Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-03-15 · Civilinė byla Nr. 2S-748-392/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-15
Bylos Nr.
2S-748-392/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-15724-2011-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Skolininkas
V. P.
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2S-748-392/2012(Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15724-2011-9)Procesinio sprendimo kategorija:122.3,122.4,129.19. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje dėl turto pardavimo iš varžytinių akto tvirtinimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolė V. M. pateikė teismui prašymą patvirtinti 2011-09-13 turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0015/10/03856, kuriuo skolininkei V. P. nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą, kurio bendras plotas 0,0900 ha ir 260,68 kv. m. ploto gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), pardavė didžiausią kainą – 1 100 100 Lt varžytynių metu pasiūliusiam pirkėjui – N. A. Nurodė, kad apie turto realizavimą buvo informuoti asmenys, kurių naudai vykdomas išieškojimas ir antstoliai vykdantys išieškojimą iš skolininkės. 2011-09-13 įvykusiose varžytinėse didžiausią kainą už parduodamą turtą pasiūlė N. A. Pažymėjo, kad parduodamo turto kaina buvo nustatyta turto vertintojo. Antstolė su skolininke nuolat bendravo, ji buvo informuota apie visus atliekamus procesinius veiksmus, todėl tokiais savo veiksmais skolininkė bando vilkinti procesą.

Atsiliepimas

Išieškotojas AB DnB NORD bankas atsiliepimu prašė antstolės prašymą patenkinti ir turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtinti. Nurodė, kad antstolė ėmėsi visų priemonių, jog turtas būtų tinkamai įvertintas. Be to, nenustatyta, kad antstolė, parduodama turtą, būtų padariusi procedūrinių pažeidimų.

Skolininkė V. P. prieštaravo turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimui, su turto įkainavimu nesutiko bei nurodė, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už iš esmės mažesnę kainą nei jo rinkos vertė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi 2011-09-13 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0015/10/03856 patvirtino. Teismas nurodė, kad vykdomojoje byloje paskirtos ekspertizės metu parduodamo turto kaina nustatyta – 1 430 000 Lt, tuo tarpu turtas varžytinėse parduotas už 1 100 100 Lt. Turtas antrose varžytinėse buvo parduotas tik 20 procentų mažesne kaina nei buvo nustatyta vertinimo metu, todėl sprendė, jog toks kainos skirtumas negali būti pripažintas iš esmės mažesniu ir tuo pačiu negali būti pagrindas turto pardavimo iš varžytynių sandorį pripažinti neteisėtu bei negaliojančiu. Pažymėjo, jog vykdymo proceso metu, skolininkei pateikus prieštaravimą dėl nustatytos nekilnojamojo turto vertės, antstolė paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti. Atlikus ekspertizę, buvo nustatyta auksčiau minėta turto vertė. Skolininkė minėtai vertei neprieštaravo, nors tokią galimybę ir turėjo. Teismas konstatavo, jog skolininkė nenurodė aplinkybių, dėl kurių turto vertė, nustatyta ekspertizės metu, yra neteisinga, nenustatyta, kad ekspertas galėjo būti neobjektyvus arba šališkas, taip pat nebuvo nustatyta, jog antstolė turėtų abejonių dėl ekspertizės išvadų. Todėl neturėjo pagrindo abejoti 2011-04-22 ekspertizės aktu ir vadovautis skolininkės užsakymu atliktu turto vertinimu, pateiktu jau klausimo dėl varžytynių akto patvirtinimo, nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skolininkė nevykdė savo pareigos domėtis vykdymo eiga, nesinaudojo jai suteiktomis procesinėmis teisėmis – skųsti antstolės veiksmus, pasiūlyti savo pirkėją, nušalinti ekspertą, teikti prieštaravimus dėl ekspertizės išvados ir pan., tuo tarpu aktyviai naudotis savo teisėmis pradėjo jau kilus pasekmėm, t. y. pardavus turtą varžytynėse. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo procedūros nebuvo pažeistos, todėl nenustačius sprendimų vykdymo taisyklių, nustatant parduodamo turto vertę, priverstinai parduodant turtą varžytynėse, pažeidimų, turto pardavimo iš varžytynių aktas vykdomojoje byloje buvo patvirtintas.

