šiems išėjus iš agento namų. Buvo paskirtas gyvenamojo namo išėjimų stebėjimas, žvalgams ir operatyvinėms grupėms užtikrintas radijo ryšys. 1956-10-12 8 val. 30 min. A. R. ir B. M. išėjo iš agento namo ir stumdamiesi dviračius nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve, kur buvo sulaikyti LSSR VSK operatyvinės grupės. A. R. ir B. M. buvo areštuoti; imtasi priemonių užšifruoti agentą „Ž.“. A. R., paskutinio lietuvių nacionalistinio pogrindžio vadeivos, sulaikymu respublikoje pilnai užbaigta buvusių lietuvių buržuazinių nacionalistų „banditinių formuočių“ vadeivų likvidacija (T. 2, b. l. 170-177, 178-181).
1956-10-12 A. R. sulaikymo protokole nurodyta, kad jo sulaikymas atliktas 1956-10-12 8 val. 20 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune; protokolą pasirašė LSSR VSK pareigūnai J. O., J. P., P. Š., V. L., S. Š., D. A., A. A., P. P. (T. 2, b. l. 115-116, 117).
1956-10-12 A. R. asmens kratos protokole nurodyta, kad šį veiksmą atliko LSSR VSK pareigūnai L. M., P. R., N. D., P. Š., dalyvaujant vertėjui P. P. (T. 2, b. l. 118-121, 122-123).
1956-10-12 LSSR VSK vidaus kalėjimo darbuotojo F. T. raporte nurodyta, kad 1956-10-12 jis budėjo nuo 9 val. iki 17 val.; apie 14 val. LSSR VSK pareigūnai G. B. ir N. Š. į kalėjimą atvedė suimtuosius A. R. bei B. M.. Po asmens kratos A. R. buvo patalpintas kameroje Nr. 49. Apie 15 val. 36 min. suimtasis A. R. bandė nusižudyti - susižalojo savo akį ir lytinius organus. Iškviestas gydytojas suteikė pirmąją medicinos pagalbą. Po to suimtasis buvo išsiųstas į kalėjimo Nr. 1 ligoninę (T. 2, b. l. 188, 189).
1956-10-12 akte (kituose analogiško akto egzemplioriuose nurodytos skirtingos dokumento parengimo datos - 1956-10-12 ir 1956-10-13) nurodyta, kad 1956-10-12 apie 15 val. 30 min. LSSR VSK vidaus kalėjime buvo rastas susižalojęs suimtasis A. R.. Suteikus greitąją medicinos pagalbą, jis buvo išvežtas į LSSR VRM kalėjimą Nr. 1. Dokumentą pasirašė LSSR VSK vidaus kalėjimo darbuotojai T., S., Š. (T. 2, b. l. 182, 183, 184,185,186,187).
1956-10-13 akte nurodyta, kad 1956-10-13 buvo atlikta LSSR VSK vidaus kalėjimo kameros Nr. 49 apžiūra. Jos metu buvo rasta kraujo pėdsakų ir kruvinas varinis kabliukas. Dokumentą pasirašė LSSR VSK pareigūnai K. P., J. M., N. L. (T. 2, b. l. 190, 191).
LSSR VRM kalėjimo Nr. 1 gydytojų komisijos akte nurodyta, kad A. R. buvo pristatytas nesąmoningas, ypač sunkios būklės. Konstatuotos plėštinės žaizdos lytinių organų srityje, durtinės žaizdos dešinės akies srityje (T. 3, b. l. 26-27, 28).
1992-12-30 teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 6311 nurodyta, kad pateiktos ligos istorijos Nr. 462 duomenimis, A. R. 1956-10-12 buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas (T. 3, b. l. 57-62).
1993-07-06 kompleksinės teismo medicininės fizikinės-techninės ekspertizės akte Nr. 134/93 nurodyta, kad A. R. sužalojimų visumos pasidaryti pats sau negalėjo (T. 3, b. l. 90-95).
