- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-11
- Bylos Nr.
- 1A-22/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Regina Gaudutienė, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- E. P.
- Civilinis ieškovas
- D. V. M.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. nuteistas pagal:
- Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 12 metų;
- Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2009 m. spalio 22 d.
Iš nuteistojo E. P. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. V. M. priteistas 1968 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas į E. P. turtą: gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais ir kitais statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašyto p. 2.1; ūkinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašyto p. 2.2; garažą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašyto p. 2.3; kitus statinius (tvora, kiemo aikštelė, šulinys), esančius adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aprašyto p. 2.4; žemės sklypą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno m., k.v., kurio plotas 0,2000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) 21, Kaunas; automobilį ISUZU TROOPER, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti paminėtu turtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 20 d., apie 21 val. 30 min., name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė nukentėjusiajai J. P. mažiausiai 20 smūgių rankomis, kojomis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu į galvą, krūtinę bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai keturias muštines žaizdas galvoje - dvi dešinėje momeninėje srityje, vieną pakaušio ir dešinės momeninės srities riboje ir vieną kairės momeninės srities priekinėje dalyje, odos nubrozdinimus, poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas kairės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, kairio antakio išorinio galo - smilkinio srityje, nosies srityje, dešinės akies vokuose ir dešiniame skruoste, viršutinės lūpos centrinėje dalyje, abipus ties apatinio žandikaulio kampais, pasmakrėje, dešiniojo skruostikaulio ir nosies kaulų skeveldrinius bei apatinio žandikaulio kūno lūžius, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, dešinės ausies kaušelio apatinės dalies atplėšimą, poodines ir plačias minkštųjų audinių kraujosruvas krūtinėje ties krūtinkauliu bei į šonus nuo jo, abipus ties kremzliniais apatinių šonkaulių galais, dešinės pusės 2-7, 9 ir 10, kairės pusės 1-12 šonkaulio lūžius, krūtinkaulio lūžius pirmame ir antrame tarpšonkauliuose, krūtininio vienuolikto slankstelio išnirimą plyšus tarpslanksteliniam diskui ir lūžus dešimto slankstelio lankui, širdies sumušimą, kepenų sumušimą, keturias muštines plėštines žaizdas kairės plaštakos nugarėlėje, poodines kraujosruvas su puslankio pavidalo įdrėskimais kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje ir dešiniame žaste. Dėl padarytų sužalojimų visumos išsivystė politrauma, vyraujant krūtinės sužalojimams, dėl kurios J. P. mirė. Šiais veiksmais E. P. nužudė J. P. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Be to, E. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 22 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, šalia parduotuvės „Šilas“, esančios Kaune, Gimbutienės g. 3, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 0,271g metamfetamino, kas pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą sąrašą Nr. 1 laikytina psichotropine medžiaga, ir šią psichotropinę medžiagą neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė kelnių kišenėje ir gabeno automobiliu Isuzu Trooper, valst. Nr. CZD 436, Kauno mieste, iki tol, kol 2008 m. vasario 22 d., 17 val. 45 min. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Šiais veiksmais E. P. neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistojo E. P. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria E. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs E. P. kaltu dėl J. P. nužudymo, neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus ir buvo šališkas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 44 straipsnio 5 dalis). Gynėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu E. P. kilo abejonių dėl tyrimą atliekančio pareigūno šališkumo, nes jau tada buvo galima manyti, kad tyrimas yra palankesnis Ž. P. , kurios parodymais buvo besąlygiškai tikima, ir atrodė, kad ši liudytoja yra informuojama apie tyrimo eigą, todėl pagal tai keičia savo parodymus. Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras tyrėjui pareikštą nušalinimą atmetė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. P. pareiškė nušalinimą teismui, nes kai kurie teismo veiksmai ir procesiniai sprendimai leido jam susidaryti nuomonę, kad teismas bus šališkas. Tačiau teismas nenustatė aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, dėl kurių turėtų nusišalinti. Gynėjo manymu, toks požiūris į E. P. nepasitikėjimą teismu nėra visiškai teisingas.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, dėl kokios priežasties E. P. nužudė J. P. . Susidūręs su nusikalstamos veikos padarymo motyvo bei tikslo problema, teismas nuosprendyje tiesiog parašė, kad 2008 m. vasario 20 d., kilus konfliktui tarp E. P. ir J. P. , kaltinamasis sudavė pastarajai smūgius į įvairias kūno vietas, ją sužalojo, o kitą dieną J. P. buvo rasta negyva savo lovoje. Iš šios teismo išvados lieka neaišku, kodėl E. P. , kuris anksčiau niekada nesipyko su J. P. , staiga ėmė su ja konfliktuoti.
Advokatas R. Girdziušas nurodo, kad liudytojos Ž. P. ir I. P. papasakojo apie nesugyvenamą E. P. charakterį. Liudytoja I. P. parodė, kad E. P. nors ir nebuvo agresyvus, mušdavo jos dukrą, tačiau pripažino, kad Ž. P. iš dalies būdavo pati dėl to kalta. Apelianto manymu, šios liudytojos parodymai leidžia atsakyti į klausimą, kodėl E. P. vartojo smurtą prieš Ž. P. , o su kitais asmenimis elgdavosi normaliai, tačiau neatskleidžia tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo kilusio konflikto priežasties ir nepatvirtina, kad tarp šių asmenų apskritai buvo kilęs konfliktas. Gynėjo teigimu, iš esmės visi asmenys, davę parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad santykiai tarp E. P. ir J. P. buvo geri, jie niekada nekonfliktuodavo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, ir tą patvirtina kaltinamojo, liudytojų parodymai, jog E. P. su J. P. bendravo, prieš įvykį kaltinamasis smurtinių veiksmų jos atžvilgiu nebuvo atlikęs, didelių nesutarimų tarp jų nebuvo. Tačiau apelianto teigimu, nuosprendyje taip pat turėjo būti nurodyta, kad jokių nesutarimų tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios apskritai nebuvo, ir nenustatyta, kad E. P. siekė J. P. mirties.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti atidžiau ir nelaikyti jų vien tik E. P. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. liudytojų N. P. , L. B. , R. A. , R. P. , I. P. , E. P. parodymai, byloje esantys Ž. P. pokalbiai su motina ir R. P. , akistatų tarp liudytojų I. P. ir M. V. bei N. J. protokolai. Tuo tarpu liudytojos Ž. P. parodymus pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai. Gynėjas teigia, kad ši liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, nes duoda parodymus apie jos pačios padarytą nusikalstamą veiką, kuo ir buvo įtariama, todėl jos parodymai negali būti teisingi.
