Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Ernesto Spruogio ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui L. S., atsakovo atstovei R. M., uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. I. (L. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl to, ar pagrįstai Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) piliečiui L. I. nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis L. I. prokuroro nutarimu buvo paleistas iš Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo, nustačius, kad netikslinga taikyti kardomąją priemonę suėmimą (Bylos Nr. GEO 0614, l. 1, 7).

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012-04-13 sprendimu nuspręsta iki 2012-08-13 (duomenys neskelbtini) pilietį L. I. sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centre (Bylos Nr. GEO 0614, l. 8–9).

Departamente 2012-04-19 buvo gautas L. I. 2012-04-15 prašymas dėl politinių priežasčių suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Bylos Nr. GEO 0614, l. 14–15).

Užsieniečių registracijos centre (duomenys neskelbtini) vykusios pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu, pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko, nes buvo persekiojamas dėl dalyvavimo politinės partijos, palaikančios B. I., veikloje (Bylos Nr. GEO 0614, l. 16–21).

Įvertinęs prieglobsčio prašytojo nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, Departamentas (duomenys neskelbtini) priėmė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir siūlė, nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui L. I. laikino teritorinio prieglobsčio, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) (Bylos Nr. GEO 0614, l. 30–34).

Departamentas (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė, nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui L. I. laikino teritorinio prieglobsčio, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) (Bylos Nr. GEO 0614, l. 35–37).

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriame prašo nurodytą Departamento sprendimą panaikinti (b. l. 1–2).

Ginčo teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –ĮUTP) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr. 1V – 361 patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.

ĮUTP 86 str. 1 d. nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų ĮUTP 88 straipsnyje. Pažymėtina, kad 86 str. 1 d. pateikta pabėgėlio statuso sąvoka atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje pateiktą pabėgėlio apibrėžimą. Tam, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu pagal 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio A dalį ir ĮUTP 86 str. 1 d., jis turi ne iš dalies atitikti pabėgėlio statuso apibrėžimą, o in corpore turi būti įvykdytos visos jame nurodytos sąlygos, t. y. asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš šių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba negali ten grįžti, nes bijo persekiojimo.

Pagal Tvarkos aprašo 66.1. punktą, persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai. Pažymėtina, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, t. y. nukreiptas tiesiogiai prieš asmenį prašantį prieglobsčio, ir susijęs su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (LVAT 2010-06-17 nutartis a. b. Nr. A756-1538/2010; 211-12-15 nutartis a. b. A662-3577/2011).

Pagal Tvarkos aprašo 2 punktą, persekiojimo dalyviais laikytini valstybė, valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos, nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo. Prieglobsčio prašytojai laikomi galinčiais pasinaudoti apsauga, kurią suteikia apsaugos teikėjai, jeigu pastarieji imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už šiuos veiksmus (66.2 p.). Nustatant žmogaus teisių pažeidimo faktus, kai jie vykdomi nevalstybinių subjektų, būtina įrodyti, kad minėti subjektai veikė įgyvendindami valstybės jiems suteiktas teises arba kad valstybė buvo informuota apie nevalstybinių subjektų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau neatliko jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokių pažeidimų.

Pagal ĮUTP 71 str. 3 d. 4 p., prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad pareiga įrodyti individualaus persekiojimo kilmės valstybėje pavojų, tenka asmeniui prašančiam prieglobsčio.

Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas rėmėsi (duomenys neskelbtini) išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie prieglobsčio prašymo motyvus, byloje esančią medžiagą, konstatuota, kad L. I. atžvilgiu negali būti taikomos ĮUTP 83 str. nuostatos ir rašytiniais įrodymais nepagrįstos aplinkybės vertinamos jo naudai, kadangi pareiškėjo pasakojime nustatyti prieštaravimai sudaro pagrindą jį vertinti kaip nepatikimą, siekiantį klaidinti ir vilkinti tyrimą. Departamentas atmetė rašytiniais įrodymais nepatvirtintus prieglobsčio prašytojo nurodytus duomenis (Bylos Nr. GEO 0614, l. 30–34).