Šalies argumentai

Skolininkė V. P. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 n. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo, nurodant būtinybę skirti turto rinkos vertės ekspertizę. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką turto vertės nustatymo klausimu, neanalizavo skolininkės pateiktos turto vertinimo ataskaitos, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp antstolio patvarkymu atliktos ekspertizės akte bei skolininkės pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodytos turto vertės bei neatsižvelgė į tai, jog turtas parduotas beveik 42 procentais pigiau nei rinkos vertė, kuri apskaičiuota skolininkės pateikto turto vertinimo ataskaitoje. Teigė, kad turtas yra parduotas esmingai mažesne kaina negu jo rinkos vertė. Nurodė, kad skolininkės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje yra panaudota daugiau vertinimo kriterijų, išanalizuota daugiau sandorių, išsamiau ir aiškiau išdėtyti vertinimo principai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis priemonių, jog būtų gauti papildomi duomenys bei pašalinti prieštaravimai ir nustatyta tikroji turto rinkos vertė, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimas

Išieškotojas AB DnB NORD bankas atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad vykdymo proceso metu buvo nustatyta nekilnojamojo turto rinkos vertė – 1 430 000 Lt. Skolininkei nepareiškus prieštaravimų dėl turto vertės, buvo paskelbtos pirmos turto pardavimo varžytinės, kurios buvo paskelbtos neįvykusiomis. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas tik antrose varžytinėse už 1 100 100 Lt. Skolininkė vykdymo proceso metu nepateikė jokių prieštaravimų bei nepateikė kitokių įrodymų dėl nustatytos turto vertės, nors tokią galimybę ir turėjo. Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto nepavyko parduoti pirmose varžytinėse už pradinę 1 144 000 Lt kainą, be to, pati skolininkė nesurado pirkėjo, kuris sutiktų mokėti didesnę kainą už parduodamą turtą, todėl laiko, jog parduodamo iš varžytynių turto kaina buvo nustatyta ne per maža. Teigė, kad jeigu parduodamo iš varžytynių turto kaina būtų žemesnė nei reali turto rinkos vertė, neabejotinai jau pirmose varžytynėse būtų atsiradę daug suinteresuotų nekilnojamojo turto įsigijimu asmenų ir varžytynės būtų įvykusios.

Antstolė V. M. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad nors pareiškėja apie galimybę ginčyti turto vertintojo nustatytą kainą ir buvo informuota raštu, tačiau dėl nustatytos turto vertės jokių prieštaravimų nereiškė. Atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre turto vertė nurodyta ženkliai mažesnė negu turto vertinimo ataskaitoje, todėl nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog turtas parduodas už gerokai mažesnę nei rinkos kaina. Be to, pareiškėja galėjo pasinaudoti savo teise pati surasti turto pirkėją, kuris galėtų sumokėti eksperto nurodytą ar didesnę kainą, tačiau to nepadarė.

