Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-01-02 · Civilinė byla Nr. 2S-274-431/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-01-02Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-10-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-02
Bylos Nr.
2S-274-431/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34307-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
UAB „Jovirta“
Ieškovas
UAB „Jotėja“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-274-431/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34307-2013-2 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Jovirta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jotėja“ ieškinį atsakovui UAB „Jovirta“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas ieškinyje prašo pripažinti, kad atsakovas UAB „Jovirta“ 2013-10-14 pranešimu „Dėl restorano ir viešbučio valdymo sutarties nutraukimo“ neteisėtai vienašališkai nutraukė ieškovo UAB „Jotėja“ ir restruktūrizuojamos UAB „Liturimex“ viešbučiai 2011-08-02 sudarytą Viešbučio ir restorano valdymo sutartį Nr. 11-08 bei priteisti ieškovui iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo vienašalį 2011-08-02 Viešbučio ir restorano valdymo sutarties nutraukimą, pagal atsakovo UAB „Jovirta“ ieškovui UAB „Jotėja“ 2013-10-14 pateiktą pranešimą dėl restorano ir viešbučio valdymo sutarties nutraukimo, uždraudžiant atsakovui bet kokiu būdu trukdyti/neleisti vykdyti ieškovui veiklą, numatytą 2011-08-02 Viešbučio ir restorano valdymo sutartimi. Prašymas grindžiamas tuo, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, bus iš esmės sunaikintas ieškovo ne vienerius metus vykdytas verslas, o ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, nutrauktos sutarties atkūrimas bus neįmanomas, nes atsakovas savo 2013-10-14 pranešime dėl restorano ir viešbučio sutarties nutraukimo nurodė ieškovui nutraukti visas patalpų subnuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis, perduoti inventorių, grąžinti pirkėjų bylas ir atlikti kitus veiksmus. Tokie veiksmai visiškai paralyžuotų ieškovo veiklą, todėl ieškinio reikalavimams užtikrinti būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-18 nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė atsakovo vienašalį 2011 m. rugpjūčio 2 d. Viešbučio ir restorano valdymo sutarties Nr.11-008 nutraukimą pagal atsakovo ieškovui 2013-10-14 pateiktą pranešimą „dėl Restorano ir Viešbučio valdymo sutarties nutraukimo“, uždraudė atsakovui bet kokiu būdu trukdyti ir/ar neleisti ieškovui vykdyti veiklą, numatytą 2011 m. rugpjūčio 2 d. Viešbučio ir restorano valdymo sutartyje Nr. 11-008.

Teismas nustatė, jog ieškinio dalykas yra reikalavimas pripažinti atsakovo vienašališką 2011-08-02 sutarties nutraukimą neteisėtu, o prašymas uždrausti atsakovui imtis tam tikrų veiksmų iki teismo sprendimo įsiteisėjimo yra prevencinio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė. Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas – užkirsti kelią tolimesniam asmens teisių pažeidimui, o tai taip pat ir naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui. Teismas pripažino, jog ieškovo abejonės dėl sprendimo įgyvendinimo ieškinio tenkinimo atveju yra pagrįstos, nes tikėtina, kad nutrūkusios veiklos atkūrimas būtų gana sudėtingas procesas ieškovui ir galimai objektyviai neįmanomas dėl padarytos didelės žalos bendrovei. Teismas konstatavo, kad vienašalio sutarties nutraukimo sustabdymas yra būtinas ir siekiant eliminuoti grėsmes, susijusias su sutarties vykdymo apsunkinimu, kas reiškia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra užtikrinamas ir turto (inventoriaus, baldai, įranga, interjero detalės ir kita), esančio nutrauktos sutarties dalyku, išsaugojimas. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, 2011-08-02 sutarties šalių teisinių santykių atkūrimas gali tapti beprasmiu, todėl ginčas netektų prasmės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB “Jovirta” prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-18 nutartį, o palikus ją galiojti, įpareigoti ieškovą teismui pateikti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 159720,00 Lt sumai, ir priteisti visas išlaidas dėl atskirojo skundo padavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas galimai prima facie neįvertino, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Pagal teismų praktiką teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo vykdymas. Teismas galimai prima facie įrodymų nevertino, ar jų ieškovas teismui nepateikė. Atsakovas Viešbučio ir restorano valdymo sutartį nutraukė dėl ieškovo esminių sutarties pažeidimų. Ieškovo skola atsakovui pagal 2011-08-02 Viešbučio-restorano valdymo sutartį Nr. 11-008 yra 41652,56 Lt. Todėl ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas.Teismas, priimdamas