Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2023 m. birželio 29 d. iki 2023 m. lapkričio 27 d. imtinai. Nuteistojo prašymu, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. nutartimi leista pradėti atlikti neįsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo aplinkybės. Nuteistasis iš esmės nesutinka tik su jam paskirta bausme, teigiant, kad ji yra per griežta, bei nurodo, kad neturėjo tyčios nužudyti tėvo P. M., kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismas, nustatydamas kaltės formą ir rūšį bei paskirdamas laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl nusikaltimo subjektyviosios pusės ­– tiesioginės tyčios

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatė, jog M. M. savo tėvą P. M. nužudė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis M. M., nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliaciniame skunde pažymėjo, kad jis niekada šio nusikaltimo neplanavo ir nedarė tyčia. Tėvas pirmas pradėjo konfliktą, buvo išgėręs, elgėsi agresyviai. Nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko tik siekdamas apraminti P. M..

8. BK 129 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos (nužudymo) sudėties subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-12-942/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. M. veiksmus vertino, kaip atliktus veikiant tiesiogine tyčia. Nors nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nenorėjo tyčia nužudyti tėvo P. M., tačiau baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistasis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų P. M. gali mirti, ir tokių padarinių norėjo. Ši išvada daroma įvertinus paties nuteistojo parodymus, kuomet jis nurodė, kad tėvas P. M. ant žemės nugriuvo po jo (nuteistojo) suduoto smūgio į veido sritį. Tuomet nuteistasis, užlipęs ant P. M., rankomis ėmė spausti nukentėjusiojo kaklą (rankas sulenkęs per alkūnes ir užgulęs savo kūnu). P. M. nesipriešino, tik kriokė. Nuteistasis jį smaugė tol, kol jis nustojo judėti, kvėpuoti, jo veidas tapo mėlynas. Į liudytojos V. Š. raginimus nustoti smurtauti, nuteistasis nereagavo. Pamatęs, kad tėvas nekvėpuoja, paskambino pagalbos telefonu 112 ir pranešė, kad tėvas negyvas (1 t., b. l. 131–134, 136–138; 2 t., b. l. 39­–43). Įvykį mačiusi liudytoja V. Š. nurodė, jog bandė atitraukti M. M. nuo P. M., tačiau nuteistasis ją atstūmė, sakė nelįsti, kad „sėsiu, bet vis tiek jį pasmaugsiu“. Viskas truko apie pusvalandį. Liudytoja įvykio dieną konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nematė. P. M. negrasino, nemušė, tik stulpą daužė (2 t., b. l. 39–43). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti liudytojos parodymų teisingumu, jų nenurodė ir nuteistasis apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi. Taigi, nuteistojo atliktų veiksmų pobūdis (kaklo – gyvybiškai svarbios kūno dalies – suspaudimas rankomis), jų intensyvumas (vienkartinis nenutrūkstamas smaugimas, kol P. M. nustojo judėti, kvėpuoti, pamėlo jo veidas) bei išsakyti teiginiai apie siekį nužudyti savo tėvą P. M., patvirtina, kad nuteistasis pilnai suvokė, kad elgiasi pavojingai, numatė, kad tokio pobūdžio veiksmai gali sukelti pavojingas pasekmes – tėvo P. M. mirtį, ir to tiesiogiai siekė. Nors apeliantas teigia, kad dėl girtumo (kraujyje po įvykio rasta 2,69 % etilo alkoholio) negalėjo suvogti savo veiksmų, tačiau byloje nustatytos aplinkybės: liudytojai V. Š. girdėta šioje nutartyje cituojama frazė; skambutis į skubios pagalbos centrą iš karto po įvykio, pranešant apie tai, kad nužudė tėvą (1 t., b. l. 97–98); bei skambutis seseriai T. P., pranešant, kad nužudė tėvą (2 t., b. l. 39–43), patvirtina, kad jis suvokė savo neteisėtus veiksmus.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

10. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes Panevėžio apygardos teismas paskyrė per griežtą.

11. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai, ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti paprastai gali tuomet, kai nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. M., atsižvelgė į tai, kad jis tiesiogine tyčia padarė baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. M. M. anksčiau Lietuvos Respublikoje neteistas (1 t., b. l. 182–184), iki įvykio dirbo ir darbovietėje apibūdinamas pakankamai gerai (2 t., b. l. 3). Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad nuteistasis administracine tvarka nebaustas, tačiau iš 2023 m. birželio 30 d. administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad nuteistasis paskutinių 5 metų laikotarpiu administracine tvarka buvo baustas 3 kartus (1 t., b. l. 188–192). Kadangi M. M. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, apygardos teismas pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos šios jo nusikalstamos veikos įvykdymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgta ir į nuteistojo elgesį iš karto po įvykio, t. y. jis pats paskambino bendrosios pagalbos centrui ir pranešė apie tėvo nužudymą. Nukentėjusieji nuteistojo brolis A. M. (A. M.) ir sesuo T. P. civilinių ieškinių šioje byloje nepareiškė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį įvertino kaip pavojingą visuomenei, nes jo atlikti veiksmai sukėlė negrįžtamas pasekmes – žmogaus mirtį, be to, jie buvo nukreipti prieš nuteistajam artimą asmenį – tėvą, su kuriuo, kaip nurodė ir pats apeliantas, siejo pakankamai geras ryšys (nuteistasis dažnai lankydavo savo tėvą, juo rūpinosi ir padėjo materialiai). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą įstatymų leidėjas numato vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Įvertinus šių aplinkybių visumą, apygardos teismas nuteistajam paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

13. Pirmosios instancijos teismas už inkriminuoto nusikaltimo padarymą M. M. paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai bausmė paskirta nesilaikant BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio apygardos teismas, skirdamas M. M. bausmę, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai. M. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar neteisinga, jos švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių M. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. M. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.