1957-09-24 - 1957-09-25 LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. R. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, numatytų RSFSR baudžiamojo kodekso BK 58,a str., 58⁸ str., 58⁹ str., 58¹⁰ str. 1 d., 58¹¹ str., 72 str. 1 d., ir nuteistas aukščiausiąja bausme - sušaudymu su viso turto konfiskavimu (T. 3, b. l. 125-141).
1957-11-29 akte nurodyta, kad nuosprendis sušaudyti A. R. buvo įvykdytas 1957-11-29 Vilniuje (T. 3, b. l. 156, 157).
1991-03-19 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo reabilitavimo pažymėjime
Nr.8-19958/91 nurodyta, kad A. R. buvo neteisėtai represuotas ir nuo 1956-10-13 iki mirties nuosprendžio įvykdymo 1957-11-29 išbuvo laisvės atėmimo vietose (T. 3, b. l. 163).
1956-10-12 B. M. sulaikymo protokole nurodyta, kad jos sulaikymas buvo atliktas 1956-10-12 8 val. 20 min. (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune; protokolą pasirašė LSSR VSK pareigūnai J. O., N. D., J. P., P. Š., V. L., S. Š., P. P. (T. 2, b. l. 134-135, 136).
1956-10-12 B. M. asmens kratos protokole nurodyta, kad šį veiksmą atliko LSSR VSK pareigūnai P. P., D. A., M. N. (T. 2, b. l. 137-138, 139).
1956-05-08 LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendyje nurodyta, kad B. M. buvo pripažinta kalta dėl nusikaltimų, numatytų RSFSR baudžiamojo kodekso BK 72 str. 2 d., 58¹² str. ir nuteista 8 m. laisvės atėmimo be teisių atėmimo (T. 3, b. l. 168-170).
1989-09-18 LTSR Aukščiausiojo teismo reabilitavimo pažymėjime nurodyta, kad B. M. buvo nuteista LSSR Aukščiausiojo teismo 1957-05-08 laisvės atėmimu 8 m., bausmę atliko Kemerovo srityje; laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1956-10-12 iki 1959-05-16 ir ji yra reabilituota (T. 3, b. l. 173).
2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte Nr. 37R-39 nurodyta, kad A. R., slapyvardžiu „V.“: 1945-06-25 tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu - (duomenys neskelbtini); 1945 m. vadovavo (duomenys neskelbtini) apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo (duomenys neskelbtini) bataliono vadu, (duomenys neskelbtini) rinktinės vadu; 1946-04-09 (duomenys neskelbtini) buvo apdovanotas (duomenys neskelbtini) už organizacinį darbą ir (duomenys neskelbtini) už vadovavimą (duomenys neskelbtini) miestelio puolimui; nuo 1947-09-25 vadovo (duomenys neskelbtini) apygardai; nuo 1948-10-20 vykdė (duomenys neskelbtini) pareigas; 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) J. Ž., slapyvardžiu „V“, (duomenys neskelbtini); 1949-02-16 (duomenys neskelbtini) apdovanotas (duomenys neskelbtini); 1949-09-18 išrinktas (duomenys neskelbtini) vadu; 1949-11-03 paskirtas (duomenys neskelbtini) pavaduotoju; 1950-05-30 (duomenys neskelbtini) nutarimu suteiktas (duomenys neskelbtini) laipsnis; 1950-11-23 (duomenys neskelbtini) aktu apdovanotas (duomenys neskelbtini); 1951 m. iš Lietuvos (duomenys neskelbtini) vado J. Ž., slapyvardžiu „V“, perėmė (duomenys neskelbtini) vado pareigas; 1997-12-22 (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu suteiktas (duomenys neskelbtini) teisinis statusas (po mirties); (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas (duomenys neskelbtini) ordinas (po mirties); (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas (duomenys neskelbtini) ordinas (po mirties); (duomenys neskelbtini) įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktas (duomenys neskelbtini) statusas (T. 2, b. l. 38-40).
2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte Nr. 37R-39 nurodyta, kad B. M. nuo 1945 m. buvo (duomenys neskelbtini) partizanų ryšininke, po to - (duomenys neskelbtini) apygardos partizane, slapyvardžiu „V.“. 1998-12-22 (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu jai suteiktas (duomenys neskelbtini) statusas (po mirties). (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota (duomenys neskelbtini) rininko kryžiumi (po mirties) (T. 2, b. l. 58-60).
