Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-542-628/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-17
Bylos Nr.: 1A-542-628/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08239-2015-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Sigita Bieliauskienė (pirm.), Linas Šiukšta, Svajūnas Knizleris
Nukentėjusysis: N. K., ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Nuteistasis: M. P.
Advokatai: Rokas Kairelis, Giedrius Danė

Kategorijos

1.2.4.2.8Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 8 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-542-628/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08239-2015-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.8.; 1.2.26.2.1.;

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Svajūno Knizlerio ir Lino Šiukštos, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei, gynėjui advokatui Rokui Kaireliui, nukentėjusiajam N. K. (N. K.), nukentėjusiojo atstovui advokatui Giedriui Danėliui, nuteistajam M. P., vertėjai Justinai Samoškaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. gynėjo advokato Roko Kairelio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams.

Taip pat M. P. pripažintas kaltu pagal 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir M. P. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinę žalą bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

N. K. naudai iš M. P. priteista 989,57 eurų turtinei ir 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, bei penkių procentų palūkanos nuo 5989,57 eurų sumos, skaičiuojant nuo ieškinio priėmimo 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisiamajame posėdyje iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai iš M. P. priteista 321,14 eurų nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo žmogų ir viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką:

jis, 2015 m. vasario 8 d., apie 03.40 val., klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,75 ‰), viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, įžūliai elgdamasis, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo N. K. atžvilgiu, kas pasireiškė tuo, kad žodinio konflikto metu stikline taure smogė nukentėjusiajam N. K. į kairįjį skruostą, kairės rankos viršutinę dalį ir juosmens kairįjį šoną tuo savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam N. K. žaizdas veido kairėje pusėje, kairiajame žaste ir juosmens kairiajame šone, dėl ko N. K. kairėje veido pusėje liko ryškiai pastebimas nepataisomas randas, bjaurojantis nukentėjusiojo veidą, kurio pašalinimui reikalingas operacinis gydymas, ir dėl tokio sužalojimo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo N. K. sveikatą.

Apeliaciniame skunde nuteistojo M. P. gynėjas Rokas Kairelis prašo baudžiamojoje byloje atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją A. S.. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendį panaikinti ir M. P. išteisinti, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Nenustačius pagrindų priimti išteisinamąjį nuosprendį – sumažinti priteistos turtinės žalos dydį iki 2019,57 eurų bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo iš chuliganiškų paskatų. Pažymima, kad nuteistasis viso bylos proceso metu neneigė sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau teigė, kad taip padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gindamasis nuo nukentėjusiojo smurtinių veiksmų. Vienok, pirmosios instancijos teismas tokius argumentus, grįsdamas liudytojų S. D., L. K., V. S., I. O. ir I. J. parodymais, kuriais jie teisme patvirtino, kad tuoj po įvykio baro lankytojai minėjo, kad matė, kaip kilus žodiniam konfliktui tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo, kaltinamasis nei iš šio, nei iš to smogė bokalu nukentėjusiajam į veidą bei pabėgo iš baro, pripažino nepagrįstais. Apelianto nuomone, šiuo atveju svarbu pažymėti, kad nė vienas iš šių liudytojų tiesiogiai konflikto nematė, o jų pateikta informacija yra perpasakojimas iš kitų šaltinių, kurie nurodyti nebuvo ir dėl kurių patikimumo spręsti nėra galimybių. Tokiu būdu, įvykio nemačiusių, o gautos informacijos šaltinių negalinčių nurodyti liudytojų parodymai neatitinka patikimumo reikalavimų ir nuosprendis jais negali būti grindžiamas. Be to, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas šių liudytojų parodymus akcentavo tik aplinkybes, palaikančias kaltinimo poziciją, kaip pavyzdį akcentuodamas liudytojos I. O. parodymus apie tai, kad nuteistasis lindo prie kitų baro lankytojų, norėjo su jais bendrauti, tačiau nepaminėdamas to, jog pasak tos pačios liudytojos, nuteistasis nebuvo agresyvus. Analogiškus parodymus, kad iki konflikto su nukentėjusiuoju nuteistasis elgėsi ramiai ir tvarkingai, davė ir apsaugos darbuotojai S. D. ir V. Š..

Taip pat apelianto vertinimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad M. P. parodymų, jog būtent nukentėjusysis jį puolė ir viena ranka smaugė, nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, taip pat tai, kad nėra jokių objektyvių duomenų, liudijančių, kad M. P. įvykio metu buvo kaip nors sužalotas, jog dėl to būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas. Apelianto teigimu, tokios išvados neatitinka bylos medžiagos. Byloje yra pateiktas 2015 m. balandžio 30 d. M. P. medicininių dokumentų apžiūros protokolas, kuriame konstatuota, kad pastarajam nustatyta poodinės kraujosruvos veide, kaklo-gerklų srities sužalojimas, pasireiškę odos nubrozdinimais. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (kaklo sužalojimai – tikėtina smaugiant) galimai 2015 m. vasario 8 d. Be kita ko, pats nukentėjusysis 2015 m. balandžio 30 d. akistatos metu patvirtino, kad iki konflikto nematė kokių nors sužalojimų ant nuteistojo. Teisme, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pagarsinus liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad būtent nukentėjusysis pirmas pradėjo žodinį konfliktą ir pirmas nuteistajam smūgiavo į veidą, o vėliau pradėjo smaugti. Vilniaus miesto trečiojo PK OVP postinio A. S. 2015 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad M. P., iš policijos komisariato buvo pristatytas į gydymo įstaigą ((duomenys neskelbtini)). Duomenų, kad M. P. 2015 m. vasario 8 d. būtų įsivėlęs į dar kokį nors konfliktą ir jo metu sužalotas, byloje nėra. Tokiu būdu, apelianto nuomone, šioje byloje, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamai įrodymų apie nuteistojo sužalojimą konflikto su nukentėjusiuoju metu.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad viso proceso metu M. P. nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, gynėsi nuo nukentėjusiojo smurtinių veiksmų savo atžvilgiu, dėl ko neturėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pirmosios instancijos teismas su tokia pozicija nesutiko, pažymėdamas, kad nukentėjusysis rankose jokio žalojančio įrankio su savimi neturėjo, jo elgesys nebuvo agresyvus, kaltinamojo žodiniam konfliktui neprovokavo, todėl nenustatęs pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi prieš M. P., konstatavo, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes būtinosios ginties situacijos nebuvo ir taikyti BK 28 straipsnį pagrindo nėra. Apelianto nuomone, aukščiau šiame skunde nurodyti įrodymai, leidžia daryti priešingas išvadas, t. y. kad pavojingas kėsinimasis pasireiškė iš nukentėjusiojo pusės smūgių sudavimu nuteistajam į veidą bei smaugimu, kas sąlygojo iškilusią būtinybę gintis nuo pavojingo kėsinimosi. Tuo tarpu teismo pažymėta aplinkybė, kad nukentėjusysis neturėjo jokio žalojančio įrankio, reikšmės neturi. Kadangi kėsinamasi gali būti (o nagrinėjamu atveju ir buvo) plikomis rankomis, suduodant smūgius į sužalojimams jautrią kūno vietą (galvą) bei smaugiant. Tokiu būdu, skundžiamo nuosprendžio prielaida, kad nukentėjusysis gindamasis galėjo liesti nuteistojo kaklą, vertintina kritiškai. Vien tik prisilietimas prie kaklo negali sukelti tokių sužalojimų, kokie buvo nustatyti 2015 m. balandžio 30 d. M. P. medicininių dokumentų apžiūros protokole.