Suinteresuotas N. A. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį kaip nepagrįstą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje turto rinkos vertė apskaičiuota parduotą turtą palyginant su kitais nekilnojamojo turto objektais, kurie nėra analogiški vertinamajam objektui vietos ir dydžio požiūriu. Pažymėjo, kad pati skolininkė nepasinaudojo savo teise ginčyti turto įvertinimą, tuo tarpu skolinikės pateikta vertinimo ataskaita negali būti laikoma tinkamu ekspertizės aktu vykdomojoje byloje. Atkreipė demėsį į tai, kad VĮ Registrų centras 2012-01-01 nurodyta viso objekto vertė sudaro 940 000 Lt. Nurodė, kad antstolės paskirtos ekspertizės metu nustatyta turto rinkos vertė yra žymiai artimesnė VĮ Registrų centras vertinimui, negu skolininkės prašymu atliktame vertinime nustatyta vertė, kuri pirkėjo manymu yra akivaizdžiai per didelė. Be to, iš antrųjų varžytinių parduodamo turto pradinė kaina sudaro 60 procentų nustatytos kainos, todėl turtas visuomet yra parduodamas pigiau nei rinkos kaina. Nurodė, kad netgi darant prielaidą, jog skolininkės pateikta turto vertinimo ataskaita yra teisinga, turtas iš antrųjų varžytynių galėtų būti parduodamas už panašią kainą. Pažymėjo, kad pirmos varžytynės neįvyko, tuo tarpu antrose varžytynėse už parduodamą turtą buvo sumokėta suma, kuri yra ženkliai didesnė nei buvo nustatyta pradinė turto pardavimo kaina, t. y. kainos padidėjimas lygininant ją su pradine sudarė net 242 100 Lt. Pabrėžė, kad skolininkė savo veiksmais vilkina procesą, o pirkėjas negali naudotis didelės vertės sumokėtomis lėšomis bei įsigytu turtu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolė V. M. vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010-10-04 išduotą vykdomąjį raštą Nr. I-774V/2010 priverstinai iš varžytynių parduoti įkeistą daiktą – skolininkei V. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus – 0,0900 ha ploto žemės sklypą ir 260,68 kv. m. ploto gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini) (v. b. l. 1, t. 1). Antstolės 2010-10-21 turto arešto aktu minėtas turtas areštuotas bei įkainotas 1 250 000 Lt (v. b. l. 21 – 23, t. 1). Turto arešto aktas su procesinių teisių išaiškinimu skolininkei įteiktas per darbovietę 2010-10-29 (v. b. l. 28, t. 1). 2010-12-13 paskelbtos pirmosios turto varžytynės (v. b. l. 65, t. 1). 2011-01-18 antstolės patvarkymu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, atvykus tik vienam pirkėjui (v. b. l. 86 – 88, t. 1). 2011-02-17 paskelbtos antrosios varžytynės, apie kurias skolininkė taip pat informuota (v. b. l. 122, 147, t. 1). Skolininkė 2011-03-17 pateikė prieštaravimą dėl turto įvertinimo (v. b. l. 151, t. 1). 2011-03-28 patvarkymu antstolė atšaukė paskelbtas varžytynes ir paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti (v. b. l. 154, t. 1). Pateikus ekspertizės aktą, skolininkės turtas įvertintas 1 430 000 Lt (v. b. l. 161, t. 1). Apie atliktą ekspertizę skolininkė informuota asmeniškai (v. b. l. 162, t. 1). 2011-05-19 antstolė paskelbė pirmąsias varžytynes, pradinę turto pardavimo kainą (80 procentų) nurodė 1 144 000 Lt bei skolininkei įteikė pranešimą dėl varžytynių vietos ir laiko (v. b. l. 185, 187, t. 1). 2011-06-29 antstolės patvarkymu varžytynės pripažintos neįvykusiomis (v. b. l. 9, t. 2). 2011-06-29 patvarkymu dėl turto perdavimo antstolė pasiūlė kreditoriui perimti varžytynėse neparduotą turtą, tačiau kreditorius perimti turtą atsisakė (v. b. l. 10, 14, t. 2). 2011-08-05 antstolė paskelbė antrąsias varžytynes, pradinę turto pardavimo kainą (60 procentų) nurodė 858 000 Lt (v. b. l. 22, t. 2). 2011-09-13 antstolės kontoroje įvyko skolininkei priklausančio turto varžytynės, kuriose dalyvavo du dalyviai ir turtas buvo parduotas didžiausią kainą – 1 100 100 Lt pasiūliusiam dalyviui – N. A. (v. b. l. 82 – 104, t. 2). Pirkėjui sumokėjus visą sumą už varžytynėse parduotą turtą, 2011-10-04 surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas (v. b. l. 136, t. 2). Taip pat, byloje yra pateiktas 2011-04-22 UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo daikto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad 0,0900 ha žemės sklypo ir 260,68 kv. m. ploto gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 1 430 000 Lt.Taip pat, byloje yra pateikta 2011-10-03 UAB „Informacijos ir investicijų centras“ turto vertinimo ataskaita, kurioje minėto turto vertė nurodyta – 1 900 000 Lt.

