Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant ieškovės atstovei adv. M.Laurinaitienei, atsakovo atstovei Linai Tilvikaitei, atsakovei Ž. J., jos atstovei adv. I.Darandei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Ž. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-498-52/2009 pagal D. K. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Ž. J. dėl įsakymo panaikinimo ir žemės sklypo dalių nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nenustatyta, ar namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai iki 2004 m. lapkričio 18 d. Kauno apskrities viršininko administracijai buvo pateikę rašytinį susitarimą dėl perkamos ar nuomojamos žemės sklypo dalių nustatymo kartu su prašymu atitinkamas žemės sklypo dalis parduoti ar išnuomoti, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo“ 2 punkte. Ginčijamas Kauno apskrities viršininko įsakymas panaikintas, konstatavus tik susitarimo buvimo faktą. Neanalizuota faktinė aplinkybė, kad byloje nėra duomenų apie ieškovės valios įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį nuosavybėn ar ją išsinuomoti išreiškimą.

Nepagrįstai konstatuota, kad namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai buvo sudarę susitarimą dėl planuojamų įsigyti (išsinuomoti) valstybinės žemės sklypo dalių. Nepagrįstai spręsta, kad teisės aktai nenumato, kokia forma bendraturčiai privalo susitarti dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Teismas nurodė tik CK normas, tačiau sandorius, susijusius su žemės nuosavybės, valdymo ar naudojimo teisėmis ir su tuo susijusiomis prievolėmis reglamentavo Žemės įstatymas (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1997 m. birželio 26 d. iki 1999 m. liepos 7 d.). Šio įstatymo 14 straipsnyje buvo numatyta, kad žemės sandoriai sudaromi raštu ir privaloma bet kurio žemės sandorio dalis – žemės sklypo (sandorio objekto) planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Darytina išvada, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus patvirtintas žemės sklypo ribų planas būtų tik pagrindas sudaryti sandorį dėl žemės, todėl nepagrįstai konstatuota, kad žemės sklypo planas buvo pats sandoris. Juo labiau, kad šioje byloje svarbu ne tai, ar bendraturčiai buvo sudarę sandorį dėl valstybinės žemės sklypo naudojimo, o tai, kokia buvo jų valia dėl planuojamo įsigyti (išsinuomoti) valstybinės žemės sklypo dalies. Tokį susitarimą asmenys privalėjo sudaryti raštu, o ne kokia kitokia forma.

Vertinant, kad 1999 m. AB „Hidroprojektas“ žemės sklypo planas yra rašytinis susitarimas dėl valstybinės žemės sklypo dalių, jame nėra tinkamai išreikšta ieškovės valia. Plane pasirašė ne pati ieškovė, byloje nėra pateikta įrodymų, kam ji 1999 m. buvo suteikusi įgaliojimus sudaryti susitarimus. CK 1.76 straipsnis, 1964 m. CK 45 straipsnis numato, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys, todėl Kauno miesto apylinkės teismas turėjo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą (CK 1.78 straipsnis).

Ieškovės 2002 m. balandžio 24 d. notarinis įgaliojimas G. K., kuriame ieškovė be kitų veiksmų, įgaliojo G. K. sudaryti ir pasirašyti susitarimus dėl žemės sklypo išpirkimo su gyvenamojo namo bendraturčiais, iš dalies patvirtina, kad nebuvo sudarytas tinkamas rašytinis susitarimas dėl žemės sklypo dalių. Tai, kad ieškovė suvokė, kad nėra sudarytas tinkamas rašytinis susitarimas ar nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka patvirtina ir ieškovės atsakovei adresuotas 2008 m. vasario 20 d. pareiškimas, kuriame nurodoma, kad turėtų būti notariškai patvirtintas ankstesnis susitarimas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, 1999 m. buvo tariamasi dėl naudojamo valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ir būtent šiuo tikslu buvo rengtas 1999 m. AB „Hidroprojektas“ žemės sklypo planas.

Nevertinta, kad valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 02-01-8612 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“ pagrindu. Darytina išvada, kad 1999 m. AB „Hidroprojektas“ rengto žemės sklypo ribų plano pagrindu žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas. Nepagrįstai konstatuota, kad ant 1999 m. AB „Hidroprojektas“ rengto žemės sklypo ribų plano esanti žyma liudija, kad jis 1999 m. liepos 26 d. buvo įtrauktas į Kadastro duomenų bazę, todėl minėtu planu buvo paskirta naudotis tam tikromis sklypo dalimis. Žemės sklypo planas visų pirma rengiamas tikslu nustatyti išorines žemės sklypo ribas, todėl žemės sklypo plano įtraukimas į Kadastro duomenų bazę negali būti traktuojamas kaip valstybinio žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymas ir įregistravimas, juo labiau kaip susitarimas dėl žemės sklypo dalių.

