Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-02-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-843/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-25
Bylos Nr.
1A-94-843/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-47543-2018-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Nuteistasis
V. R.
Nukentėjusysis
G. Š.
Advokatai
Karolis Rugys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-843/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47543-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei,nuteistajam V. R. (V. R.) ir jo gynėjui advokatui Karoliui Rugiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam skirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktas), taip pat jam laisvės apribojimo laikotarpiu uždrausta lankytis naktiniuose klubuose ir naktiniuose baruose ar kitose viešo naktinio pasilinksminimo vietose (BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš nuteistojo V. R. nukentėjusiosios G. Š. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. R. pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis, 2018 m. rugsėjo 16 d., apie 4:00 val., būdamas viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, kas pasireiškė tuo, kad naktiniame klube „duomenys neskelbtini“, adresu: (duomenys neskelbtini), pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia sugriebė rankomis nukentėjusiajai G. Š. iš nugaros už jos liemens bei kairės rankos žasto, užsikėlė ją ant savo pečių ir permetė ją per klubo barą, tuo padarydamas G. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje bei linijiniais nubrozdinimais.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį jo atžvilgiu, o nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties nebuvimo

2.1. Apeliantas nurodo, kad BK 284 straipsnyje numatytos veikos nepadarė, šio nusikaltimo sudėtis nebuvo nustatyta. Nebuvo nustatytas nei nusikalstamos veikos motyvas, nei jo tyčia, nei nusikalstamos veikos turinys. Apkaltinamasis nuosprendis apsiribojo tik liudytojų parodymų perrašymu, o ne išsamiu įrodymų tyrimu bei vertinimu gretinant ir lyginant liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus, taip pašalinant byloje esančias abejones ir atskleidžiant faktinę tiesą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nepašalindamas akivaizdžių abejonių, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis prielaidomis. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pagrįstai ir neginčijamai nustatyti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką.

2.2. Apelianto teigimu, pasitvirtino jo parodymai, kad jis viešosios tvarkos nepažeidė ir nesielgė įžūliai bei piktybiškai, o kaip tik stengėsi padėti smarkiai neblaiviai nukentėjusiajai, kuri nesiorientavo aplinkoje bei galimai nekontroliavo savo veiksmų, o pateikdama kaltinimus jo atžvilgiu, galimai siekė kerštauti, nes pastarasis jos neįleisdavo į naktinį klubą, kai jame dirbo apsaugos darbuotoju.

Dėl įrodymų tyrimo pažeidimų

2.3. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, kadangi padarė esminius proceso pažeidimus, padariusius įtaką nepagrįstam ir neteisėtam griežčiausios (baudžiamosios) atsakomybės taikymui.

2.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir necharakterizavo nukentėjusiosios G. Š. asmenybės. Remiantis byloje apklaustų liudytojų parodymais ir bylos medžiaga, nukentėjusioji nėra charakterizuojama teigiamai. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusioji elgėsi konfliktiškai, buvo stipriai neblaivi, vartojo necenzūrinius žodžius ir spardė duris. Be to, pati nukentėjusioji patvirtino, kad augina mažametį vaiką, tačiau ji iki paryčių naktiniame klube vartojo alkoholinius gėrimus. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai apsaugos darbuotojai R. B. ir M. J.. Liudytoja E. L. patvirtino, kad net keletą kartų prašė apsaugos darbuotojo nuvesti nukentėjusiąją nuo jų staliuko, nukentėjusiąją taip pat charakterizavo kaip konfliktišką asmenybę, nurodė mačiusi, kaip nukentėjusioji tualete susikibo su kita moterimi. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojo policijos pareigūno A. N. (A. N.) parodymai, kuris nurodė, kad klube nukentėjusioji buvo stipriai neblaivi, šaukė, rėkė, isterikavo bei galimai kėlė pavydo sceną. Policijos pareigūnas taip pat nurodė, jog G. Š. svirduliavo, akivaizdžiai matėsi, kad yra išgėrusi. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nukentėjusioji yra konfliktiška asmenybė, yra linkusi į agresyvumą ir galimai siekia kerštauti nuteistojo V. R. atžvilgiu. Tai verčia abejoti jos pateikta įvykių versija, taip pat tuo, ar ji geba atsiminti ir įvertinti to vakaro įvykius.