Be kita ko, apelianto vertinimu, negalima sutikti ir su teismo išvada, kad nuteistasis dėl savo sužalojimų nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Byloje esančiame 2015 m. vasario 8 d. paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros protokole pažymėta, jog policijai apie jo sužalojimus yra pranešta. Šią aplinkybė iš esmės pagrindžia ir 2015 m. vasario 8 d. jau minėtas tarnybinis pranešimas. Tuo tarpu, priimant nuosprendį, šie įrodymai nevertinti, dėl ko padarytos nepagrįstos išvados.

Kritiškai, apelianto nuomone, vertintina ir pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad M. P. kaltę pagrindžia aplinkybės, jog po smūgių, pamatęs, kad nukentėjusysis yra sužalotas ne tik juo nesirūpino, nekreipė dėmesio į padarytus sužalojimus, greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, bet ketino pasišalinti iš įvykio vietos. Teismui darant tokią išvadą, visiškai neatsižvelgta į tai, kad ir nuteistasis buvo sužalotas, be to, kaip jis pats paaiškino teismo posėdžio metu, buvo ištiktas šoko dėl patirto smurto, dėl ko negalėjo adekvačiai elgtis – likti įvykio vietoje, bandyti suteikti pagalbą nukentėjusiajam ir pan.

Apeliaciniame skunde taip pat apeliuojama ir į nukentėjusiojo parodymų vertinimą pirmosios instancijos teisme. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent tokiu būdu ir tokiomis aplinkybėmis, kurias jis nurodė viso proceso metu ir, kad jį taip sužalojo būtent M. P.. Skundžiamame nuosprendyje taip pat teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti viso proceso metu nesiskiria ir neprieštarauja kitų, teisme apklaustų, liudytojų parodymams, specialisto išvadai bei teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apelianto vertinimu, kadangi nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų (išskyrus neapklaustą A. S.) tiesiogiai nukentėjusiojo sužalojimo nematė, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė vadovaudamasis iš esmės tik tiesiogiai suinteresuoto asmens – nukentėjusiojo pateikta įvykių versija. Be kita ko, nebuvo atsižvelgta ir į akivaizdų nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą. 2015 m. liepos 16 d. atliktos akistatos metu nukentėjusysis neigė bet kokį smurtą ar fizinį kontaktą nuteistojo atžvilgiu. Tuo tarpu 2015 m. vasario 8 d. duodamas parodymus iš karto po įvykio nurodė, kad tarp jų kilo konfliktas, jie pradėjo stumdytis. Gi, 2016 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu, nukentėjusysis taip ir nesugebėjo paaiškinti tokio akivaizdaus prieštaravimo priežasčių, nors prieš tai patvirtino, jog tyrimo metu davė teisingus parodymus ir juos atsimena. Be to, 2015 m. balandžio 21 d. prašyme dėl informacijos pateikimo nukentėjusysis nurodė, kad buvo sužalotas peiliu į kairį žastą, nors 2015 m. liepos 16 d. akistatos metu pažymėjo, kad atsimena vienintelį smūgį į kairį skruostą stikliniu daiktu. Tokių savo parodymų prieštaringumą nukentėjusysis mėgino pagrįsti neva sutrikusia atmintimi dėl smūgio į galvą, tačiau šią versiją paneigia tiek jo paties parodymai (apklausiamas 2015 m. vasario 8 d. pažymėjo, kad sąmonės nebuvo praradęs), tiek specialisto J. M. Paliulio paaiškinimai, kad smegenų traumos nustatyta nebuvo. Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų gydęsis galvos traumą, atminties sutrikimus ar pan. Tokiu sveikatos sutrikimu nebuvo grindžiamas ir civilinis ieškinys, kas anot apelianto, leidžia teigti, kad jokios galvos traumos ir atminties sutrikimo nebuvo.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad iš pirmosios instancijos teismo apklaustų asmenų, tiesiogiai įvykį matė tik jo dalyviai – nukentėjusysis ir nuteistasis. Ir nors nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs, o nukentėjusiojo akivaizdžiai prieštaringi, tačiau priimant skundžiamą nuosprendį vadovautasi pastaraisiais. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų nevertino sistemiškai, suteikė prioritetą kaltinantiesiems įrodymams, neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Atmesdamas M. P. argumentus apie veikimą būtinosios ginties sąlygomis, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 28 straipsnio normą. Todėl mano, kad egzistuoja BPK 329 straipsnio 1 punkte ir 4 punkte nurodyti skundžiamo nuosprendžio panaikinimo pagrindai.

Apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka ir su iš M. P. priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Teigiama, kad priimant skundžiamą nuosprendį neatsižvelgta į tai, kad dėl kilusių pasekmių iš dalies yra kaltas ir pats nukentėjusysis – būdamas neblaivus (alkoholio vartojimo faktas bylos nagrinėjimo metu kvestionuotas nebuvo) įsivėlė į konfliktą su nuteistuoju, dėl ko buvo sužalotas. Be to, pasak apelianto, nuketėjusysis yra vyriškos gimininės, dėl ko nepriekaištinga išvaizda neturi tokios didelės reikšmės, kaip pavyzdžiui moteriai. Sužalojimo pobūdis (randas veide) niekaip neįtakojo jo judėjimo funkcijų, dėl ko nesutinkama ir su bylos nagrinėjimo metu išsakytais teiginiais, kad sužalojimas apribojo nukentėjusiojo galimybes sportuoti. Pats nukentėjusysis nurodė, kad dirba sandėlininku, todėl jo funkcijos nėra susijusios su reprezentacine veikla, kuriai yra svarbi nepriekaištinga išvaizda. Taip pat, nukentėjusiajam nebuvo sutrikdyta klausa ar rega, todėl nesutinkama, kad tokiu būdu buvo apribotos jo galimybės studijuoti. Apelianto vertinimu, bylos nagrinėjime dalyvavęs nukentėjusysis paliko pakankamai emociškai stabilaus žmogus įspūdį, todėl abejotina ar sužalojimas tikrai sąlygojo civiliniame ieškinyje nurodomos išgyvenimus.

Taip pat, apelianto nuomone, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas pilna apimtimi. Turtinė žala, nukentėjusiojo teigimu, susidarė iš 230 eurų nuostolių dėl sugadintų drabužių, 219,57 eurų išlaidų vaistams bei konsultacijoms, 540 eurų išlaidų dėl dalinės plastinės operacijos. Pažymima, kad turtinės žalos dydis turi būti grindžiamas leistinais įrodymais – išlaidų kvitais, sąskaitomis, mokėjimų pavedimais ir pan. Tačiau duomenų apie sugadintų drabužių vertę (pvz. pirkimo kvitų) su civiliniu ieškiniu pateikta nebuvo. Nukentėjusysis tik pažymėjo, kad drabužius gali pateikti kaip daiktinį įrodymą (ieškinio 2 psl.). Todėl apelianto manymu, žalos dydis šioje dalyje liko neįrodytas. Be kita ko, pažymima, kad 540 eurų turtinę žalą nukentėjusysis grindė 2015 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) raštu Nr. 15-149, kuriame pažymėta, kad N. K. reikalinga operacija, kuri kainuoja 540 eurų. Tačiau apelianto vertinimu, minėtas raštas nepagrindžia, kad nukentėjusysis tokias išlaidas jau faktiškai patyrė ir gali reikalauti jas priteisti. Apelianto nuomone, nukentėjusysis turtinę žalą pagrindė tik dalyje dėl 219,57 eurų priteisimo, todėl, nenustačius pagrindų priimti išteisinamąjį nuosprendį, priteistos turtinės žalos dydis turėtų būti mažintinas iki 219,57 eurų.

Be šių aplinkybių, apelianto vertinimu, baudžiamojoje byloje yra būtinybė atnaujinti įrodymų tyrimą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad vienintelis įvykį tiesiogiai matęs asmuo yra A. S., dėl jo negalėjimo atvykti iš darbo (duomenys neskelbtini), nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, jis apklaustas nebuvo. Apelianto teigimu, šio asmens parodymai yra itin reikšmingi, kadangi žinių apie nuteistojo bei nukentėjusiojo konfliktą jis turi ne iš trečiųjų asmenų pasakojimo (kaip dauguma kitų byloje apklaustų liudytojų), o buvo tiesioginis stebėtojas (kad A. S. tiesiogiai matė konfliktą patvirtino ir nukentėjusysis). Todėl yra pagrindas apeliacinėje instancijoje atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją A. S..

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. P. gynėjo advokato Roko Kairelio apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytų pasisakymų matyti, kad nėra ginčijama, jog M. P. 2015 m. vasario 8 d. apie 03.40 val., klube „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje žodinio konflikto metu stikline taure smogė N. K. į kairįjį skruostą, kairės rankos viršutinę dalį ir juosmens kairįjį šoną, tuo nukentėjusiajam padarydamas sužalojimus (žaizdas veido kairėje pusėje, kairiajame žaste ir juosmens kairiajame šone), kurie dėl sužalojimo kairėje veido pusėje likus ryškiai pastebimam nepataisomam, nukentėjusiojo veidą bjaurojančiam randui, vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tačiau apeliaciniu skundu keliamas M. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrįstumo klausimas, nesutinkant su nusikalstamos veikos požymiu nurodant, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog nuteistasis veikė iš chuliganiškų paskatų, apeliuojant į tai, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas padarytas veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Taip pat teigiama, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstai buvo grindžiamas liudytojų, kurie tiesiogiai įvykio nematė, bei nukentėjusiojo parodymais. Tokiu būdu, iš esmės ginčijamas šioje byloje surinktų įrodymų vertinimas bei jų pagrindu padarytos teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. P. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų, jų juridinės kvalifikacijos. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl M. P. padarytų nusikalstamų veiksmų, nurodant tokių jo veiksmų kvalifikavimo motyvus. Ir nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu nesutinkama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, iš esmės argumentuojant netinkamu bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių vertinimu, dėl ko nuosprendis turi būti pakeistas, tačiau kolegija pažymi, jog remiantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti padarytomis išvadomis pagrindo neturi. Pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl M. P. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos duomenis, pateikė išsamią ir aiškią jų analizę.

Žemesnės instancijos teismas

BK 28 straipsnyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Taigi, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Tokiu būdu, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios šio straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. kėsinimasis nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan., o kėsinimosi realumas nustatomas tuomet, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, tačiau ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tuo pačiu pažymėtina, kad ne bet kokia konfliktinė situacija, reiškia, kad jau yra pradėtas ar gresia pavojingas kėsinimasis. Būtinosios ginties situacija taip pat nėra konstatuojama ir tuomet, kai kilus abipusiam konfliktui, smurtas naudojamas ne gynimos tikslais, bet puolimo. Be kita ko, atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes (įvertinus tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis, tiek apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą) sutikti su gynybos apeliacinio skundo argumentais, jog neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo N. K. atžvilgiu nuteistasis M. P. atlikto esant būtinosios ginties sąlygomis, pagrindo nėra. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kilusio žodinio konflikto metu, nuteistajam panaudojus stiklinę taurę, nukentėjusiajam N. K. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šios aplinkybės neginčijamos ir su jomis sutinkama. Tačiau, analizuojamą konfliktą, jo metu atliekamus vieno kito atžvilgiu veiksmus išprovokavusius kilusias pasekmes, tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis aiškino skirtingai. Nukentėjusysis teigė, kad jam bendraujant su baro lankytojais, priėjęs M. P. pradėjo žodinį konfliktą, kurio metu stikliniu daiktu trenkė jam į veidą. Tuo tarpu nuteistasis M. P. tvirtino, kad jam kviečiant draugą A. S. eiti namo, N. K. dėl kažko supyko, pradėjo sakyti blogus žodžius, viena ranka sudavė į galvą, o kita griebė už kaklo, pradėjo stumdyti, spausti kaklą, dėl ko jam skaudėjo ir jis negalėjo kvėpuoti, nuo spaudimo „atsijungė“, todėl išsigandęs surado po ranka ant turėklo stovėjusį bokalą ir juo sudavė nukentėjusiajam į veidą.

Kolegija pažymi, kad esant tokioms prieštaringoms pozicijoms (parodymams), jų vertinimas atliekamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir jomis vadovaujamasi tiek, kiek jos neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Būtent tokį vertinimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ir atliko pirmosios instancijos teismas.

Veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį reikšmingas faktines aplinkybes teismas nustatė iš visumos bylos duomenų, gautų apklausiant ne tik nuteistąjį ir nukentėjusįjį, bet ir liudytojus S. D., L. K., V. Š., I. O., I. J. ir M. D., ištiriant 2015 m. birželio 4 d. medicininių dokumentų apžiūros protokole, specialisto išvadoje nurodytus duomenis, apklausiant specialistą J. M. Paliulį, taip pat ištiriant kitus bylos rašytinius duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose. Šių byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų duomenų pagrindu, teismas paneigė būtinosios ginties versiją, nurodydamas, kad įvykio metu pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis prieš M. P. nenustatytas, būtinosios ginties situacijos pagal bylos aplinkybes nebuvo, dėl ko pastarojo veiksmai kvalifikuoti pagal sukeltas pasekmes (sunkų sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą). Taigi, nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas, vertindamas M. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiojo duotus parodymus vertino ir analizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu, byloje surinktų įrodymų analizės rezultate padarė atitinkamas išvadas, o būtent, jog pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas nebuvo.

