Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-825-273/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Amber Grid“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Achema“ dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo lėšų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Teismas, nestabdydamas nagrinėjamos civilinės bylos dėl administracinių bylų, kuriose sprendžiamas nagrinėjamiems klausimams aktualaus reglamentavimo teisėtumo klausimas, pažeidė CPK 3 straipsnio 4 dalies ir 163 straipsnio nuostatas.

4. VKEKK kompetencija priimti SGDT lėšas reglamentuojančius nutarimus nėra bylos nagrinėjimo dalykas, todėl atsakovė neturi jokio pagrindo tokiais argumentais grįsti apeliacinio skundo. Be to, VKEKK turėjo kompetenciją priimti šias lėšas kaip valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalį, šia teisę pripažino ir Konstitucinis Teismas 2015-04-03 nutarime.

5. Kilusio ginčo išsprendimui ar atsakovės pareigai mokėti SGDT lėšas už byloje nagrinėjamą laikotarpį atsakovės nurodomų administracinių bylų rezultatas negali turėti įtakos. Be to, net ir pripažinus, kad šiuo pagrindu nepagrįstai buvo atsisakyta sustabdyti bylos nagrinėjimą, ši aplinkybė nebūtų pagrindas naikinti savo turiniu visiškai teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

6. Priteistas pagrįstas delspinigių dydis, atitinkantis tiek sutartyse numatytą delspinigių dydį, tiek Lietuvos apeliacinio teismo jau išnagrinėtoje byloje dėl SGDT lėšų už ankstesnį laikotarpį priteistus delspinigius.

7. Atsakovė neprašė takyti ieškinio senaties delspinigių skaičiavimui, tačiau bet kokiu atveju ieškovė nėra praleidusi senaties termino delspinigiams skaičiuoti.

9. Skundžiamu sprendimu priteistos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nes nei įstatymas, nei teismų praktika nenumato jokių CPK 93 str. išimčių, galinčių būti pagrindu atleisti pralaimėjusią šalį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsižvelgiant vien į tai, iš kokių šaltinių gautomis lėšomis laimėjusi šalis yra padengusi patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teisme ginčas keliamas dėl apeliantės pareigos mokėti SGDT priedą už ieškiniuose nurodytą jų skaičiavimo laikotarpį, dėl delspinigių už prievolės pažeidimą ir ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidų kompensavimo. Apeliantė taip pat kelia ginčo santykiui taikytinų teisės normų teisėtumo klausimą bei kvestionuoja teismo procesinius veiksmus, atsisakius sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėti administraciniai ginčiai. CPK 320 straipsnio nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo visus reikšmingus tam konkrečiam ginčui išspręsti faktinius aspektus, ar juos tinkamai teisiškai kvalifikavo ir ar ginčą išsprendė teisingai. Nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar poreikio peržengti skundo ribas, teisėjų kolegija įvertina apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad byloje yra nagrinėjami sudėtingi teisiniai klausimai, t. y. Europos Sąjungos teisės aktų bei teismų praktikos taikymo dėl su Europos Komisija iš anksto nesuderintos valstybės pagalbos, kurie galės būti geriau ištirti paskyrus žodinį procesą. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta būtent paties teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo poreikio žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-304/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių savo prašymui pagrįsti, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir pareikšto prašymo netenkina.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

Apeliantė Lietuvos apeliaciniam teismui 2016-05-05 pateikė prašymą kreiptis į Europos sąjungos Teisingumo Teismą (toliau ir – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo. Apeliantės įsitikinimu, poreikį kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nulemia tai, kad byloje yra keliami nauji ir itin reikšmingi ES taikymo bei aiškinimo klausimai. Nurodo, kad būtinybę kreiptis į ESTT pagrindžia Lietuvos Respublikos institucijų nenuoseklumas, tuos pačius klausimus vertinant skirtingai, nuolatinis teisinio reglamentavimo keitimas. Prašyme akcentuojama, jog nustatant SGDT priedo mokėjimą yra pažeidžiami pamatiniai teisėkūros principai ir nustatomas ES teisėje nenumatytas reguliavimas; SGDT priedu teikiama valstybės pagalba nėra suderinta su ES teise; SGDT priedu yra monopolizuojama rinka ir iškraipoma konkurencija. Apeliantės teigimu, Europos Komisijos 2013-11-20 sprendimas byloje SA.36740 (2013/NN) negali būti laikomas pagrindžiančiu SGDT lėšų atitikimą ES teisei, nes nagrinėjant šią bylą Lietuvos Respublikos pozicija buvo kitokia, nei vėliau suformuota nacionalinių teismų, įskaitant ir Konstitucinį Teismą. Europos Komisijai priimant sprendimą, Lietuvos Respublika laikėsi pozicijos, jog SGDT nėra gamtinių dujų perdavimo tarifo dalis, o yra specialus mokestis, naudojamas SGDT terminalo sąnaudoms finansuoti. Tuo tarpu Konstitucinis teismas, nagrinėdamas SGDT įstatymo nuostatų atitikimą Konstitucijai, konstatavo, jog SGDT priedas nėra valstybės vidinis mokestis, o tai yra gamtinių dujų perdavimo tarifo dalis. Dėl nurodytų aplinkybių, pasak apeliantės, Europos Komisijos 2013-11-20 sprendimu gali būti remiamasi tik ribota apimtimi.

