Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo G. P. skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 04 16 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal G. P. privataus kaltinimo skundą dėl N. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kaltinant jį nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme gautas pareiškėjo G. P. privataus kaltinimo skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka N. V. atžvilgiu ir jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis, dirbdamas VĮ (duomenys neskelbtini) administracijos vadovo pavaduotoju – Teisės departamento direktoriumi, 2012 03 29 d. raštu, adresuotu (duomenys neskelbtini) generaliniam direktoriui A. B. ir Bendrųjų reikalų skyriaus viršininko pavaduotojui G. P., nurodė, kad jis turi informacijos apie tai, kad G. P. neteisėtai klausosi, o tai reiškia, kad turi garso įrašus, kuriuose įrašyta N. V. ir buvusio (duomenys neskelbtini) vadovo J. B. pokalbiai. G. P. manymu, šiuo raštu N. V. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, skirtą pakirsti (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pasitikėjimą juo. Taip pat tokiu pareiškimu N. V. preziumavo, kad G. P. neginčijamai disponuoja tokiais garsiniais įrašais, o tai reiškia, kad arba pats juos neteisėtomis priemonėmis padarė, arba kažkokiu būdu gavo iš trečiųjų asmenų. Skunde G. P. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, gavęs tokį pranešimą, tą pačią dieną rezoliucija ant minėto dokumento nurodė jam pateikti raštišką pasiaiškinimą dėl to. Tokį N. V. pareiškimą G. P. vertina kaip šmeižtą, kadangi pateikta informacija neatitinka tikrovės, o N. V. siekia pakirsti (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pasitikėjimą juo, kadangi G. P. yra įgaliotas atstovauti „(duomenys neskelbtini)“ teismuose – ginčuose su dviem (duomenys neskelbtini) veikiančiomis profesinėmis sąjungomis, kurių abiejų atstovaujamųjų (renkamųjų) organų narys yra N. V. Tai pat G. P. teigia, kad tuo metu, kai (duomenys neskelbtini) stebėtojų taryba 2010 08 31 d. iš darbo (duomenys neskelbtini) dėl jo kaltės atleido buvusį vadovą J. B., nei jis, nei dabartinis (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius nedirbo, todėl nei jis, nei dabartinis (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius nebuvo nei suinteresuoti daryti kokių nors J. B. ir N. V. pokalbių įrašų, nei turėjo galimybių tai padaryti fiziškai.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 04 16 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal G. P. privataus kaltinimo skundą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių: N. V. nesiekė sąmoningai paskleisti apie G. P. tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti jį, arba pakirsti pasitikėjimą juo, kadangi N. V. 2012 03 29 d. rašte tik nurodė, kad jį pasiekė informacija, jog G. P. klausosi garso įrašus, kuriuose įrašyti N. V. ir J. B. pokalbiai, ir prašė paaiškinti, ar tokia informacija yra žinoma (duomenys neskelbtini) generaliniam direktoriui A. B. ir pačiam G. P. Norint patraukti asmenį pagal BK 154 straipsnį dėl šmeižimo turi būti įrodyta, jog kaltininkas suvokia, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Tuo tarpu N. V. daro tik prielaidą, kad G. P. klausosi garso įrašus, kuriuose įrašyti N. V. ir J. B. pokalbiai, kadangi N. V. pasiekė tokia informacija. Jis nenurodė, kad žino, jog G. P. tikrai klausosi garso įrašų, kuriuose įrašyti N. V. ir J. B. pokalbiai. Tai, kad N. V. nesuvokia, jog skleidžia tikrovės neatitinkančios informacijos, įrodo ir tai, kad jis 2012 03 29 d. raštu prašo paaiškinti apie tokių įrašų egzistavimą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė jo skundą tenkinti. Klausimą pirmosios instancijos teismas priėmė neapklausęs N. V., be to neaišku ar N. V. iš tikro nesikrepė į prokuratūrą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo G. P. skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ji priimta tinkamai įvertinus faktinius duomenis bei teisinius argumentus.

Skunde nurodyti argumentai nėra pakankamai pagrįsti, kad būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi pareiškėjo G. P. skunde nėra nurodyta objektyvių duomenų apie tai, kad N. V. būtų tyčia paskleidęs apie G. P. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį, arba pakirsti pasitikėjimą juo, kas leistų N. V. veiksmus vertinti kaip nusikalstamus.

BK 154 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to nori.

Iš bylos medžiagos matyti, kad VĮ (duomenys neskelbtini) Teisės departamento direktorius N. V. pateikė 2012 03 29 d. raštą VĮ (duomenys neskelbtini) generaliniam direktoriui A. B. ir Bendrųjų reikalų skyriaus viršininko pavaduotojui G. P. dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodė, kad 2012 03 13 d. jį pasiekė informacija, kad Bendrųjų reikalų skyriaus viršininko pavaduotojas G. P. neteisėtai klausosi garso įrašus, kuriuose įrašyti N. V. ir J. B. pokalbiai. Minėtu raštu N. V. prašė paaiškinti aplinkybes dėl minėtų įrašų darymo, klausymo ir pan.

Atsižvelgdamas į N. V. rašto turinį bei kitas byloje nustatytas aplinkybes apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad minėtu raštu N. V. neapšmeižė pareiškėjo G. P., t. y. nesiekė sąmoningai paskleisti apie G. P. tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti jį, arba pakirsti pasitikėjimą juo. Iš minėto rašto formuluočių matyti, kad, atvirkščiai nei mano pareiškėjas, N. V. nebuvo tiksliai žinoma, ar G. P. tikrai neteisėtai klausėsi garso įrašų, kuriuose įrašyti N. V. ir J. B. pokalbiai, jis kategoriškai nenurodė, kad tų įrašų buvo klausomasi. Jį tik pasiekė tokia informacija, todėl, norėdamas patikrinti minėtą informaciją, N. V. ir pateikė raštą, kuriame prašė paaiškinimo dėl gautos informacijos, juolab, kad ir rašto pavadinimas - „Dėl informacijos pateikimo“. Pareiškėjas mano, kad apylinkės teismas nevertino rašto turinio, o atsižvelgė tik į pavadinimą, tačiau toks manymas yra visiškai nepagrįstas, todėl atmetamas.

Nepagrįsti ir tie pareiškėjo argumentai, kad N. V. tyčią patvirtina jo tolesni veiksmai: pareiškimas, kad jis kreipsis į policiją ar prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Apygardos teismo manymu, toks N. V. elgesys vertintinas kaip visiškai teisėtas, o ne kaip gąsdinimas ar spaudimas nesiimti tam tikrų veiksmų. Klausimo sprendimui neturi esminės reikšmės ir tai ar N. V. kreipėsi ar ne į teisėsaugos institucijas, nes tai negali nulemti N. V. veiksmų pripažinimo nusikalstamais.

Gavus skundą BPK XXX skyriaus tvarka ir spendžiant BPK 412¹ str. numatytus kalusimus, proceso dalyviai nėra išklausomi, todėl proceso pažeidimų priimant 2012 04 16 nutartį, nenustatyta.

Taigi darytina išvada, kad, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad N. V., 2012 03 29 d. raštu kreipdamasis į VĮ (duomenys neskelbtini) generalinį direktorių A. B. ir Bendrųjų reikalų skyriaus viršininko pavaduotoją G. P., turėjo tikslą paskleisti apie G. P. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti G. P. ar pakirsti pasitikėjimą juo. N. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d. , požymių.

Dėl motyvų, išdėstytų aukščiau, pareiškėjo G. P. skundas atmestinas, paliekant galioti skundžiamą teismo nutartį.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo G. P. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 04 16 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.