Nagrinėjamoje byloje skolininkė ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas patvirtino turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai. Viena iš tokių priemonių yra turto pardavimas iš varžytynių. Varžytynėse skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), o iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi (kreditoriais). Turto pardavimas iš varžytynių yra skolininko nuosavybės teisių ribojimas, kuris turi būti atliekamas atsižvelgiant į privalomus reikalavimus. Priverstinį turto pardavimą organizuoja ir vykdo antstolis. Įstatymai antstolį įpareigoja savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti vykdymo proceso šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę. Pažymėtina, jog areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; ir kt.). Taigi, turto įkainojimo paskirtis – nustatyti turto vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia ir ji nebūtinai lygi turto pardavimo kainai.

Skolininkė atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog turtas iš varžytynių buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą negu jo reali rinkos vertė. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo skolininkės pateiktos turto vertinimo ataskaitos, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp antstolio patvarkymu atliktos ekspertizės akte bei skolininkės pateiktoje vertinimo ataskaitoje nurodytos turto vertės bei neatsižvelgė į tai, jog turtas parduotas beveik 42 procentais pigiau nei rinkos vertė, kuri apskaičiuota skolininkės pateikto turto vertinimo ataskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skolininkės argumentais nesutinka ir juos vertina kritiškai.

Lietuvos Respublikos CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Be to, jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Būtent šiuo atveju, skolininkė ginčijo antstolės nustatytą areštuoto turto vertę, todėl antstolė, vadovaudamasi CPK 682 straipsnio 1 dalimi 2011-03-28 priėmė patvarkymą skirti ekspertizę areštuoto skolininkės turto vertei nustatyti. Apie šiuos antstolės veiksmus buvo informuota skolininkė, taip pat jai buvo išaiškinta teisė, jog gali pareikšti motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados (v. b. l. 154). Iš byloje esančio 2011-04-22 UAB „Ober-haus“ nekilnojamojo daikto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto matyti, kad 0,0900 ha žemės sklypo ir 260,68 kv. m. ploto gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 1 430 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėto nekilnojamojo turto vertės nustatymas yra atliktas kvalifikuotų turto vertinimo specialistų. Minėta įmonė yra viena iš nekilnojamojo turto paslaugų srities lyderių Baltijos šalyse, turinti savo atstovybes Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje bei Lenkijoje. Bendrovės 35 biuruose dirba daugiau nei 350 nekilnojamojo turto specialistų, o įmonių grupės metinė apyvarta sudaro apie 126 mln EUR (www.ober-haus.lt). Todėl, akivaizdu, kad minėto turto vertinimas buvo atliktas gilias profesines žinias turinčių nekilnojamojo turto rinkos profesionalų. Iš minėto ekspertizės akto matyti, kad jis yra išsamus – jame nurodyta įstatyminė bazė, reglamentuojanti turto vertinimą, prielaidos turto vertei nustatyti, vertinamojo turto detalus aprašymas, išsamiai aptarta vertinimo metodika, be to, matyti, kad naudotas lyginamasis metodas – palyginant panašius tame pačiame ir kituose mikrorajonuose esančius nekilnojamojo turto objektus ir nurodant išsamius duomenis apie juos, taip pat ekspertizės akte yra išsamios vertinamojo objekto fotonuotraukos bei visa VĮ Registrų centro Nekilnojamjo turto registre apie vertinamąjį nekilnojamojo turto objektą kaupiama medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto vertė nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. numatytais metodais, tarp jų – lyginamosios vertės metodu, kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Kaip matyti iš pateikto ekspertizės akto minėtas metodas ir buvo naudojamas nustatant nekilnojamojo turto kainą, todėl teigti, kad turto kaina nustatyta nepagrįstai, nėra pagrindo. Taip pat, skolininkė antstolės 2011-05-02 patvarkymu dėl ekspertizės turto vertei nustatyti išvadų, kuris jai įteiktas asmeniškai 2011-05-16, buvo informuota apie ekspertų nustatyta turto rinkos vertę – 1 430 000 Lt bei informuota apie galimybę susipažinti su ekspertizės aktu ir reikšti prieštaravimus dėl ekspertizės išvados (v. b. l. 161, t. 1). Tačiau, kaip matyti iš vykdomojoje byloje esančios medžiagos, skolininkė jokių prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nereiškė (CPK 682 str. 2 d.). Tik po nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių, t. y. pirmosios instancijos teisme nagrinėjant turto iš varžytynių pardavimo akto patvirtinimo klausimą, 2011-11-28 skolininkė pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „Informacijos ir Investicijų centras“ 2011-10-03 turto vertinimo ataskaita, kurioje minėto turto vertė nurodyta 1 900 000 Lt. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skolininkė pateikė turto vertinimo ataskaitą, kuri yra atlikta 2011-10-03, t. y. jau praėjus beveik mėnesiui po turto pardavimo iš antrųjų varžytynių. Todėl, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skolininkės teiginiu, jog minėtas turto vertinimas yra atliktas vykdymo proceso eigoje. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kuri yra gauta ne CPK 682 straipsnio nustatyta tvarka negali būti laikoma ekspertizės aktu (CPK 177 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006). Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino skolininkės pateikto turto vertinimo ataskaitos, kaip atitinkamo įstatymo nustatyta tvarka atlikto ekspertizės akto.