Ieškovė 2016-05-05 pateiktame atsiliepime prašo šį apeliantės prašymą dėl kreipimosi į ESTT atmesti. Nurodo, kad pateiktas prašymas yra nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku bei išeina už apeliacijos ribų; valstybės pagalbos vertinimas yra priskirtas išimtinei Europos Komisijos kompetencijai, kuri jau yra patvirtinusi, kad SGDT finansavimo tvarka atitinka ES teisę; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdami analogišką bylą, jau yra atsisakę kreiptis į ESTT; Konstitucinis Teismas taip pat yra atsisakęs kreiptis į ESTT. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-05 nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas, tik už kitą laikotarpį, taip pat nurodė, kad klausimai dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo bei taikymo teisėjų kolegijai nekyla.

Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Tačiau teisėjų kolegija tokio apeliantės prašymo netenkina, nenustačiusi kreipimosi dėl preliminaraus sprendimo, pagrindo egzistavimo. Šiuo aspektu sutiktina ir su ieškovės atsiliepime į prašymą išdėstyta pozicija, kad apeliantės prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo buvo išnagrinėtas analogiškoje byloje tiek Lietuvos apeliacinio teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, ir nė vienas jų būtinumo kreiptis dėl ES teisės taikymo išaiškinimo taip pat nenustatė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs aktualiausią ESTT praktiką, susijusią su apeliantės ir šioje byloje keliamais teisės taikymo klausimais, pripažino, jog teisinio pagrindo kreiptis į ESTT nėra.

Dėl teismo precedento, suformuoto analogiškoje byloje, taikymo

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir CPK 4 straipsnyje. Vertindamas pastarosios normos konstitucingumą, Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu (byla Nr.26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Teisėjų kolegija pažymi, jog savo faktinėmis aplinkybėmis tapatus ginčas dėl pareigos apeliantei AB „Achema“ mokėti SGDT priedą, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Lietuvos apeliacinis teismas 2015-07-02 nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2013-12-12 sprendimą civilinėje byloje pagal AB „Amber Grid“ ieškinį atsakovei AB „Achema“ dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo priedo (už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-08-21) ir delspinigių priteisimo – ir ieškinį tenkino visa apimtimi. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra patvirtinta apeliantės AB „Achema“ pareiga mokėti SGDT priedą sutarties ir teisės aktų pagrindu. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo peržiūrėta ir kasacine tvarka, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-05 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-24-313/2016) Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-02 nutartį paliko nepakeistą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, iš esmės ir tuo pačiu pagrindu - skiriantis tik ginčo laikotarpiui, todėl jis neabejotinai pripažintinas analogišku ginču. Vadinasi, šią bylą nagrinėjantis apeliacinis teismas yra saistomas teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų minėtoje analogiškoje civilinėje byloje (CPK 4 str.). Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog egzistuoja ypatingos aplinkybės, sudarančios pagrindą nukrypti nuo suformuoto precedento. Jame keliami visiškai tapatūs, apeliantės įsitikinimu, pagrindžiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą argumentai, kuriuos teismai jau yra įvertinę ir dėl jų pasisakę, nagrinėdami ankstesnį šalių ginčą. Apeliaciniame skunde, visų pirma, teigiama, jog teismas SGDT lėšų priteisti negalėjo, kadangi konkreti jų suma nėra nustatyta tarp šalių sudarytose sutartyse, be to VKEKK neturėjo kompetencijos nutarimais nustatyti konkrečių SGDT dydžių. Antroji argumentų grupė, susijusi su VKEKK nutarimų ginčijimu administraciniuose teismuose, t. y. teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykį, galimu neteisėtumu bei galimu civilinio proceso normų, atsisakius stabdyti nagrinėjamą bylą dėl vykstančių administracinių ginčų, pažeidimu. Trečioji apeliacinio skundo argumentų grupė susijusi su galimai netinkamu, t. y. per didelių, delspinigių priteisimu. Ketvirtoji – dėl neteisėtos valstybės pagalbos, pagal Europos sąjungos teisę, priteisimo. Penktoji – nepagrįstu bylinėjimosi išlaidų priteisimu. Pripažintina, jog praktiškai visi, apeliantės teigimu, pagrindžiantys jos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindai jau buvo įvertintas minėtoje analogiškoje byloje (o tie, kurie nebuvo įvertinti, bus įvertinti šioje nutartyje). Lietuvos apeliacinis teismas 2015-07-02 nutartyje pasisakė tiek dėl SGDT priedo mokėjimo sutartyse ir teisės aktuose nustatymo, tiek dėl menamo teisės aktų neteisėtumo, tiek dėl valstybės pagalbos, kuri, apeliantės įsitikinimu, nebuvo iš anksto suderinta su Europos Komisija, todėl yra neteisėta. Išspręstas ir 0,04 proc. delspinigių dydžio pagrįstumo klausimas, o vien tai, kad jo suma nagrinėjamo ginčo atveju yra didesnė, nes ilgesnis ginčo laikotarpis ir didesnė pagrindinio reikalavimo suma, nesuponuoja kitokio nustatyto delspinigių dydžio pagrįstumo įvertinimo, nei buvo vertinama anksčiau.

Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį konkretų ginčą, pagrįstai vadovavosi jau suformuotomis analogiškoje byloje teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis kaip precedentu, juolab kad dėl šalių tapatumo anksčiau nustatytos aplinkybės bei teisiniai santykiai (pavyzdžiui, apeliantės pareigos mokėti SGDT buvimas) įgyja ir precedento reikšmę (CPK 182 str. 2 p.)

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykį, teisėtumo vertinimo

Apeliantė, ginčydama SGDT priedo skolos priteisimą, neteikia argumentų dėl priteistos sumos netinkamo apskaičiavimo, o iš esmės nurodo, kad konkretus SGDT priedo dydis nėra nustatytas nei sudarytose sutartyse, nei teisės aktuose, reglamentuojančiuose ginčo santykį. Pažymi ir tai, jog VKEKK nutarimais taip pat negalėjo nustatyti konkretaus SGDT dydžio, nes šis klausimas nepatenka į jos kompetencijos ribas. Tačiau VKEKK kompetencijos apimties bei jos priimtų nutarimų teisėtumo klausimas nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, todėl šie apeliantės argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Be to, pirmosios instancijos teismas detaliai nagrinėjo ir išsamiai pasisakė tiek dėl šalių sudarytų sutarčių nuostatų, kuriose nustatyta apeliantės pareiga mokėti SGDT priedą, tiek dėl teisinio reglamentavimo, aktualaus kiekvienos iš sudarytų sutarčių vykdymui. Apeliantė šių argumentų neginčijo, kaip minėta, nurodžiusi tik argumentus, susijusius su teisės aktų, nustatančių tokią jos pareigą, neteisėtumu.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir toks apeliantės skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, nesustabdydamas nagrinėjamos civilinės bylos dėl administracinių bylų, kuriose sprendžiamas nagrinėjamiems klausimams aktualaus reglamentavimo teisėtumo klausimas, pažeidė civilinio proceso taisykles. Administracinėse bylose ginčijami Komisijos nutarimai, kuriais nustatyta SGDT priedo mokėjimo tvarka, laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti SGDT priedą, buvo galiojantys, o administracinių teismų sprendimų veikimas yra nukreiptas į ateitį, todėl įtakos nagrinėjamam ginčui neturės. Tapačios pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir išnagrinėtoje analogiškoje civilinėje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-05 nutartyje (c. b. Nr. 3K-3-24-313/2016) atsižvelgė į civilinio proceso principus, nagrinėtoje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą bei administracinėje byloje pateikto skundo dalyką ir pagrindą, bei padarė išvadą, kad tarp nagrinėtos bylos ir administracinės bylos teisinis ryšys yra, bet nepakankamas tam, kad civilinė byla pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą būtų sustabdyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo kitokiai išvadai šiuo klausimu susiformuoti nėra.

