Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas sutinka, kad su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, kadangi jis neatvyko į Lietuvą gavęs leidimą laikinai gyventi per greičiau nei 1 mėnesį, tačiau pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių duomenų, kurie buvo skirti gauti leidimą laikinai gyventi ir nurodyti dokumentai neatitinka tikrovės. Visi pareiškėjo pateikti dokumentai, deklaracijos ir pareiškimai atitiko tikrovę, o atsakovas Sprendime neįrodė kitaip.

Faktas, jog užsienietis negauna pajamų, pagal įstatymą privalomų leidimui gauti, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama. Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto. Taigi, pareiškėjui negali būti priimtas Sprendimas dalyje dėl jokių tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo, nes pareiškėjas tik nebuvo įdarbintas per 1 mėnesį, jam neatvykus į Lietuvos Respubliką, o Sprendimas laikomas neteisėtu.

Skunde teigiama, kad užsieniečiai, prieš vykdami į Lietuvą, tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybę, kur aiškus ir tinkamas imigrantams teisinis reglamentavimas, kad Lietuvoje neatsiejami teisinės valstybės principai, yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus. Šiuo atveju pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Dėl bendrovės, kurioje siekė įsidarbinti, kaltės pareiškėjui buvo priimtas Sprendimas, apie bendrovės netinkamus įsipareigojimų vykdymus pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą. Daro išvadą, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

Pareiškėjas, nesuprasdamas lietuvių kalbos, nesugebėjo suprasti kaip veikia įstatymas ir kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą ir kokius veiksmus atliko ar neatliko įmonė. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Sprendime nurodytą informaciją įmonė neatliko prisiimtų įsipareigojimų dėl ko pareiškėjas gavo neigiamą Sprendimą.

Migracijos departamento vertinimu, nėra pareiškėjo ketinimus dirbti Lietuvoje įrodančių duomenų. Pareiškėjas nėra pateikęs, pavyzdžiui, susirašinėjimo su įmone, įrodančio, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, siekė sudaryti darbo sutartį, nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką ar duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų informavęs Migracijos departamentą apie tai, kad įmonė atsisakė su juo pasirašyti darbo sutartį.

Pastebi, kad pareiškėjui numatyta pareiga informuoti apie pasikeitusias aplinkybes (užsienietis atleidžiamas iš darbo, darbdavys neužtikrina jam darbo ir kt. Užsienietis teikdamas prašymą patvirtina, kad ketina dirbti, o įmonė įsipareigoja įdarbinta ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Taigi, būtent pareiškėjas turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą, kad įmonė atsisakė jį įdarbinti. Todėl yra pagrindas teigti, kad būtent pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neįrodė savo ketinimo dirbti Lietuvoje.

Migracijos departamentas neturi pagrindo vertinti, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes formaliai pareiškėjas šias sąlygas atitiko ir leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas. Tačiau, paaiškėjus, kad pareiškėjas iš tiesų neketino dirbti Lietuvoje – neatvyko į šalį ir neketino dirbti tarpininkavimo raštą išdavusioje bendrovėje – turėtų būti vertinama, jog jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Taip pat pažymi, kad pareiškėjas buvo informuojamas Migracijos departamento apie priimtus sprendimus, leidimo pagaminimą, tačiau pats pareiškėjas atsakė tik į pakartotinį pranešimą apie pagamintą leidimą laikinai gyventi. Tai leidžia teigti, kad pareiškėjo pateikti kontaktai teisingi, pareiškėjas susisiekti turėjo galimybę, tačiau nekomunikavo. Ginčijamu sprendimu pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos, o teisė gyventi Lietuvos Respublikoje trečiųjų šalių piliečiams nėra prigimtinė. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nežinojo apie bendrovės netinkamą įsipareigojimų vykdymą nepagrįsti, nes pareiškėjas pats neatvyko į Lietuvos Respubliką ir jokiais įrodymais nepagrindė savo ketinimo dirbti Lietuvoje. Taip pat pažymi, kad ginčijamame sprendime nėra pasisakoma dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui, todėl cituojamą Teisingumo Teismo praktiką vertina kaip su ginčijamu sprendimu nesusijusią.

