Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-03-28 · Civilinė byla Nr. 2S-887-112/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-28
Bylos Nr.
2S-887-112/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rimvida Zubernienė
Skolininkas
Žemės ūkio kooperatyvo „LIT-KOOP“
Kreditorius
UAB „GEN Cargo“
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas E. Mickevičius Civilinė byla Nr. 2S-887-112/2012
Procesinio sprendimo kategorija 110.4; 122.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 28 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rimvida Zubernienė rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo skolininko Žemės ūkio kooperatyvo „LIT-KOOP“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „GEN Cargo“ pareiškimą skolininkui Žemės ūkio kooperatyvui „LIT-KOOP“ dėl teismo įsakymo išdavimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. sausio 16 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismas kreditorės UAB „GEN Cargo“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo skolininkui nuosavybes teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, skolininkui priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, neviršijant 195466,40 Lt sumos.

Šalies argumentai

Skolininkas ŽŪK „LIT-KOOP“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį arba įpareigoti kreditorę pateikti skolininko nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas, nutartyje konstatuodamas, kad skolininkas laiku ir tinkamai nevykdo piniginės prievolės, pažeidė Civilinio proceso kodekso nuostatas, nes įstatymas numato, kad, spręsdamas teismo įsakymo išdavimo klausimą, teismas netikrina pareiškimo pagrįstumo. Nurodo, kad skolininkas yra sėkmingai ir pelningai dirbanti įmonė, todėl nėra pagrindo abejoti jos mokumu, ketinimų slėpti turtą neturi, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2012-01-16 Klaipėdos miesto apylinkės teismas kreditorės UAB „GEN Cargo“ pareiškimo pagrindu išdavė teismo įsakymą. Teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nesutinka su apelianto išdėstytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė šalių ginčą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendė ir nenagrinėjo ginčo iš esmės. Skolininko turto areštas taikytas kaip preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymą, ir tuo užtikrinti jo privalomumą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino kreditorės pareiškime išdėstytas aplinkybes ir pagrįstai atsižvelgė į grėsmę kreditorės interesams. Kreditorė nurodė, jog skolininkas vengia geranoriškai grąžinti skolą, nors buvo ne kartą ragintas, su kreditore ir jos atstovais nebendrauja, o skolos suma didelė – 195466,40 Lt. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys yra juridiniai asmenys, teismas vertino, jog ginčijama 195466,40 Lt suma yra pakankamai didelė, todėl pagrįstai šias aplinkybes vertino kaip grėsmę galimiems kreditorės interesams.

Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo specifika lemia tai, kad teismas, netikrindamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, išduoda kreditoriui teismo įsakymą, kuris įsigalioja, jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimų (CPK 436 str.). Tik skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo, teismas kreditoriaus reikalavimu pareiškimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Todėl pirmosios instancijos teismas, išdavęs teismo įsakymą ir spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėjo reikalavimo iš esmės ir vertino ne jo pagrįstumą, o kitas aplinkybės – grėsmę, jog išduotas teismo įsakymas ar galimas palankus kreditoriui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.

Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes skolininkė yra pelningai veikianti įmonė ir yra pajėgi įvykdyti kreditorės reikalavimus, jeigu jie būtų pagrįsti. Teismas atkreipia dėmesį, kad pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje laikinosios apsaugos priemonės galimos ir dažniausiai taikomos nepranešus skolininkui (CPK 147 str. 1 d.). Tokiu atveju teismui nėra žinoma skolininko turtinė padėtis, pozicija ir ketinimai, todėl teismas vertino kreditoriaus nurodytas aplinkybes bei grėsmę jo interesams (CPK 185 str.). Skolininkui tokiu atveju suteikiama teisė būti išklausytam vėliau (reikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo, vėliau teikti atsiliepimą į ieškinį) ir, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti panaikintas.

Teismo įsakymo įvykdymo užtikrinimo priemonės taikytos neperžengiant reikalavimo sumos, t.y. 195466,40 Lt, ribų. Teismui areštavus apeliantui priklausantį turtą, naudojimosi turtu teisė nėra suvaržyta. Be to, įsakymui užtikrinti teismas pirmiausia areštavo skolininkui ŽŪK „LIT-KOOP“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant, areštavo skolininkui priklausančias pinigines lėšas, neviršijant 195466,40 Lt sumos. Taigi pirmosios instancijos teismas užtikrino tokį teisinį režimą, kuris garantuoja abiejų proceso šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, taip pat nekliudo ir neapsunkina tolesnės normalios apelianto ūkinės-komercinės veiklos.

Pirmosios instancijos teismas, nežinodamas, kiek ir kokio turto turi skolininkas, pagrįstai nutartyje nenurodė išsamių turto duomenų, nes nutarties vykdymą pavedė kreditoriaus pasirinktam antstoliui, kuris ir nustatys, kokį konkretų turtą turi skolininkas ir ar jo pakanka pareikštiems reikalavimams užtikrinti (CPK 147 str. 6 d.). Taigi apeliantas turi teisę pats kreiptis į antstolį ir nurodyti, kuriam konkrečiai turtui taikyti suvaržymus, neperžengiant reikalavimo sumos ribų, ar sumokėti reikalaujamą sumą į depozitinę sąskaitą. Tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti panaikintas (CPK 148 str. 2 ir 3 d.). Be to, apeliantas turi teisę pasinaudoti Civilinio proceso kodekso 146 ir 148 straipsniuose įtvirtintomis garantijomis ir bylos nagrinėjimo eigoje prašyti pakeisti ar panaikinti anksčiau nutartimi paskirtą laikinąją apsaugos priemonę, atlyginti nuostolius ir pan.

Apeliantas taip pat prašo teismo įpareigoti kreditorę pateikti skolininko nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, kad atskirajame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312, 338 str.). Priešingu atveju, būtų pažeista asmens teisė į apeliaciją. Tokį prašymą apeliantas turėtų pateikti pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį atskirojo skundo motyvais naikinti nėra pagrindo, nutartis paliktina nepakeista (LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rimvida Zubernienė