Netinkamai vertinti įrodymai dėl valstybinės žemės sklypo faktinio naudojimosi. Nenurodyta, kokiu pagrindu konstatuota, kad ieškovė sąžiningai laikėsi 1999 m. AB „Hidroprojektas“ rengto žemės sklypo ribų plane nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Motyvai, kad ieškovė mokėjo mokesčius už tam tikrą žemės sklypo dalį galėtų būti teisiškai reikšmingi, jei ginčas būtų dėl nuomos mokesčio, o ne ginčas dėl susitarimo pirkti žemės sklypo dalį. Neatsižvelgta į įrodymus, kad atsakovė Ž. J. už 0,0510 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 1992 m. birželio 23 d. sumokėjo visą nustatytą kainą.

Netinkamai vertinti įrodymai dėl rašytinio susitarimo pateikimo Kauno apskrities viršininko administracijai. 1999 m. gaunamųjų dokumentų registravimo žurnalo kopija patvirtinta tik žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plano pateikimą derinimui. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nurodė, kad šis žemės sklypo ribų planas nebuvo iki galo suderintas. Jo pagrindu niekas neišreiškė valios įsigyti atitinkamas žemės sklypo dalis.

Netinkamai vertinti įrodymai dėl susitarimo registravimo ir nepagrįstai konstatuota, kad nėra reglamentuota susitarimų registravimo procedūra. Viešojo administravimo įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1999 m. birželio 17 d. iki 2002 m. gruodžio 10 d.) 19 straipsnis numatė prašymų priėmimo tvarką.

Sprendimas pagrįstas prielaida apie šalių sudarytą susitarimą. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina šalių valios išsipirkti valstybinės žemės sklypą atitinkamomis dalimis.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti ( CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Ieškinio dalykas – apskrities viršininko įsakymo, nustačiusio gyvenamojo namo bendraturčių dalis į perkamą valstybinės žemės sklypą, teisėtumo įvertinimas.

Ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 7 punktas nustatė, jog kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo 2.14 punkto antroji dalis įtvirtino, kad parduodamų ar išnuomojamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo, kito statinio ar įrenginio bendraturčių susitarimus dėl perkamų ar išsinuomojamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais parduoti ar išnuomoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Taigi, nustatant perkamo žemės sklypo dalis, šios teisės normos pirmenybę teikia egzistuojantiems bendraturčių susitarimams, rodantiems tarpusavio santykius dėl nusistovėjusios naudojimosi tvarkos. Tik bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Kauno apskrities viršininko 2008 m.liepos 14 d. įsakymą dėl žemės sklypo dalių nustatymo, nurodė, kad šis įsakymas priimtas, neatsižvelgiant į 1999 m. bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ( t. 1 b.l. 11).

Apeliacijos dalykas – skunde nurodomos aplinkybės apie minimo susitarimo nebuvimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės Ž. J. argumentu, jog namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai iki 2004 m. lapkričio 18 d. Kauno apskrities viršininko administracijai nebuvo pateikę rašytinio susitarimo dėl perkamos žemės sklypo dalių nustatymo kartu su prašymu atitinkamas žemės sklypo dalis parduoti.

Tai, kad valstybinės žemės privatizavimo byloje nr. J-204 nėra ieškovės pareiškimo įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypo dalį, nesudarė įstatyminių kliūčių nustatyti šio sklypo dalis bendraturčiams. Iš minimos bylos duomenų ir apskrities viršininko atstovės paaiškinimo matyti, jog pastarojo veiksmo atlikimui pareiškimą pakako pateikti vienam iš bendraturčių. Ieškovės valia dėl pačios žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo išvadų pagrįstumui taip pat neturi reikšmės aplinkybė, jog atsakovė Ž. J. už 0,0510 ha žemės sklypą 1992 m. birželio 23 d. sumokėjo visą nustatytą kainą.

