- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-21
- Bylos Nr.
- 2-1378/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Eurobūstas“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-544-653/2014,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl BUAB ,,Eurobūstas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartimi buvo iškelta atsakovo UAB ,,Eurobūstas“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB ,,Bankrotas“.
Šalies argumentai
Įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas BUAB ,,Eurobūstas“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad nuo 2007-2008 m. UAB ,,Eurobūstas“ nevykdė realios veiklos, 2008 m. buvo areštuotas įmonės turtas ir vykdomas 293 700,58 Lt skolos išieškojimas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI). Pasak bankroto administratoriaus, esant tokiai įmonės finansinei padėčiai, UAB ,,Eurobūstas“ vadovas ir akcininkas S. K., kuris nuo 2013 m. sausio 18 d. nebebuvo įmonės vadovas, 2013 m. birželio 3 d. įmonės vardu sudarė taikos sutartį ir atsisakė dalies teismo sprendimu įmonei priteistos sumos, o likusi sumos dalis (100 000 Lt) buvo išmokėta S. K.. Be to, 2012 m. įmonė pardavė nekilnojamąjį turtą ir tą pačią dieną už turtą gauta suma (316 082,26 Lt) buvo perleista S. K.. Bankroto administratorius taip pat nustatė, kad įmonė buvo sudariusi nuomos sutartį, kuria trečiajam asmeniui nuomojo turtą, tačiau nėra duomenų, kad už nuomą gautos lėšos būtų pervestos įmonei. Be to, pasak bankroto administratoriaus, nuo 2008 m. nebuvo teikiamos įmonės finansinės ataskaitos VĮ Registrų centrui, įmonei esant faktiškai nemokiai vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra įtarimų, kad įmonės finansinės atskaitomybės duomenys buvo klastojami.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi BUAB ,,Eurobūstas“ bankrotą pripažino tyčiniu.
Teismas nurodė, kad bankroto byla UAB „Eurobūstas“ iškelta remiantis VĮ Registro centro duomenimis, kurie patvirtino, jog jau 2007 m. įmonės įsipareigojimai siekė beveik visą į balansą įrašyto turto vertę ir įmonė nebevykdė veiklos. Todėl teismas konstatavo, kad nuo 2007 m. įmonė buvo faktiškai nemoki, šią aplinkybę, pasak teismo, pripažino ir įmonės vadovas S. K.. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, suvaržyti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą, sąmoningai atiduoti išieškojimo pirmenybę vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto.
Teismas nurodė, kad byloje neginčijama, jog pagal 2013 m. birželio 3 d. UAB „Eurobūstas“ ir šios įmonės skolininko A. Z. pasirašytą taikos sutartį skolininko sumokėta 100 000 Lt skolos suma buvo išmokėta S. K., kuris sandorio sudarymo metu taip pat buvo ir vienintelis įmonės akcininkas. Be to, pasak teismo, byloje neginčijama, kad 2012 m. balandžio 9 d. pardavus įmonės turtą Rusijos Federacijoje už pardavimą 316 082,26 Lt gauta suma buvo pervesta į S. K. asmeninę sąskaitą. Be to, atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis Rusijoje, buvo išnuomotas pagal 2010 m. sausio 12 d. nuomos sutartį, tačiau jokių pajamų įmonė pagal šią sutartį negavo, todėl gali būti, kad šias lėšas pasisavino S. K.. Iš byloje esančio įsipareigojimų inventorizacijos aprašo, aiškinamųjų raštų prie 2013 m. liepos 16 d. balanso ir prie 2012 m. gruodžio 31 d. balanso teismas nustatė 246 000 Lt dydžio skolą S. K.. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad apie pinigų išmokėjimą S. K., kaip įmonei akcininkui, galima būtų spręsti tik minėtos 246 000 Lt sumos ribose, tuo labiau, kad ir iškėlus bankroto bylą S. K. nepateikė tvirtinti savo finansinio reikalavimo įmonei. Tačiau, pasak teismo, S. K. buvo pervesta žymiai didesnė suma – 416 082,26 Lt. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad įmonei esant nemokumo būsenoje, tokiais tyčiniais veiksmais buvo nepagrįstai sumažintas įmonės turtas, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių įsipareigojimams įvykdyti, ir tuo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai akivaizdžiai bloginant galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsiskaitymai buvo vykdomi ne per įmonės banko arba antstolio sąskaitas, o sumokami grynais (taikos sutarties atveju) arba per S. K. asmeninę sąskaitą (turto pardavimo atveju). Tokie veiksmai, teismo nuomone, aiškiai patvirtina, kad buvo sąmoningai siekiama išvengti kitų kreditorių išieškojimo į turtą nukreipimo, nes priešingu atveju lėšos būtų areštuotos kitų kreditorių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti.