2.5. Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas neatsižvelgė jo duotus parodymus, kuriuos patvirtino kitų liudytojų parodymai. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji klube įkyriai rodė jam dėmesį, jis bandė išvengti bendravimo su ja, jos šalinosi. G. Š. buvo stipriai neblaivi, nesiorientavo aplinkoje, be to, buvo su aukštakulniais, jo akivaizdoje du kartus buvo nukritusi. Nuteistasis ją pakėlė nuo grindų ir pasodino ant aukštos baro kėdės. Nukentėjusioji vėl pradėjo ieškoti su juo kontakto, lyg norėjo jam kažką pasakyti ar apkabinti, todėl su visa kėde atsirėmė į jį. Nuteistasis nepageidavo tokio jos dėmesio, todėl pakėlė ją, pasodino ant baro ir norėjo pakelti jos kėdę. Tuomet nukentėjusioji atsirėmė rankomis atgal į barą, o nuteistasis pastebėjo, kad ji jau pusiau guli ant baro. Nuteistajam buvo labai gėda dėl tokio nukentėjusiosios elgesio, nes jos net gerai nepažinojo, todėl jis nuėjo į kitą barą. Ką toliau darė nukentėjusioji ir kas ją pakėlė, nuteistasis nežino, nes stengėsi vengti nukentėjusiosios.

2.6. Kad apelianto parodymai yra teisingi ir atitinkantys realią faktinę tiesą, patvirtino ir liudytoja E. L., kuri nurodė, kad sėdėjo netoli baro, t. y. 2,5 metro atstumu. Jos nuomone nukentėjusioji gal sėdėjo ir nukrito, nes liudytojai draugė parodė tik jos matomas kojas. Ši prie pat baro sėdėjusi liudytoja nematė, jog nuteistasis būtų pažeidęs viešąją tvarką ir permetęs nukentėjusiąją per barą.

2.7. Apelianto vertinimu liudytojų L. M., K. M. ir P. Š., kurie patvirtino nukentėjusiosios versiją, parodymai kelia daug abejonių, juose gausu loginės sekos trūkumų ir neaiškumų, todėl jie negali būti laikomi patikimais. Liudytojos L. M. parodymai yra ypač netikslūs bei nenuoseklūs. Apklausos metu liudytoja teigė, kad metimą matė ir nukentėjusioji buvo paimta už liemens, o teismo posėdžio metu ji jau teigė, kad neprisimena kaip buvo metama nukentėjusioji. Ši liudytoja nesugebėjo paaiškinti, kaip ji tamsiame naktiniame klube, kuriame grojo garsi muzika, o aplinkoje buvo dūmų, galėjo reikiamu momentu, kalbant su kitu asmeniu, atsisukti ir pamatyti merginos metimą per barą. Liudytoja gana aiškiai nurodė neva įvykusio metimo veiksmą, tačiau negalėjo įvardinti net porininko, su kuriuo tą vakarą dirbo. Ji teigė, kad buvo nulaužtas kranas, tačiau klube dirbęs liudytojas M. J. nurodė, kad žalos klubas tą vakarą nepatyrė. Šiuos parodymus, apelianto nuomone, galėjo daryti įtaką moteriškas solidarumas bei išgirsta nukentėjusiosios įvykių versija.

2.8. Apeliantas liudytojos K. M. parodymus vertina kritiškai. Ši liudytoja nurodė, jog anksčiau nukentėjusiosios nematė, jos nėra draugės, tačiau iš pateiktos nuotraukos Nr. 9 matyti, kad moterys galėjo būti pažįstamos ir galimai artimai bendrauja, kadangi ant 2018 m. rugsėjo 8 d. liudytojos paskelbtos nuotraukos internetiniame portale „Facebook“ nukentėjusioji yra paspaudusi „patinka“. Įvykis įvyko 2018 m. rugsėjo 16 d. Taip pat ši liudytoja teigė neva girdėjusi, kaip dužo buteliai, tačiau šios aplinkybės byloje buvo paneigtos, nes byloje nebuvo užfiksuoti jokie duomenys apie padarytą žalą. K. M. parodymai apie nukentėjusiosios girtumą įvykio metu prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti šios liudytojos nešališkumu ir parodymų tikrumu. Galimai liudytoja vadovaujasi ne nešališku savo matytų įvykių pasakojimu, o kitų asmenų žodžių perpasakojimu ir siekiu neigiamai veikti apelianto padėtį, nes jis yra turėjęs konfliktą su jos buvusiu vaikinu. Šis yra parašęs pareiškimą apelianto atžvilgiu. Liudytojos K. M. parodymai taip pat prieštarauja liudytojos L. M. parodymams, nes ji teigė, jog permetant nukentėjusiąją per barą policijos pareigūnų nebuvo. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti, tad turėjo būti vertinami apelianto naudai.

