- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-29
- Bylos Nr.
- eI-1597-244/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. M. prašo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteisti nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad nuo 2009-08-01 dirba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Informacinių technologijų departamento Duomenų valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste (A lygis, 13 kategorija). Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Taip pat buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Ginčo laikotarpiu darbo užmokestis R. M. buvo apskaičiuojamas ir mokamas taikant minėtus teisės akto pakeitimus. Toks darbo užmokesčio sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Tvirtina, kad nuo 2010 m. gerėjant valstybės ekonominiam rodikliams, nebuvo pagrindo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymais pratęsti sumažintų valstybės tarnautojų atlyginimų koeficientų taikymo.
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovės nuomone, R. M. neturėtų būti priteista darbo užmokesčio dalis, susidariusi anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nustatė įstatymų leidėjui pareigą nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, taigi, pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuota įstatymų leidėjui nustačius minėtą mechanizmą. Nuo 2009 m. mokėdama R. M. darbo užmokestį, atsakovė vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie tik 2013-10-01 buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl jos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuomone, reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį turėtų būti reiškiamas Lietuvos valstybei.
Pareiškėja ir atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta R. M. ir atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal to paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalis, pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalis).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatymas Nr. XI-944, 2011-11-22 įstatymas Nr. XI-1721, 2012-12-20 įstatymas Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai. Nuo 2009-08-01 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymas Nr. XI-363), dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja R. M., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-31. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą taikyti ieškinio senatį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Lietuvos Respublikos darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-30. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (t. y. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2010-10-30) atmetami.
Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo valstybės tarnautoja, todėl dėl pasikeitusių Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų jai buvo sumažintas darbo užmokestis. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-01-13 pažymų Nr. 8.21-05-46-87 ir Nr. 8.21-05-46-78 matyti, kad R. M. nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. rugsėjo mėnesio nebuvo išmokėta 4 964,2 Eur (17 140,4 Lt; 5 747,81 Lt + 11 392,59 Lt) darbo užmokesčio dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. įstatymu nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014-04-16 sprendime Nr. KT14-S9/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Be to, kaip išaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Vėliau šio įstatymo pakeitimo įstatymu minėtas terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime Nr. KT30-N19/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad minėto įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu vienerių metų laikotarpiui pratęstas Įgyvendinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimo terminas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2015-09-01. Šiame įstatyme nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai.
Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą taip pat yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 priimtuose 2016-02-15 sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Minėtose bylose teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priėmęs Grąžinimo įstatymą, įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą. Teismas konstatavo, kad jau esant įstatyme nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tuo tarpu pagal Grąžinimo įstatymą pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus neproporcingus praradimus kyla darbo užmokestį mokėjusiai institucijai. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti R. M. reikalavimo ir priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, jog pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Lietuvos Respublikos Seimui Grąžinimo įstatyme nustačius R. M. patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą ir teismo sprendimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėja nepateikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar jų išmokėjimų terminas yra per ilgas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptarta R. M. skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Pareiškėjos R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.