Apeliantė taip pat nurodo, kad ji 2015-06-16 sumokėjo 1 634 147,99 Eur sumą už 2014 m. gruodžio mėn. SGDT priedą, o 2015-08-18 sumokėjo 3 366 506,12 Eur už 2015 sausio mėn., iš viso 5 000 654,11 Eur, tačiau ieškinio šioje ginčo dalyje nebuvo atsisakyta, o pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nevertino bei pakartotinai priteisė dalį SGDT priedo sumos. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčui nagrinėti iš naujo. Apeliacinio proceso paskirtis ir šalių dispozityvumo principas lemia, kad visus atsikirtimo į ieškinį argumentus, įskaitytinai ir dėl prašomos priteisti sumos dydžio, jos apskaičiavimų pagrįstumo, privaloma pateikti būtent pirmosios instancijos teismui (CPK 13 str., 14 str., 263 str. 2 d.). Kadangi pirmosios instancijos teisme apeliantė šių aplinkybių nenurodė bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų (CPK 12 str., 178 str.), todėl, esant įstatymų leidėjo valia įtvirtintam draudimui, apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu neturi pagrindo pasisakyti (CPK 306 str. 2 d.).

Dėl delspinigių dydžio

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl delspinigių pagrįstumo, netyrė esminių argumentų, o tik nurodė Lietuvos apeliacinio teismo išvadas, padarytas 2015-07-02 nutartyje, nors minimoje byloje buvo vertinamas ženkliai mažesnių delspinigių priteisimo teisėtumo klausimas, nors delspinigių dydžio pagrįstumas turi būti nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje individualiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo apeliantės skundo argumentu. Viena vertus, pirmiau buvo nurodyta, kad vien apskaičiuotų delspinigių sumų skirtingumas dar nereiškia, kad ginčas kilęs ne dėl tų pačių (0,04 proc. dydžio) delspinigių. Kita vertus, precedentinėje nutartyje apeliacinis teismas vertino tiek sutarties nuostatas, tiek teisinį ginčo reglamentavimą, tiek teisinio santykio pobūdį ir pripažino, jog pagrindo nustatyti aiškiai per didelių netesybų fakto nėra. Tokiu atveju skirtingo dydžio reikalaujamų priteisti delspinigių absoliuti suma situacijos vertinimo nekeičia, o pagrindo pripažinti 0,04 proc. delspinigius aiškiai per dideliais nenustatyta ir nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Apeliantė taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė senaties reikalavimui priteisti delspinigius ir juos priteisė už ilgesnį, nei 6 mėnesiai laikotarpį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, ar yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, o šio termino praleidimo padarinius taiko tik tuomet, jeigu ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškovė, atsikirsdama į šį apeliantės skundo argumentą, nurodė, kad apeliantė neprašė takyti ieškinio senatį delspinigių skaičiavimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius procesinius dokumentus bei juose suformuluotus prašymus, teismo posėdžio garso įrašų turinį, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pareigos nagrinėti tokį klausimą savo iniciatyva neturėjo. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisme negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.), taigi teisinių prielaidų spręsti tokį klausimą apeliacinės instancijos teisme taip pat nėra.

Dėl tarptautinių teisės aktų ir jų taikymo aiškinimo praktikos

Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netaikė SESV 107 ir 108 straipsnių bei aktualios Europos Sąjungos teismų praktikos, todėl pažeidė CPK 2 straipsnio 5 dalį. Pažymi, kad Europos Komisijos 2013-11-20 sprendimas byloje SA.36740 (2013/NN), kuriuo SGDT priedas laikytinas suderintu su vidaus rinka, nedaro įtakos nacionalinio teismo pareigai ginti subjektų, kurie turi teisę remtis pažeidimu, teises, įskaitant dėl valstybės pagalbą nustatančių aktų galiojimo. Minėto Europos Komisijos sprendimo padariniai, apeliantės įsitikinimu, yra nukreipti tik į ateitį bei neįteisina anksčiau atliktų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apeliantės teiginius kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-02-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-313/2016 pasisakė iš esmės dėl visų apeliantės nurodomų argumentų. Pažymėjo, jog ESTT suformulavo naują taisyklę, kad nacionalinio teismo pareiga pareikalauti grąžinti visą neteisėtą (t. y. suteiktą pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį) valstybės pagalbą nustoja egzistuoti, jeigu iki to laiko, kai nacionalinis teismas priima sprendimą, Komisija jau nusprendė, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Kadangi sustabdymo pareigos (pareigos neteikti valstybės pagalbos, kol nėra gautas Komisijos sutikimas) tikslas – užtikrinti, kad tik suderinama pagalba gali būti įgyvendinama, šis tikslas negali būti ginčijamas, kai Komisija jau patvirtino jos suderinamumą (ESTT 2008-02-12 sprendimo Centre d’exportation du livre fran?ais (CELF) ir Ministre de la Culture et de la Communication prieš Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE), C-199/06, ECLI:EU:C:2008:79, 49 punktas).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas precedentinėje nutartyje taip pat pasisakė, jog ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad SESV nuostatos, reglamentuojančios pranešimo apie valstybės pagalbą pareigą, yra skirtos valstybėms narėms, bet ne privatiems subjektams – valstybės pagalbos gavėjams, todėl pastariesiems nesukuria jokių specialių pareigų. Europos Sąjungos teisė nenustato valstybės pagalbos gavėjo teisinės atsakomybės pagrindo, jeigu jis nepatikrina, ar apie pagalbą, kurią jis gauna, buvo tinkamai pranešta Komisijai. Taigi valstybės pagalbos gavėjui, kuris nepatikrina, ar apie jo gaunamą pagalbą valstybė pranešė Komisijai, vien Europos Sąjungos teisės pagrindu teisinė atsakomybė negali kilti. Nepaisant to, ši taisyklė neužkerta kelio tokiam naudos gavėjui taikyti nacionalinės teisės normų, reglamentuojančių nesutartinę atsakomybę (ESTT 1999 m. kovo 4 d. sprendimo Union fran?aise de l'express (Ufex), formerly Syndicat fran?ais de l'express international (SFEI), DHL International and Service CRIE v Commission of the European Communities and M. C., C-39/94, ECLI:EU:C:1999:116, 72–76 punktai).

Įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą bei analogiškus apeliacinio skundo argumentus nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ES teisės aktus ar teismų praktiką.

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo

Apeliantės įsitikinimu, teismas netyrė ir nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovės nurodytos bylinėjimosi išlaidos yra įskaičiuotos į ieškovo prašytas priteisti SGDT priedo sumas, todėl be pagrindo priteisė ir ieškovės prašytas bylinėjimosi išlaidas, t. y. jas atlygino dvigubai. Teisėjų kolegijos su tokiais skundo argumentais taip pat negali sutikti. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė šalies bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimą pagal CPK nustatytas jų paskirstymo šalims taisykles ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus jų dydžius, teikiant teisinę pagalbą civilinėse bylose (CPK 93 str., 98 str.). Apeliantės įvardijami argumentai nesudaro pagrindo atleisti ją nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei, kadangi tokios situacijos (kitos šalies bylinėjimosi išlaidų neatlyginimo) nenumato Civilinio proceso normos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi 2015-03-20), pripažįsta, kad ieškovės prašoma priteisti 7 607,85 Eur bylinėjimosi išlaidų suma viršija rekomendacijų 8.11 punkte numatytą sumą, t. y. 928,07 Eur (2015 m. antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 713,90 Eur) x 1,3 (rekomendacijų 8.11 p.). Be to, atsižvelgus į tai, kad tarp šalių jau yra išnagrinėtas analogiškas teisinis ginčas ir ieškovei teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą jos pozicija buvo grindžiama jau išnagrinėtoje analogiškoje byloje nustatytomis aplinkybėmis bei teisės normų aiškinimu ir taikymu, pagrindas nukrypti nuo rekomenduojamų maksimalių dydžių nenustatytas. Todėl ieškovės AB „Amber Grid“ naudai iš apeliantės AB „Achema“ priteistina 928,07 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į skundą parengimą. Taip pat ieškovės atstovė rengė rašytinius paaiškinimus dėl apeliantės teiktų prašymų, už kuriuos priteistina 285,56 Eur (rekomendacijų 8.16 p.).Už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ieškovei kompensuotina iš viso 1 213,63 Eur suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB „Achema“ (juridinio asmens kodas 156667399) 1 213 (vieną tūkstantį du šimtus trylika) eurų 63 centus bylinėjimosi išlaidų AB „Amber Grid“ (juridinio asmens kodas 303090867) naudai.