nutartį, pažeidė viešąjį interesą. Atsakovas, įsigydamas savo nuosavybėn pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir perimdamas Viešbučio ir restorano valdymo sutartį, pagrįstai tikėjosi gauti pajamų iš nuosavybės. Ieškovui ignoruojant šį teisėtą atsakovo interesą, atsakovas laikėsi sutartyje nurodytų procedūrų ir terminų, siekdamas pašalinti ieškovo daromus sutarties pažeidimus. Nesant galimybės kitais būdais apginti atsakovo teisė į nuosavybę, buvo priimtas sprendimas vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovo teisę į nuosavybę gina Kostitucijos 23 straipsnis. Todėl teismas nesiaiškindamas, ar atsakovo teisė į nuosavybę yra viešasis interesas, Konstitucijos saugoma vertybė, nutartimi iš esmės priėmė sprendimą laikinai nusavinti atsakovo nuosavybę ieškovo naudai ir įteisino ieškovo neteisėtus veiksmus toliau nemokėti sutartimi suderėto valdymo mokesčio. Tokia teismo nutartis yra grubus konstitucinės teisės pažeidimas ir vien tuo pagrindu laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.Teismas nesivadovavo ekonomiškumo ir proporcingumo principais, ir gindamas ieškovo verslą, kartu paneigė atsakovo teisę į verslą.Teismas, priimdamas nutartį, apie tai nepranešė atsakovui, todėl savo teisėtiems interesams apginti atsakovas neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis ieškovas nei karto nėra pateikęs savo finansinės atskaitomybės. Taigi, ieškovo finansinė padėtis yra sunki, pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas yra įgijęs už iš dalies skolintas lėšas. Todėl laikinosios apsaugos priemonės kelia grėsmę atsakovo interesams. Kadangi pagal sutartį mėnesio valdymo mokesčiai su PVM sudaro 26620,00 Lt, teismo procesas gali trukti apie pusę metų, todėl ieškovas turėtų teismui pateikti 159720,00 Lt nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Jovirta“ atskirąjį skundą ieškovas UAB „Jotėja“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-18 nutartį palikti nepakeistą, atmesti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

Nurodo, jog UAB „Jotėja“ šiuo metu yra 27 darbuotojai, iš kurių 23 dirba viešbutyje, kurio veiklą atsakovas siekia netesėtai nutraukti. Apie nutraukiamus darbo santykius ieškovas turi informuoti darbuotojus prieš 2-4 mėnesius. Ieškovas nuo 2013-10-17 iki 2014-01-08 yra priėmęs 397 rezervacijas viešbutyje už 87260,00 Lt, pasirašęs 12 sutarčių už 75000,00 Lt konferencijų paslaugoms bei klientų asmeninėms šventėms. Ieškovas yra priėmęs užsakymų naujų metų sutikimui, pardavęs dovanų kuponų. Ieškovas turi įsipareigojimų 165359,00 Lt sumai. Todėl teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų nepritaikius, ieškovo veikla būtų sužlugdyta, o būsimo, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas. Atsakovas sutartį su ieškovu nutraukė 2013-10-14 bei nustatė terminą iki 2013-10-16 24 val. visiškai atlaisvinti viešbutį-restoraną. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2013-10-16, todėl akivaizdu, kad pagal byloje esančias aplinkybes teismas turėjo teisę spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepranešęs atsakovui. Atsakovo reikalavimas dėl 159720,00 Lt nuostolių užtikrinimo nėra pagrįstas jokiais leistinais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neneigia, kad turi mokėti atsakovui nuomos mokestį, kartu su ieškiniu yra pateikęs įrodymus, jog ieškovas yra visiškai atsiskaitęs su atsakovu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2001-08-02 su RUAB „Liturimex“ viešbučiai sudarė Viešbučio ir restorano valdymo sutartį Nr. 11-008, pagal kurią ieškovui buvo perduotas naudotis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), ir valdyti dalis RUAB „Liturimex“ viešbučiai vykdomos veiklos – viešbučio ir restorano verslas iki 2016-09-30 už sutartyje nustatytą mokestį (b.l. 10-26). Sutarties 2.7 punktu šalys susitarė, jog esminė Valdymo sutarties sąlyga yra visu Valdymo sutarties galiojimo laikotarpiu užtikrinti nepertraukiamą Viešbučio ir Restorano darbą ir svečių aptarnavimą (b.l. 12). Nuo 2013-10-03 ieškovui perduoto pagal sutartį pastato savininku tapo atsakovas (b.l. 35-42). Atsakovas 2013-10-14 pranešimu „Dėl Restorano ir Viešbučio valdymo sutarties nuraukimo“ ieškovui nurodė, jog 2011-08-02 sutartis nutraukiama pagal 14.2.7 punktą, kadangi ieškovas pažeidė 2.18 ir 14.2.1 punktuose nustatytas pareigas pateikti ataskaitas ir laiku mokėti sutartyje nustatytus mokesčius, ir įpareigojo ieškovą iki 2013-10-16 perduoti atsakovui patalpas ir inventorių bei nutraukti visas patalpų subnuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis (b.l. 6-9). Ieškovo pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovui rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo mokamas 17545,00 Lt valdymo mokestis (b.l. 44-46).