Šalies argumentai
S. Š. tarnybos kortelėje nurodyta, kad laikotarpyje nuo 1954-04-07 iki 1959- 09-05 jis ėjo LSSR VSK (duomenys neskelbtini) poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas. (T. 5, b.l. 22, 36); 1956-10-18 už užduoties įvykdymą LSSR VSK buvo paskatintas padėka (T. 5, b.l. 25, 38).
Baltarusijos Respublikos paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto (duomenys neskelbtini), kopijoje nurodyta, kad S. Š., gimęs (duomenys neskelbtini) kaime, Lietuvos Respublikoje, yra Baltarusijos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje (T. 6, b.l. 162).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenarinės sesijos priimtos nutarties dėl kito bendrininko S. D. dėl šio pačio nusikaltimo padarytomis išvadomis (Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-18-648/2016) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimu.
Kaltinamasis S. Š., atkūrus Lietuvos Valstybės nepriklausomybę, iš Lietuvos Respublikos pabėgo ir apsigyveno Baltarusijos Respublikoje, ten gavo tos valstybės pilietybę. Ikiteisminio tyrimo metu S. Š. nebuvo apklaustas, kadangi Baltarusijos Respublikos valstybės institucijos atsisakė teikti teisinę pagalbą. Kaltinamasis S. Š., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus žmoniškumui, pasislėpė Baltarusijos Respublikoje. Baudžiamoji byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant kaltinamajam S. Š. vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 246 straipsnio ir 433-436 straipsnių nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo S. Š. kaltę patvirtina byloje surinkti archyviniai dokumentai. Archyvinė pažyma patvirtina, kad S. Š. laikotarpyje nuo 1954-04-07 iki 1959- 09-05 ėjo LSSR VSK (duomenys neskelbtini) poskyrio operatyvinio įgaliotinio pareigas. S. Š., būdamas šios represinės struktūros pareigūnu, jis puikiai suvokė šios represinės struktūros vieną iš kertinių to laikotarpio tikslų okupuotoje Lietuvoje – galutinai fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius, kurie nuo 1944 metų aktyviai priešinosi sovietinei okupacijai. Byloje esantys archyviniai dokumentai patvirtina, kad Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros, kokia buvo LSSR VSK (KGB), kiekvienas veiksmas buvo preciziškai reglamentuojamas ir fiksuojamas dokumentuose, ką patvirtina ir šioje byloje surinkti ir šiame nuosprendyje aptarti duomenys. Operacijai sulaikyti A. R.-V. buvo preciziškai pasiruošta itin dideliu mastu: buvo sudarytos dvi sulaikymo grupės, iš kurių viena buvo rezervinė, buvo visi išvažiavimo keliai iš Kauno blokuoti, buvo pajungta daugybė agentų. Archyvinė pažyma patvirtina, kad kaltinamasis S. Š. buvo įtrauktas į pagrindinę sulaikymo grupę, kuriai vadovavo J. O. Kaltinamasis S. Š. dalyvavo betarpiškai sulaikant A. R. ir jo žmoną B. M. Tai patvirtina 1956-10-12 A. R. sulaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad jo sulaikymas atliktas 1956-10-12 8 val. 20 min. (duomenys neskelbtini); protokolą pasirašė LSSR VSK pareigūnai J. O., J. P., P. Š., V. L., S. Š., D. A., A. A., P. P. Teismas daro išvadą, kad archyviniai dokumentai, esantys byloje, neginčijamai patvirtina, kad kaltinamasis S. Š. atliko tiesiogiai objektyvius veiksmus, tai yra, dalyvavo sulaikant A. R.-V. ir B. M..
Baudžiamojoje byloje rašytiniai įrodymai – archyviniai dokumentai patvirtina, kad nusikaltimai Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą. S. Š., dirbdamas LSSR VSK (KGB) (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, kaltinamasis tarnavo sovietų okupacinėje struktūroje ir tai darė laisvanoriškai, o ne kieno nors verčiamas. Iš ankstesnės darbo šioje tarnyboje patirties jis neabejotinai žinojo, kad tokio aukšto rango lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo dalyvis kaip A. R. bei jo sutuoktinė - B. M., neabejotinai bus fiziškai sunaikinti, arba deportuoti, nes tokia represinių struktūrų praktika tuometėje Lietuvoje buvo taikoma ne tik pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui atstovams, bet netgi ir asmenims, nesusijusiems su pasipriešinimu. Tai žinodamas, jis sutiko dalyvauti juodu sulaikant, kalinant, ko pasėkoje A. R. vėliau buvo nužudytas, o B. M. deportuota. Jis laisvanoriškai, o ne kieno nors verčiamas, vykdė LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK (duomenys neskelbtini) viršininko J. O. bei (duomenys neskelbtini) pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytą užduotį – dalyvauti minėtų asmenų sulaikymo grupėje, kurios tiesioginė užduotis ir buvo sulaikyti A. R. bei B. M.. Veikdamas kartu su kaltinime nurodytais bendrininkais - LSSR VSK vadovais bei operatyviniais darbuotojais, 1956 m. spalio 12 d. dalyvavo itin įslaptintoje ir ypač profesionaliai organizuotoje slaptoje operacijoje, sulaikant A. R. ir B. M.. Kaltinamasis tiesiogiai fiziškai sulaikinėjo A. R. ir B. M., pasirašė sulaikymo protokole. Akivaizdu, jog be tiesiogiai sulaikymo veiksmus atlikusios grupės asmenų, kiti kaltinime nurodyti asmenys, atliko veiksmus, kurie padėjo sulaikyti A. R. ir B. M.. Kartu su tiesiogiai sulaikymo veiksmus atlikusiais asmenimis nedalyvaujant kitiems sulaikymo operacijos dalyviams - padėjėjams, išdavusiems A. R. ir B. M., sekusiems juodu, blokavusiems galimo jų pasitraukimo vietas – aplinkines gatves, kiemus, tiltus ir pan., toks sulaikymas būtų apsunkintas, o gal ir neįmanomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. Š. buvo vienas iš sulaikymo grupės narių, tiesiogiai sulaikiusių A. R. ir B. M.. Taigi, kaltinamojo vaidmuo nusikalstamoje veikoje numatytoje LR BK 99 str., buvo reikšmingas, padėjęs padaryti kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką. S. Š. už aktyvius veiksmus sulaikant A. R. ir B. M. buvo apdovanotas-paskatintas padėka. Teismas daro išvadą, kad S. Š. veiksmuose yra visiškai įrodyta subektyvinė šio nusikaltimo pusė- jis suprato ir žinojo, kad lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai bus sulaikyti, įkalinti, kankinti, sužaloti, A. R. nužudytas, o B. M. - deportuota.
1948 m. gruodžio 9 d. priimta Jungtinių Tautų Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kuri įsigaliojo 1951 m. sausio 12 d. P. K. prieš genocidą susitariančiosios šalys patvirtino, kad genocidas – nesvarbu, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, – yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ir įsipareigojo užkirsti jam kelią ir už jį bausti (I straipsnis). Genocidu laikoma veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai (II straipsnis). Baustinos veikos: a) genocidas; b) susitarimas vykdyti genocidą; c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą; d) pasikėsinimas vykdyti genocidą; e) bendrininkavimas vykdant genocidą (III straipsnis). Taigi pagal visuotinai pripažintas ir nagrinėjamai bylai aktualias tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Šis saugomų grupių sąrašas yra išsamus. Principai, kuriais grindžiama Konvencija prieš genocidą, civilizuotų tautų yra pripažinti įpareigojančiais valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų. Taigi šie principai yra bendrosios tarptautinės teisės dalis. Konvencija prieš genocidą yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas įtvirtinanti universali tarptautinė sutartis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Sovietų Sąjunga šią Konvenciją pasirašė 1949 m. gruodžio 16 d., o ratifikavo 1954 metais. Vadovaujantis tuo faktu, kad Sovietų Sąjunga šią konvenciją buvo ratifikavusi, tai 1956 metais, S. Š. veikos padarymo metu, genocidas buvo pripažįstamas nusikaltimu pagal tarptautinę teisę. Sprendžiant, ar S. Š. tuo metu suvokė apie genocido baudžiamumą, pažymėtina, kad jis nusikaltimo padarymo metu jau turėjo kelerių metų patirtį LSSR MGB-KGB struktūrose. Darytina išvada, kad S. Š. buvo žinoma apie LSSR MGB-KGB represinio pobūdžio veiksmus prieš Lietuvos partizanus, taip pat žinomas minėtos represinės institucijos vienas iš tikslų – fiziškai sunaikinti nacionalinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvius – Lietuvos partizanus- kovotojus už tautos laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę. Taigi S. Š., dirbdamas LSSR saugumo struktūrose, iš esmės padėjo įgyvendinti okupacinės valdžios vykdomą politiką prieš Lietuvos gyventojus. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad genocidą (taip pat bendrininkavimą vykdant genocidą) draudžiantys ir baudžiamąją atsakomybę už tai numatantys tarptautinės teisės aktai S. Š. 1956 m. buvo žinomi, o Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos dalies lietuvių tautos – saugomos nacionalinės, etninės grupės, politinės grupės naikinimo kvalifikavimas kaip genocido jam turėjo būti pakankamai numatomas ir suprantamas.
1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. Karių savanorių statuso pripažinimo tvarką nustatė 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad karių savanorių statusą pripažįsta ir nustatytos formos pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo įstatyme numatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad kariais savanoriais pripažįstami partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu.
Nuosprendyje aptarti duomenys patvirtina, kad A. R. dar 1945-06-25 tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu - Lietuvos partizanu, vadovavo (duomenys neskelbtini) apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo (duomenys neskelbtini) bataliono vadu, (duomenys neskelbtini) rinktinės vadu. Nuo 1947-09-25 vadovavo (duomenys neskelbtini) apygardai, o nuo 1948-10-20 jis vykdė (duomenys neskelbtini) pareigas. 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „V“, pavaduotoju. 1949-09-18 išrinktas (duomenys neskelbtini) vadu, 1949-11-03 paskirtas (duomenys neskelbtini) pavaduotoju, o 1950-05-30 LLKS Tarybos Prezidiumo nutarimu jam suteiktas (duomenys neskelbtini) laipsnis. 1951 m. iš (duomenys neskelbtini) vado J. Ž., slapyvardžiu „V“, jis perėmė (duomenys neskelbtini) pareigas. Taigi, nuo 1945 metų iki mirties jis buvo lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų.
B. M. nuo 1945 m. buvo (duomenys neskelbtini) apygardos partizanų ryšininke, (duomenys neskelbtini) apygardos partizane.
2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte Nr. 37R-39 nurodyta, kad A. R., slapyvardžiu „V.“: 1945-06-25 tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu - Lietuvos partizanu; 1945 m. vadovavo (duomenys neskelbtini) apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo (duomenys neskelbtini) bataliono vadu, (duomenys neskelbtini) rinktinės vadu; 1946-04-09 (duomenys neskelbtini) buvo apdovanotas (duomenys neskelbtini) už organizacinį darbą ir (duomenys neskelbtini) už vadovavimą (duomenys neskelbtini) miestelio puolimui; nuo 1947-09-25 vadovo (duomenys neskelbtini) apygardai; nuo 1948-10-20 vykdė (duomenys neskelbtini) vado pareigas; 1949 m. vasario mėnesį dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „V.“, pavaduotoju; 1949-02-16 LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu apdovanotas (duomenys neskelbtini); 1949-09-18 išrinktas (duomenys neskelbtini) vadu; 1949-11-03 paskirtas (duomenys neskelbtini) pavaduotoju; 1950-05-30 (duomenys neskelbtini) nutarimu suteiktas (duomenys neskelbtini) laipsnis; 1950-11-23 (duomenys neskelbtini) pirmininko aktu apdovanotas (duomenys neskelbtini); 1951 m. iš (duomenys neskelbtini) J. Ž., slapyvardžiu „V.“, perėmė (duomenys neskelbtini) pareigas; 1997-12-22 (duomenys neskelbtini) įsakymu suteiktas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties); (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas (duomenys neskelbtini) (po mirties); (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas (duomenys neskelbtini) (po mirties); (duomenys neskelbtini) įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro statusas.