1992 m. atsakovė Ž. J. pateikė prašymus pirkti žemės sklypą su nuoroda į bendraturčių susitarimą (bylos nr. J-204 5, 15 lapai). Apeliacinio proceso metu ji paaiškino, kad prašyme minimas 1992 m. balandžio 24 d. jos ir motinos A. B., mirusios 2007 m. rugsėjo 13 d., susitarimas, tačiau toks aiškinimas nėra logiškas paaiškinti įrašui apie pridedamą rašytinį gyvenamojo namo bendraturčių susitarimą dėl žemės sklypo dalių dydžio nustatymo, pateikus 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą dėl žemės sklypo dydžio ir sąlygų (byla nr. J-204 21 lapas). Nuo 1995 metų gyvenamojo namo bendraturte tapo ir ieškovė, todėl 1992 m. balandžio 24 d. atsakovės ir A. B. susitarimas apie viso žemės sklypo pirkimą Ž. J. vardu objektyviai nebegalėjo būti realizuotas. Vertinant pagal protingumo kriterijus, šio susitarimo atsakovė taip pat nebegalėjo laikyti siekiamu įgyvendinti tikslu. Civilinės bylos t. 1 b.l. 93 esantis 1999 m. rugsėjo mėn. įrašas Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus gaunamų dokumentų žurnale nr. 520 77-B ir žemės privatizavimo bylos 12- me lape esantis planas patvirtina, jog bendraturčiai minimai tarnybai pateikė 1999 m. tarp D. K., Ž. J. ir A. B. sudarytą susitarimą dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarkos nustatymo, pagal kuriuo nusistatytą tvarką ieškovei naudotis atiteko 249 kv.m, atsakovei – 172 kv.m., A. B. – 99 kv.m. ploto sklypo dalys ( civilinės bylos t. 1 b.l. 11).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pastarąjį rašytinį susitarimą namų valdos bendraturčiai buvo sudarę.

Nors 1999 m. AB „Hidroprojektas“ sudarytą ir gegužės mėnesį atsakovės bei A. B. parašais patvirtintą žemės sklypo planą yra pasirašiusi ne pati ieškovė, o valdoje gyvenęs jos brolis G. K., nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl šiame plane tinkamai neišreikštos ieškovės valios. Tvarkyti ir valdyti ieškovei priklausančią gyvenamojo namo dalį, atstovauti ieškovę valstybinėse ir teisminėse instancijose dėl šios namo dalies, už savininkę pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, notariškai patvirtintu įgaliojimu ieškovė broliui pavedė 1998 m. kovo 31 d. ( t. 2 b.l. 37). Kiti vėlesni gyvenamo namo ir žemės sklypo tvarkymo veiksmai bei ieškinio pareiškimas patvirtina, kad 1999 m. sudarytam naudojimosi tvarkos susitarimui D. K. pritarė ( CK 2.133 str. 1-3 d.). Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovės suvoktą rašytinio susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nebuvimą patvirtina jos 2008 m. vasario 20 d. pareiškimas. Priešingai, iš pareiškimo turinio matyti, kad ieškovė sutinka perskaičiuoti namo dalis tik tuo atveju, jei notariškai bus patvirtintas jų 1999 m. gegužės mėnesio susitarimas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Šiame pareiškime nurodoma, kad susitarimas buvo įvestas į kadastro duomenų bazę, pagal jį skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, atsakovei primenamas jos žodinis įsipareigojimas perleisti ieškovei jai tenkančiai žemės sklypo daliai atsakovės sumokėtus investicinius čekius ( t. 1 b.l. 12).

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl neteisingų apylinkės teismo išvadų apie susitarimo faktą, jį vertinant pagal atitikimą Žemės įstatymo (1997 m. birželio 26 d. - 1999 m. liepos 7 d. laikotarpio įstatymo redakcija) 14 straipsnyje numatytam reikalavimui dėl rašytinės sandorio formos ir privalomos bet kurio žemės sandorio dalies – žemės sklypo (sandorio objekto) plano, patvirtinto valstybinės žemėtvarkos tarnybos, buvimo.

Akivaizdu, kad 1999 m. susitarimas yra rašytinis. Jame aiškiai išdėstyta pasirašiusiųjų šalių valia dėl atskirų sklypo dalių dydžių ir indeksų.

Teisėjų kolegija netiki nenuosekliu atsakovės paaiškinimu apie plano pasirašymą, ieškovei prašant parduoti dalį žemės po namo dalies įsigijimo. 1999 metais žemė atsakovei ar jos motinai nepriklausė. Pagal susitarimo pasirašymo metu galiojusį Žemės reformos įstatymą bei 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) nuostatas atsakovė ir jos motina neturėjo jokių prioritetinių teisių pirkti valstybinės žemės sklypą ir įsigytas teises perleisti kitam bendraturčiui.

Tai, kad naudojimosi tvarka buvo nustatyta ir šios tvarkos realiai buvo laikomasi, patvirtina plano įregistravimas žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filiale 1999 m. liepos 26 d. ir, atsakovės pripažinimu, prieš 4-5 metus ieškovės atliktas pagal planą jai naudotis priklausančios dalies kapitalinis sutvarkymas, kuriam, dar nesant ginčijamo įsakymo, atsakovė neprieštaravo jokiais aktyviais veiksmais ( t. 2 b.l. 39-43, 76).

Be to, pagal nusistatytąsias dalis šalys mokėjo žemės nuomos mokesčius ( t. 1 b.l. 88-89). Nesutiktina, kad, nesant mokestinio ginčo, pastarasis skundžiamojo sprendimo motyvas nėra teisiškai reikšmingas.

Tai, kad atsakovė galėjo naudotis įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) gatvės, nustatyto naudojimosi tvarkos sklypu fakto taip pat nepaneigia. Plane iš šios gatvės numatytai įvažiavimai „B“ bei „C“ ir atsakovei, ir A. B.

Susitarimo nebuvimą apeliantė grindžia tuo, kad 1999 m. planas pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo iki galo suderintas ( jame yra tik vyriausiojo geodezininko, aplinkos apsaugos inžinieriaus ir Kauno m. vyriausiojo inžinieriaus parašai ( byla nr. J-204 12 lapas). Nors plano nėra pasirašiusi Kauno m. žemėtvarkos skyriaus vedėja ( ieškovės atstovė tai aiškina plane numatyto bendro įvažiavimo iš Savanorių prospekto nebuvimu), tai savaime nesudaro pagrindo spręsti apie šalių susitarimo naudotis žemės sklypu nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 1999 metais civilinės teisės normos nenustatė nei bendraturčių susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu formos, nei jo įregistravimo tvarkos. Skunde nurodomas Viešojo administravimo įstatymas netaikytinas fizinių asmenų susitarimų atžvilgiu. Kaip minėta, apeliantės nurodomą trūkumą turintis susitarimas buvo įregistruotas viešajame registre ir vykdomas realiai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant tokioms aplinkybėms, naudojimosi tvarkos buvimo konstatavimui reikšmingesni pastarieji faktai, o ne visiška susitarimo atitiktis žemės sandoriams nustatytiems specialiųjų normų reikalavimams.

Susitarimo vertinimui neturi reikšmės aplinkybė, jog valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko 2008 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 02-01-8612 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“ pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, jog po sklypo suformavimo nepasikeitė nei jo plotas, nei gretimybės, todėl juridinis sklypo suformavimas niekaip neįtakojo bendraturčių nusistatytos naudojimosi tvarkos ( žemės sklypo suformavimo 2008 metais faktas paneigia ir apeliantės argumentą apie tai, kad 1999 m. planas buvo rengiamas tikslu nustatyti išorines žemės sklypo ribas).

Nesutiktina su Kauno apskrities viršininko administracijos atstovės paaiškinimu apie žemės privatizavimo byloje buvusio 1999 m. susitarimo dėl naudojimosi sklypu tvarkos nevertinimo pagrindus. Neturi teisinės reikšmės plano originalo nepateikimas, jam esant įregistruotam viešajame registre. Esant būtinybei, valstybės institucija turėjo galimybę prašyti šalis pateikti plano originalą. Visiškai nepagrįsti atstovės argumentai apie tai, kad į kadastro duomenų bazę nebuvo įvesti duomenys apie nustatytą naudojimosi tvarką. Šio paaiškinimo atstovė negalėjo pagrįsti nei teisės aktais, nei faktinėmis aplinkybėmis. Toks paaiškinimas prieštaringas – atstovė pripažino, jog parduodamo sklypo dalių nustatymui būtų užtekę 1992 m. balandžio 24 d. bendraturčių susitarimo, nors jis tėra patvirtintas Kauno šilumos tinklų vyr. inspektorės ir neatitinka nei bendrųjų, nei specialiųjų įstatymų reikalavimų žemės sandoriams.

Vadovaudamasis tuo, kas pasakyta, apygardos teismas konstatuoja, jog byloje yra surinkti įrodymai apie šalių susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo bei Kauno apskrities viršininko administracijos informavimą apie tokio susitarimo buvimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2008 m.liepos 14 d. įsakymą dėl žemės sklypo dalių nustatymo, nurodant, kad šis įsakymas priimtas neatsižvelgiant į buvusį bendraturčių susitarimą, atitinka išvardintųjų teisės aktų reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose dėl parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydžio nustatymo apskrities viršininko sprendimu, todėl nekeistinas ( 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-224/2008; CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas)). Iš atsakovės ieškovei priteistinos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos ( t. 2 b.l. 50; CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, 2009 m. birželio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Ž. J. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 2000 ( du tūkstančius) Lt advokato pagalbos išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.