ĮUTP 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant asmens prašymą suteikti prieglobstį prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (83 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje įtvirtinta išimties iš abejonės privilegijos taisykle gali būti vadovaujamasi tik tuo atveju, kai nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Prieglobsčio prašytojo bylos medžiaga tvirtina, kad Departamentas pagrįstai netaikė ĮUTP 83 str. įtvirtintos išimties iš abejonės privilegijos taisyklės. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinėje 2012-04-12 atlikus L. I. apklausą, jis nurodė, kad: iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl asmeninių problemų, kurios kilo dėl to, kad pareiškėjas yra skolingas didelę sumą pinigų; į Lietuvą atvyko tikėdamasis susirasti darbą ir grąžinti skolą; į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko važiuodamas sunkvežimiu; sunkvežimio vairuotojas jį susirado (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje ir už 500 eurų pasiūlė padėti kirsti (duomenys neskelbtini) Respublikos – Lietuvos Respublikos sieną; kirtus sieną, nežinomame kaime jis buvo sulaikytas pasieniečių (Bylos Nr. GEO 0614, l. 2). Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu, L. I. nurodė, kad: iš kilmės valstybės išvyko dėl jam gresiančio persekiojimo, kuris kilo, nes pareiškėjas pradėjo dalyvauti politinės partijos, palaikančios B. I., veikloje; pareiškėjas už sutartą užmokestį klijuodavo plakatus, dalindavo skrajutes ir bukletus; vežė žmones į 2012-03-01 (duomenys neskelbtini) mieste vykusi mitingą; po mitingo, 2012-03-03, pas jį atėjo įgaliotinis ir paaiškino, kad dalyvaudamas partijos veikloje blogai elgiasi; po kelių dienų buvo subraižytas jo automobilis, pradurti ratai; draugas, kuris įtraukė pareiškėją į partijos veiklą, davė pinigų ir pasiūlė keliams mėnesiams išvykti iš (duomenys neskelbtini); Lietuvos Respublikos sieną kirto pėsčiomis, kartu su dviem draugais; kelionė truko apie 9 valandas; atėję iki kelio apie valandą laukė autobuso, tačiau sustojo mašina, kurios vairuotojas pasisiūlė pavežti iki Vilniaus; į Vilnių pareiškėjas nebuvo nuvežtas, nes buvo pristatytas pasieniečiams (Bylos Nr. GEO 0614, l. 16–21). Pirminės apklausos metu, L. I. taip pat teigė, kad prašymų suteikti prieglobstį kitose valstybėse nėra pateikęs. Departamentas, patikrinęs pareiškėjo pirštų antspaudus EURODAC sistemoje, nustatė, kad jie sutampa su dviem EURODAC bazėje, esančiais įrašais, vienas jų įkeltas (duomenys neskelbtini) Federacinėje Respublikoje, kitas (duomenys neskelbtini) konfederacijoje (Bylos Nr. GEO 0614, l. 22, 24). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus prieglobsčio bylos medžiagą, pareiškėjo pasakojime nustatyti prieštaravimai dėl jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją aplinkybių, prašymų suteikti prieglobstį pateikimo kitose valstybėse, sudaro pagrindą pareiškėją vertinti kaip nepatikimą, klaidinantį ir vilkinantį tyrimą. Nepateikus rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie tariamą persekiojimą dėl dalyvavimo politinės partijos veikloje, pareiškėjas negali būti pripažintas atitinkantis ĮUTP 86 str. 1 d. ir 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies reikalavimus, nes jis nepateikė patikimos ir vienareikšmiškos informacijos, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apskritai negalėi būti pripažintos kaip persekiojimas, nes neatitinka Tvarkos aprašo 66.1 punkte nustatytų kriterijų, t. y. persekiojimu laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu. Pareiškėjas galimą persekiojimą grindė tuo, kad pas jį buvo atėjęs įgaliotinis ir paaiškino, kad dalyvaudamas politinės partijos veikloje elgiasi negerai, o po kelių dienų buvo apgadintas jo automobilis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės negali būti pripažintos kaip sudarančios pakankamą pagrindą pripažinti, jog dėl persekiojimo veiksmų gali būti pažeistos žmogaus teisės. Be to, pareiškėjas neidentifikavo galimą persekiojimą atlikusių asmenų ar organizacijų, todėl negali būti nustatyta, ar jie pagal Tvarkos aprašo 2 punktą laikytini smurto dalyviais. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl jam kilusio pavojaus būtų kreipęsis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas, t. y. būtų pasinaudojęs kilmės valstybės apsauga.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP ir Tvarkos apraše nustatytų kriterijų, kurių pagrindu asmeniui gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Jo pateikti duomenys ne tik atmestini remiantis ĮUTP 83 str. 2 d., bet nesudaro pagrindo pripažinti, kad prieš pareiškėją galimai vykdyti veiksmai laikytini persekiojimu Tvarkos aprašo 66.1 p. prasme.

Nustačius, kad prieglobsčio prašantis asmuo neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, turi būti vertinama papildomos apsaugos suteikimo galimybė.

Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam asmeniui, įrodymu. Pagal Įstatymo 87 str. 1 d., papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.).

Minėtose teisės nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

Įvertinus prieglobsčio prašytojo bylos medžiagą, konstatuotina, kad iš jos negali būti nustatytas konkrečios apsaugos poreikis, nes pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepagrįstos priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam asmeniui, įrodymu. Kaip minėta, pareiškėjo pasakojimas apie jo išvykimo iš kilmės valstybės ir tariamo persekiojimo aplinkybes, nėra patikimas, todėl vien juo remiantis negali būti pripažįstama, kad pareiškėjui reikalinga tarptautinė apsauga. Byloje nenustatyta jokių objektyvių, konkrečiai su pareiškėju tiesiogiai susijusių aplinkybių, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) jam galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimui. Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 str. c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Nagrinėdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, remdamasis Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011-07-14 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (Bylos Nr. GEO 0614, l. 25–29) bei faktine pareiškėjo bylos medžiaga, Departamentas nenustatė, kad grįžimo į kilmės šalį atveju L. I. bus kankinamas, su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Prieglobsčio prašytojas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog L. I. nenoras grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįstas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, nenustatyta, kad jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms grėstų pavojus, reikalaujantis tarptautinės apsaugos, todėl pareiškėjo atžvilgiu ĮUTP 87 str. 1 d., – netaikytina. Migracijos departamento sprendimas nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui L. I. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje priimtas remiantis byloje esančia pažyma bei faktine bylos medžiaga, todėl yra pagrįstas.

Pagal Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 1 d., prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei, kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka ĮUTP nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra laikomas akivaizdžiai nepagrįstu.

Nustatytų aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisės aktų analizės pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP 86 str. 1 d. ir 87 str. 1 d. reikalavimų, todėl jo prašymas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, vadovaujantis ĮUTP 2 str. 1 d., yra nepagrįstas. Prieglobsčio prašytojui, pateikus akivaizdžiai nepagrįstą prašymą, pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga negali būti suteikti (77 str. 2 d.). Teismas sprendžia, kad Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui L. I. nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo L. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.