Taip pat, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nustatęs, jog turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo buvimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai – vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantė ir teigia, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas esmingai jai mažesne kaina, tačiau to nepatvirtina byloje esantys duomenys. Įstatymas numato, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma kaina sudaro 80 procentų, o antrosiose varžytynėse – 60 procentų CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos (CPK 718 str., 722 str. 1 d.). Taigi, antstolė įkainojusi areštuotą nekilnojamąjį turtą 1 250 000 Lt, laikydamasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, pagrįstai nustatė pradinę pirmose varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto kainą – 1 000 000 Lt, tačiau varžytynės neįvyko. Skolininkei pareiškus prieštaravimą dėl nustatytos nekilnojamojo turto kainos, antstolė paskyrė vykdomojoje byloje ekspertizę, kurios metu buvo nustatyta 1 430 000 Lt turto rinkos vertė. Po to, antstolė paskelbė pirmąsias varžytynes, ir pradinę turto pardavimo kainą nurodė 1 144 000 Lt (80 procentų nustatytos turto vertės), tačiau varžytynės neįvyko. Todėl, antstolė pagrįstai nustatė antrose varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pradinę kainą – 858 000 Lt (CPK 722 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas didesne nei pradinė pardavimo kaina, t. y. už 1 100 100 Lt, kuri yra net 242 000 Lt didesnė už pradinę turto pardavimo kainą (v. b. l. 82 – 104, t. 2). Be to, kaip minėta auksčiau, po pirmųjų varžytynių, kurios buvo paskelbtos neįvykusiomis, išieškotojui buvo pasiūlyta perimti areštuotą turtą, tačiau išieškotojas su pasiūlymu nesutiko (v. b. l. 14, t. 2), taip pat pati skolininkė turėjo teisę iki varžytynių pasiūlyti nekilnojamojo turto pirkėją, tačiau to nepadarė (CPK 704 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos taip pat sutinka su išieškotojo ir suinteresuoto asmens nurodytais argumentais, jog nekilnojamojo turto nepavyko parduoti už 1 144 000 Lt pradinę kainą, nes neatsirado nei vieno pirkėjo bei tai, jog skolininkė nesurado asmens, kuris sutiko sumokėti didesnę nei antstolės nustatytą kainą ir sprendžia, jog šios aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, jog iš varžytynių parduodamo turto nustatyta kaina nebuvo per maža, tuo labiau, kad jis parduotas už gerokai didesnę nei antrose varžytinėse nustatyta pradinė turto pardavimo kaina – 858 000 Lt. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad varžytynėse parduotas nekilnojamasis turtas nėra parduotas iš esmės mažesne kaina, todėl antstolio veiksmai dėl turto vertės įkainojimo negali būti pripažinti neteisėtais.

Kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė vykdymo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas, apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Virginijus Kairevičius