2.9. Apelianto nuomone, liudytojo P. Š. parodymai apskritai neturėtų būti vertinami, nors jis teigė, kad artimų santykių su nukentėjusiąja nepalaiko, tačiau byloje pateiktoje nuotraukoje Nr. 2 matoma, kad liudytojas ir nukentėjusioji palaiko artimus santykius ir yra gerai pažįstami. Liudytojas galimai siekia suklaidinti ir duoti nukentėjusiajai palankius parodymus. Apklaustas 2020 m rugpjūčio 24 d. teismo posėdžio metu jis neatsiminė jokių nagrinėjamo įvykio aplinkybių, tačiau pripažino, jog su nukentėjusiąja jie buvo pažįstami, yra bendravę ne darbo metu. Tai leidžia spręsti, jog nukentėjusioji ir P. Š. yra daugiau nei iš matymo pažįstami asmenys. Kad nukentėjusioji ir šis liudytojas artimai bendrauja patvirtina ir tai, kad pastarajai buvo žinoma informacija apie liudytojo prašymą pripažinti jį įslaptintu liudytoju, kuri nebuvo žinoma kitiems proceso dalyviams ir kurią galėjo suteikti tik pats liudytojas. Taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajai palankius parodymus liudytojas P. Š. davė tik ikiteisminio tyrimo metu, kuomet nėra numatyta atsakomybė už melagingus parodymus. Tuo tarpu byloje įspėtas apie tokią atsakomybę jis jau nepatvirtino šių aplinkybių, prisidengdamas staigiu atminties sutrikimu, nors yra jaunas ir sveikas vyras. Abejones dėl minėto liudytojo parodymų kelia ir jo teiginiai, kad jis bijojo V. R., nes liudytojas pripažino, jog nuteistasis nebandė ir nedarė jam jokios įtakos.

2.10. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į pačios nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei nelogiškumą bei tai, kad nukentėjusioji neva įvykusio įvykio metu buvo neblaivi ir galimai nesiorientavo aplinkoje. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ji tikino, kad lauke prie klubo matė V. R. žmoną, kuri neva ją pastūmė, tačiau byloje esantis jo susirašinėjimas su žmona, liudytojo M. J. parodymai, gauta bauda už vienintelio šeimos automobilio stovėjimą šią aplinkybę paneigia. Ikiteisminis tyrimas dėl neva nukentėjusiosios pastūmimo buvo nutrauktas. 2019 m. vasario 21 d. apklausos metu nukentėjusioji net neprisiminė, kad bendravo su policijos pareigūnais, nors byloje užfiksuotas jos skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, policijos pareigūnai patvirtino bendravę su ja.

2.11. Pasak apelianto, reikia atkreipti dėmesį į nukentėjusiosios sužalojimus, jų pobūdį bei tai patvirtinančius įrodymus. Ekspertas ikiteisminio tyrimo metu nustatė, kad mergina buvo apdraskyta ir tai galėjo būti padaryta nagais, be to, matosi sumušimo žymės, kurios galėjo atsirasti nuo atsitrenkimo ar griuvimo. Tai turėjo būti padaryta 8 trauminiais veiksmais. Vertinant liudytojų pateiktus parodymus pastebėtina, kad apdraskymai galėjo būti padaryti konflikto metu su kita moterimi, kuris įvyko tualete. Apdraskymų įvykio metu nematė nė vienas liudytojas, nors jie turėjo būti matomi. Tai iš esmės patvirtino ir liudytoja K. M., kuri teigė, kad nukentėjusioji paslinkusi rankovę jai parodė raudonas dėmes, tačiau nenurodė, kad buvo matomi kažkokie įdrėskimai.

