Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė,

sekretoriaujant Dianai Tarozienei,

dalyvaujant ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei G. B.,

atsakovams A. J. ir I. J., jos atstovui advokatui P. R. B.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) ieškinį atsakovams A. J. ir I. J., trečiajam asmeniui valstybinei įstaigai (toliau – VĮ) Registrų centras, Akademinei kredito unijai, Šiaulių miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybai ir trečiajam asmeniui R. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. vasario 1 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovės atstovė nurodė, kad, atlikus mokestinį patikrinimą, atsakovui buvo priskaičiuota 44253,39 Eur dydžio mokestinė nepriemoka. Ieškovės atstovė nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2012-09-07, baigtas 2016-02-17, kai buvo baigti vykę mokestiniai ginčai. Pažymėjo, kad per mokestinių ginčų laikotarpį atsakovas perleido jam nuosavybės teisę priklausiusį turtą atsakovei I. J. ir taip pažeidė ieškovės interesus, kadangi ieškovė nebeturi galimybių išieškoti mokestinę nepriemoką. Ieškovės atstovė nurodė, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, atsakovo mokestinė nepriemoka sudarė 45137,62 Eur. Sudaryta sutartimi buvo sumažinta atsakovo turto vertė, todėl buvo pažeisti kreditorių interesai. Ieškovės manymu, atsakovai elgėsi nesąžiningai, sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti skolų išieškojimo, sudarytas jau po prievolės sumokėti nepriemoką atsiradimo. Ieškovės atstovė nurodė, kad ieškinio senaties pradžia laikytina 2016-02-17, kai pasibaigė mokestiniai ginčai ir ieškovė sužinojo apie atsakovo perleistą turtą, vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovės atstovė prašė taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės perleisto turto ekvivalentą pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Teismas nustatė, kad ieškovė VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė ieškinį atsakovams A. J. ir I. J.. Juo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp A. J. ir I. J., pagal kurią buvo parduotas A. J. nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini); pripažinus 2013 m. spalio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana ieškinio pagrindu ir nesant galimybės atsakovei I. J. perleisto turto grąžinti atsakovui A. J. natūra, priteisti ieškovės naudai iš atsakovės I. J. 45137,62 Eur dydžio skolą. Išanalizavęs surinktus įrodymus, teismas pripažino, kad ieškinys yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas žemiau išdėstytais argumentais.

Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07- 31 nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011-09- 27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).

CK 6.67 straipsnis reglamentuoja nesąžiningumo prezumpciją. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Atsakovai niekada nebuvo sudarę santuokos. Išskyrus tai, kad (duomenys neskelbtini) atsakovams gimė dukra V., teismui nepateikta jokių įrodymų apie jų bendrą ūkio vedimą, gyvenimą kartu ar bendro verslo organizavimą. Teismas daro išvadą, kad atsakovai gyvena atskiruose namuose, juos sieja tik bendras kiemas, kitų sąsajų, kurios leistų daryti išvadą, kad ginčijamas sandoris sudarytas nesąžiningai, nenustatyta. A. I. J. patvirtino, kad atsakovas A. J. piktnaudžiauja alkoholiu, todėl ji, rūpindamasi mažametės dukros ateitimi, atpirko iš atsakovo ginčo pastatus ir žemės sklypą, perimdama prievolę mokėti paskolą Akademinei kredito unijai. Tai vėlgi nerodo jokių santuokos ar partnerystės santykių. Trečiasis asmuo R. S. patvirtino, kad atsakovus pažįsta nuo 2012 metų, o artimus santykius su atsakove užmezgė apie 2013 metus. Ieškovė teigia, kad atsakovai gyvena kartu (duomenys neskelbtini), todėl jų santykiai prilyginami artimiems asmenims, iš esmės – sutuoktiniams. Atsakovai nurodė, kad jie verčiasi žemės ūkio veikla, todėl turi deklaruoti gyvenamąją vietą kaime, nors realiai gyvena savo namuose. Trečiasis asmuo R. S. patvirtino, kad jis skirtingu metu yra ruošęs projektus atsakovams, tačiau tai buvo skirtingi projektai. Kaip matyti iš pateiktų pažymų, atsakovų verslas taip pat yra skirtingas (b.l.15-16, 1 t.). Tokiu atveju teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai veda bendrą ūkį, vykdo tą patį verslą, tam naudoja bendras lėšas.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis - tai laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties institutas nustatomas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo interesais. Viena vertus, juo yra užtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas, kita vertus, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ginti savo pažeistas teises. Tais atvejais, kai egzistavo kokios nors aplinkybės, nepriklausančios nuo asmens valios ir sukliudžiusios jam laiku, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, taip pat ir tais atvejais, jeigu asmuo, veikdamas protingai ir sąžiningai, aktyviais teisėtais veiksmais per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekė ginti savo pažeistas teises, negalima būtų pripažinti, jog tai suteiktų atsakovui teisę tikėtis, jog toks asmuo apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, esant aukščiau minėtoms aplinkybėms, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo atitiktų ieškinio senaties teisinio instituto paskirtį. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Bylose pagal actio Pauliana kiekvienu konkrečiu atveju svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.

Nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad ieškovė VMI prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos yra areštavusi atsakovui A. J. priklausantį turtą – pastatus ir sklypą (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypus skirtingose vietovėse (b.l.135-147, 1 t.). Tai buvo padaryta 2014-03-12, nors mokestinio patikrinimo metu pagal 2012-05-14 sprendimą atsakovui A. J. jau buvo priskaičiuotos mokestinės nepriemokos. Nuo to laiko tarp ieškovės ir atsakovo vyko teisminiai ginčai, kurie baigėsi 2016-02-17. Teismas nesutinka su ieškovės teigimu, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas pateikti ieškinį actio Pauliana pagrindu prasidėjo būtent nuo minėtos datos, kuria buvo priimtas galutinis sprendimas ieškovės ir atsakovo ginčuose. Ieškovė turėjo galimybių stebėti atsakovo turtinę padėtį bei galėjo pateikti ieškinį, nepriklausomai nuo to, kad vyko ginčai. Jei ieškovė būtų elgusis atidžiai ir rūpestingai, ji jau nuo 2013-03-01 būtų turėjusi galimybę areštuoti visą atsakovui priklausantį turtą arba vėliau laiku ginčyti atsakovų sudarytą sutartį. Taigi, yra pagrindo teigti, kad ieškovė praleido termino kreiptis į teismą nurodytu pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

Teismas sprendžia, kad atsakovų sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris nepažeidžia kreditoriaus teisių. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, atsakovas gavo iš Akademinės kredito unijos paskolą ir įkeitė sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Vėliau atsakovės I. J. prašymu, siekiant išsaugoti šį turtą jai ir mažamečiam vaikui, sklypas ir pastatai buvo įkeisti tai pačiai unijai, atsakovei suteikus paskolą. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė turi teisę nukreipti išieškojimą į kitą atsakovui A. J. priklausantį turtą, kai jis baigs mokėti paskolą Citadele bankui. Tenkinant ieškinį, atsakovė bei jos mažametė dukra nukentėtų žymiai daugiau, nei pats skolininkas – atsakovas A. J.. Teismas taip pat pažymi, kad abu atsakovai turi įsipareigojimų kredito įstaigoms, o atsakovui A. J. šie įsipareigojimai atsirado žymiai anksčiau, nei buvo nustatyta jo mokestinė nepriemoka.

Įvertinus surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo analizuoti kitų actio Pauliana sąlygų, kadangi pakanka to, kad be pagrindo praleistas 1 metų ieškinio senaties terminas ir nuginčyta atsakovės I. J. nesąžiningumo prezumpcija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurių turėjo kiti proceso dalyviai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Trečiasis asmuo Akademinė kredito unija pateikė atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus – sąskaitą už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymą (b.l.29-30, 2 t.). Šie įrodymai patvirtina, kad Akademinė kredito unija sumokėjo advokatui 50 Eur už pastarojo dalyvavimą teismo posėdyje. A. I. J. pateikė su advokatu sudarytą Teisinių paslaugų sutartį (b.l.39, 2 t.). Šioje sutartyje numatytas sutartas užmokestis, tačiau nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė realiai turėjo išlaidų (sumokėjo advokatui). Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo jai priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, kurių ji neįrodė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268-270straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams A. J. ir I. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš ieškovės VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ( kodas 188659752, buveinė (duomenys neskelbtini), a.s. Nr.(duomenys neskelbtini) AB SEB bankas, kodas 70440) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui Akademinei kredito unijai (juridinio asmens kodas 112043843, buveinė (duomenys neskelbtini)).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.