Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos nuomone, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra neteisėtas.

Pareiškėja nesutiko su VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV priimtais sprendimais, kuriuose konstatuota, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėja teigė, kad jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo buvo neišmokėta pensijos dalis, kuri turi būti grąžinta. Ginčijamus sprendimus vertino kaip diskriminuojančius ir žeminančius pareiškėją. Atkreipė dėmesį, kad apie pensijos perskaičiavimo ir sumažinimo pratęsimą pareiškėjai nebuvo pranešta ir ji sužinojo tik 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn. pabaigoje, kai kasmet po pratęsimo sumažinta pensija jai buvo pervesta. Pareiškėja nesutiko, kad valstybėje yra sunki ekonominė padėtis. Turi būti grąžinta sumažinta ir iki šiol negrąžinta pensijos dalis.

Dėl to pareiškėjai susidarė pensijos nepriemoka, kurią ji prašo priteisti. Pažymėjo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame abstrakčiai atsakyta į pareiškėjos skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje vertinama, ar teisėti ir pagrįsti VSDFV Utenos skyriaus bei VSDFV priimti sprendimai.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2017 m. birželio 13 d. pateikė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl nusavintos pensijos grąžinimo, kuriame prašė grąžinti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. sumažintą ir negrąžintą pensijos dalį (b. l. 55).

VSDFV Utenos skyrius 2017 m. birželio 20 d. raštu prašė pateikti papildomus dokumentus (b. l. 61). Pareiškėja pateikė paso kopiją (b. l. 63).

VSDFV Utenos skyrius 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (10.126)R3-29892 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos grąžinimo“ netenkino pareiškėjos prašymo, konstatavęs, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai buvo mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 64–66).

Pareiškėja 2017 m. liepos 4 d. prašymu (VSDFV gautas 2017 m. liepos 10 d.) kreipėsi į VSDFV su prašymu panaikinti teritorinio skyriaus priimtą sprendimą (b. l. 34–47).

VSDFV 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendime Nr. (6.5) I-4895 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2017-06-29 sprendimo Nr. (10.126)R3-29892“ pareiškėjos prašymo grąžinti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo negautas valstybinių pensijų dalis netenkino, konstatavusi, kad kol nėra teisės akto nustatančio kompensavimo tvarką, nėra pagrindo tenkini pareiškėjos prašymo (b. l. 48).

Pareiškėja nesutinka su ginčijamais VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV priimtais sprendimais ir teigia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti ir jai turi būti išmokėta iki šiol negrąžinta 2010–2013 metais sumažinta pensijos dalis.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo bei jo galiojimo pratęsimo 2012–2013 m. konstitucingumu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) konstitucingumą, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Be to, minėta nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Taigi, pareiškėjos skundo argumentai dėl kompensavimo mechanizmo yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjos skundo argumentai dėl minėtų konstitucinių principų pažeidimo, laikytini nepagrįstais.

Taigi, atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos teiginiai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo 2010–2013 m. vertintini kritiškai. Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. neprieštaravo Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjai 2010–2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai. Pareiškėjai, kaip ir kitiems asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, buvo mokama sumažinta pensija, o toks pensijos sumažinimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Taigi, šiuo atveju nekilo valstybei pareiga nustatyti kompensavimo mechanizmą dėl patirtų praradimų. Taigi, ir pareiškėjos skundo argumentai dėl valstybinės ekonominės padėties nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių dėl sumažintos pensijos mokėjimo teisėtumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatyme nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo ir kompensavimo mechanizmo nustatymo pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiame sprendime buvo aptartos. Toks aiškinimas atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-760-1062/2017).

Nagrinėjamu atveju atsakovas ir VSDFV padarė pagrįstas išvadas, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ribojimo ir jo pratęsimų pareiškėjai susidariusį pensijos skirtumą.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai Vidaus reikalų ministerija skyrė valstybinę pensiją (b. l. 58). Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 5 d. pažymoje apie 2009–2014 m. pensijos dydį, pareiškėjai ginčo laikotarpiu (2010–2013 metais) pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 56–57). Taigi, Ne VSDFV, o Vidaus reikalų ministerija taikė Laikinojo įstatymo nuostatas, apskaičiuodama ir mokėdama pensiją pareiškėjai.

Vadovaujantis VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punkte nustatyta, kad VSDFV Utenos skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. perėmė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją ir Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą bei rentų buvusiems sportininkams mokėjimo funkciją. Be to, pagal Pensijų įstatymo 12 str. 1 d. nuostatas, nuo 2016 m. sausio 1 d. pareigūnams ir kariams, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir Pensijų įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka Fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

Taigi, VSDFV Utenos skyrius, nuo 2015 m. sausio 1 d. vykdydamas Vidaus reikalų ministerijos paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją ir tęsdamas pareiškėjai jau paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, dėl kurių pareiškėja kelia ginčą.

Pareiškėja skunde nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimus pažeidė VSDFV Utenos skyrius ar VSDFV. Konstatuotina, kad tiek VSDFV Utenos skyrius, tiek ir VSDFV tinkamai įvertino esmines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus. Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, skundžiami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Nepanaikinus ginčijamų sprendimų, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti išmokėti 2010–2013 metais susidariusią pensijos nepriemoką.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos T. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.