Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3

2019 m. sausio 24 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje M. S. prašė tenkinti skundą, remiantis jame nurodytais argumentais ir motyvais. Pareiškėjas patvirtino skundo teiginį, kad Alytaus PN buvo rakinamas kameroje nuo 2017 m. birželio 18 d.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje pateikti M. S. asmens bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka nuo 2008 m. kovo 18 d., bausmės pabaiga - 2029 m. birželio 18 d. ( b. l. 20-21). Pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos, padarytos kalinant jį netinkamomis sąlygomis, atlyginimo už 2017 m. birželio 18 d. - 2018 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpį (toliau – ginčo laikotarpis).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos ir netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pataisos įstaigoje, atlyginimo.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Be to, teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 18 d. iki 2017 m. spalio 31 d., nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskirtas į 6 lokalinį sektorių, 15 būrį, 1-ąjį miegamąjį; ši gyvenamoji patalpa įrengta pagal kamerų įrengimo reikalavimus, jos plotas - 33,49 kv. m; kameroje įrengtos 9 miegamosios vietos; vienam asmeniui patalpoje teko 3,72 kv. m ploto (b. l. 15-16, 30, 31).

Vertinant pareiškėjo teiginius, kad jis buvo kalinamas kamerų tipo patalpose, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, tenka Lietuvos valstybės atstovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013); Lietuvos valstybės atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad 6 lokalinio sektoriaus 15 būrio 1-asis miegamasis yra ne kamerų, o bendrabučio tipo, 2018 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 8-10358 „Dėl duomenų pateikimo“ teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (b. l. 80). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nuolat buvo laikomas užrakintas, gyvenamoji patalpa (1-asis miegamasis) buvo įrengta pagal kamerų įrengimo reikalavimus (joje įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema), vertinama, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Taigi, apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, taikomos Taisyklių 11¹.2 punkto nuostatos.

Įvertinęs bylos aplinkybes ir atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama į tai, kad, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs ir tai, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Toks teisės normų taikymo aiškinimas grindžiamas EŽTT jurisprudencija (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, todėl nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto minimalaus ploto atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad kameroje esantys 9 asmenys sanitariniame mazge turėjo naudotis vienu tualetu ir viena kriaukle.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 numatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas, kuriame būtų praustuvė (1 vnt.), klozetas (gali būti ir tupiamas, 1 vnt.).

Nustačius, kad 6 lokaliniame sektoriuje, 15 būryje, 1-ajame miegamajame buvo sanitarinis mazgas su vienu unitazu ir viena plautuve, sprendžiama, kad pareiškėjo teisė į aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi nebuvo pažeista.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad per ginčo laikotarpį jis buvo užrakintas ir iš 1-ojo miegamojo, įrengto pagal kamerų tipo reikalavimus, galėjo išeiti tik 3 valandoms per parą ir kad per šį laiką jis turėdavo spėti pasidaryti valgyti, pasportuoti, išsiskalbti, pasivaikščioti.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas numato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1 punktas), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2 punktas). Šių taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Taisyklėse numatytų sąlygų.

Pareiškėjas teismo posėdyje tvirtino, kad 21 valandą per parą jis buvo rakinamas nuo 2017 m. birželio 18 d. Alytaus PN 2019 m. sausio 2 d. parengtame rašte Nr. 8-34, atsikirsdami į pareiškėjo teiginius, nurodė, kad nuteistieji yra rakinami tik nuo 2018 m. birželio 6 d. (b. l. 96). Tokius Alytaus PN paaiškinimus patvirtina Nuteistųjų, esančių 5, 6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkė, patvirtinta Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 (b. l. 32-37). Teismas neturi pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi ir sprendžia, kad pareiškėjas 21 valandą per parą buvo rakinamas nuo 2018 m. birželio 6 d.

Alytaus PN 2018 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 8-10358 (b. l. 80) nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas, tačiau turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti tris valandas dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val., o 2019 m. sausio 2 d. rašte Nr. 8-34 (b. l. 96 ) nurodė, kad nuteistieji yra rakinami tik nuo 2018 m. birželio 6 d., pareiškėjas kiekvieną dieną dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val. galėjo laisvai judėti viso 6 lokalinio sektoriaus teritorijoje (koridorius, virtuvėlės, laisvalaikio kambarys, kiemas, sportas kieme, skalbykla ir t.t.), t. y. nuteistieji nuo 13.30 val. iki 16.30 val. turėjo ir pasivaikščioti gryname ore, ir pasinaudoti laisvalaikio kambariu, virtuvėle, skalbykle ir pan.

Pagal Nuteistųjų, esančių 5, 6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkę, patvirtintą Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 (b. l. 32-37), nuo 13.30 val. iki 16.30 val. yra numatytas laikas pasivaikščiojimui, o nuo 12 val. iki 14 val., nuo 16 val. iki 17 val. bei nuo 20.35 val. iki 22.30 val. numatytas laisvas laikas kameroje. Pažymėtina, jog, pagal Alytaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. 1-106, kuris buvo panaikintas Alytaus PN 2018 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1-294, 1.1.5 punktą, 6 lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos rakinamos nuo 17 val. iki 7 val.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73² punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje numatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla. Priešingai, pagal aukščiau paminėtą Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintą 6 lokaliniame sektoriuje esančių nuteistųjų dienotvarkę, jų laisvalaikis numatytas kameroje.

Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnis numato nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, 2 dalyje - kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Bausmių vykdymo kodekso 73, 74 ir 75 straipsniai reglamentuoja pasivaikščiojimų gryname ore trukmę skirtingoms nuteistųjų grupėms. Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

Alytaus PN atsiliepime pripažino, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei.

Atsižvelgus į taikomą teisinį reglamentavimą, sprendžiama, kad pareiškėjui, priskirtam paprastajai grupei, kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamos trys valandos pasivaikščiojimui gryname ore, o naudojimasis virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbykle turėjo būti priskirtas veiklai, kuria užsiimama laisvalaikiu.

Vadovaujantis teisminėje praktikoje suformuotu aiškinimu, kad laisvės atėmimo vietos administracijai tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei higienos reikalavimų pažeidimų, daroma išvada, jog Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad pasinaudoti laisvalaikio kambariu, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan. jis turėjo galimybę tik laiku, skirtu pasivaikščioti.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad Alytaus PN per 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę.

Pareiškėjas prašė priteisti 8 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, jog valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).

CK 6.250 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, atsakovės atstovui nepaneigus aplinkybės, jog pareiškėjas dienotvarkėje numatytu pasivaikščiojimų laiku turėjo ir lankytis laisvalaikio kambaryje, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan., šio pažeidimo trukmę ir pobūdį, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Teismo vertinimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnis nurodo, kad asmens teisės gali būti ginamos ne tik išieškant turtinę ar neturtiną žalą, bet ir i kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius, atsižvelgus į teisminę praktiką bylose dėl neturtinės žalos, kildinamos iš kalinimo netinkamomis sąlygomis, atlyginimo, daroma išvada, kad nesant byloje įrodymų, jog pataisos įstaiga būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar kad pataisos įstaigos pareigūnų elgesys su pareiškėju būtų buvęs nežmoniškas, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų atsiradę ilgalaikių ir neatitaisomų sveikatos sutrikimų, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir konstatuoti, jog pakankama satisfakcija yra jo teisių į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.