Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-172-175-2014;

Pranešėjas Algerdas Urbšys Teisminio proceso Nr. Nr. 1-25-1-01156-2013-8;

2014 m. vasario 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Valdo Vitunsko ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Šarkui, gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, nuteistajam S. M., nukentėjusiajai Z. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 2 d. ir nuteistas 30 parų arešto bausme. Vadovaujantis LR BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirtas 20 parų areštas.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirta bausmė subendrinta su 2004-01-05 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi 2 metais 2 mėnesiais ir 20 dienų, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., nes jis 2013 m. rugsėjo 21 d. apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, (duomenys neskelbtini), Kaune, konflikto metu, tyčia plaukų šepečiu sudavė vieną smūgį sutuoktinei Z. M. per galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė I. Sabaitienė prašė nuteistojo S. M. apeliacinį skundą tenkinti ir jos ginamojo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo, nuteistasis S. M. ir nukentėjusioji Z. M. palaikė gynėjos nuomonę. Prokuroras prašė nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir patikrinusi įrodymų tyrimo bei vertinimo aspektais, daro išvadą, kad byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad S. M. smurtavo prieš savo sutuoktinę t. y. vieną kartą jai sudavė plaukų šepečių per galvą ir tokiu būdu Z. M. sukėlė fizinį skausmą. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas S. M. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad S. M. sudavė savo žmonai Z. M. vieną kartą plaukų šepečiu per galvą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad S. M. suduotas smūgis nebuvo stiprus, nesukėlė liekamųjų reiškinių Z. M. sveikatai. Nukentėjusiajai Z. M. jokia žala nepadaryta. Tai rodo jo atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji šiuo metu gyvena kartu su S. M., nesiskundžia jo elgesiu. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad S. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių taikymas šią veiką padariusiam S. M.. Pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad, nors S. M. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį, kuriuo S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį:

S. M. vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

S. M. paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą panaikinti ir jį iš suėmimo paleisti.