2.12. Vertinant antrąją sužalojimų dalį apeliantas teigia, kad ekspertas pažymėjo, jog trauma buvo padaryta mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, o poodinės kraujosruvos kairio dilbio alkūnkauliniame paviršiuje ir kairėje blauzdoje galėjo susidaryti griuvimo ar atsitrenkimo metu, smulkios kraujosruvos kairėje rankoje – suspaudus pirštais. Toks sužalojimų padarymo mechanizmas neatitinka nukentėjusiosios versijos ir liudytojų, kurie teigė, kad nuteistasis pakėlė nukentėjusiąją už liemens, iškėlė į viršų ir metė per barą, parodymų. Nė vienas liudytojas nenurodė, kad buvo rankos suspaudimas. Juo labiau, kad pakelti suaugusį asmenį už rankos ir jį permesti per barą yra fiziškai neįmanoma. Be to, pagal nukentėjusiosios versiją turėjo būti tik vienas trauminis poveikis, t. y. vienas smūgis, kai ji atsitrenkė į barą ar žemę. Nukentėjusiosios griuvimą, neblaivumą bei buvimą su aukštakulniais, su kuriais yra sunku vaikščioti, patvirtino beveik visi liudytojai. Pati nukentėjusioji patvirtino, jog skaudžiai griuvo lauke, tad sužalojimai galėjo atsirasti ir šio griuvimo metu. Todėl versija, kad nukentėjusioji pati pargriuvo ir taip susižeidė, yra žymiai labiau tikėtina. Krentant permetus per barą ji turėjo būti sužalota ir stiklo šukėmis, tačiau tokių sužeidimų nėra. Taigi, nukentėjusiosios versijos įrodymai nepatvirtina.

2.13. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiosios nepermetė per barą ir mano, kad jos pateikti kaltinimai galimai yra būdas atkeršyti už tai, kad nuteistasis nerodė jai dėmesio ir vengė jos pačios rodomo dėmesio. Šią išvadą leidžia daryti liudytojo A. N. apklausa, kurioje jis nurodė, kad mergina sakė, jog su asmeniu draugavo ar gyveno, o klube jis buvo su kita moterimi, todėl ji kėlė pavydo sceną. Sakė, kad tas žmogus, kuris ją permetė per barą, vartoja narkotikus. Mergina skundėsi tik vyru, o moterimi nesiskundė.

2.14. Pažymi, kad pokalbio su Bendruoju pagalbos centru metu, kuris užfiksuotas 2019 m. balandžio 18 d. apžiūros protokole, operatorei paklausus: „O prieš tai sakėt, kad nieko nebuvo?“, nukentėjusioji nurodė, kad dabar jie įžūliai su ja elgiasi. Pabrėžia, kad naktiniame klube nuteistasis buvo vienas. Jis niekada neturėjo jokių santykių su nukentėjusiąja, tačiau ji galimai artimai bendravo su jo broliu. Todėl galimai nukentėjusioji dėl didelio suvartoto alkoholio kiekio galėjo sumaišyti nuteistąjį su jo broliu ir pastebėjusi, kad jis kalbasi su kitomis moterimis klube, galėjo kerštaudama iškviesti policiją. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnas A. N. nurodė, jog nukentėjusioji buvo apimta isterijos, kuomet nurodė šias aplinkybes, todėl tikėtina, kad ji jautė pavydą.

2.15. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir in dubio pro reo principu, nurodo, kad visos dėl liudytojų parodymų neatitikimų, prieštaravimų, jo kaltę įrodančių duomenų nebuvimo kylančios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Papildomai pažymi, kad teismas vadovavosi neišsamiais teismo posėdžio protokolais, kuriuose nebuvo dalies liudytojų parodymų. Tai padarė įtaką ir paties nuosprendžio neteisėtumui.

Dėl teismo šališkumo

2.16. Apelianto vertinimu pirmosios instancijos teismas tiek įrodymų tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, galimai šališkai ir tendencingai organizavo bylos nagrinėjimą, galimai turėjo išankstinį nusistatymą prieš nuteistąjį ir išankstinį palankumą nukentėjusiajai. Teismas darė spaudimą liudytojui P. Š. duoti parodymus, nors jis kelis kartus pakartojo, kad nieko neatsimena. Teismas akcentavo taikomą atsakomybę, replikavo pakeltu tonu. Teismas išsakė tendencingas, šališkas pastabas ir apklausiant liudytoją A. N..

2.17. Tuo tarpu apklausiant policijos pareigūnę liudytoją L. M., nors pastaroji taip pat nieko neatsiminė, teismas pastabų neišsakė. Apelianto vertinimu todėl, kad liudytoja davė nukentėjusiajai palankius parodymus.

2.18. Teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad jis netyrė apelianto į bylą pateiktų nuotraukų, iš kurių yra matyti, kad P. Š. ir K. M. galimai buvo anksčiau gerai pažįstami su nukentėjusiąja, nors abu tai neigė. Teismas nenurodydamas jokio teisėto pagrindo nepridėjo prie bylos pateiktos klubo „duomenys neskelbtini“ pažymos apie tai, kad klubas žalos nepatyrė, nors buvo teigiama apie nulaužtą kraną, sudaužytus butelius.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, bylą patikrino apeliacinio skundo ribose.

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal BPK normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, byloje esančius įrodymus, jų visetą ištyrė išsamiai, visapusiškai ir nešališkai, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo V. R. padarytos konkrečios nusikalstamos veikos ir jos apimties, jas teisiškai teisingai įvertino. Atliktą įrodymų vertinimą teismas argumentavo pakankamai detaliai, nurodė dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

8. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijamas nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis, jo kaltę patvirtinančių įrodymų nėra. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl V. R. nusikalstamos veikos.

9. Nuteistasis teigė, kad nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes keitėsi ir nebuvo nuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji G. Š. nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, o būtent, kad 2018 m. rugsėjo 16 d. ji buvo naktiniame klube „duomenys neskelbtini“, pastebėjo sumaištį kėlusį agresyviai nusiteikusį jos pažįstamą apsaugos darbuotoją V. R., jį ramino. Vėliau grįžo prie baro, nes ten buvo palikusi savo mobilų telefoną. Staiga V. R. ją sugriebė už kairės rankos ir permetė per baro stalą, dėl ko ji atsitrenkė į lentyną su buteliais, stovėjusiais ant baro stalo ir už jo, nukrito ant grindų, buvo visa apipilta alkoholiu. Barmenas padavė jai popierinius rankšluosčius, padėjo apsivalyti. Dėl šio įvykio jos kairė ranka buvo visa sudraskyta ir nusėta mėlynių, mėlynės buvo ir ant kairės pusės kojos, sudaužytas laikrodis. Ji dvi – tris dienas negalėjo atsigauti nuo patirto šoko. Įvykio metu atvykusiems pareigūnams pasakė, jog pretenzijų neturi, tikėjosi V. R. atsiprašymo, tačiau jo nebuvo. Į policiją kreipėsi įvertinusi savo kritimo pasekmes bei supratusi, kad neturi gailėtis žmogaus, kuris gali taip elgtis. Tokias pačias aplinkybes, o būtent, kad apsaugos darbuotojas ją permetė per barą, kad ji buvo visa šlapia, apipilta, sužeista ir pan., kad buvo policija, ji bendravo su pareigūnais ir pasakė, kad neturi pretenzijų, nes pagailėjo apsaugos darbuotojo, nukentėjusioji nurodė ir paskambinusi į Bendrosios pagalbos centrą, šį faktą patvirtina garso įrašai. Apeliantas akcentavo nukentėjusiosios keršto jam motyvus, nes jis neįleisdavo jos į klubą, tačiau šiuos teiginius teismas vertina tik kaip V. R. subjektyvų jos parodymų interpretavimą. Visų pirma jau minėtas G. Š. nurodytas aplinkybes patvirtino kiti byloje apklausti asmenys, kurių noro kerštauti jam apeliantas neįvardijo. Be to, kerštaudama G. Š. būtų inicijavusi V. R. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą jau įvykio dieną, nes tokią galimybę turėjo. Įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai teiravosi jos, ar ji turi V. R. pretenzijų, tai patvirtino liudytojai L. M., A. N., L. S., tačiau tokių veiksmų G. Š. nesiėmė, suteikdama V. R. galimybę jos atsiprašyti.

10. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad V. R. kaltę teismas grindė ne vien nukentėjusios parodymais. Juos patvirtino ir liudytojų L. M., K. M., P. Š. parodymai. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytoja L. M. patvirtino, kad matė, kaip nukentėjusioji buvo permesta per barą ir, kad šį veiksmą atliko būtent V. R.. Vertinant šios liudytojos parodymus svarbu pažymėti ir tai, kad L. M. yra policijos pareigūnė, kuri įvykio vietoje buvo atsitiktinai ir stebėjo įvykį. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnė būtų kaip nors susijusi su nors vienu iš proceso dalyvių, tačiau ir jos nurodytos aplinkybės visiškai atitinka nukentėjusiosios ir kitų liudytojų nurodytas faktines aplinkybes. Apelianto teiginiai apie moterišką solidarumą ir išgirstų nukentėjusios parodymų įtaką yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Liudytojos L. M. parodymus papildo ir liudytojos K. M. parodymai.

11. Liudytoja K. M. taip pat nuosekliai patvirtino, jog matė, kaip V. R. paėmė G. Š. už liemens, pakėlė, metė į baro pusę ir nuėjo į viršų. Priėjusi matė, kad bėga vanduo, barmenas davė servetėlių, kėlė nukentėjusiąją. G. Š. krito už baro su buteliais, girdėjosi, kaip jie dužo. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad kaltinamasis bare buvo apsirengęs baltai, jį apibūdino, atpažino fotonuotraukoje. Nors nuteistasis savo skunde nurodo, kad liudytoja K. M. galimai yra pažįstama su nukentėjusiąja, draugauja su jos seserimi, tačiau iš jo pateiktų neva tokius teiginius pagrindžiančių duomenų tokios išvados daryti negalima. Ant pateiktos 2018 m. rugsėjo 8 d. liudytojos paskelbtos nuotraukos internetiniame portale „Facebook“ nukentėjusioji yra paspaudusi „patinka“, tačiau byloje nėra duomenų, kada tai buvo padaryta. Socialinis tinklas suteikia galimybę atlikti minėtą veiksmą ne tik nuotraukos paskelbimo dieną. Be to, vien toks veiksmas tiesioginės asmenų pažinties nepatvirtina. G. Š. ir liudytoja K. M. nurodė, kad nepažinojo viena kitos iki įvykio, susipažino ir pradėjo bendrauti po įvykio. Nuteistojo nurodyta aplinkybė nepaneigia byloje nustatyto fakto, jog pastaroji liudytoja nagrinėjamą įvykį matė tiesiogiai, jos detaliai nurodytos įvykio aplinkybės teismui abejonių nekelia, kadangi jos neprieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai. Dėl skundo teiginių, sietinų su galimu šios liudytojos suinteresuotumu bylos baigtimi dėl anksčiau susiformavusių konfliktinių santykių tarp jos buvusio vaikino ir V. R., pažymėtina, jog vien tai, kad liudytojos buvęs vaikinas parašė pareiškimą dėl V. R. veiksmų praeityje, nepaneigia paties smurto panaudojimo fakto prieš nukentėjusiąją ir savaime nedaro šios liudytojos parodymų nepatikimais, nes kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės buvo konstatuotas remiantis ne vien liudytojos K. M. parodymais. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas šios liudytojos parodymais vadovavosi pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

12. G. Š., L. M., K. M. parodymai atitinka ir liudytojo P. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas patvirtino tą naktį matęs, kad V. R. pakėlė nukentėjusiąją G. Š., užsidėjo ant peties ir permetė per barą. Permesta ji nukrito ant barmenų stalviršio, po to ant žemės. Po to ji atsistojo, buvo šoke, visa šlapia, kadangi krisdama užkabino kriauklės čiaupą ir pasipylė vanduo. Apklausiamas teisme P. Š. pareiškė, kad neprisimena įvykio, tačiau patvirtino balsu perskaitytus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė sakęs teisingai, kad tada geriau atsiminė. Apelianto akcentuotos aplinkybės, o būtent, kad liudytojas P. Š. ir nukentėjusioji G. Š. buvo pažįstami iki incidento, abejonių liudytojo parodymais nesukėlė, nes juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytojas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą buvo įspėtas ne tik teismo posėdžio metu, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 73-78), tad su tuo sietini apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti.

13. Specialisto išvadose bei specialisto apklausoje bylos nagrinėjimo teisme metu nurodytos aplinkybės, byloje esančios nukentėjusiosios sužalojimų nuotraukos ir vaizdo įrašai visiškai patvirtina nukentėjusios G. Š. parodymus, kad nustatyti sužalojimai jai atsirado dėl to, kad ji buvo permesta per barą ir nukrito ant grindų. Kaip minėta, tai atitinka ir liudytojų L. M., K. M., P. Š. parodymus. Iš specialisto apklausos ir išvadų matyti, kad pagrindiniai sužalojimai buvo nustatyti kairėje nukentėjusios kūno pusėje – kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje. Specialistas nurodė, kad rasti sužalojimai neprieštarauja nukentėjusios paaiškinimams, visiškai sutampa. Toks sužalojimų atsiradimo mechanizmas, tai yra nukentėjusios permetimas per barą, galėjo būti – griūnant kairėje blauzdoje yra didesnė mėlynė ir kairiame dilbyje, tai galėjo atsirasti atsitrenkiant į baldus, kažkokius daiktus. Smulkios kraujosruvos galėjo atsirasti nuo pirštų suspaudimo, įdrėskimai – stveriant žmogų. Sužalojimų pobūdis atitinka nurodomą jų atsiradimo laiką. Skundo teiginys, kad pakelti suaugusį asmenį už rankos ir jį permesti per barą yra fiziškai neįmanoma, prieštarauja tiek minėtiems įrodymams, tiek paties V. R. parodymams. Jis patvirtino, kad buvo pakėlęs nukentėjusiąją nuo žemės, pasodinęs ją ant baro, taigi, tam fizinių jėgų jam pakako.