CPK 145 str. 2 d. įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Iš aukščiau nurodytų bylos aplinkybių ir atskirajame skunde bei atsiliepime į jį nurodytų argumentų matyti, jog ginčas tarp šalių faktiškai yra kilęs dėl netinkamo sutarčių sąlygų vykdymo, tai yra dėl ataskaitų pateikimo ir sutartyje numatytų mokesčių mokėjimo. Ieškovas nesutinka su vienašališku sutarties nutraukimu bei nurodo, jog numatytus mokesčius yra sumokėjęs, atsakovas teigia, kad ieškovas yra skolingas 41652,56 Lt mokesčių.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Ieškovas nurodo jog, vykdydamas sutartyje nustatytą veiklą, šiuo metu turi 165359,00 Lt įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad ieškovas turi darbuotojų, kurie atlieka sutartyje numatytai veiklai vykdyti reikalingas funkcijas. Taigi, nutraukdamas veiklą pagal atsakovo reikalavimą, ieškovas turi ir tinkamai nutraukti darbo sutartis su darbuotojais pagal Darbo kodekso nuostatas. Atsakovas 2013-10-14 pranešimu ieškovui suteikė tik dviejų dienų terminą, tai yra iki 2013-10-16, veiklos nutraukimui ir visiškam patalpų atlaisvinimui ir perdavimui. Toks terminas pripažintinas kaip nepagrįstai trumpas, atsižvelgiant į ieškovo vykdomą veiklą, esančius įsipareigojimus tretiesiems asmenims bei darbuotojams. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius vienašalio 2011-08-02 sutarties nutraukimo bei neuždraudus atsakovui trukdyti ieškovui vykdyti sutartyje numatytą veiklą, ieškovas turės atlyginti tretiesiems asmenims už neįvykdytus įsipareigojimus, be to gali kilti kiti teisminiai ginčai dėl galimų darbuotojų teisių pagal DK pažeidimo. Tuo tarpu ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovas gali reikalauti skolos už laiku nesumokėtus mokesčius pagal sutartį priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo nurodomą 41652,56 Lt ieškovo skolą bei į galimus ieškovo nuostolius, nutraukus sutartį, sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

Byloje sprendžiamas šalių ginčas yra susijęs su dviejų privačiųjų juridinių asmenų verslo interesais. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo skunde nurodytu argumentu, jog nutartimi yra pažeistas viešasis interesas. Skundžiama nutartimi atsakovo nuosavybės teisės nėra suvaržytos labiau, negu jos buvo įgyjant nekilnojamąjį daiktą, kuris ankstesnio savininko buvo 2011-08-02 sutartimi teisėtai perduotas ieškovui naudotis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesprendžia atsakovo prašymo dėl ieškovo įpareigojimo pateikti teismui nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atskirasis skundas buvo pateiktas 2013-10-21, tuo tarpu iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje 2013-11-11 nutartimi išnagrinėjo atsakovo prašymą įpareigoti ieškovą pateikti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 159720,00 Lt sumai skubos tvarka. Minėta nutartimi atsakovo prašymas buvo atmestas, nutartis yra įsiteisėjusi. Apeliacinės instancijos teismas netikrina neapskųsta pirmos instancijos nutartimi nustatytu aplinkybių pagrįstumo bei neapskųstos nutarties teisėtumo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė