Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėja vertina, kad jos elgesys buvo teisėtas, todėl priimtas atsakovo sprendimas panaikinti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra visiškai netikėtas ir, jos nuomone, nepagrįstas.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 25S225702, kuriuo panaikintas pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini, teisėtumo ir pagrįstumo Ribojimo priemonių įstatymo kontekste.

2024 m. gegužės 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) 4 metams. 2024 m. birželio 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini, galiojo iki 2025 m. kovo 15 d., įformintas pagal pateiktą Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. duomenys neskelbtini, galiojusį iki 2025 m. birželio 15 d.

2024 m. rugsėjo 16 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini, galiojantis iki 2028 m. birželio 3 d., įteiktas 2024 m. rugsėjo 24 d.

2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis, kuria nustatyta ribojamoji priemonė Rusijos piliečiams – jų leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius jie daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. du kartus vyko į Rusiją – 2025 m. liepos 22 d. ir 2025 m. rugsėjo 28 d. (vyko per Panemunės pasienio kontrolės punktą).

Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti šių kelionių priežastis, 2025 m. spalio 6 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus ir (ar) dokumentus. Tą pačią dieną pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2025 m. liepos mėn. vyko į Rusiją, kadangi reikėjo pakeisti pasą į biometrinį. Kadangi dirba ir gyvena Klaipėdoje, negalėjo laukti kol pagamins pasą. Rugsėjo–spalio mėnesį važiavo atsiimti pagaminto biometrinio paso.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis pareiškėja po 2025 m. gegužės 3 d. du kartus vyko į Rusiją – 2025 m. liepos 22 d. ir 2025 m. rugsėjo 28 d. (vyko per Panemunės pasienio kontrolės punktą).

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, po 2025 m. gegužės 3 d. du kartus vyko į Rusiją, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys šiuo atveju nebuvo nustatytos, 2025 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 25S225702, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. duomenys neskelbtini, galiojantį iki 2028 m. birželio 3 d., išduotą Rusijos Federacijos pilietei V. S., gim. duomenys neskelbtini.

Pareiškėja, nesutikdami su priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

II. Dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 17 d. sprendimo teisėtumo

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Taigi, užsieniečiui leidimo laikinai gyventi išdavimas ar keitimas pirmiausia siejamas su jo atitikimu Įstatymo nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Vis dėlto, šių bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą įstatymų leidėjas priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su Rusijos Federacijos piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymas, kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).

Įstatymų leidėjas įtvirtino, kad Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas gali būti panaikintas, jei jis, be kita ko, per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus dvi nurodytas išimtis (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis).

Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos dvi išimtys, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma: 1) leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas tais atvejais, kai Rusijos Federacijos pilietis yra ekipažų ar įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus vykdančiose įmonėse arba vykdantis tokius vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) taip pat tais atvejais, kai vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nauja ribojamoji priemonė – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Remiantis aktualiomis teisinio reguliavimo nuostatomis, ši ribojamoji priemonė taikoma Rusijos Federacijos piliečiams. Pagal minėtu teisiniu reguliavimu įtvirtintą bendrąją taisyklę, minėtiems asmenims išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jie per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Kartu minėtu teisiniu reguliavimu nustatyta šios bendrosios taisyklės išimtis – leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra panaikinamas tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie, pažeisdami minėtą bendrąją taisyklę, per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką vyko dėl įstatyme nurodytų su jų darbine veikla susijusiu aplinkybių (nes jie yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką) arba dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Taigi, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausia būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas.

Nei šiame įstatyme, nei kituose norminiuose teisės aktuose nėra detalizuota, kokios priežastys Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies požiūriu laikytinos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas neapibrėžia jokių kriterijų, sudarančių prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką atitinkamo užsieniečio teisinei padėčiai.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias išimtis, siekė užtikrinti, kad ribojamosios priemonės būtų taikomos proporcingai, t. y. nebūtų pažeidžiami užsieniečių interesai objektyviai neišvengiamos situacijos atvejais arba asmenų, vykdančių tarptautinę ekonominę veiklą, teisėti interesai. Todėl kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios.

Pagal Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Įstatymo nustatyta tvarka.

Ginčo kontekste svarbu ir tai, kad bendru Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2025 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-135 / 1V-332 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. V-101/1V-397 „Dėl Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos aprašo ir kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimu (toliau – Įsakymas), buvo nustatyta, kad iš Rusijos Federacijos atvykstančių piliečių tinkamas kelionės dokumentas, pripažįstamas pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, yra piliečio pasas, išskyrus užsienio nebiometrinius pasus (minėto įsakymu patvirtinto Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo I skyrius „Užsienio valstybių išduodami kelionės dokumentai“). Dėl Rusijos Federacijos išduodamų užsienio nebiometrinių pasų nepripažinimo įsigaliojo nuo 2025 m. birželio 1 d., o užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba turintiems kitos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės ar Šengeno valstybės narės išduotą leidimą gyventi – nuo 2025 m. gruodžio 1 d.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025).