14. Atsakant į apelianto argumentus, kad apylinkės teismas nepakankamai atsižvelgė į liudytojos E. L. parodymus, kurie patvirtino jo paties paaiškinimus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė, kodėl nesivadovauja šiais įrodymais, ir su pateikta argumentacija apeliacinės instancijos teismas sutinka ir jos nekartoja. E. L. parodymus paneigia anksčiau aptarti įrodymai.

15. Nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmas neatitinka nukentėjusiosios versijos ir liudytojų parodymų, kadangi, vadovaujantis specialisto išvada, nukentėjusiajai buvo padaryta mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, o poodinės kraujosruvos kairio dilbio alkūnkauliniame paviršiuje ir kairėje blauzdoje galėjo susidaryti griuvimo ar atsitrenkimo metu. Nurodo, kad pagal nukentėjusiosios pateiktą versiją turėjo būti tik vienas trauminis poveikis, t. y. vienas smūgis, kuomet ji atsitrenkė į barą ar žemę, kai neva ją permetė nuteistasis. Nuteistojo vertinimu, nukentėjusiosios neblaivumas ir jos dėvėti aukštakulniai sąlygojo jos susižalojimus, tuo labiau, jog ji pati patvirtino, kad skaudžiai griuvo lauke, taigi, sužalojimai galėjo atsirasti ir šio griuvimo metu. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji būtų griuvusi kitu metu ir kitoje baro vietoje, nei nustatyta, kas galėtų nulemti specialisto nurodytų sužalojimų atsiradimą. Nukentėjusioji apklausų metu minėjo griuvimą lauke ant kelių, tačiau minėti sužalojimai nustatyti ne šioje jos kūno vietoje. Kaip jau paminėta šioje nutartyje, visi pagrindiniai nukentėjusiosios sužalojimai lokalizuoti kairėje nukentėjusios kūno pusėje - kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje. Nuteistojo teiginius apie trauminių poveikių skaičių, kad nukentėjusioji galėjo pati susižaloti, paneigia tiek aptarti įrodymai, tiek specialisto pateikta informacija. Pastarasis patvirtino apklaustų asmenų parodymų pagrindu nustatytą sužalojimų atsiradimo mechanizmą, nurodė, kad mėlynės kairėje blauzdoje ir kairiajame dilbyje galėjo atsirasti griūnant, atsitrenkiant į baldus, kažkokius daiktus (liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji griūdama atsitrenkė į baro stalviršį, į ant jo stovėjusius daiktus, vandens čiaupą, vėliau į grindis), smulkios kraujosruvos nuo pirštų suspaudimo ir įdrėskimai galėjo atsirasti stveriant žmogų. Mesdamas asmuo buvo paėmęs už žasto, o kažkokiu momentu – už dilbio, bet tai nereiškia, kad buvo vienas veiksmas. Specialisto konstatuota, kad sužalojimų pobūdis atitinka nurodomą jų atsiradimo laiką. Byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma paneigia nuteistojo V. R. versiją, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti kitoje baro vietoje ir kitu metu, nei nustatyta.

16. Nors nuteistasis neprisipažino dėl jam pareikšto kaltinimo, tačiau duodamas parodymus neneigė fakto, jog naktiniame klube „duomenys neskelbtini“ įvykio naktį buvo su nukentėjusiąja, bendravo, teigė, kad pastaroji buvo stipriai neblaivi, vos pastovėjo ant kojų ir priekabiavo prie jo, todėl jis ją pakėlė ir pasodino ant aukštos kėdės prie baro, o kai ji su visa kėde atsirėmė į jį, pasodino ją ant baro. Tuomet ji nusviro ir atsigulė ant baro, jam buvo gėda ir jis pasitraukė nuo jos. Tačiau šie nuteistojo parodymai teismo vertinami kaip pastarojo gynybinė versija, siekiant pateisinti savo veiksmus bei išvengti gręsiančios gana griežtos atsakomybės, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi tik iš dalies, tiek, kiek buvo patvirtinami kitų įrodymų.

