Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-07-16 · Civilinė byla Nr. 2S-315-102/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-07-16
Bylos Nr.
2S-315-102/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Jonaitienė, Romualdas Januška, Laimutė Sankauskaitė
Skolininkas
UAB “Valdjonsta“
Kreditorius
UAB „Remonta“
Atsakovas
UAB “Valdjonsta“
Civilinė byla Nr.2S-315-102/2008Procesinio sprendimo kategorija (S) 110.1; 122.4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008m. liepos 16 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės ir Laimutės Sankauskaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininko UAB “Valdjonsta“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008m. birželio 3d. nutarties civilinėje byloje Nr.L2-3939-452/2008 pagal kreditoriaus UAB „Remonta“ pareiškimą atsakovui UAB “Valdjonsta“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius UAB „Remonta“ Panevėžio miesto apylinkės teismui padavė pareiškimą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko UAB „Valdjonsta“ 46 140 Lt skolą už atliktus statybos subrangos darbus, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 346,05 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be to, teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą ir pinigines lėšas, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai neįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 144-149 str., 2008m. birželio 3d. nutartimi kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui, skolininkui nepranešus, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo skolininko UAB „Valdjonsta“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, pinigines lėšas 47 000 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti turtu ar piniginėmis lėšomis, perduoti turtą kitiems asmenims, vykdyti kitas prievoles, išskyrus atsiskaitymą su kreditoriumi pagal šioje byloje pareikštą pareiškimą. Nutartį motyvavo tuo, kad skolos suma yra didelė, skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi pagal jau daugiau nei prieš septynis mėnesius išrašytą sąskaitą, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų nesiėmus teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Valdjonsta“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008m. birželio 3d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus UAB „Remonta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes kreditorius nepateikė įrodymų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vienintelę priežastį nurodydamas tai, kad sąskaita išrašyta daugiau nei prieš septynis mėnesius. Nutartyje nenurodytos aplinkybės, dėl kurių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Pagal suformuotą teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu preziumuojama tik tada, kai prašoma priteisti suma yra didelė. UAB „Valdjonsta“ yra ekonomiškai stiprus juridinis vienetas, vykdantis ūkinę veiklą – statybos darbus. Arešto uždėjimas skolininko lėšoms pažeidžia ekonomiškumo principą, visiškai paralyžiuoja įmonės darbą, nes nebus galima atsiskaityti su valstybės biudžetu, mokėti darbo užmokesčio darbuotojams, atsiskaityti su tiekėjais, užbaigti pradėtus statybos darbus. Dėl to įmonė gali bankrutuoti. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesivadovavo lygiateisiškumo ir pusiausvyros principais, nevertino, kad tuo bus padaryta žala skolininkui, nepareikalavo iš kreditoriaus galinčių atsirasti nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką ieškinio užtikrinimo priemonių tikslas – kad per bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia pati ir tai garantuotų teismo sprendimo įvykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Kreditorius atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. nustatytas nebaigtinis laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, tarp jų ir atsakovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštas bei jų taikymo tvarka. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, turi vadovautis ekonomiškumo principu ir bendra ribojimų suma, taikant laikinąsias apsaugos priemones, negali būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Ekonomiškumo principas turi užtikrinti, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų sutrikdyta įprasta gamybinė ūkinė asmens, ypač juridinio asmens, veikla.

Kreditorius savo reikalavimams dėl skolos priteisimo pagrįsti pateikė 2007m. rugsėjo 28d. ir 2008m. gegužės 8d. atliktų darbų aktus (b.l. 5-6), statybos subrangos sutartį (b.l. 9-14) bei PVM sąskaitas-faktūras: 2007m. rugsėjo 28d. Nr.REM07021 ir 2008m. gegužės 8d. Nr.REM08079 (b.l. 15,19) ir nurodo, kad skolininkas už atliktus darbus pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras nesumokėjo. Byloje pateiktos skolininkui UAB „Valdjonsta“ adresuotos 2007m. gruodžio 5d. ir 2008m. gegužės 7d. pretenzijos (b.l. 16,18), kuriose skolininkas raginamas sumokėti susidariusią skolą. Todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti teismo įsakymo įvykdymą, jeigu kreditoriaus reikalavimas būtų patenkintas. Įstatymas nenumato, kad kreditorius turėtų pateikti papildomus įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo. Ta aplinkybė, kaip nurodo apeliantas, kad jis yra ekonomiškai stiprus juridinis vienetas, turi pakankamai nuosavo kapitalo (b.l. 26,27), neleidžia daryti išvados, kad skolininkas ir ateityje bus finansiškai pajėgus atsiskaityti su kreditoriumi, jeigu jo reikalavimai bus patenkinti. Todėl šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių kreditoriaus reikalavimo įvykdymo užtikrinimui ir naikinti skundžiamą nutartį. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės skolininko piniginėms lėšoms taikomos tik tuo atveju, jeigu nėra areštuotino kilnojamojo ir nekilnojamo turto arba jo yra nepakankamai. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės būtų adekvačios teisės pažeidimui bei atitiktų siekiamus tikslus (CPK 17 str.), konstatuoja, jog apeliantas yra ūkinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam teisės aktai nustato pareigą atsiskaityti su valstybės biudžetu, darbuotojams mokėti darbo užmokestį, mokėti įmokas valstybinio socialinio draudimo fondui. Todėl, vadovaujantis ekonomiškumo principu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausdamas areštuotomis piniginėmis lėšomis vykdyti kitas prievoles, išskyrus atsiskaitymą su kreditoriumi pagal pareikštą pareiškimą, neatsižvelgė į skolininko pareigą mokėti darbo užmokestį darbuotojams, atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui bei Valstybinio socialinio draudimo fondui. Todėl nutarties rezoliucinė dalis papildoma tuo, kad areštuotas pinigines lėšas skolininkui leidžiama panaudoti darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimui, privalomiems mokėjimams valstybės biudžetui ir įmokoms į valstybinio socialinio draudimo fondą.

Apeliantas vienu iš atskirojo skundo argumentų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones jo turtui, nesprendė galimų nuostolių atsiradimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nepareikalavo šių nuostolių atlyginimo užtikrinimo iš kreditoriaus. Vadovaudamasis CPK 147 str. 1 d., teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali, bet neprivalo, pareikalauti iš kreditoriaus (ieškovo) galimų atsirasti nuostolių skolininkui (atsakovui) atlyginimo užtikrinimo. Todėl šis atskirojo skundo argumentas atmestinas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia pareiškimo ( ieškinio ) pagrįstumo klausimo. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo kreditoriaus ( ieškovo ) reikalavimas atmestas, skolininkas ( atsakovas ) turi teisę reikalauti, kad kreditorius ( ieškovas ) atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė kreditoriaus ( ieškovo ) prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ( CPK 147 str. 3 d. ).

Procesinės teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tvarką ( CPK 146 str. ). Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas ( skolininkas ) įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą ( skolininką ) yra laiduojama. Taip pat atsakovas ( skolininkas ) gali įkeisti turimą turtą ( CPK 146 str. 2 d. ). Tačiau skolininkas UAB „ Valdjonsta“ CPK 146 str. 2 d. numatytų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrindų nenurodė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 337 str. 1 p.,

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008m. birželio 3d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties rezoliucinės dalies pirmąją dalį papildyti, nustatant, kad areštuotomis piniginėmis lėšomis skolininkui UAB „Valdjonsta“ draudžiama vykdyti bet kokius atsiskaitymus, išskyrus atsiskaitymą su ieškovu pagal pateiktą pareiškimą, darbo užmokesčio mokėjimą darbuotojams, privalomus mokėjimus valstybės biudžetui ir įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą.

Nutarties nuorašus išsiųsti Turto arešto registrui, kreditoriui ir skolininkui.

Teisėjai: Romualdas JanuškaBirutė JonaitienėLaimutė Sankauskaitė