Atsižvelgdamas į tai, teismas laikosi pozicijos, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar aplinkybės, dėl kurių Rusijos Federacijos pilietis buvo daugiau nei kartą per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius išvykęs į Rusijos Federaciją, laikytinos objektyviomis priežastimis, nėra pagrindo aiškinti kitaip nei nurodytoje administracinių teismų praktikoje. Migracijos departamentui yra suteikta plati diskrecinė teisė vertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes, dėl kurių nesilaikyta Ribojamųjų priemonių įstatyme įtvirtintos minėtos bendrosios taisyklės ir atitinkamas vertinimas privalo būti motyvuotas. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad Migracijos departamentui tenka pareiga pagal aptariamą teisinį reguliavimą priimamame sprendime panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuotai nurodyti, kodėl laikoma, jog priežastys, dėl kurių užsienietis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, objektyviai nepateisina tokios vykimo būtinybės, t. y. atliktas vertinimas turi būti išsamus, jame turi būti nurodyti aiškūs argumentai, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis.

Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, kuriai leidimas laikinai gyventi išduotas 2024 m. rugsėjo 16 d., galiojantis iki 2028 m. birželio 3 d. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėja 2008 m. gruodžio 10 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. Š., Lietuvoje gyvena pareiškėjos nepilnametė dukra A. Š., kuri taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pagal duomenys neskelbtini gimnazijos direktoriaus 2025 m. spalio 22 d. pažymą Nr. 177 nepilnametė pareiškėjos dukra mokosi 2b klasėje, mokymosi forma – dieninė. Pagal Sodros duomenų bazės išrašą, pareiškėja nuo 2025 m. kovo 1 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje duomenys neskelbtini.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, 2024 m. gegužės 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Įsatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytu pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) 4 metams. 2024 m. birželio 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini, galiojo iki 2025 m. kovo 15 d., įformintas pagal pateiktą Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. duomenys neskelbtini, galiojusį iki 2025 m. birželio 15 d.. 2024 m. rugsėjo 16 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini, galiojantis iki 2028 m. birželio 3 d., įteiktas 2024 m. rugsėjo 24 d.

Kaip jau buvo nurodyta, Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini panaikino, nustatęs, kad pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 2 kartus: t. y. 2025 m. liepos 22 d. ir 2025 m. rugsėjo 28 d.

Pareiškėjas pripažįsta, kad ji 2025 m. liepos 22 d. ir 2025 m. rugsėjo 28 d. buvo išvykusi į Rusijos Federaciją pasikeisti tuo metu turėto nebiometrinio paso į biometrinį.

Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimą, padarė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikoma Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta išimtis, t. y. padarė išvadą, kad pareiškėjos paaiškinime nurodytos priežastys dėl vykimo į Rusijos Federaciją (vyko pasikeisti Rusijos Federacijos piliečio paso) bei atsižvelgus į Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje oficialioje interneto svetainėje skelbiamą informaciją, asmuo galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusijos Federaciją, kadangi pasą galėjo gauti ir nevydamas į Rusiją.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Įsakymu, nustatyta, kad iš Rusijos Federacijos atvykstančių piliečių tinkamas kelionės dokumentas, pripažįstamas yra piliečio pasas, išskyrus užsienio nebiometrinius pasus. Dėl Rusijos Federacijos išduodamų užsienio nebiometrinių pasų nepripažinimo įsigaliojo nuo 2025 m. birželio 1 d., o užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba turintiems kitos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės ar Šengeno valstybės narės išduotą leidimą gyventi – nuo 2025 m. gruodžio 1 d. Taigi, nuo Įsakymo priėmimo iki jo faktinio taikymo užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatytas sąlyginai trumpas laiko tarpas.

Byloje nėra ginčo, kad iki Įsakymo priėmimo pareiškėjos pasas nebuvo biometrinis. Atsakovas neginčija ir pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad pagal registracijos eiles ir biometrinio paso gamybos laiką, pareiškėja neturėjo galimybės biometrinio paso įgyti per Šsakymu nustatytą terminą Lietuvoje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėja į Rusiją vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių, t. y. pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar nevykti į Rusiją. Šiuo aspektu teismas vertina, kad pareiškėjos pasirinkimas buvo apribotas laike ir iš esmės pateisinamas, atsižvelgiant į Įsakymo priėmimo ir jame nurodyto užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba turintiems kitos Europos Sąjungos, Europos ekonominės erdvės ar Šengeno valstybės narės išduotą leidimą gyventi nepripažinimo įsigaliojo momentą.

Svarbu ir tai, kad atsakovas ne tik, kad nepaneigė pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad ji kreipėsi į atsakovą konsultacijai dėl Ribojamųjų priemonių įstatyme numatytų ribojamųjų priemonių bei galimybės vykti į Rusijos Federaciją pasikeisti nebiometrinį pasą į biometrinį, bet ir patvirtinto tokios konsultacijos buvimą 2025 m. gegužės 27 d. Dėl to lieka nepaneigta pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad galimai būtent pats atsakovas, teikdamas konsultaciją pareiškėjai nurodė, kad vykimas į Rusijos Federaciją pasikeisti pasą yra objektyvi priežastis ir tai nebus laikoma pažeidimu, kas lėmė pareiškėjos apsisprendimą vykti į Rusijos Federaciją. Vertinant nustatytas aplinkybes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio kontekste, teismas pripažįsta šią pareiškėjos nurodomą aplinkybę įrodyta.

Teismas pabrėžia ir tai, kad ta aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, suponuoja, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis kaip tik turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas.

Šiuo atveju Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nurodo tik bendrą aplinkybę (informaciją), jog Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje oficialioje interneto svetainėje skelbiama informacija apie galimybę Rusijos Federacijos piliečiams užsisakyti ir atsiimti biometrinius pasus būnat Lietuvoje, tačiau pareiškėjos atžvilgiu papildomai neindividualizuota, pakankamai ir išsamiai nepagrįsta pareiškėjos nurodytų argumentų dėl per ilgos biometrinio paso įgijimo trukmės Lietuvoje, kontekste.

Teismo vertinimu, atsakovas formaliai konstatavo, jog pareiškėja vyko į Rusijos Federaciją ne dėl objektyvių priežasčių, tokia išvada padaryta nemotyvuotai nurodžius, kad ji apskritai turėjo galimybę nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas 2025 m. spalio 17 d. skundžiamame sprendime atkartojo pareiškėjo nurodytas priežastis, kurias pareiškėja laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Rusijos Federaciją, atsakovas nepateikė konkrečių, motyvuotų, logiškai paaiškinamų argumentų, kodėl pareiškėjo nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2023 m. birželio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1713-1188/2023, 2025 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1190-1188/2025 ir kt.).

Taigi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir nepilnamečio vaiko aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo (deramo subalansavimo) kontekste.

Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

Nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjos, bet ir jo šeimos narių, ypač vaiko, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaikų interesų prioriteto kontekste.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnyje nurodyta, kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų. Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr., 2023 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, byloje C-459/20, EU:C:2023:499, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, byloje C-624/20, EU:C:2022:639, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo NW (Informations classifiées), sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, EU:C:2024:344, 60–65 punktus).

Teismas pabrėžia ir tai, kad Europos Sąjungos teisė (be kita ko, ją aiškinanti Teisingumo Teismo praktika) yra privaloma visoms valstybių narių institucijoms. Atitinkamai konstatuotina, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. spalio 17 d. ginčijamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjos nepilnametė dukra yra savo kilmės valstybėje gyvenantis Europos Sąjungos pilietis, o panaikinus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ji turėsianti iš Lietuvos išvykti. Todėl pagal ESTT išplėtotus Europos Sąjungos teisės išaiškinimus, reikalaujančius įvertinti priklausomumo ryšį tarp užsieniečio ir Europos Sąjungos piliečio, Migracijos departamentas privalėjo 2025 m. spalio 17 d. ginčijamą sprendimą šiuo aspektu papildomai individualizuoti.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad minėtas pakankamai išsamus pareiškėjos individualios situacijos vertinimas neatliktas, nepateikti motyvai, pagrindžiantys taikomų ribojamųjų priemonių tinkamumą ir proporcingumą šioje konkrečioje situacijoje, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, taigi ir neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėja skundu taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Prie skundo teismui pridėtas AB banko ,,Swedbank“ 2025 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 178, patvirtinantis, kad pareiškėja sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 22,50 Eur žyminį mokestį už teismui paduotą skundą.

Atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, ji įgijo teisę į prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjai iš atsakovo priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant teisme, suma. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas pareiškėja nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 25S225702.

Priteisti pareiškėjai V. S. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas už žyminio mokesčio sumokėjimą – 22,50 Eur.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.