17. Taigi, anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad V. R. viešoje vietoje – naktiniame klube „duomenys neskelbtini“, pašalinių žmonių akivaizdoje, tyčia sugriebė rankomis nukentėjusiajai G. Š. iš nugaros už jos liemens bei kairės rankos žasto, užsikėlė ją ant savo pečių ir permetė ją per klubo barą, taip padarydamas G. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą. Surinktų duomenų visuma nustatyta, kad smurtinius veiksmus V. R. atliko dėl chuliganiškų paskatų, nesant jokio aiškaus nukentėjusiosios ir nuteistojo asmeninio pobūdžio konflikto. Akivaizdu, kad tokie veiksmai teisės ir moralės požiūriu yra nepriimtini. V. R. veiksmai viešoje vietoje buvo įžūlūs ir pavojingi ne tik konkrečiai nukentėjusiajai, kuriai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, bet ir aplinkai bei aplinkiniams, dėl jų įvykį matę asmenys patyrė nesaugumo jausmą, nepatogumų. Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį. Byloje nustatytas V. R. impulsyvus bei įžūlus elgesys su jam pažįstamu asmeniu viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, naudojant prieš jį fizinį smurtą, padarant G. Š. sužalojimus, taip pat patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir šių padarinių norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Tarp nuteistojo veiksmų ir nustatytų bei specialisto įvertintų nukentėjusiosios sužalojimų yra tiesioginis ryšys. Nuteistojo skunde nuolat minimas nukentėjusiosios neblaivumas ir jos elgesys nagrinėjamo įvykio metu, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, V. R. veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmes neturi. BK 284 straipsnyje numatyto viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis konstatuota pagrįstai.

18. Patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą daroma išvada, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, tai yra jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl V. R. kaltės, padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos.

Dėl teismo šališkumo

19. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo V. R. skundo teiginiais, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusi apylinkės teismo teisėja buvo šališka. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, ir nuteistasis nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti kitaip. Atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą bei už atsisakymą duoti parodymus išaiškinimas yra teismo pareiga ir taip buvo įspėti visi teismo apklausti liudytojai, ne tik apelianto įvardyti liudytojai P. Š. ar A. N.. Todėl toks įspėjimas negali būti vertinamas kaip spaudimas liudytojui. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į apelianto įvardytus teisėjos pasisakymus apklausiant minėtus liudytojus, tačiau atskiros frazės negali būti vertinamos atsietai nuo viso proceso eigos bei pačių liudytojų duotų parodymų turinio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo teisėja išsprendė visus apelianto ir jo gynėjo prašymus, dauguma jų buvo tenkinti, apeliantui užtikrintas gynėjo dalyvavimas, prie bylos pridėti jų teikti papildomi dokumentai, kviesti apklausai jų prašyti nauji liudytojai E. L., S. M.. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji G. Š. prieštaravo dėl liudytojos E. L. apklausos, tačiau teismas priėmė priešingą sprendimą.

20. Teisėjų kolegija nenustatė teisėjos tendencingumo ir įvertinusi apelianto akcentuotą liudytojų P. Š. bei L. M. apklausų eigą. Liudytojas P. Š. yra jauno amžiaus, tačiau nurodė teismui visiškai neatsimenantis nagrinėjamų įvykių, kuriuose dalyvavo, tai pagrįsdamas galimu gertų vaistų nuo maliarijos poveikiu. Nežiūrint to liudytojas pakankamai detaliai nurodė teismui savo išvykos į Afriką aplinkybes, dirbamo darbo pobūdį, netgi atsiminė savo prašymą ikiteisminio tyrimo metu pripažinti jį įslaptintu liudytoju, nes jis bijojo V. R.. Tokios selektyvios liudytojo atminties spragos buvo pakankamas pagrindas spręsti apie galimą vengimą duoti parodymus. Tai įvertinęs apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priminė liudytojui jo pareigą duoti parodymus bei tai, kad už atsisakymą tai padaryti taikoma atsakomybė, dėl minėtų priežasčių, o ne dėl šališkumo. Analogiškos situacijos apklausiant teisme liudytoją L. M. nebuvo, tad minėtų priemonių teismui imtis nereikėjo. Ši liudytoja nurodė neatsimenanti tik kai kurių įvykio detalių, o ne visų įvykių, kaip tai nurodė liudytojas P. Š.. Įvertinus policijos pareigūnų darbo specifiką, teismas pagrindo manyti, kad liudytoja L. M. vengia duoti parodymus, neturėjo. Apibendrindamas teismas sprendžia, kad pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, turėjo išankstinį nusistatymą prieš nuteistąjį ir palankumą nukentėjusiajai, nėra.

21. Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį nuteistojo V. R. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė