Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjo atstovui Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ atstovui R. M. , atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 6 d. neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidus vienam asmeniui reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, higienos normų bei materialinio aprūpinimo normų reikalavimus, taip pat tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2016 m. vasario 11 d., šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikta, jų pareiškėjas neginčija, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2016 m. vasario 11 d.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. arba atitinkamai 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Objektyvių duomenų, kiek L. I. kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą bei 2016 m. vasario 22 d. pažymoje Nr. 43/1-524 (b.l. 118) nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis (b.l. 35-35, 42, 118) nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2014 m. kovo 5 d. atliko laisvės atėmimo bausmę 6 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17 kv.m., joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,4 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. liepos 17 d. pareiškėjas kalėjo 7 būrio 2 miegamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 17 kv.m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui joje teko 2,1 kv.m.

Nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas gyveno 12 būrio 4 patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 16,78 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,1 kv.m.

Nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. kovo 30 d. ir nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 22 d. pareiškėjas kalėjo 12 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 21,79 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,4 kv.m.

Laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas kalėjo 12 būrio 1 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas 17,97 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,49 kv.m.

Nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 9, šios kameros plotas 14,61 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,65 kv.m.

Laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. gegužės 22 d., nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2014 m. spalio 21 d., nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 13 d., nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 26 d., nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 16 d. ir nuo 2015 m. liepos 6 d. iki 2015 m. liepos 21 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 10, kurios plotas 15,85 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,96 kv.m.

Laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2015 m. vasario 12, nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. vasario 20 pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,57 kv.m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,6 kv.m.

Nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 8, jos plotas 15,65 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,9 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. spalio 22 d. ir nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2016 m. sausio 28 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 12, kurios gyvenamasis plotas 4,89 kv.m., joje įrengtos 2 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,4 kv.m.

Nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,67 kv.m., joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 2,9 kv.m.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, po atsiliepimo į skundą gavimo pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų teisingumo nekvestionavo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Akivaizdu, kad pareiškėjui kalint 6 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje bei kamerose Nr. 6, 12 ir 2 nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, virtuvėlėse nepakako vietos įsigytiems maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tuo dar labiau mažinant pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. 5.-9. punktuose (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK 6, 7 ir 12 būriuose buvo įrengti laisvalaikio kambariai bei drabužių ir avalynės džiovyklos, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą, kad būrių virtuvėlėse nepakako vietos maisto produktams laikyti, todėl byloje lieka nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl per mažai maisto laikymui skirtos vietos virtuvėlėse bei maisto produktų laikymo gyvenamosiose patalpose.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, laikomų maisto produktų bei džiovinamų batų ir drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai, temperatūrai, santykinei oro drėgmei, ventiliacijai, sanitarinių mazgų įrengimui, dušo patalpų sienų ir lubų dangai nustatyti Higienos norma HN 76:2010 21-24, 26 ir 39 punktuose. Higienos normos 60 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN134:2015), 14,16,17 ir 20 punktuose.

Reikalavimai dušo patalpų įrengimui nustatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, pagal kurias dušo patalpų prieškambaryje turi būti pagal reikmę suolas, kilimėlis, vienas veidrodis, sieninės pakabos drabužiams ir pan.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad visose gyvenamose patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo neužtikrinta tinkama apšvieta, ventiliacija, trūko oro, veisėsi parazitai – blakės, kurios kandžiojo pareiškėją, patalpų dezinfekcija nebuvo atliekama, o jeigu ir buvo atliekama, tai ji buvo neefektyvi. Kamerose Nr. 6 ir Nr. 12 buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kameroje Nr. 12 nebuvo ventiliacijos, pakabų drabužiams, gultai buvo senoviški, pakabinami ant grandinių, kamerose nuo 6.00 iki 22.00 nuolatos veikė radijas, kurio nebuvo galima išjungti, kamerų tipo patalpų dušinėje sienos apipelijusios, nebuvo pakabų drabužiams, tik vienas suoliukas, taip pat nebuvo veidrodžių, dušo galvučių, kranai nesureguliuoti, boileris užkalkėjęs, todėl nebuvo galima reguliuoti vandens temperatūros. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių šiuos pareiškėjo tvirtinimus paneigiančių įrodymų, todėl aukščiau nurodyti pareiškėjo teiginiai dėl Higienos normos HN 76:2010 (vėliau Higienos normos HN134:2015) bei Aprūpinimo normų reikalavimų pažeidimų lieka nepaneigti.

Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, be to minėtose patalpose trūko sanitarinių įrenginių.

Minėtose Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas, be to pasivaikščioti kiemelyje jis galėjo tik vieną valandą per parą.

Teisė į pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelio plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelio dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Pareiškėjas teigė, jog jis buvo netinkamai aprūpintas higienos reikmenimis, t.y. tualetinio popieriaus buvo išduodama tik 1 ruloniukas mėnesiui, o 30 g. muilo, kuris turėjo būti išduodamas kaskart einant praustis, nėra gavęs.

Vadovaujantis Aprūpinimo normomis, vienam vyrui mėnesiui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, einant maudytis kiekvieną kartą išduodama 30 g. muilo. Taigi, išduodamas pareiškėjui per mėnesį 1 ruloną tualetinio popieriaus, Aprūpinimo normų atsakovo atstovas nepažeidė. Tačiau į bylą nepateikti jokie įrodymai, paneigiantys pareiškėjo pretenzijas dėl 30 g. muilo neišdavimo, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl 30 g. muilo neišdavimo lieka nepaneigta.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis (kad dėl didesnio kalinčių asmenų skaičiaus jam tekdavo trumpesnis maudymosi laikas), pažymi, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas (vėliau Higienos normos HN134:2015 44 p.) taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Byloje nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK ėmėsi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę išsimaudyti duše, skiriant jiems teisės aktais numatytą konkretų maudymosi laiką. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl de facto maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto, dėl to kilo pavojus sveikatai, be to, pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr.36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, t.y., jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taip pat akcentuotina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurios laikomos kontrolės ir praleidimo punktuose, jų laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais (b.l.39). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui nenustatyti.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šių aplinkybių pripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog bausmės atlikimo metu nebuvo aprūpintas darbinėmis pajamomis, pataisos namų administracija nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos.

Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Pravieniškių PN- AK administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius, nenurodė, kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šia skundo apimtimi neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnio nuostatas, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1 d.) Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 str. 3 d.). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 str. 8 d.). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas taip pat yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenų į darbą arba išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-407/2014). Į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas piktnaudžiavo jam suteikta diskrecijos teise neįdarbindamas pareiškėjo, ar pažeidė jo teisę į darbą, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo neįdarbinimo atmestini kaip nepagrįsti.

LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Teismo vertinimu likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai neturės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikytini pertekliniais ir detaliau neanalizuotini.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teisinio reglamentavimo požiūriu teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN – AK ginčui aktualiu laikotarpiu apie 1-erius metus ir 7 mėnesius bendrabučio tipo patalpose ir daugiau nei 7 mėnesius kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, minėta ploto norma buvo pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko 2,1 kv.m. 2,1 kv.m.2,6 kv.m. gyvenamojo ploto), taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpų apšvietos, ventiliacijos, kamerų sanitarinio mazgo įrangos, nepakankamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, netinkamos elektros instaliacijos, kamerų tipo patalpų dušinių įengimo ir t.t., todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN – AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančiomis, nežeminančiomis asmens orumo kalinimo sąlygomis.

Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu (b.l. 85-97, 99-114) patvirtina, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros specialistus yra kreipęsis dėl dantų, širdies, kaktos, nugaros, gerklės skausmų, kosulio, tačiau tokie susirgimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų susirgimų ir, teismo nuomone, nėra tiesiogiai susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas skundėsi regėjimo sutrikimu, tačiau regėjimo sutrikimas ar akių liga jam nebuvo nustatyta, priešingai, jį konsultavęs gydytojas išreiškė pageidavimą, kad nebūtų siunčiami sveiki nuteistieji (b.l. 114). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra ne vienas įrašas, patvirtinantis, kad jis yra kreipęsis į Psichikos sveikatos priežiūros specialistus dėl nemigos, tačiau jį konsultavę gydytojai yra nurodę, kad nemiga buvo sąlygota išgyvenimų dėl konvojavimo, dėl pareiškėją aplankiusios tyrėjos apklausos. Sveikatos istorijoje gydytojo psichiatro ne kartą yra nurodyta, kad pareiškėjas yra psichiškai sveikas, jam medikamentinis gydymas nereikalingas, jis yra simuliantas ir manipuliantas, piktnaudžiauja med. tarnybos dėmesiu (b.l. 101-104,107). Jokių įrašų apie pareiškėjo kreipimąsi į psichiatrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų psichinės sveikatos sutrikimų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje neužfiksuota. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. L. I. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN – AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, įvertinus tai, kad pareiškėjo buvimas kamerų tipo patalpose buvo sąlygotas jo paties valinių veiksmų, pažeidinėjant nustatyto režimo reikalavimus, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. I. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti L. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.