Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. ir nukentėjusiosios L. J. apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. , a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 2 MGL ( 250 Lt) dydžio bauda. I. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisinta.

Iš I. P. L. J. priteista 200 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. nuteista už tai, kad 2006-06-08, apie 18.30 val., J. Š. g. 3, Kretingoje, kieme, įžeidė L. J. : išvadino ją „sterva“, „šliundra“, tuo ją užgauliai pažemino viešai.

I. P. buvo kaltinama tuo, kad apšmeižė L. J. : 2006-05-30 I. P. su skundu kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą, prašydama pradėti baudžiamąją bylą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn L. J. pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. Kretingos rajono apylinkės teismas 2006-10-27 nuosprendžiu L. J. išteisino, todėl L. J. mano, jog ji buvo apšmeižta.

Nuteistoji prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria ji buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 155 str. l d., ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nukentėjusioji nenurodė, kuo pasireiškė nuteistosios nusikalstami veiksmai, t.y. skunde nenurodė necenzūrinių žodžių. Teismas neatsižvelgė, kad įvykio metu ji ir nukentėjusioji buvo nuosavame žemės sklype, kuris nėra vieša vieta. Nukentėjusioji neįrodė, kad nuteistoji ją užgauliai žodžiu ar raštu pažemino, neįrodė, kad ją pavadino žodžiais „sterva“ ar „šliundra“. Be to, šie žodžiai nėra necenzūriniai ir jie yra vartotini lietuvių kalboje. Vien tokių žodžių pasakymas nėra nusikalstama veika. Tokių žodžių pasakymas, nenurodant adresato bei konteksto, kuriame jie buvo pavartoti, nėra teisės pažeidimas. Teismas be jokio pagrindo atmetė liudytojos D. L. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiosios šeimos narių ir liudytojos K. P. , kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Liudytojas L. J. užgaulių žodžių negirdėjo, jis tik liudijo nukentėjusiosios blogą sveikatos būklę. Liudytoja K. P. negalėjo girdėti minėtų žodžių, nes buvo per toli. Nuosprendyje nėra byloje esančių duomenų teisinio vertinimo ir analizės. Nuteistosios nuomone, teismas buvo šališkas, kadangi šaukime buvo nurodyta, jog ji šaukiama atvykti į teismą kaip kaltinamoji. Nuteistoji teigia nukentėjusiajai minėtų žodžių nesakiusi, todėl negalėjo jos įžeisti.

Nukentėjusioji skunde prašo nuosprendžio dalį, kuria I. P. išteisinta pagal BK 154 str. 1 d., panaikinti ir dėl šio kaltinimo pripažinti nuteistąją kalta. Priteisti iš I. P. nukentėjusiosios naudai 1000 litų už advokato paslaugas bei 9800 litų neturtinės žalos atlyginimo. I. P. , apkaltindama nukentėjusiąją nusikaltimo padarymu, paskleidė apie ją melagingą informaciją. Ši informacija tapo žinoma daugeliui žmonių, tai turėjo didelį poveikį nukentėjusiosios sveikatai. Teismo, kuriame ji buvo kaltinamoji, posėdžiai buvo vieši ir vyko šešias dienas. Teisiamuosiuose posėdžiuose buvo apklausiami liudytojai, todėl daugeliui tapo žinoma, kuo ji buvo kaltinama. Teismo teiginys, jog tiriant bylą nebuvo surinkta pakankamai įrodymų I. P. kaltei pagrįsti, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Teismas nepagrįstai nesivadovavo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais duomenimis ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2006-10-27 nuosprendžiu, kur yra nustatyta, kad I. P. tyčia šmeižė nukentėjusiąją.

Apeliacijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo nuosprendį panaikinti, nukentėjusioji ir jos atstovė prašo nuteistosios skundą atmesti, panaikinti nuosprendį dėl išteisinimo.

Nuteistosios skundas pagrįstas, Apylinkės teismo nuosprendis dėl I. P. pripažinimo kalta pagal Baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo I. P. išteisintina nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių ( Baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 1 p.).

Priimdama tokį sprendimą, kolegija vertina įvykio, dėl kurio buvo pradėtas teisminis procesas, subjektyviuosius bei objektyviuosius požymius. Apylinkės teismas, priimdamas sprendimą I. P. pripažinti kalta dėl įžeidimo, rėmėsi pačių įvykio dalyvių – nuteistosios bei nukentėjusiosios, liudytojų parodymais kaip duomenimis, kurie nuosprendyje įvertinti kaip įrodymai. Tačiau šių įrodymų- tiek kaltinančio, tiek teisinančio pobūdžio- patikrinimas kelia tam tikrų problemų, pačiame nuosprendyje ši problema vertinta nepakankamai. Teismas, priimdamas sprendimą pripažinti kalta I. P. , rėmėsi nukentėjusiosios, jos sūnaus L. J. , liudytojos K. P. , iš dalies liudytojo L. J. parodymais. Kartu teismas be pakankamos motyvacijos atmetė nuteistosios ir liudytojos D. L. parodymus. Kolegija daro išvadą, kad taip vadinamų abiejų įvykio pusių parodymai galėtų būti panašiai vienodo vertinimo mato, kartu ir vienodo patikimumo. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į veikos, kuri nurodyta nuosprendyje ir dėl kurios padarymo nuteistoji pripažinta kalta, objektyviosios pusės požymių vertinimą: bylos duomenys akivaizdžiai rodo, jog nesutarimai tarp abiejų įvykio dalyvių yra nuolatiniai, vos ne kasdieniški, kurie pasireiškia tarpusavio barniais. Todėl įvykis, dėl kurio buvo pradėta ir išnagrinėta baudžiamoji byla, taip pat siejasi su kasdienybe. Tai teisme patvirtino liudytojai L. J. ir L. J. , kurie parodė, kad tokie konfliktai tęsiasi nuolatos. Nors liudytojai, kaip nukentėjusiajai artimi asmenys, parodė, kad nuteistoji įžeidinėjo nukentėjusiąją, tačiau šie ir kiti nustatyti duomenys rodo, jog veikos, kuri nurodyta nuosprendyje, objektyvioji pusė yra vis dėlto pernelyg sociologizuota. Kolegija neatmeta ir netvirtina, kad tiek vienos, tiek kitos konflikto pusės liudytojai davė akivaizdžiai melagingus parodymus, tačiau konstatuoja, kad ne visada bet koks nuolatos besivaidijančių asmenų barnis, žodžių konfliktas gali sudaryti nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Antra, tokio pobūdžio bylose konkrečių aplinkybių- vadinamos tiesos- nustatymas yra sudėtingas, nes jų, aplinkybių, patikimumas grindžiamas subjektyviąją reikšmę turinčiais duomenimis. Todėl teismas, įgyvendindamas teisingumą, privalo išsamiai patikrinti į bylą surinktus duomenis, tačiau juos vertina remdamasis Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis pagal savo vidinį įsitikinimą. Kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, pažymi, kad tiek vertinant veiką, kuri nurodyta nuosprendyje, tiek apskritai vertinant su teise susijusius reiškinius, reikalinga remtis akivaizdžiais kaltumo įrodymais, kurie neturi kelti jokių abejonių dėl asmens pripažinimo kaltu. Tokių įrodymų išnagrinėtoje byloje nėra.

Nukentėjusiosios skundas atmestinas, teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl kaltinimo už šmeižimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas).

L. J. privataus kaltinimo tvarka kitoje baudžiamojoje byloje buvo kaltinama pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 2 d., tačiau dėl šių kaltinimų Kretingos rajono apylinkės teismo 2006-10-27 nuosprendžiu buvo išteisinta. Pažymėtina, kad privataus kaltinimo bylose teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Tai, kad L. J. buvo išteisinta dėl jai pareikštų kaltinimų, dar nereiškia, kad I. P. ją apšmeižė, t.y. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Privataus kaltinimo bylos, kuriose kaltinimą palaiko privatus kaltintojas, skiriasi nuo bylų, kuriose kaltinimą palaiko prokuroras, tačiau abiem atvejais baudžiamojo proceso įstatymas numato tam tikrus ikiteisminio tyrimo įstaigai ar teismui paduodamo skundo ar pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus. Tokie reikalavimai yra numatyti tam, kad nukentėjusiojo išvados apie nusikalstamą veiką nebūtų fantazijos ar gandų rezultatas. I. P. Kretingos rajono apylinkės teismui paduotas privataus kaltinimo skundas dėl L. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, atitiko baudžiamojo proceso įstatymo skundo turiniui keliamus reikalavimus, todėl jis buvo priimtas ir išnagrinėtas objektyvaus ir nešališko teismo, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Asmens kreipimasis į teismą nerodo tyčios apšmeižti, negali ir būti laikomas šmeižimu, todėl atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą ir į baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus privataus kaltinimo bylų nagrinėjimo ypatumus, darytina išvada, kad asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už savo konstitucinių teisių įgyvendinimą. Nukentėjusiosios L. J. skundas nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalį, kuria I. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį:

I. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. išteisinti, nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios L. J. apeliacinį skundą atmesti.