Kolegijos nuomone, toks teismo procesinis sprendimas yra teisingas. Ir nors dėl to nesutinkama, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Įvertinus nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus, jų elgesį tiek prieš įvykį, tiek po jo, taip pat kitus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoti būtinosios ginties situacijos, pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis kvalifikacijos klausimu, tuo tarpu gynybos argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo padarytomis išvadomis ir daryti priešingas padarytoms, net ir apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad teisė į būtinąją gintį neatsiranda, jei aiškiai nėra reikalo gintis. Nustatant būtinosios ginties situaciją yra reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios įvykio pradžią, eigą, apibūdinančios jo dalyvių elgesį ir pan. Pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys, kurių šaltiniai nėra vien tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir liudytojų I. O., S. D., L. K., V. Š., I. J. ir M. D. parodymai, leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadas ne tik dėl pačios konfliktinės situacijos, jos kilimo, bet ir atsižvelgus į šiame konflikte dalyvavusių asmenų elgesį, spręsti dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo. Jais nustatyta, kad nukentėjusysis priekabiai bare nesielgė, buvo ramus ir laiką leido savo kompanijoje. Tuo tarpu nuteistasis, priešingai, lindo prie kitų baro lankytojų, ieškodamas bendravimo. Taip pat matyti, kad iš karto po įvykio, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, baro lankytojai nurodė, jog kilus žodiniam konfliktui, nuteistasis nei iš šio, nei iš to smogė stikline taure nukentėjusiajam į veidą ir pabėgo. Sulaikant nuteistąjį, jis buvo aršus, elgėsi agresyviai, priešinosi sulaikymui, dėl ko buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai, užlaužtos rankos, nuteistasis prispaustas prie žemės.

Nors apeliaciniu skundu gynyba apeliuoja į liudytojų parodymų patikimumą, teigiant, kad pastarieji įvykio nematė bei perpasakojo informaciją iš kitų šaltinių, kurie nurodyti nebuvo ir dėl kurių patikimumo spręsti nėra galimybių, kolegija atmeta šiuos skundo teiginius kaip nepagrįstus ir pažymi, kad liudytojų parodymai apie sužinotas aplinkybes laikytini netiesioginiais įrodymais, kuriais taip pat galima grįsti M. P. kaltę. Šių liudytojų parodymais nustatyti tarpiniai faktai, kurie su teismo padarytomis išvadomis yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Kita vertus, pažymėtina ir tai, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, kadangi tiek vieni, tiek kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Šioje byloje liudytojos I. O. parodymais buvo nustatyta, kad nors ji paties nukentėjusiojo sužalojimo fakto nematė, tačiau apibūdino tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo elgesį prieš įvykį, atitinkamai nurodydama, kad nuketėjusysis buvo labai ramus, tuo tarpu nuteistasis, užsisakęs gėrimo, ieškodamas draugų, ėjo prie baro lankytojų, kas jai pasirodė keista. Taip pat liudytoja nurodė, kad iš karto po įvykio, kiti baro lankytojai minėjo, jog nuteistasis iš niekur nieko trenkė bokalu nukentėjusiajam. Liudytojų, baro apsaugos darbuotojų L. K., V. Š. ir S. D. parodymais nustatyta, jog jie ne tik girdėjo iš kitų lankytojų, kad įvykus konfliktui nukentėjusiajam buvo smogta bokalu, po ko tai padaręs asmuo iškart pasišalino, bet taip pat nurodė ir aplinkybes, susijusias su nuteistojo sulaikymu, jo elgesiu iškarto po įvykio. Tai, kolegijos nuomone, taip pat leido pirmosios instancijos teismui daryti atitinkamas išvadas gynybos keliamos versijos kontekste. Liudytojas L. K. parodė, kad jis buvo pakviestas baro lankytojų dėl kilusio konflikto rūkomajame. Užlipęs į rūkomąjį, jame matė kraują ir sudaužytą bokalą. Tenai rūkę vaikinai nurodė, kad įvykus konfliktui, vienas iš konflikto dalyvių smūgiavo bokalu ir pabėgo, po ko nukentėjusysis jį vijosi. Atėjęs prie išėjimo, matė sužalotą nukentėjusįjį ir sulaikytą kaltinamąjį, kurį jo kolegos sulaikė (duomenys neskelbtini) gatvėje. Liudytojas V. Š. parodė, kad po įvykio, nukentėjusįjį sužalojęs asmuo išbėgo prie įėjimo į barą. Jo kolega sureagavo, jog kažkas nutiko, nes pastarasis brovėsi iš klubo. Netrukus atėjo ir nuketėjusysis, kuris buvo sužalotas ir nurodė, kad jam supjaustė veidą. Po ko, iškart pradėjo vytis kaltininką, kurį padėjo sulaikyti pašaliniai asmenys. Atsivedus kaltininką prie baro, pastarasis muistėsi, elgėsi agresyviai, dėl ko buvo paguldytas ant žemės. Liudytojas S. D. parodė, kad kažkas iš klientų minėjo, jog nuteistasis bokalu trenkė į stalą, kad jį sudaužyti ir tada nukentėjusiajam į žandą. Liudytojas pažymėjo, kad matė, kaip kaltininkas sparčiu žingsniu išėjo iš baro ir po to pradėjo bėgti. Pastarajam išeinant pastebėjo, jog jis buvo susitepęs krauju. Po ko, pasirodė ir nukentėjusysis sužalotu veidu. Kaltininkas buvo sulaikytas prie (duomenys neskelbtini) gatvės. Sulaikant kaltininką, jis elgėsi agresyviai, muistėsi, priešinosi, dėl ko buvo užlaužtos rankos, o vėliau prie klubo prispaustas prie žemės. Liudytojo tvirtinimu, sulaikant kaltininką ant pastarojo jokių sužalojimų nematė. Liudytojų I. J. ir M. D. liudijimu taip pat nustatytos įvykio aplinkybės, susijusios tiek su pačiu nukentėjusiuoju, tiek su nuteistuoju. I. J. nurodė, kad nukentėjusysis šnekėjosi rūkomajame su asmeniu, nekonfliktavo. Netrukus kažkas pasakė, kad įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam buvo trenkta bokalu. Lauke matė sulaikytą asmenį, kuris buvo aršus, todėl apsauginis laikė jo galvą prispaudęs. Liudytojo tvirtinimu, sulaikytasis nebuvo sužeistas. Iš liudytojo M. D. duotų parodymų teisme matyti, jog įvykio metu jis su nukentėjusiuoju ir dar keliais draugais buvo bare. Nors paties įvykio nematė, tačiau nukentėjusysis jam minėjo, kad bendraudamas patyrė smūgį aštriu daiktu ir kad nesuprato kaip tai atsitiko. Atėjęs prie klubo įėjimo, liudytojas matė sulaikytąjį, kuris buvo prispaustas prie žemės. Apsaugos darbuotojas minėjo, kad pastarąjį pagavo bėgantį.

Visi šie liudytojų parodymai buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, jų visuma. Kolegija neįžvelgia selektyvaus ar atsieto nuo visos bylos medžiagos šių duomenų vertinimo. Be to, vertinant šių liudytojų parodymus nagrinėjamo įvykio kontekste, pastebėtina, kad nors aukščiau minėti liudytojai nurodė ne tik jiems girdėtas, bet ir matytas tam tikras aplinkybes, susijusias su nuteistojo elgesiu iš karto po įvykio, tačiau nei vienas iš jų neparodė, jog nukentėjusiojo N. K. sužalojimo faktas yra jo paties neteisėtų veiksmų pasekmė, į ką taip pat atsižvelgtina analizuojant nukentėjusiojo ir nuteistojo nurodomas aplinkybes dėl įvykio. Nuteistojo veiksmai po įvykio - pasišalinimas iš įvykio vietos, pabėgimas iš baro, agresyvumas, priešinimasis sulaikymo metu, versijos apie nukentėjusiojo fizinio smurto naudojimo faktą pateikimas ne iš karto po įvykio, o jau pareiškus įtarimą, kelia abejonių dėl jo paties nurodomų įvykio aplinkybių teisingumo, jo parodymų nuoširdumo.

Bylą nagrinėjančios kolegijos nuomone, į būtinosios ginties situaciją papuolęs asmuo, net ir patyręs tam tikrus išgyvenimus, šias aplinkybes, o būtent panaudotą jo atžvilgiu smurtą, pavojų jo asmeniui, kuris kilo konkrečios situacijos metu, turėtų akcentuoti iš karto, o ne praėjus tam tikram laiko tarpui ar pablogėjus jo procesinei padėčiai, kaip yra šiuo konkrečiu atveju. Pirmiau aptartų liudytojų nurodytos aplinkybės, vertinant jas visumoje, tame tarpe vertinant ir nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymus, leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent jo nurodytomis aplinkybėmis, o būtent: prie bendraujančio nukentėjusiojo priėjus nuteistajam, po ko vienas kito nesupratus ir dėl to įvykus žodiniam konfliktui, M. P. neadekvačiai įvertinęs situaciją – tariamą grėsmę, sugriebęs po ranka ant turėklo stovėjusią stiklinę taurę, smogė ja nukentėjusiajam į veidą, kairės rankos viršutinę dalį ir juosmens kairį šoną, dėl ko N. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pagal šias nustatytas faktines bylos aplinkybes M. P. veika negali būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje.

Apeliaciniame skunde nuteistojo M. P. gynėjas tvirtina, kad nukentėjusiojo N. K. parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes yra nenuoseklūs, todėl jais nėra pagrindo tikėti, tačiau šiuos argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis N. K., nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, vienodai papasakojant apie įvykio pradžią ir priežastį, tuo tarpu aplinkybės dėl tarpusavio fizinio kontakto, sužalojimo įrankio (daikto), neduoda pagrindo abejoti jo parodymais ir jo nurodytas aplinkybes atmesti, kaip neteisingas, juolab, kad esminės aplinkybės dėl N. K. sužalojimo fakto, šioje byloje buvo įrodytos. Pažymėtina, kad nuketėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių. Neabejotina, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, jeigu tokia buvo padaryta, todėl vertinant jo parodymus ir pripažįstant juos patikimu įrodymu, būtina juos vertinti neatsietai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju matyti, kad vertinant N. K. parodymus dėl atitinkamų M. P. veiksmų ir pripažįstant juos patikimais įrodymais, jie buvo įvertinti teisingai, gretinant juos su kitomis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pagrindo vertinti nukentėjusiojo parodymus kritiškai nėra. Nukentėjusiojo dėstomos įvykio aplinkybės, analizuojant jas šioje baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje, ne tik papildo, bet ir sudaro loginę grandinę, kuri pagrindžia M. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu vertinant nuteistojo parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo parodymai, nors ir buvo nuoseklūs nurodant, kad jis sužalojo N. K. neva gindamasis nuo pastarojo smurtinių veiksmų, tačiau nuteistojo pozicija nebuvo tokia pat nuosekli aiškinant tarpusavio su nukentėjusiuoju kontakto pradžią. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nuteistasis M. P. nurodė, jog rūkomajame jam būnant su draugu, nukentėjusysis pats priėjo prie jo, tuo tarpu 2015 m. liepos 16 d. atliktos akistatos ir bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis jau teigė, kad būtent jis (M. P.) atėjo į rūkomąjį, kur priėjo prie savo draugo, kuris tuo metu bendravo su nukentėjusiuoju. Į tai atsižvelgtina vertinant M. P. duotų parodymų teisingumą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistojo M. P. parodymus dėl neva nukentėjusiojo jo atžvilgiu vartoto smurto pagrindžia įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo A. S. parodymai, kuris dėl negalėjimo atvykti iš užsienio nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Byloje, proceso dalyvių prašymu atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausus A. S., liudytojas parodė, kad prie jo ir M. P. nukentėjusysis priėjo su dar dviem asmenimis, kreipėsi rusiškai. Nukentėjusysis klausinėjo jo apie M. P., pastarojo atžvilgiu vartodamas įžeidžiančias frazes. Pakeltu tonu M. P. teiravosi ar šis kalbantis lietuviškai. Liudytojo teigimu, su nukentėjusiuoju buvę du asmenys liepė jam ateiti prie jų, tuo tarpu M. P. liko su nukentėjusiuoju. Anot liudytojo jis buvo vedamas link išėjimo, vienas iš asmenų prilaikė jo dešinę ranką. Beidamas, atsisukęs pažiūrėti kur yra M. P., matė, kaip nukentėjusysis dešine ranka pastarajam trenkė į galvos sritį (galvos šoną, prie ausies). Taip pat matė, jog buvo keletas spyrių kojomis. Liudytojo tvirtinimu, tarp M. P. ir nukentėjusiojo vyko susistumdymas, kurio metu pastumtas M. P. atsitrenkė į sieną, apsauginį bortą. Matė, kad nukentėjusysis dviem rankomis bandė smaugti M. P., o pastarasis tuo metu gynėsi – vieną ranką uždėjęs ant nukentėjusiojo rankų, o kita bandant pagauti nukentėjusįjį už kaklo. Sudavimo stikline taure nukentėjusiajam į veidą nematė, atsisuko išgirdęs tik stiklo dūžio garsus. Matė nukentėjusiojo veidu bėgantį kraują, bei M. P. išbėgantį iš rūkomojo patalpų. Liudytojo teigimu, po šio įvykio, jis dar kiek pabuvo rūkomajame, po to nusileido į apačią, po to vėl grįžo į rūkomąjį parūkyti ir išvažiavo namo.

Šias liudytojo nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Matyti, kad šis liudytojas nurodė aplinkybes, patvirtinančias nuteistojo poziciją, jog nukentėjusiajam N. K. padarytas sužalojimas sąlygotas jo paties veiksmų, M. P. ginantis nuo pastarojo. Kita vertus, visi kiti byloje ištirti įrodymai, šios versijos nepatvirtina, priešingai leidžia paneigti būtinosios ginties buvimą. Vertinant šio liudytojo parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis yra nuteistojo pažįstamas (draugas), įvykio metu buvo vartojęs alkoholio, patį konfliktą matė tik atskirais epizodais. Atsižvelgiama ir į tai, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, liudytojas itin detaliai atpasakojo įvykius, kurie įvyko prieš pakankamai ilgą laiką, t. y. prieš daugiau nei pusantrų metų, be to, nurodė didesnę nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, prieš nuteistąjį nukentėjusiojo neva atliktų smurtinių veiksmų apimtį – ir spyrius kojomis. Liudytojo parodymai nesutampa su paties nuteistojo parodymais pirmosios instancijos teisme, kuriuose jis atitinkamai akcentavo neva nukentėjusiojo suduotą smūgį ranka į galvą ir smaugimą.

Be to, šio liudytojo parodymai nesutampa ir aiškinant nukentėjusiojo su M. P. kontakto pradžią. Jau minėta, kad pats nuteistasis nurodydamas šias aplinkybes viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklus, kita vertus, jis akistatos metu ir apygardos teisme patvirtino, kad ne nukentėjusysis, kaip nurodė liudytojas A. S., o jis pats priėjo prie A. S., kuris tuo metu bendravo su nukentėjusiuoju. Nors liudytojas A. S. nurodė, kad nukentėjusiojo vartojamo smurto metu M. P. padėti negalėjo, dėl to, kad kartu su nukentėjusiuoju buvę du asmenys jam to padaryti neleido, tai prieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms. Byloje nenustatyta, kad įvykio metu, rūkomajame nukentėjusysis N. K. buvo su savo draugais. Kad įvykio metu nukentėjusysis buvo vienas, apygardos teismo posėdyje patvirtino ir kartu su nukentėjusiuoju laiką leidę I. J. ir M. D., tuo pačiu nurodydami, kad apie įvykį sužinojo iš kitų asmenų, bei kaltininką matė išėjus į lauką, kuomet jis jau buvo sulaikytas ir apsaugos darbuotojų prispaustas prie žemės. Nors šie asmenys yra nukentėjusiojo draugai, tačiau jų nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje apklaustų apsaugos darbuotojų parodymai. Šie liudytojai nurodė, kad netrukus po įvykio, M. P. brovėsi iš baro, sparčiu žingsniu išėjęs pradėjo bėgti. Pastarajam išbėgus, netrukus paskui atėjo ir nukentėjusysis. Pasivijus M. P., jis, padedant pašaliniams asmenims, buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) gatvėje. Taigi byloje surinkti duomenys patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusiojo N. K. draugų nebuvo, sulaikyti A. S., kad šis nepadėtų M. P., jie negalėjo. Vertinant liudytojo A. S. parodymų patikimumą, atsižvelgtina ir į jo elgesį po įvykio. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. S. parodė, kad bandydamas suvokti kas įvyko, iškart po įvykio pasiliko rūkomajame, po to nusileido į apačią, po ko vėl grįžo į rūkomąjį ir parūkęs išvyko namo. Tokiu būdu, apklausto apeliacinės instancijos teisme liudytojo A. S. parodymai nepaneigia įvykio aplinkybių, nustatytų kitais, pirmiau aptartais įrodymų šaltiniais. Atkreiptinas dėmesys, kad nors šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo pagarsinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teismas šių parodymų neaptarė ir nevertino. Ištaisant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumą, liudytojo A. S. parodymų įvertinimas pateikiamas šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, konstatuojant, jog šio liudytojo parodymai nėra pagrindas daryti priešingas išvadas, nei jos padarytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Byloje yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo poskyrio postinio A. S. ir vyresniojo postinio R. M. 2015 m. vasario 8 d. tarnybiniai pranešimai (t. 1, b.l.11,12), kuriuose nurodoma, kad pristačius M. P. 2015 m. vasario 8 d. apie 04.11 val. į policijos komisariatą ir šiam apie 06.40 val. pasiskundus dėl skausmų gerklėje, pastarajam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, po ko jis iš policijos komisariato apie 07.33 val. buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir po pagalbos suteikimo grąžintas bei pranešta apie nustatytą diagnozę – kaklo ir gerklės sužalojimą, veido sumušimą. Byloje esančiame paciento patyrusio traumą, apžiūros lape nurodomos 2015 m. vasario 8 d. traumos aplinkybės – „nežinomas asmuo smaugė“ (t. 1, b.l.127-128). Byloje taip pat yra M. P. medicininių dokumentų apžiūros protokolas (t. 1, b.l.100), iš kurio matyti, kad specialistas, apžiūrėjęs M. P. asmens sveikatos istoriją, pateikė išvadą: M. P. nustatyta kraujosruvos veide, kaklo – gerklų srities sužalojimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais, ir, kaip nurodyta medicinos dokumentuose – „smaugimo žymėmis“; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (kaklo sužalojimai – tikėtina smaugiant), galimai 2015-02-08 ir pagal turimus duomenis vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi aplinkybė, kad M. P. 2015-02-08 taip pat buvo padaryti sužalojimai byloje yra nustatyta. Nors nuteistasis teigia, kad šiuos sužalojimus jam konflikto metu padarė nukentėjusysis, apeliacinės instancijos teismas su tokiu nuteistojo teiginiu nesutinka. Byloje yra duomenys apie tai, kad sulaikant nuteistąjį M. P., šiam priešinantis, buvo panaudoti kovinių imtinių veiksmai, kurių atlikimo metu M. P. buvo užlaužtos rankos, jis prispaustas prie žemės. Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sužalojimai M. P. galėjo būti padaryti ir jo sulaikymo metu. Kaip nustatyta iš liudytojų S. D. ir I. J. parodymų, sulaikius M. P., pastarieji ant jo jokių sužalojimų nematė. Liudytojas I. J. taip pat parodė, kad kadangi M. P. buvo aršus, apsaugos darbuotojas laikė pastarojo galvą prispaudęs. Tokiu būdu, susiejus pagal byloje surinktus įrodymus nustatytas įvykio aplinkybes į logišką seką, darytina išvada, kad duomenų, pagrindžiančių, jog M. P. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti jo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. nukentėjusiojo N. K., nėra.

Tokiu būdu byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis stikline taure kelis kartus sudavė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų, leidžiančių teigti, kad nukentėjusiojo N. K. veiksmai galėtų būti laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi M. P. atžvilgiu. Kaip jau minėta, žodinis konfliktas negali būti laikomas kėsinimusi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Aplinkybės, kad nukentėjusysis N. K. pavartojo prieš nuteistąjį M. P. smurtą, nepasitvirtino. Apeliacinio skundo argumentas, kad M. P. gynėsi nuo nukentėjusiojo N. K. smurtinių veiksmų, vertintinas kaip gynybinė pozicija, kadangi byloje pakanka duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis M. P. nukentėjusįjį sužalojo nesant būtinosios ginties požymiams.

Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Tik tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, t. y., kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama. Šioje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko viešoje vietoje. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis pažįstami nebuvo, jų nesiejo jokie asmeniniai ar panašaus pobūdžio santykiai. Pats žodinis konfliktas, prieš smurto panaudojimą buvo trumpalaikis. Tai, kad nukentėjusiajam buvo smūgiuota stikline taure nuteistasis neneigė, šią aplinkybę patvirtino kiti byloje surinkti duomenys. Akivaizdu, kad per labai trumpą bendravimo klube laikotarpį asmeniniai santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklostyti objektyviai negalėjo. Trumpas žodinis konfliktas šios bylos kontekste tapo mažareikšme dingstimi, kuria pasinaudodamas, pasitelkdamas visiškai neadekvatų reagavimo būdą, nuteistasis M. P. smogė nukentėjusiajam N. K. stikline taure, t. y. smurtavo dominuojant chuliganiškoms paskatoms. Konstatuotina, kad M. P. veiksmai atlikti viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties, demonstruojant niekinamą požiūrį į aplinkinius. Nuteistojo elgesys rodo elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, kas leidžia daryti išvadą, jog apelianto paskatos buvo chuliganiškos. Tokie argumentai pagrindžia M. P. veikos kvalifikavimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis M. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su N. K. priteistos turtinės žalos dydžiu teigiant, kad baudžiamojoje byloje žalos dydis dėl sugadintų drabužių ir avalynės liko neįrodytas, o 2015 m. rugsėjo 24 d. medicinos centro raštas dėl reikalingos operacijos kainos neįrodo, jog nukentėjusysis tokias išlaidas jau faktiškai patyrė. Skunde taip pat keliamas priteistos neturtinės žalos dydžio klausimas, nurodant, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atsižvelgta į tai, kad dėl kilusių pasekmių iš dalies yra kaltas ir pats nukentėjusysis, tuo pačiu argumentuojant, jog padarytas sužalojimas neturi tokios didelės reikšmės pastarajam (N. K.), niekaip neįtakojo jo judėjimo funkcijų, vidinės būsenos, darbinės veiklos, studijų.

Vertinant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. įtvirtina, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad baudžiamojoje byloje nuteistajam M. P. buvo pareikštas civilinis ieškinys nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytai 989,57 eurų turtinei žalai ir 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 187-199) nurodant, kad dėl 2015 m. vasario 8 d. įvykio ir kilusių pasekmių, turtinę žalą sudarė sugadinti nukentėjusiojo 180 eurų vertės drabužiai (džinsai – 80 eurų, megztinis – 100 eurų) ir 50 eurų vertės avalynė (batai), taip pat 219,57 eurai panaudoti vaistams ir konsultacijoms, bei 540 eurų, skirti dalinei plastinei operacijai atlikti. Kartu pažymint, kad dėl M. P. veiksmų buvo nepataisomai subjaurotas N. K. veidas, kairėje pusėje liko 15 cm randas, aiškiai matomi mimikos sutrikimai, nejautra. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šioje byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų turinį, jų visumą, sprendė, kad civilinis ieškinys dalyje dėl nukentėjusiajam priteistinos turtinės žalos yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas visa apimtimi, t. y. priteisiant iš M. P. prašomą turtinės žalos sumą, o dalyje dėl neturtinės žalos, prašomą sumą sumažinant iki 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, tokį sprendimą iš esmės argumentuojant ne tik nukentėjusiojo būkle po nuteistojo jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų, bet kartu įvertinus ir M. P. socialinę, turtinę padėtį ir galimybę atlyginti neturtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nėra ginčijama teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dalis dėl 219,57 eurų išlaidų susijusių su konsultacijomis ir vaistų įgijimu, tačiau kaip jau minėta, nesutinkama su priteista turtine žala dėl sugadintų drabužių, avalynės ir išlaidų dalinei plastinei operacijai atlikti, tokiu būdu prašant mažinti šioje dalyje teismo priteistos turtinės žalos atlyginimo dydį iki 219,57 eurų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje suformuluotą sampratą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kartu pažymėtina, kad turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Nagrinėjamu atveju kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog įrodymų (pirkimo kvitų), kurie patvirtintų nukentėjusiojo patirtos žalos dydį dėl sugadintų drabužių ir avalynės byloje nebuvo pateikta. Tačiau, vadovaujantis protingumo principu, akivaizdu, jog tai padaryti ir nebuvo įmanoma. Įvykis, kurio metu buvo nepataisomai sugadinti nukentėjusiojo rūbai buvo jam netikėtas, būtų neteisinga laikyti, jog nukentėjusysis privalėjo saugoti drabužių įsigijimo dokumentus. Kolegijos nuomone, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusiojo viršutiniai drabužiai ir avalynė buvo sugadinti sutepant juos krauju, o megztinis - dėl patirtų duriančių įpjovimų liemens ir kairio žasto srityje. Patirtos turtinės žalos dydis šioje dalyje nustatytas teisingai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo priteista nukentėjusiajam 540 eurų suma dalinei plastinei operacijai atlikti. Byloje pateikta pakankamai duomenų šioms išlaidoms pagrįsti. 2015 m. rugsėjo 24 d. (duomenys neskelbtini) rašte dėl operacinio gydymo pažymima, kad N. K. reikalinga operacija, kuri su priešoperaciniais tyrimais kainuoja 540 eurų. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad operacija nukentėjusiajam minėtoje įstaigoje suplanuota 2015 m. spalio 28 d. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisminio bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusiojo atstovas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo D. J. 2015 m. rugsėjo 21 d. ir 2015 m. gruodžio 30 d. konsultacijos išrašus, kuriuose atitinkamai pažymima apie indikuotiną operacinį gydymą – randų plastiką (2015 m. rugsėjo 21 d. konsultacijos išrašas) ir apžiūros rezultatus atvykus po dviejų mėnesių, po veido randų operacijos (2015 m. gruodžio 30 d. konsultacijos išrašas) bei 2015 m. lapkričio 25 d ir 2015 m. gruodžio 30 d. nuotraukas po apžiūros (t. 2, b. l. 135-139). Tokiu būdu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas turtinę žalą dalyje dėl sugadintų darbužių, avalynės bei išlaidų plastinei operacijai, įstatymo reikalavimų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Kolegijos nuomone, šioje dalyje priteistos turtinės žalos dydis yra adekvatus nukentėjusiojo patirtiems nuostoliams.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai pasisakant dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Kaip jau minėta, byloje buvo pareikštas 10 000 eurų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, M. P. padarytą veiką ir jos pasekmes, sprendė, kad nukentėjusiojo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, praradimams ir kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams atlyginti, teisinga, sąžininga ir protinga suma bus 5000 eurų. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, yra teisėtas ir pagrįstas, bei nesudaro pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Kolegija pažymi, jog neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas - kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Antai, asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Kas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimu nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (kaip įvykio metu patirtas sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks pašalinti operacija ar operacijomis, bei išgyvenimas dėl pačios operacijos fakto, nes operacijos sukelia asmeniui papildomų fizinių, organizacinių bei materialinių pasekmių) ar tokių sužalojimų pobūdžiu, kad iš karto jų pasekmės nepašalinamos, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika. Dėl M. P. atliktų veiksmų (fizinio smurto panaudojimo, pasireiškusiu tuo, kad stikline taure nukentėjusiajam N. K. smogta į kairįjį skruostą, kairės rankos viršutinę dalį ir juosmens kairįjį šoną) nukentėjusysis patyrė kūno sužalojimus (žaizdas veido kairėje pusėje, kairiajame žaste ir juosmens kairiajame šone), buvo nepataisomai subjaurotas jo veidas (kairėje veido pusėje liko ryškiai pastebimas nepataisomas apie 15 cm bjaurojantis randas). Dėl tokio sužalojimo, estetiškai pakito nukentėjusiojo išvaizda, jaučiami mimikos sutrikimai, veido dalies nejautra, nes įvykio metu buvo pažeistas veido nervo šakas, kuris visiškais neatsistatė. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra jokios abejonės, kad dėl nuteistojo smurtinių veiksmų ir dėl to kilusių pasekmių, N. K. patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus, psichologinį diskomfortą. Toks nusikaltimas turėjo įtakos jo psichologinei būklei. Nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, gydymosi laikotarpiu vartojo vaistus, patyrė įvarius nepatogumus (buvo sunku valgyti, atlikti kasdieninius darbus, dėl nedarbingumo negalėjo dalyvauti paskaitose ir seminaruose, laikyti egzaminus, sumažėjo pajamos, patyrė kitų išlaidų kelionėms pas medikus, pareigūnus ir teisininkus), išgyvenimus, diskomfortą dėl subjauroto veido. Be šių aplinkybių, atsižvelgtina ir į tai, kad nusikaltimas sukėlęs nukentėjusiajam sunkius padarinius buvo padarytas veikiant tyčia. Taigi, N. K. neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad nukentėjusysis yra vyriškos giminės, dėl ko nepriekaištinga išvaizda neturi didelės reikšmės, kaip moteriai, jog toks sužalojimas niekaip neįtakojo pastarojo judėjimo funkcijų, neapribojo darbinės veiklos ir studijų, taip pat tai, jog bylos nagrinėjime dalyvavęs nukentėjusysis paliko pakankamai emociškai stabilaus asmens įspūdį, kas leidžia abejoti ar sužalojimas tikrai sąlygojo civiliniame ieškinyje nurodomus išgyvenimus, laikytini deklaratyviais, nepaneigiančiais to, kad patirti smurtiniai veiksmai turėjo neigiamą poveikį N. K.. Kartu pažymėtina, kad kiekvienas žmogus emocinius sukrėtimus, fizinį smurtą, dvasinį ir fizinį skausmą, įžeidimą, pažeminimą ar kitokius neigiamus reiškinius išgyvena skirtingai. Standartai, kaip vienoje ar kitoje situacijoje nukentėjusysis privalo elgtis, kad jo elgesys neabejotinai leistų kaltininkui suprasti, kaip padarytas nusikaltimas paveikė nukentėjusiojo gyvenimą, kokius neigiamus išgyvenimus sukėlė, negali būti nustatyti. Aplinkybė, kad nukentėjusysis prieš įvykį buvo vartojęs alkoholio, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat nelaikytina pakankama kitokio procesinio sprendimo priėmimui, juolab, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas N. K. girtumas, kuris gynybos apeliacinio skundo argumentais, taip pat galėjo sąlygoti pastarojo sužalojimą, jam įsivėlus į konfliktą.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją už patirtas skriaudas, sprendžia, kad nukentėjusiajam N. K. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir visiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs neturtinę žalą pinigais, atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus nepatogumus dėl sužalojimo ir jų pasekmes, išvaizdos dėl subjauroto veido pablogėjimą, fizinį skausmą ir pergyvenimus, kitas pasekmes. Taigi nustatant atlygintinos žalos dydį (5000 eurų) N. K. sužalojimo atveju pagrįstai įvertintas ne vien tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, dvasinio (dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė būsena) ir fizinio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, dėl sužalojimų atsiradę nepatogumai, liekamieji reiškiniai) pobūdžio neturtinės žalos pasekmės. Konstatuotina, jog tokiu būdu bus pasiekta protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą, tuo nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Todėl tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą dėl priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos sumažinimo nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam N. K. iš nuteistojo 5 % procesinių palūkanų nuo 5989,57 eurų sumos, skaičiuojant jas nuo ieškinio priėmimo 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisiamajame posėdyje iki teismo visiško sprendimo įvykdymo. Nors šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis nėra skundžiamas, tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, jog įsiteisėtų teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala. Vadinasi, BPK 109 straipsnio prasme baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalyką sudaro tiesioginė turtinė žala ir materialiniai nuostoliai, taip pat neturtinė žala, ir negautos pajamos. Sutinkamai su teismų praktika atlyginama yra tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad padaryta žala turi būti priežastiniame ryšyje su nusikalstama veika. Šiuo atveju nukentėjusiajam priteistos palūkanos nepatenka į padarytos turtinės žalos sampratą ir nėra susijusios priežastiniu ryšiu su nuteistojo padaryta nusikalstama veika. CK 6.37 ir 6.210 straipsniai reglamentuoja palūkanas vykdant pinigines prievoles. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Gi, nagrinėjamu atveju ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio buvo ginčijamas apeliacinės instancijos teisme. BPK 336 straipsnio 2 dalis numato, jog nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje byloje įsiteisės apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dieną – 2016 m. lapkričio 17 d. Todėl ir pareiga vykdyti teismo nustatytą prievolę nuteistajam atsiras tik nuosprendžiui įsiteisėjus ir pateikus jį vykdyti. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo kalbėti ir apie prievolės atlyginti nusikaltimu padarytą žalą pažeidimą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinių palūkanų priteisimo laikytinas priešlaikiniu, todėl yra naikintinas, o apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Tuo pačiu, teisėjų kolegijos nuomone, remtis kasacinio teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015 pateiktu teisės išaiškinimu dėl procesinių palūkanų priteisimo ir teigti, kad ji atspindi susiformavusią teismų praktiką, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015 nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėtomis šioje konkrečioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. P. gynėjo advokato Roko Kairelio apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo M. P. priteista nukentėjusiajam N. K. 5 procentai procesinių palūkanų nuo iš jo priteistos sumos, skaičiuojant nuo ieškinio priėmimo 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teisiamajame posėdyje iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Sigita BieliauskienėTeisėjai Svajūnas KnizlerisLinas Šiukšta