2013-04-04 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašte Nr. 37R-39 nurodyta, kad B. M. nuo 1945 m. buvo (duomenys neskelbtini) apygardos partizanų ryšininke, po to - (duomenys neskelbtini) apygardos partizane, slapyvardžiu „V.“. 1998-12-22 (duomenys neskelbtini) įsakymu jai suteiktas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties). (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Teismas daro išvadą, kad paminėti dokumentai patvirtina, kad A. R.-V. ir B. M. buvo Lietuvos partizanai, kurie buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi ginkluoto pasipriešinimo forma priešinosi okupaciniam režimui, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto režimo. Be to, šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai, kurie išreiškė visos tautos siekį atgauti nepriklausomybę ir valstybingumą. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalinį kriterijų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskirtini atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei. Todėl teismas pripažįsta, kad A. R. ir B. M. priklauso asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje.
LR Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio teismo nutarime akcentuojama ir tai, kad teisiškai privalomas ir visuotinai pripažintas genocido apibrėžimas įtvirtintas 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos vienbalsiai priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Lietuvos teismams buvo kilę abejonių dėl išplėstos BK 99 straipsnio dispozicijoje asmenų grupių, kurių atžvilgiu taikomas genocidas, sąrašo, papildomai nacionalinėje teisėje įtraukus į jį politines ir nacionalines grupes. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime klausimas dėl tarptautinės ir nacionalinės teisės normų konkurencijos išsamiai nagrinėtas, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas ir teisiškai privalomas tarptautinės teisės normas – 1948 m. JTO Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatus, kuriuose pirmą kartą buvo apibrėžta nusikaltimų žmoniškumui sąvoka, 1998 m. liepos 17 d. priimto Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto nuostatas, kitus tarptautinės teisės aktus, taip pat remtasi Tarptautinio baudžiamojo tribunolo praktika konkrečiose bylose. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ( inter alia Niurnbergo tribunolo statutą ) apibrėžiami nusikaltimai teisingumui ( civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt. ) ir karo nusikaltimai ( tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt. ). Taip pat nutarime pažymėta, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro inter alia tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Konstitucinio Teismo nutarime atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą pažymėta, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.
Pažymėtina tai, kad okupacinės valdžios ir jos represinių organų vykdytas ginkluoto nacionalinio pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų – masinis naikinimas buvo sisteminis, nuoseklus, pagrįstas aiškia metodika ir instrukcijomis. Minėta, kad represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią Lietuvos tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui, taip pat palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją. Pasipriešinimo dalyvių naikinimas reiškė ne tik kliūčių įgyvendinti okupacinio režimo tikslus pašalinimą, tai turėjo ir kitą paskirtį – įbauginti Lietuvos gyventojus, parodant, koks likimas laukia atsisakančių paklusti okupacinei valdžiai, parodyti, kas laukia tų, kurie siekia laisvės ir nepriklausomybės. Todėl pažymėtina, kad Lietuvos partizanai yra itin reikšminga Tautos dalis kaip politinė grupė, savo kova prieš okupacinį SSRS režimą Tautos sąmonėje įtvirtinusi laisvės ir nepriklausomybės siekį, ir tas siekis buvo realizuotas 1990 metais kovo 11 dieną atkūrus Lietuvos Valstybės nepriklausomybę. Teismas daro išvadą, kad kaltinamasis S. Š., - dalyvaudamas Lietuvos partizanų A. R.-V. ir B. M. sulaikyme, ko pasekoje sekė kankinimai, bei A. R. sušaudymą, o B. M. ištrėmimą, - įvykdė genocidą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.
Genocido nusikaltimas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika 1992 m. balandžio 9 d. prisijungė prie 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį bei 1968 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kurio 2 straipsnis nustatė, jog Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius, o 3 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma. Nuo 1998 metų genocido nusikaltimas buvo inkorporuotas į 1961 m. BK (71 straipsnis), vėliau ir į naująjį 2000 m. BK (99 straipsnis). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio, regalamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimą laike, 3 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas dėl įvykdyto genocido turi grįžtamąją galią. Taigi, S. Š. pagrįstai yra inkriminuota Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos priimtoje nutartyje konstatuota, kad neįvardijimas šioje byloje genocido tiesioginių vykdytojų, nulemtas objektyvių priežasčių (pernelyg ilgas laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki bylos tyrimo pradžios, archyvinių dokumentų trūkumas, asmenų, dalyvavusių genocide, nustatymo sudėtingumas ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sovietinis genocidas tarptautinių teisminių institucijų iki šiol nėra įvertintas. Kita vertus, ne visais atvejais teisiant konkretų asmenį už genocidą įmanoma ir būtina nurodyti tiesioginius genocido organizatorius, vadovus ir kitus dalyvius. Šiuo atveju svarbu nustatyti kaltinamo asmens ryšį su genocidą vykdančiomis institucijomis ir asmenimis bei jo paties padarytos veikos požymius.
Taigi, šioje byloje yra nustatyta, kad S. Š. tarnavo okupacinės valdžios represinėje struktūroje, aktyviai dalyvavo Lietuvos partizanų sisteminio naikinimo procese, pasireiškusio vykdant genocidą okupacinei valdžiai. Todėl tai, kad kaltinime nėra nurodyti konkretūs asmenys, tiesiogiai kankinę ir sušaudę A. R. bei deportavę B. M., nepaneigia, kad S. Š. įvykdė genocidą, ir jo veikoje yra visi būtinieji genocido sudėties požymiai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos priimtoje nutartyje konstatuota, kad pagal BK 99 straipsnį dalyvavimas genocide naikinant saugomos grupės narius juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį, ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms, yra vienas iš alternatyvių nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Be to, dalyvavimas genocide pasireiškia ne tik minėtų veiksmų, kuriais atimama gyvybė, žalojami žmonės, sudaromos nežmoniškos gyvenimo sąlygos ar ribojamas gimstamumas, atlikimu, bet ir sąlygų tokių veiksmų atlikimui sudarymu. Taigi dalyvavimas genocido nusikaltime gali pasireikšti ir padėjimo veiksmais (BK 24 straipsnis 6 dalis). Tačiau tokie kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami tik pagal BK specialiosios dalies normą – 99 straipsnį, be nuorodos į BK 24 straipsnį.
Taigi, iš kaltinimo S. Š. yra šalinama BK 24 straipsnis 6 dalis kaip perteklinė, o S. Š. veiksmai kvalifikuojami tik pagal BK specialiosios dalies normą – 99 straipsnį, be nuorodos į BK 24 straipsnį.
Bausmė S. Š. skirtina vadovaujantis LR BK 54 str. numatytais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumo laipsnį (kad padarytas labai pavojingas, sunkus nusikaltimas žmoniškumui), kaltės formą (tiesioginę tyčią), motyvą bei tikslą fiziškai sunaikinti asmenis, priklausančius nacionalinei-etninei-politinei grupei, kilusias sunkias ir negrįžtamas pasekmes, kaltininko asmenybę bei jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Bausmė skirtina vadovaujantis LR BK 61 str. nuostatomis.
Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, jog EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo neišvengiami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam. Atsižvelgdama į šias nuostatas bei tai, kad S. Š. yra senyvo amžiaus, nusikalstama veika padaryta daugiau nei prieš 50 metų, o per tą laiką kaltinamasis nepadarė nusikalstamų veikų, kad procesas nagrinėjamoje byloje vyksta beveik 20 metų, teismas daro išvadą, jog S. Š. skirtina artima minimaliai LR BK 99 straipsnio sankcijoje numatytai bausmei. Toks bausmės skyrimas S. Š., neprieštaraus teisingumo principo įgyvendinimui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR BPK 297 str., 301-307 str..
nusprendė:
S. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 99 str. ir jį nubausti šešeriems metams laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią S. Š. skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo dienos.
Daiktinius įrodymus – kompiuterines laikmenas ( 5 vnt.) – nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.