Teisme 2025-04-08 gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjo kelionės į Armėniją tikslas buvo atsiimti laikino gyvenimo kortelę (toliau – ir TRC). Dėl vizos atmetimo negalėjo įvažiuoti į šalį per reikiamą laiką ir pasiimti TRC. Teigia, kad po to išvyko į savo gimtąją šalį – Indiją, turėjo susitvarkyti finansus, kad galėtų skristi ir prisijungti prie įmonės Lietuvoje. Lėktuvo bilietą į Lietuvą pavyko užsisakyti 2025 m. vasario 20 d., tačiau 2025 m. vasario 21 d. gavo laišką, kuriame buvo nurodyta patikrinti laiškus Migris paskyroje.

Pareiškėjas tvirtina, kad jo pateikta informacija ir dokumentai yra tikslūs ir tikri. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas nesąžiningai sujaukė jo planus, nepaisant pareiškėjo tikrų ketinimų ir visų reikalavimų laikymosi. Sunkiai dirbo, kad atitiktų visas sąlygas ir kruopščiai suplanavo šią kelionę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-02-20 priimto sprendimo Nr. 25S52632 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

Migracijos departamentas, įvertinęs, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Migracijos departamentas priėmė 2025-02-20 sprendimą Nr. 25S52632 ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760403674, galiojantį iki 2026-11-20.

Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustačius, kad su užsieniečiu nebuvo sudaryta darbo sutartis.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).

Įstatymo 50 straipsnio 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), kuris 2019-01-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 129¹ punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytais pagrindais ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Kaip nustatyta, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „Saudingos autotransportas“ įmonėje, tarpininkaujant įmonei. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš įmonės, sudarantis 1556 Eur, tačiau įmonė neįdarbino pareiškėjo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta. Įrodymų apie pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Be to, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis.

Teismo patikrinti duomenys Sodros registre taip pat patvirtina Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas niekur nedirba, t. y. darbo sutartis su pareiškėju nebuvo ir šiuo metu nėra sudaryta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas darbo sutarties nesudarė, tai buvo pagrindas, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760385892, galiojantį iki 2026 -09-16.

Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nenustatyta, kad asmeniui anksčiau buvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Nei Migracijos departamentas, nei pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismui nėra pateikti duomenys apie asmens šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas neturi ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir įmonės nebuvo sudaryta ir jam nebuvo mokamas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir sudaro savarankiškus pagrindus leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).

Nagrinėjamu atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2024-11-20, kuomet Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, iki 2025-02-20, kuomet priimtas ginčijamas Sprendimas (panaikintas leidimas laikinai gyventi) – nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga (MMA) (Įsakymo 1.3 papunktis). Nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“). Nuo 2025 m. sausio 1 d. MMA – 1038 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjui nesudarius darbo sutarties, sutartas darbo užmokestis nebuvo mokamas, duomenų, kad pareiškėjas turėtų kitokį finansų šaltinį teismui nėra pateikta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kaip jau nustatyta, pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.

Teismas nagrinėjamo ginčo atveju nesutinka dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris sudaro prielaidas Migracijos departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 punktas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 14 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tarpininkavimo rašte yra nurodyta, kad pareiškėjas ir įmonė sudarys darbo sutartį ir kad asmeniui bus mokamas 1556 Eur darbo užmokestis, tačiau byloje nustatyta, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, todėl, pasak atsakovo, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Teismas su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad kai su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino išduotą leidimą laikinai gyventi.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti įmonėje, kad įmonė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti būtent 1556 Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių ir nesant įrdoymų, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, neketino dirbti įmonėje. Pareiškėjui su įmone, išdavusia tarpininkavimo raštą, nesudarius darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (nesudaryta su asmeniu darbo sutartis). Tačiau Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024-05-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-02-20 priimto sprendimo Nr. 25S52632 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760403674 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) įtvirtintu pagrindu.

Likusiose dalyse Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-02-20 sprendimą Nr. 25S52632 palikti nepakeistą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.