Teismas nustatė, kad S. K. įsipareigojimas įmonei galėjo atsirasti nuo 2007 m. rugsėjo, tuo metu įmonė turėjo kitų kreditorių, kurių reikalavimai atsirado ankščiau ir įmonės valdymo organams apie tai buvo žinoma (AB DNB banko reikalavimas jau 2007 m. liepos 23 d. sudarė 2 519 892,70 Lt sumą, VMI išieškojimas į įmonės turtą buvo nukreiptas dėl įsiskolinimų, susidariusių nuo 2005 m.). Todėl, pasak teismo, net ir esant įmonės skoliniam įsipareigojimui S. K., šiuo atveju pirmenybės suteikimas S. K. – įmonės vadovui ir vieninteliam įmonės akcininkui, jam aiškiai žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto ir įmonei nevykdant jokios veiklos, vertinamas kaip tyčinis bankrotas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo 2008 m. VĮ Registrų centrui nebuvo teikiama įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, įmonės bloga finansinė būklė nuo 2007 m. leidžia spręsti, kad įmonės vadovas jau tuo metu turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau to nedarė ir toliau tyčiniais veiksmais sunkino įmonės turtinę padėtį ir jos kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės. Teismas sutiko su S. K. argumentais, kad vien pareiškimo dėl bankroto bylos nepateikimas, taip pat finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas viešajam registrui savaime nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Tačiau, pasak teismo, byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog įmonės bankrotą nulėmė tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, nuosekliai kryptingai siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas S. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismo išvada, kad UAB ,,Eurobūstas“ jau 2007 metais buvo faktiškai nemoki, yra teisiškai nepagrįsta. Byloje nėra jokių įrodymų ir apeliantas nepripažino aplinkybės, kad įmonė jau 2007 metais buvo nemoki; apeliantas tik nurodė, kad įmonė 2007 metais susidūrė su finansiniais sunkumais.
2) Teismo nurodyta aplinkybė, kad apeliantas nuo 2008 metų neteikė finansinių ataskaitų VĮ Registrų centrui, negali būti vertinama kaip tyčinio bankroto požymis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ataskaitų neteikimas prisidėjo prie įmonės bankroto ar dar labiau pablogino jos padėtį. Atsakovo nemokumą lėmė 2007-2008 m. ekonominė krizė ir nutraukta lizingo sutartis, o ne faktas, kad VĮ Registrų centras nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai.
3) Teismas nepagrįstai sprendė, kad yra prieštaravimai tarp įmonės 2011 m. rugsėjo 30 d. ir 2012 m. gruodžio 31 d. balansų. 2011 m. rugsėjo 30 d. finansinėje atskaitomybėje apskaityti atsakovo 451 230 Lt dydžio finansiniai įsipareigojimai kreditoriams, o 2012 m. gruodžio 31 d. finansinėje atskaitomybe apskaityti 3 723 421 Lt įsipareigojimai dėl to, kad 2011 m. rugsėjo 30 d atskaitomybe nebuvo apskaitytas kreditoriaus AB DnB lizingas įsipareigojimas. Be to, net jei būtų šie prieštaravimai, jie nėra susiję su įmonės tyčinio bankroto požymiais.
4) Teismo išvada, kad apeliantas, neinicijuodamas bankroto bylos iškėlimo, blogino jos finansinę padėtį, yra nepagrįsta. Teismas, vertindamas apelianto veiksmus po 2007 metų, nepagrįstai vertino tik 2012-2013 metų sandorius ir tą faktą, kad pagal šiuos sandorius pinigai buvo išmokėti apeliantui kaip vienam iš kreditorių. Teismas neįvertino aplinkybės, kad po to, kai AB DNB lizingas 2007 metais nutraukė lizingo sutartį, apeliantas savo asmeninėmis lėšomis už atsakovą sumokėjo lizingo bendrovei 246 150 Lt sumą. Po šios įmokos buvo atnaujintas minėtos lizingo sutarties vykdymas. Ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantas stengėsi išvengti įmonės bankroto. 2008-2011 metais nebuvo sudaryti jokie įmonei nuostolingi sandoriai, ką įrodo ta aplinkybė, kad jokių nurodyto laikotarpio sandorių bankroto administratorius nekvestionuoja.
5) 2012 metais atsakovo nekilnojamojo turto sandoriai Rusijos Federacijoje buvo sudaryti dar iki bankroto bylos atsakovui inicijavimo. Tuo metu jokie teisės aktai, reglamentuojantys atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, negaliojo. Todėl tas faktas, kad iš šių sandorių gautos lėšos (316 082,26 Lt) buvo panaudotos atsiskaitymui su apeliantu, kaip įmonės kreditoriumi, negali būti vertinami kaip apelianto tyčiniai veiksmai, privedę įmonę prie bankroto ar pabloginę įmonės finansinę padėtį. 2010 m. sausio 12 d. nuomos sutartis nebuvo vykdoma, todėl ta aplinkybė, kad įmonė pagal šią sutartį jokių pajamų negavo, nereiškia, kad šie pinigai buvo pervedami į apelianto asmeninę sąskaitą.
6) Pagal 2013 m. birželio 3 d. taikos sutartį gauta 100 000 Lt suma buvo ne iššvaistyta, o panaudota atsiskaitymui su apeliantu, kaip įmonės kreditoriumi. Dėl to įmonės turtinė padėtis nepakito, nes sumažėjus įmonės turtui atitinkami sumažėjo ir įmonės įsipareigojimai.
7) Teismo išvada, kad įmonė apeliantui išmokėjo didesnę sumą (416 082,26 Lt) nei apelianto reikalavimas įmonei (246 000 Lt) padaryta peržengiant šios bylos ribas, nes tokio ginčo byloje nebuvo. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatinėjo aplinkybę dėl apelianto turimo finansinio reikalavimo dydžio. 2012 m. gruodžio 31 d. aiškinamajame rašte nurodyti įmonės duomenys apie įmonės skolą apeliantui jau po to, kai po 2012 metais sudarytų sandorių buvo iš dalies atsiskaityta su apeliantu (grąžinta 316 082,26 Lt). Pagal 2013 m. birželio 3 d. taikos sutartį apeliantui buvo grąžinta 100 022,36 Lt suma, o atsakovo skola apeliantui tuo metu sudarė 246 000 Lt. 2006 metais apeliantas į atsakovo sąskaitą įnešė apie 1 700 000 Lt asmeninių lėšų, todėl tuo atveju, jei apeliacinis teismas nuspręs aiškintis aplinkybes dėl apelianto finansinio reikalavimo dydžio, jis turėtų išsireikalauti iš bankroto administratoriaus papildomus dokumentus.
8) Teismo nurodyta aplinkybė, kad pagal nekilnojamojo turto sandorius Rusijoje ir 2013 m. birželio 3 d. taikos sutartį atsiskaitymai vyko ne per UAB ,,Eurobūstas“ sąskaitą, o buvo sumokami grynais pinigais arba per apelianto asmeninę sąskaitą yra visiškai nepagrįsti. Abiem atvejais pinigai buvo įnešti į įmonės kasą, t. y. apskaityti ir panaudoti įmonės veikloje.
9) Nepagrįsta teismo išvada, kad apelianto finansiniai reikalavimai galėjo atsirasti tik nuo 2007 m. rugsėjo 7 d., o kitų kreditorių finansiniai reikalavimai yra senesni. Apelianto finansinis reikalavimas atsirado iki 2007 metų ir tik dalis finansinio reikalavimo – 246 150 Lt atsirado 2007 metais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB ,,Eurobūstas“ bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės atkartojami prašymo dėl BUAB ,,Eurobūstas“ bankroto pripažinimo tyčiniu motyvai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB ,,Eurobūstas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad sprendimą pripažinti BUAB ,,Eurobūstas“ bankrotą tyčiniu iš esmės lėmė byloje nustatytos aplinkybės, kad įmonei esant faktiškai nemokiai, įmonės lėšomis buvo atsiskaityta su įmonės vieninteliu akcininku ir vadovu S. K., tokiu būdu išvengiant įsipareigojimų kitiems kreditoriams vykdymo.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įmonės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusioje Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) redakcijoje nebuvo nurodyti tyčinio bankroto kriterijai, tačiau jie buvo formuojami teismų praktikoje. Vienas tokių kriterijų, suformuotų teismų praktikoje, yra sąmoningas įmonės mokumo ir jos kreditorių galimybių patenkinti savo reikalavimus sumažinimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-378/2014; 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-680/2004).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad BUAB ,,Eurobūstas“ vadovo ir akcininko S. K. veiksmai atitiko pirmiau nurodytą tyčinio bankroto požymį – žinodamas, kad įmonė neturi lėšų atsiskaityti su kreditoriais, įmonės vadovas ir akcininkas 2012 m. realizavo kitoje valstybėje esantį neareštuotą įmonės turtą ir už jį gautas lėšas bei lėšas pagal 2013 m. sudarytą taikos sutartį išsimokėjo sau.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai susidaręs nuo 2004 m. (2 t., b. l. 50-51). 2008 m. buvo priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ir areštuotas įmonės turtas už 293 700,58 Lt sumą (2 t. b. l. 50-51, 54). Ta aplinkybė, kad sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką buvo priimtas ir UAB ,,Eurobūstas“ turtas areštuotas 2008 m., skirtingai nei teigia apeliantas, nereiškia, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai atsirado tik 2008 m. Kito kreditoriaus – AB DNB lizingas finansinis reikalavimas atsirado 2007 m. liepos 23 d. nutraukus lizingo sutartis (1 t., b. l. 16). Su šiais kreditoriais nebuvo atsiskaityta iki bankroto bylos iškėlimo, bankroto byloje minėtų kreditorių patvirtintų reikalavimų suma sudaro 2 227 839,73 Lt. Įmonės vadovui ir akcininkui S. K. 416 082,26 Lt dydžio įmonei priklausiusios lėšos buvo išmokėtos 2012-2013 metais.
Pats apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atskirajame skunde nurodė, kad įmonės bankrotą nulėmė 2007-2008 metų pasaulinė ekonominė krizė ir lizingo sutarties nutraukimas, o 2012-2013 metų sandoriai sudaryti tuo metu, kai įmonė jau buvo nemoki (2 t., b. l. 74-79). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įmonės lėšos įmonės akcininkui ir vadovui buvo išmokėtos jau tuomet, kai įmonė buvo faktiškai nemoki ir turėjo milijoninius įsipareigojimus.
UAB ,,Eurobūstas“ bankroto pripažinimo tyčiniu kontekste taip reikšmingas faktas, kad apeliantas, žinodamas apie įmonės pradelstus skolinius įsipareigojimus, jų dydį, 2013 m. birželio 3 d. sudarė taikos sutartį (2 t., b. l. 156), kuria atsisakė dalies pirmosios instancijos teismo sprendimu UAB ,,Eurobūstas“ priteistos sumos. Kaip minėta, taikos sutartyje nurodyta 100 000 Lt suma buvo perduota grynais pinigais į įmonės kasą ir tą pačią dieną išmokėta apeliantui (2 t., b. l. 27-29). Šiuos veiksmus apeliantas atliko jau po to, kai jam buvo žinoma apie bankroto bylos inicijavimą (2013 m. balandžio 8 d. pranešimu kreditorius AB DNB lizingas įspėjo UAB ,,Eurobūstas“ dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nepadengus pradelsto įsipareigojimo). Ta aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi (2 t., b. l. 157-160) panaikinta apeliacinio teismo nutartis, kuria buvo patvirtinta minėta 2013 m. birželio 3 d. nutartis, šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Kaip siekis išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais vertintini ir apelianto veiksmai, kuomet jis realizavo kitoje valstybėje esantį, todėl neareštuotą, UAB ,,Eurobūstas“ nekilnojamąjį turtą, už jį gautas ir į apelianto sąskaitą pervestas lėšas įnešė į UAB ,,Eurobūstas“ kasą ir tą pačią dieną jas išmokėjo sau (2 t., b. l.30-46).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks atsikaitymo būdas, kai įmonei skirtos lėšos pervedamos į apelianto sąskaitą, o vėliau formaliai įnešamos į įmonės kasą ir tą pačią dieną išmokamos apeliantui, taip pat patvirtina apelianto siekį, kad šios lėšos nebūtų panaudotos kitų kreditorių reikalavimams patenkinti, nes, kaip minėta, UAB ,,Eurobūstas“ sąskaitos minėtų lėšų pervedimo metu buvo areštuotos (2 t., b. l .10-12).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodyti apelianto veiksmai vertintini kaip tyčinis UAB ,,Eurobūstas“ kreditorių teisių pažeidimas ir įmonės nemokumo didinimas.
Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtų kreditorių (VMI ir DNB lizingas) reikalavimai įmonei atsirado anksčiau nei akcininko ir vadovo S. K. reikalavimai. Apeliantas savo reikalavimą įmonei grindė 2007 m. rugsėjo – spalio mėn. už atsakovą sumokėtomis lizingo įmokomis (246 000 Lt), taip pat nurodydamas, kad dar iki tol įmonei buvo suteikęs daugiau paskolų. Ankstesnių paskolų suteikimą apeliantas įrodinėjo Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktais papildomais duomenimis – 2005 m. gruodžio 6 d. paskolos sutartimi, kurios 1 punkte nurodyta, kad apeliantas įmonei suteikia iki 2 500 000 Lt kredito limitą ir apelianto sąskaitos išrašais, kurie, apelianto teigimu, patvirtina apelianto 2006 m. atsakovui UAB ,,Eurobūstas“ suteiktą 1 800 000 Lt paskolą (3 t., b. l. 21-32).
Net nevertinant tos aplinkybės, kad apeliantas pateikė tik fragmentinius duomenis iš jo banko sąskaitos, pagal kuriuos nėra galimybės nustatyti, ar minėtos sumos nebuvo grąžintos apeliantui, ir to fakto, kad šie duomenys prieštarauja UAB ,,Eurobūstas“ aiškinamiesiems raštams prie 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. liepos 16 d. balanso (1 t., b. l. 210, 213), iš kurių matyti, kad apelianto skolinį reikalavimą įmonei sudaro tik akcininko suteikta 246 000 Lt paskola, ir byloje pateiktam paties apelianto pasirašytam 2013 m. liepos 16 d. įsipareigojimų inventorizacijos aprašui, kuriame nurodyta, kad be minėtos 246 000 Lt skolos, likęs įmonės įsipareigojimas apeliantui sudaro 307 611,34 Lt, kartu nurodant, kad šią įmonės skolą patvirtinančių dokumentų nėra (1 t., b. l. 216), matyti, kad pagal minėtą apelianto paskolos sutartį paskolos grąžinimo terminas yra 2011 m. sausio 31 d. (1.2 p.), tai reiškia, kad apeliantas pagal šią sutartį reikalavimo teisę į įmonę galėjo įgyti tik 2011 m. sausio 31 d. Minėtos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad minėtų kreditorių (VMI ir AB DNB lizingas) reikalavimai įmonei atsirado anksčiau nei apelianto.
Pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti tyčinį BUAB ,,Eurobūstas“ bankrotą (ĮBĮ 2 str. 12 d.; CPK 185 str.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.