Advokatas R. Gidziušas pažymi, kad byloje esantys telefoniniai pokalbiai patvirtina, jog Ž. P. bandė pakreipti tyrimą sau naudinga linkme. Kalbėdama su L. B. , Ž. P. sakė, kad reikėtų prisipažinti, tačiau nurodė priežastis, trukdančias jai tai padaryti. Be to, šio pokalbio metu, Ž. P. nieko nesakė apie jai daromą poveikį duoti melagingus parodymus (b. l. 102, t. 2). Telefoninio pokalbio metu su motina I. P. , Ž. P. tarėsi su ja, kaip elgtis, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tikėtų ja, o ne E. P. ; prisipažino, kad su E. P. ji buvo nuvažiavusi pas R. P. , ir šiam E. P. pašnibždomis kažką sakė; svarstė pasiūlyti R. P. pinigų, kad jis duotų gerus parodymus, nes Ž. P. tikriausiai bijojo jai nenaudingų R. P. parodymų (b. l. 103-104, t. 2). Pokalbio su R. P. metu Ž. P. bandė išsiaiškinti, kokius jis duos parodymus; R. P. pasiūlė Ž. P. pasielgti teisingai (b. l. 105, t. 2).
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojos Ž. P. parodymais ir dėl padarytų procesinių pažeidimų, apklausiant ją teisiamojo posėdžio metu. Minėta liudytoja 2009 m. vasario 24 d. atvyko į teismo posėdį, tačiau parodymus duoti atsisakė. Posėdžio protokole neparašyta, kad atsisakius duoti parodymus, Ž. P. buvo pašalinta iš teismo posėdžių salės. Po šio jos atsisakymo buvo apklaustas liudytojas E. P. . 2009 m. balandžio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu prokuroras pareiškė, kad turi duomenų, jog Ž. P. sutinka duoti parodymus ir prašė ją apklausti. Nors prieš tai vykusiame posėdyje ši liudytoja pasirašė, kad parodymų neduos, teismas nutarė ją apklausti. Kitame teismo posėdyje Ž. P. pareiškė, kad duoti parodymus bijo, nes jai grasina nenustatyti asmenys. 2009 m. gegužės 14 d. į teismo posėdį Ž. P. nebuvo kviesta, tačiau atvyko. Nei prokuroras, nei gynėjas neprašė jos apklausti, tačiau dėl apeliantui nesuprantamų priežasčių teismas nutarė ją apklausti. Gynėjo R. Girdziušo nuomone, šiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė liudytojų apklausą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio, 279 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas, o teismo elgesys visomis priemonės stengiantis gauti E. P. kaltinančius parodymus kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Be to, apeliantas pažymi, kad priešingai nei teigiama apkaltinamajame nuosprendyje, Ž. P. parodymai nepatvirtina teismo padarytų išvadų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir grindžiamas vien prielaidomis.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas netinkamai. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti byloje esantys įrodymai, nors byloje yra pakankamai duomenų, kad J. P. nužudė ne E. P. , o kitas asmuo.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. kaltę, padarius Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina nuoseklūs Ž. P. parodymai ir kita bylos medžiaga. Ši išvada neparemta įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Priešingai, Ž. P. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir duoti tik siekiant jai pačiai išvengti baudžiamosios atsakomybės - b l. 143, 145-146, 148-149, 151-154, 156-157, 159-160, 164-167, teisiamajame posėdyje duoti parodymai. Šios liudytojos parodymai kito priklausomai nuo byloje nustatytų jai nepalankių aplinkybių, apie kurias ikiteisminio tyrimo metu Ž. P. sužinodavo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje (b. l. 184-189, t. 1) nėra kategoriškos išvados, kuriuo iš tirti pateiktų daiktų galėjo būti padaryti sužalojimai J. P. . Tačiau tokia išvada nepaneigia tikimybės, kad nukentėjusioji buvo sužalota medine durų dalimi. Šį manymą, gynėjo teigimu, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teismo medicinos specialistas nurodė, kad muštinės žaizdos galvoje J. P. padarytos kietu, buku, pailgu daiktu (b. l. 84-90, t. 1). Specialisto išvadoje nustatyta, kad ant medinės durų dalies yra J. P. kraujo (b. l. 165-172, t. 1). Kitoje specialisto išvadoje teigiama, kad ant medinės durų dalies esantis rankos pėdsakas yra raudonos spalvos dėmėse (b. l. 174-176, t. 1). Be to, specialistas davė kategorišką išvadą, kad du rankų pėdsakai ant pateiktos tirti medinės durų dalies palikti Ž. P. dešinės rankos delnu ir dešinės rankos smiliumi, todėl apeliantas mano, kad Ž. P. , dešinėje rankoje laikydama medinę durų dalį, ja mušė nukentėjusiąją. Minėti pėdsakai negalėjo atsirasti, jeigu medinę durų dalį Ž. P. būtų paėmusi kitą dieną tvarkydama virtuvę. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad Ž. P. kairės rankos panagių turinyje rastas žmogaus kraujas, netinkantis asmens tapatybei nustatyti (b. l. 165-172, t. 1), tačiau ši išvada nepaneigia gynėjo manymo, kad būtent Ž. P. sužalojo J. P. . Be to, ši specialisto išvada sutampa su teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. P. kūne konstatuotos žnaibymo žymės (b. l. 165-172, t. 1). Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad J. P. kraujo rasta ne tik ant E. P. marškinėlių, tačiau ir ant moteriškų džinsų bei „Replay“ palaidinės. Šios aplinkybės bei pirmosios instancijos teisme specialisto J. Vėlavičiaus duoti parodymai, apelianto manymu, leidžia manyti, kad J. P. galėjo sužaloti moteris, visu savo kūno svoriu užgulusi J. P. krūtinę. Pirmosios instancijos teismas minėtos informacijos neanalizavo, todėl lieka neaišku, kaip ant medinės durų dalies galėjo atsirasti Ž. P. pirštų pėdsakai, o ant jos rūbų – nužudytosios kraujo, jei ši liudytoja nieko nedarė. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad beveik tokiais pat duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, nors šis paaiškino, kaip ant jo marškinėlių galėjo atsirasti nukentėjusiosios kraujo, o pastarosios panagėje – jo marškinėlių pluošto dalelė.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad Ž. P. parodymuose stinga logikos. Iš šios liudytojos parodymų neaišku, kaip tuo pat metu E. P. galėjo ir mušti nukentėjusiąją ir vesti ją į vonią; kaip mušdamas nukentėjusiąją E. P. tuo pat metu galėjo suduoti smūgius ir Ž. P. , nes iš byloje esančio namo pirmojo aukšto plano (b. l. 18, t. 1) ir Ž. P. paaiškinimų, kad ji tik paėjo link J. P. kambario, akivaizdu, kad vienu metu šių veiksmų nuteistasis atlikti negalėjo. Be to, kaip parodė liudytoja G. J. , mačiusi tą vakarą Ž. P. , po pastarosios akimi ji pastebėjo pamėlynavusią kraujosruvą, kuri apelianto teigimu, atsiranda ne iš karto po sužalojimo, o praėjus kažkuriam laikui. Apie šią kraujosruva parodė ir greitosios medicinos pagalbos gydytoja, apžiūrėjusi Ž. P. naktį iš 2008 m. vasario 19 d. į 2008 m. vasario 20 d. Pasak Ž. P. , 2008 m. vasario 20 d. nuteistasis jai sudavė ne vieną smūgį, tačiau teismo medicinos specialistas nenustatė tą dieną Ž. P. padarytų sužalojimų. 2008 m. vasario 25 d. Ž. P. apžiūrėjęs teismo medicinos specialistas nustatė, kad jos kūne esantys sužalojimai padaryti prieš 5-8 paras iki apžiūros (b. l. 99, t. 1). Specialistui Ž. P. paaiškino, kad 2008 m. vasario 22 d. E. P. mušė močiutę, tačiau jos pačios tą dieną nemušė. Nors šiame dokumente minima 2008 m. vasario 22 d., tačiau galima suprasti, kad Ž. P. kalbėjo apie tą dieną, kai buvo nužudyta J. P. , t. y. apie 2008 m. vasario 20 d. Be to, specialistas neišskyrė, kurie sužalojimai Ž. P. padaryti ankščiau, kurie – vėliau, todėl apeliantas daro išvadą, kad visi sužalojimai padaryti vienu metu. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad 2008 m. vasario 20 d., apie 0 val. 25 min. Ž. P. buvo rasta apsvaigusi nuo alkoholio kelkraštyje, kur ir galėjo susižaloti. Taip pat iš šios liudytojos parodymų lieka neaišku, kaip smarkiai sužalota ir garbaus amžiau moteris galėjo pati iš vonios nueiti į kambarį arba atsikelti iš lovos ir užsirakinti duris. Be to, teismo medicinos specialistas teisme paaiškino, kad po patirtų sužalojimų J. P. vaikščioti negalėjo. Visiškai neįtikėtina ir tai, kaip būnant tamsiame kambaryje, pro duryse esančią skylę Ž. P. sugebėjo pamatyti ašaras E. P. akyse ir verkiančią J. P. .
Gynėjas atkreipia dėmesį, kad iš Ž. P. parodymų matyti, kad 2008 m. vasario 20 d. nuteistasis E. P. nebuvo toks apsvaigęs, kad nesiorientuotų aplinkoje, todėl kylą abejonių, kam jam reikėjo padaryti duryse skylę, jei į J. P. kambarį galima įeiti pro kitas nerakinamas duris. Toks veiksmas labiau būdingas žmogui, apsvaigusiam nuo alkoholio ir nelabai sugebančiam kontroliuoti savo veiksmų. Liudytoja Ž. P. pripažino, kad tą vakarą buvo smarkiai apsvaigusi nuo vaistų ir alkoholio.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad Ž. P. , priešingai nei E. P. , turėjo motyvą sumušti J. P. . Jeigu apie E. P. ir J. P. konfliktus niekas, išskyrus Ž. P. , neparodė, tai pastarosios ir nukentėjusiosios ankščiau buvę konfliktai byloje neginčytinai nustatyti. Liudytojai E. N. , A. J. , M. V. , nukentėjusiosios A. R. bei D. V. M. parodė apie agresyvų ir konfliktišką liudytojos Ž. P. būdą bei apie ankščiau buvusius jos konfliktus su nukentėjusiąja J. P. . Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos L. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jos motina, Ž. P. , buvo sužalojusi jos draugę, ir dėl to buvo kreiptasi į Alytaus rajono policijos komisariatą (b. l. 40-41, t. 2). Pati Ž. P. taip pat parodė konfliktavusi su apsaugos darbuotoju.
Šie įrodymai patvirtina, kad pagal savo charakterio savybes Ž. P. galėjo atlikti veiksmus, kurie inkriminuoti E. P. . Tą ji galėjo padaryti ir dėl savo fizinių sugebėjimų (Ž. P. parodė, kad lankė dziudo treniruotes), tačiau kita vertus, mirtinai sužaloti tokio amžiau žmogų, kokio buvo nukentėjusioji J. P. , didelių pastangų nereikia. Apie tai, kad nukentėjusiąją mirtinai sužalojo moteris apeliantas sprendžia iš daugybės trauminių poveikių, nes E. P. pagal savo amžių ir pajėgumą mirtinai sužaloti nukentėjusiąją galėjo ir keliais smūgiais.
Prieštaringi ir tie Ž. P. parodymai, kuriuose ji pasakojo apie nuvykimo pas R. P. aplinkybes. Teisme ši liudytoja tvirtino, kad pas R. P. ji užsuko tik norėdama pakviesti E. P. . Tačiau liudytojas R. P. , kurio parodymai nėra palankūs E. P. , parodė, kad pas jį atvažiavę Ž. P. ir E. P. papasakojo, jog nukritusi nuo laiptų mirė pagyvenusi moteris. Liudytoja I. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dukra jai minėjo, jog su E. P. buvo pas R. P. , kuriam E. P. lyg ir pasakė, kad nukentėjusiąją nužudė Ž. P. , todėl R. P. gali duoti jai nepalankius parodymus. Pirmosios instancijos teisme liudytoja Ž. P. teigė, kad nežino, kur gyvena R. P. , tačiau byloje esantys telefoniniai pokalbiai šią aplinkybę paneigia.
Žemesnės instancijos teismas
Prieštaringi yra ir tie liudytojos Ž. P. parodymai, kur ji pasakoja, ką kalbėjo atėjusi į G. J. namus, nes ši liudytoja neparodė, kad Ž. P. jai būtų sakiusi, kad jos namuose įvyko kažkas baisaus. Ž. P. jai tik skundėsi, kad yra sužalota, tačiau neminėjo, kad tai padarė E. P. bei sakė, jog jis yra ne žmogus, o gyvulys, ir ji bijanti su juo gyventi. Liudytoja nepastebėjo, ar Ž. P. išeinant iš jos namų, J. P. namuose degė šviesa.
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Ž. P. duodama parodymus stengėsi pabrėžti, kad įvykio metu elektra namuose nebuvo dingusi, todėl E. P. nebuvo būtinybės važiuoti pirkti žvakių. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl gedimo buvo pakviestas elektrikas.
Gynėjas taip pat pažymi, kad Ž. P. duodama parodymus sakė, kad 2008 m. vasario 14 d. buvo sumušta E. P. , todėl dėl blogos savijautos negalėjo sumušti J. P. . Tačiau ir šie jos aiškinimai yra paneigti. Liudytoja E. N. parodė, kad sužalojimo požymių pas Ž. P. nebuvo. Nors Ž. P. buvo nuvežta į ligoninę, tačiau byloje nėra duomenų, kad jai buvo suteikta medicininė pagalba ar ji buvo gydoma.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų neparodė, kad tuo metu, kai buvo nužudyta J. P. , Ž. P. namuose nebuvo. Priešingai, liudytoja G. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad apsvaigusi nuo alkoholio Ž. P. į jos namus atėjo apie 22 val. – 23 val. (b. l. 12-13, t. 2), o J. P. buvo nužudyta apie 21 val. 30 min.
Gynėjo advokato R. Girdziušo teigimu, skunde išdėstytos aplinkybės rodo, kad skundžiamo Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria E. P. pripažintas kaltu nužudęs J. P. , yra nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta neįrodžius, kad nuteistasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde prašo 2009 m. spalio 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas teigia, kad ikiteisminis tyrimas vyko šališkai. Tyrėjas A. Z. intymiai bendravo su Ž. P. , todėl byla buvo tiriama jai palankia linkme. Be to, šis tyrėjas darė psichologinį spaudimą liudytojui R. P. ir ne kartą suplėšė jo parodymus, nes jie buvo parašyti ne taip, kaip norėjo minėtas tyrėjas.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat buvo šališkas ir visiškai neatsižvelgė į įrodymus, patvirtinančius, kad J. P. nužudė Ž. P. , t. y. į liudytojų parodymus, kuriems Ž. P. sakė, jog nužudė J. P. ; į nusikaltimo įrankį – pagalį, kuriuo Ž. P. mušė J. P. ir ant kurio liko Ž. P. pirštų antspaudai. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi prieštaringais ir nenuosekliais šios liudytojos parodymais. Nuteistasis teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis prašė, kad bylą nagrinėjanti teisėja būtų nušalinta, tačiau toks prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad jeigu kaltinamasis manė, kad liudytoją Ž. P. buvo būtina apklausti išsamiau, tai kaltinamasis ir jo gynėjas turėjo realią galimybę teisiamojo posėdžio metu patys užduoti klausimus liudytojai Ž. P. . Apeliantui teigia, kad pirmosios instancijos teismui užteko tokių minėtos liudytojo parodymų kaip „nežinau“ ir „neatsimenu“ ir mano, kad tokiu būdu jai buvo sudarytos visos sąlygos neatsakinėti į klausimus. E. P. nurodo, kad Ž. P. pirmosios instancijos teisme turėjo būti apklausta išsamiau. Tai, kad J. P. nužudė būtent Ž. P. įrodo ir tai, kad pastaroji savo motinai J. P. telefonu sakė, jog R. P. žino jog ji (Ž. P. ) nužudė nukentėjusiąją.
Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad Ž. P. yra du kartus teista Lietuvoje už smurtavimą prieš apsaugos darbuotoją bei vagystę ir vieną kartą Airijoje už vagystę. Be to, Kauno miesto Dainavos policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Ž. P. dukters draugės sužalojimo, kurį, apelianto teigimu, padarė Ž. P. . E. P. taip pat nurodo, kad apie neigiamą Ž. P. charakteristiką galima spręsti ir iš to, kad gyvendama Airijoje ji buvo apkaltinusi du vyrus dėl tariamo jos išžaginimo.
Nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojos Ž. P. ir J. P. melagingai nurodė, jog E. P. prieš Ž. P. vartodavo smurtą. Šių liudytojų parodymus paneigia byloje esantys dokumentai iš Interpolo Airijos nacionalinio biuro (b. l. 55, t. 3).
Apeliantas neneigia, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog J. P. mirė nuo sužalojimų, kuriuos patyrė krisdama nuo laiptų. Tačiau teigia, kad tokius parodymus davė tik norėdamas apsaugoti savo vaikų motiną nuo laisvės atėmimo bausmės.
Nuteistasis pažymi, kad Ž. P. parodė, jog 2008 m. vasario 14 d. buvo sumušta, negalėjo vaikščioti, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2008 m. vasario 20 d. 00 val. 35 min. ji apsvaigusi nuo alkoholio buvo rasta gatvėje ir nuvežta į ligoninę. Pasakodama apie šiuos įvykius Ž. P. parodė, kad su medikais nesiginčijo, gulėjo ramiai. Tačiau greitosios medicinos pagalbos darbuotoja E. N. teisme paaiškino, kad Ž. P. , vežama į ligoninę, elgėsi agresyviai, spardėsi, keikėsi, įžeidinėjo. Be to, E. P. apeliaciniame skunde teigia, kad 2008 m. vasario 21 d. jis kartu su Ž. P. ėjo pranešti kaimynams apie J. P. mirtį; ta pačią dieną liudytojas V. L. matė Ž. P. vaikščiojančią ir šluojančią grindis. Šie duomenys, apelianto manymu, patvirtina, kad Ž. P. melagingai nurodė su įvykiu susijusias aplinkybes ir 2008 m. vasario 14 – 23 d. laikotarpiu dėl sumušimų lovoje negulėjo.
Be to, liudytoja Ž. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie J. P. mirtį kaimynams pasakė E. P. . Tačiau liudytojos N. J. , M. V. pirmosios instancijos teisme teigė, kad apie nukentėjusiosios mirtį joms pranešė Ž. P. . Nuteistasis E. P. taip pat nurodo, kad Ž. P. jį apkalbėjo ir pasakodama, dėl ko jai buvo apribotos motinystės teisės bei teigdama, kad E. P. niekur nedirba.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad Ž. P. pasakojimai apie J. P. nužudymo aplinkybes taip pat neatitinka tikrovės. Nuteistojo teigimu, remiantis jos 2008 m. vasario 26 d. parodymais, darytina išvada, kad po 7-10 smūgių, kuriuos sudavė E. P. , J. P. pati nuėjo apie 10-15 metrų, užrakino dvejas duris ir grįžo atgal, atsigulė į lovą. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji galėjo vaikščioti tik pasiremdama lazda, kuri apžiūros metu buvo rasta ne prie jos lovos, o ant viryklės.
Nuteistasis nurodo, kad jis apie 20 metų sportuoja: 4 metus lankė kikbokso, 2 metus – karatė, apie 10 metų kultūrizmo treniruotes, kovojo su kitais sportininkais. Todėl jo nuteisimas už 86 metų neįgalios močiutės nužudymą, ant kurios kūno be kitų sužalojimų nustatyta ir įdrėskimų bei įžnybimų, yra absurdiškas, nes norėdamas nužudyti J. P. , jis galėjo tą padaryti suduodamas ir vieną smūgį, nesuduodamas nei smūgio lazda, nei užgriūdamas ant J. P. . Be to, ekspertas J. Velavičius paaiškino, kad dalis ant J. P. kūno rastų sužalojimų galėtų būti vertinami kaip nesunkūs. Apeliantas mano, kad tokie sužalojimai bei ant nukentėjusiosios kūno rasti įdrėskimai bei sužnaibymai dažniausiai yra padaromi smurtaujančių moterų, o ne sportuojančių vyrų, todėl jo teigimu nukentėjusiąją nužudė liudytoja Ž. P. . Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta lazda su E. P. pirštų antspaudais bei nužudytosios krauju, kuria J. P. buvo suduoti smūgiai.
Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvadoje nustatyta, kad du rankų pėdsakai ant pateiktos tirti medinės durų dalies yra palikti įtariamosios Ž. P. dešinės rankos delnu ir dešinės rankos smiliumi. 2008 m. kovo 4 d. Ž. P. parodė, kad 2008 m. vasario 21 d. ryte, kai E. P. liepė eiti tvarkyti namų, ji buvo nusileidusi į apačią, bet nubėgo atgal į viršų, nes bijojo pažiūrėti į tą pusę. Viskas buvo sutvarkyta, nebuvo lentų, šipulių, kurių buvo pilna nakties metu. Ž. P. , duodama parodymus 2009 m. sausio 7 d., kai jai buvo žinomos specialisto išvados, kitaip papasakojo apie namų tvarkymą po J. P. nužudymo. Be to, apeliantas mano, Ž. P. rankos ir piršto antspaudai ant medinės durų dalies negalėjo likti renkant nuolaužas tik kitą dieną po įvykio, nes kraujas būtų sudžiūvęs. Be to, apeliantas kelia klausimą, kodėl Ž. P. , rinkdama nuolaužas, ėmė pagalį, ant kurio rasti jos antspaudai, už tos vietos, kur jis buvo suteptas krauju, o ne už švarios vietos; šį pagalį kėlė delnu, o ne pirštų galais; kodėl ant kitų kambaryje buvusių pagalių nebuvo rasti jos pirštų antspaudų, jei ji pirštų antspaudus paliko tvarkydamasi, o tokie antspaudai liko tik ant pagalio, kurį nuteistasis atpažino kaip tą, su kuriuo matė Ž. P. suduodančią smūgius J. P. ir kurį jis nunešė į rūsį. Priešingai nei parodė Ž. P. , šis pagalys rūsyje rastas ne padėtas į dėžę, o atremtas į sieną, kaip jį ten paliko E. P. .
Nuteistojo nuomone, aplinkybę, jog liudytoja Ž. P. galėjo suduoti mirtinus smūgius J. P. patvirtina ir byloje apklausti liudytojai A. J. , N. J. , L. B. , R. A. , R. P. , kurie parodė apie agresyvų Ž. P. būdą. Be to, Ž. P. gėrė raminamuosius vaistus, turi psichinių sutrikimų. Nuteistasis nurodo, kad 2008 m. balandžio mėnesį jis parašė pareiškimą prokurorui, kuriame nurodė Ž. P. ankščiau atliktus smurtinius veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Be to, nebuvo patenkintas ir jo prašymas patikrinti Ž. P. ir jį (E. P. ) melo detekoriumi – poligrafu.
Nuteistasis neneigia, kad jo marškinėlių mikrodalelė buvo rasta po J. P. panage, o ant jo marškinėlių rasta J. P. kraujo, tačiau nurodo, kad šie pėdsakai atsirado jam bandant apginti J. P. nuo smurtaujančios Ž. P. . Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiosios kraujo taip pat buvo rasta ir ant Ž. P. džinsinių kelnių bei marškinėlių, bet ši liudytoja apie šias aplinkybes apklausta nebuvo.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad J. P. senas ir supuvusias duris kirviu „Fiskars“, kuris yra lengvas ir aštrus, lyginant su įprastais kirviais, iškapojo Ž. P. .
Nuteistasis pažymi, kad jis yra charakterizuojamas teigiamai, jokių psichinių sutrikimų neturi, net Ž. P. dukra Liberta sakė, kad jai geriau būti su E. P. nei su girtaujančia motina. Be to, apeliantas nurodo, kad vienintelis rūpinosi nukentėjusiąja, veždavo ją pas daktarus, į parduotuves, jokių konfliktų tarp jų nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojai N. P. , R. P. , L. B. ir E. P. parodė, kad Ž. P. pati jiems pasakė, jog konflikto metu nužudė nukentėjusiąją. Tačiau nuteistasis mano, kad šiuos liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kritiškai. Be to, Ž. P. kaltę nužudžius J. P. patvirtina ir byloje esantys telefoniniai pokalbiai tarp Ž. P. ir L. B. , kuriuose Ž. P. kalba apie prisipažinimą padarius nusikaltimą bei prie apeliacinio skundo pridėtos Ž. P. laiškų kopijos.
Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo elgesys po įvykio rodo, kad jis slėpė nusikaltimą, vengė, kad kiti asmenys sužinotų tiesą. Apeliantas paaiškina, kad policijos pareigūnas A. M. parodė, jog įvykio vietoje E. P. atrodė ramus; kaimynams apie įvykį jis papasakojo taip, kaip to prašė Ž. P. ; atvykusiam elektrikui pasakė, kad J. P. išprotėjo, viską išdaužė ir išvežta į psichiatrinę ligoninę, nes neturėjo ką daugiau jam pasakyti; dvi dienas nepranešė policijos pareigūnams apie J. P. nužudymą, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir jį buvo ištikęs šokas; po įvykio sujauktus namus jis sutvarkė todėl, kad tai jam pasirodė natūralu; J. P. sukruvintus drabužius išvežė kartu su kitomis šiukšlėmis, o ne norėdamas paslėpti padarytą nusikaltimą.
Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teisme Ž. P. melagingai parodė, kad apie nusikaltimą pranešti policijos pareigūnams ji negalėjo, nes iš namuose buvusio stacionaraus telefono skambinti negalima.
Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai D. V. M. 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Iš liudytojų N. J. ir D. I. parodymų matyti, kad nukentėjusioji nesirūpino J. P. , todėl pastaroji net panaikino testamentą, kuriuo norėjo D. V. M. palikti savo namą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras prašė šiuos skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Nuteistojo gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino įrodymus ir buvo šališkas. Tokį teiginį jis grindžia tuo, kad kai kurie teismo veiksmai (Ž. P. apklausos aplinkybės) ir procesiniai sprendimai leido E. P. susidaryti nuomonę apie teismo šališkumą, tačiau pareikštą nušalinimą teismas atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme E. P. ir jo gynėjas, reikšdami nušalinimą teisėjai, taip pat rėmėsi Ž. P. apklausos aplinkybėmis. E. P. nurodė, kad teisėja „nereagavo „į Ž. P. parodymus“, nurodė, kad, jo nuomone, parodymai turėtų būti tikslinami, į juos turėtų būti gilinamasi. E. P. gynėjas nušalinimą grindė tuo, kad pirmą kartą teisme Ž. P. atsisakius duoti parodymus, ji liko posėdžių salėje, o procesas vyko toliau. Neaišku, kaip Ž. P. atsirado teisme antro posėdžio metu, nes jai nebuvo siunčiamas šaukimas. Ir tik 2009-05-14 posėdžio metu Ž. P. davė parodymus (b. l. 129-130, t. 4). Teisėja nušalinimą atmetė, nurodydama, kad neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, liudytoja Ž. P. apklausta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK normų, o jos parodymai bus vertinami priimant nuosprendį; jei E. P. ir jo gynėjas manė, kad liudytoją reikia apklausti išsamiau, jie turėjo galimybę užduoti klausimus (b. l. 141-142, t. 4).
Kolegijos nuomone nei liudytojos Ž. P. apklausos aplinkybės, nei jos parodymų vertinimas abejonių dėl teismo nešališkumo nekelia.
Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad 2009-04-06 Ž. P. atsisakė duoti parodymus (b. l. 31, t. 4). Protokole nepažymėta, ar Ž. P. po to liko salėje ar išėjo. Iš E. P. teiginių seka, kad ji liko salėje, tačiau iš pačios Ž. P. parodymų (b. l. 81, t. 4) ir prokuroro pasisakymo pirmosios instancijos teisme seka, kad, atsisakiusi duoti parodymus, Ž. P. išvyko (b. l. 130, t. 4). Iš to paties pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad po Ž. P. atsisakymo duoti parodymus, buvo apklaustas tik vienas liudytojas - E. P. , kuris parodė, kad apie J. P. nužudymo aplinkybes nieko nežino. Buvo sutikęs Ž. P. , tačiau ji apie nužudymą nepasakojo. Ji paminėjo, kad laikui bėgant eis prisipažinti, tačiau dėl ko – nesakė (b. l. 31, t. 4). Kaip matyti, šie parodymai nėra reikšmingi, todėl net ir tuo atveju, jei Ž. P. juos girdėjo, tai negalėjo turėti bent kiek jaučiamos įtakos jos pačios parodymams ir tai nelaikytina kliūtimi apklausti Ž. P. . Pastarosios atvykimas į teismą be šaukimo, apie ką nurodė motyvuodamas nušalinimą gynėjas, taip pat nėra teismo šališkumo įrodymas, nes nieko keisto, kad liudytoja savo iniciatyva atvyko į teismą, kai viešai nagrinėjama jos vaikų tėvo baudžiamoji byla. Pati liudytojos apklausa, kai Ž. P. jau davė parodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat nerodo teismo šališkumo. Liudytojos apklausa užėmė 10 A4 formato puslapių, jai buvo užduodami klausimai kai kurioms aplinkybėms patikslinti, buvo skaityti ir kai kurie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 75-81, t. 4). Tai, kad vertindama šiuos parodymus teisėja padarė išvadas, kurios netenkina nuteistojo ir jo gynėjo, negali būti laikoma teismo šališkumu. Tas pats pasakytina ir apie kitų įrodymų vertinimą (apie tai apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis ir jo gynėjas), nes teismas įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymų tarpusavio ryšiu bei vadovaudamasis įstatymu.
E. P. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad ir ikiteisminis tyrimas vyko šališkai, teigia, kad Ž. P. artimai bendravo su bylos tyrėju. Tokie teiginiai nėra pagrįsti jokiais faktais, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Tyrėjo šališkumą E. P. grindžia tuo, kad tyrėjas darė spaudimą liudytojui R. P. , ne kartą suplėšė jo parodymus. Ir šis teiginys nėra pagrįstas. Iš R. P. parodymų sektų, kad tyrėjas bent 4 kartus surašė šio liudytojo parodymus ir, kadangi rezultatas, t. y. tai, kas jame užfiksuota, netenkino tyrėjo, suplėšydavo protokolą (b. l. 26-28, t. 4). Tai visiškai nelogiška ir neįtikima, kadangi nesuprantama, kodėl apklausą atliekantis pareigūnas būtų rašęs tai, ką po to pats suplėšytų ir dar 4 kartus. Kolegija mano, kad tokiais parodymais L. P. bando pateisinti, kodėl teisme davė kitokius, E. P. jau palankesnius parodymus negu ikiteisminio tyrimo metu. Iš liudytojo A. Z. parodymų matyti, kad R. P. , kaip liudytojas, buvo kviečiamas keletą kartų ne dėl to, kad davė ne tokius „kokių reikia“ parodymus, o dėl to, kad atvykdavo į apklausas neblaivus (b. l. 74-75, t. 4).
Todėl ir dėl šios priežasties nepripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas nešališkumo principas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. P. nužudė nuteistasis E. P. . Kaip vienas iš svarbiausių įrodymų tuo klausimu yra Ž. P. parodymai. Apeliaciniuose skunduose šie parodymai vertinamai kaip nepatikimi, nenuoseklūs ir prašoma jais nesivadovauti, nustatant faktines bylos aplinkybes. Kaip priežastį nesiremti jos parodymais E. P. gynėjo skunde nurodoma ir jau aptarta aplinkybė, kad viename iš teismo posėdžių ši liudytoja atsisakė duoti parodymus ir liko salėje, kai procesas vyko toliau. Apie šią aplinkybę šioje nutartyje jau kalbėta, todėl iš naujo tai nebus aptariama.
Ž. P. parodymuose pirmosios instancijos teisme nurodyta, kad 2008-02-20 vakare, būdama namo antrame aukšte, kambaryje su vaikais, ji išgirdo triukšmą, nusileido į pirmą aukštą. E. P. rėkė, kad J. P. nukrito nuo laiptų, ant J. P. veido buvo kraujas. E. P. liepė vonioj uždegti šviesą, prašė padėti nuvesti J. P. į vonią apiprausti. Ji vonios kambaryje nebuvo, tik girdėjo smūgių garsus vonios kambaryje. J. P. rėkė, kad ją muša. Uždegusi šviesą, matė, kad E. P. J. P. į veidą sudavė su ranka. J. P. buvo į ją įsikibus, tai E. P. ją atplėšė nuo jos. Surėkus „ką darai?“- jis sudavė jai pačiai (Ž. P. ). Tada ji nubėgo į viršų pas vaikus, nes prie vaikų E. P. jos nemušdavo. Tuo metu durys į patalpą, kur gyveno J. P. , dar buvo sveikos. Po kiek laiko išgirdo kapojimo garsą, nusileido į pirmą aukštą. Vonios kambaryje degė šviesa, duryse buvo didelė skylė. Tos durys buvo nuolat rakinamos. Nuėjusi į kambarį, matė J. P. lovoje, E. P. koja buvo prispaudęs jos krūtinę. Matė, kaip jis 1-2 smūgius sudavė, bet kur nežino, nes buvo tamsu. Paklausė „ką darai?“, E. P. sudavė jai, ir ji išbėgusi į lauką nubėgo pas kaimynę, ši atnešė išgerti, nes jai (liudytojai) dar buvo šokas. Ką ji pasakojo kaimynei – nepamena. Kitą rytą E. P. ją ištempė iš lovos, liepė tvarkytis. J. P. buvo savo lovoje be gyvybės. Ji užklijavo žaizdą J. P. rankoje, rinko durų nuolaužas. Vėliau atvyko elektrikas. E. P. užklojo J. P. , o elektriką įvedė pro kitas duris. Vakare E. P. pažadino ją, liepė niekam nieko nepasakoti apie tai, kas įvyko. Jie ėjo per kaimynus, E. P. aiškino, kad J. P. nuvirto nuo laiptų, o ji tylėjo. Vakare buvo atėję kaimynai, jų E. P. i vidų neleido. Ką jiems ir elektrikui jis sakė – nežino (b. l. 75-81, t. 4).
Mykolo Romerio U. T. Medicinos Instituto Medicinos Kriminalistikos laboratorijos specialisto 2008-12-02 – 2008-12-16 išvadoje Nr. MK 135/08 (01) nurodyta, kad tirtos J. P. galvos odos žaizdos yra muštinės, padarytos bukos briaunos savybių traumuojantį paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu. Ištyrus pateiktus tirti kirvius metaline rankena ir medine rankena, durų medinę dalį, lazdą, stiklinę vazą, nustatyta, kad visi šie tirti pateikti daiktai turi bukos briaunos savybių traumuojančius paviršius (kirvių penties kraštai, medinės durų dalies kraštai, lazdos rankenos kraštai, stiklinės vazos nenuskelti kraštai). Todėl daroma išvada, kad bet kurio iš tirti pateiktų daiktų buka briauna galėjo būti padarytos tirtos J. P. muštinės odos žaizdos. Pasisakyti kategoriškai, ar tirti pateiktais daiktais, ir kuriuo konkrečiai iš tirti pateiktų daiktų padarytos šios žaizdos negalima, kadangi žaizdose užsifiksavę požymiai yra tik plačios grupinės priklausomybės (b. l. 184-194, t. 1).
Lietuvos Policijos kriminalistinių tyrimų centro 2008-07-25 specialisto išvadoje Nr. 140-(2752)-ISI-5733 nurodyta, kad du rankų pėdsakai ant pateiktos tirti medinės durų dalies yra palikti Ž. P. dešinės rankos delnu ir dešinės rankos smiliumi (b. l. 174-178, t. 1). Aprašant tirtus rankos pėdsakus nurodyta, kad jie palikti raudonos spalvos dėmėse (b. l. 175, t. 1).
Remdamasis šiomis aplinkybėmis, gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Ž. P. , dešinėje rankoje laikydama medinę durų dalį, ja mušė nukentėjusiąją. Minėti pėdsakai negalėjo atsirasti, jeigu medinę durų dalį Ž. P. būtų paėmusi kitą dieną tvarkydama virtuvę.
E. P. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog kraujo pėdsakas ant medinės durų dalies negalėjo atsirasti Ž. P. nurodytomis aplinkybėmis – t. y. kitą rytą po įvykio tvarkant virtuvę, kadangi, kaip nurodo apeliantas, kraujas būtų sudžiūvęs. Be to, jis kelia klausimą, kodėl Ž. P. piršto pėdsakų neliko ant kitų daiktų, jeigu šį pėdsaką Ž. P. paliko kitą rytą tvarkydamasi, kodėl pagalį ji ėmė ne už švarios, bet už kruvinos vietos. E. P. taip pat nurodo, kad J. P. ta durų dalimi mušė Ž. P. , teigia, jog pats tai matė.
Kaip matyti Ž. P. ir E. P. parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems. Pirmosios instancijos teismas teisingais laikė ir rėmėsi Ž. P. parodymais. Su šia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
Iš medinės durų dalies aprašymo ir iš fotonuotraukų matyti, kad ta vieta, kur palikti Ž. P. rankos pėdsakai nėra stipriai sutepta ar aptaškyta krauju, atvirkščiai - ant dažytos medinės durų dalies yra raudonos spalvos rankos pėdsakai (b. l. 168, 175, t. 1; fotonuotrauka Nr. 7, b. l. 177, t. 1; fotonuotrauka Nr. 4, b. l. 30, t. 1). Tokie sutepimai nepanašūs į pėdsakus, kurie liktų, jei šia medine durų dalimi J. P. būtų padarytos 4 muštinės žaizdos ir odos nubrozdinimai, kurie konstatuoti M. Romerio universiteto TMI Kauno skyriaus specialisto 2008-02-22 - 2008-10-02 išvadoje Nr.M 288/08 (02) (b. l. 84-93, t. 1). Pastarosios išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad J. P. lavono kairė plaštaka aptvarstyta, tvarstis permirkęs šviežiu krauju. Nuėmus tvarstį rasta dviem marliniais tamponais ir pleistru pridengta plati plėštinė žaizda su paliktu neatstatytu (negrąžintu į vietą) atplėštuoju odos „lopu“ (b. l. 86, t. 1). Tai atitinka Ž. P. parodymus apie tai, kad 2008-02-21 ryte ji užklijavo žaizdą J. P. rankoje. Atsižvelgiant į specialistų nustatytą aplinkybę, kad J. P. žaizda dar kraujavo net ir 2008-02-22 kai buvo apžiūrimas J. P. lavonas, visiškai akivaizdu, kad ta žaizda kraujavo ir diena anksčiau, kai Ž. P. tvarstė žaizdą. Visiškai realu ir tai, kad tuo metu ji galėjo susikruvinti savo ranką ir tvarkydama kambarį bei prisiliesdama ar imdama minėtą durų detalę, palikti ant jos raudonos spalvos pėdsaką. Ž. P. apeliacinės instancijos teisme pasinaudojus teise neduoti parodymų, nėra galimybės patikslinti jos rankos pėdsakų atsiradimo ant medinės durų dalies aplinkybių, tačiau minėti įrašai specialisto išvadoje ir pėdsakų savybės duoda pagrindą Ž. P. parodymus apie jos rankos pėdsakų atsiradimo ant medinės durų dalies aplinkybes laikyti teisingais. E. P. teiginiai, kad tokiu atveju, kaip nurodo Ž. P. , pėdsakų turėjo likti ir ant kitų tvarkytų daiktų, Ž. P. parodymų teisingumo nepaneigia, nes, kaip jau minėta, sutepimo pėdsakai, kuriuos paliko Ž. P. ant medinės durų dalies, nėra intensyvūs, todėl kiti objektai jau galėjo nebeišsitepti. E. P. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosiose apklausose Ž. P. neigė padėjusi tvarkyti J. P. patalpas 2008-02-21, tačiau šis jos parodymų nenuoseklumas nepaneigia jau aptartos objektyviais duomenimis paremtos išvados, Ž. P. pėdsakai ant tos durų dalies galėjo atsirasti jai tvarkant patalpas. Tai atitinka ir pirmosios instancijos teisme duotus Ž. P. parodymus. Kad šie parodymai teisingi, galima spręsti iš liudytojo V. L. parodymų. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad name, kuriame gyveno E. P. , Ž. P. ir J. P. , lankėsi dvi dienas iš eilės. Pirmąją dieną J. P. buvo sveika, namas tvarkingas, o kitą dieną J. P. nesimatė, E. P. sakė, kad ji sukvailiojo ir išvežta į psichiatrinę ligoninę. Matėsi, kad J. P. patalpos durys buvo išdaužytos. Ž. P. buvo lyg apsiverkusi, aptinusi, ji pasilenkusi nekalbėdama šlavė, tvarkė visą tą betvarkę (b. l. 65-69, t. 5). Iš nurodytų aplinkybių, atsižvelgiant į byloje neginčijamas aplinkybes apie J. P. sužalojimo, mirties laiką, įvykio vietos apžiūros laiką, galima tvirtinti, kad liudytojas V. L. tame name lankėsi 2008 m. vasario 20 ir 21 dienomis. Taigi, būtent pastarąją dieną jis ir matė, kad Ž. P. tvarkė būstą. V. L. tiek E. P. , tiek Ž. P. , tiek J. P. yra visiškai pašalinis žmogus, todėl abejoti juo nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teisme jis parodė matęs, kad Ž. P. tvarkėsi tą dieną, kai jis atvyko tęsti darbų, ir kurią J. P. nebematė, tačiau matė išdaužytas jos būsto duris (b. l. 72-74, t. 4). Tai dar kartą patvirtina, kad Ž. P. teisme davė teisingesnius parodymus, negu ikiteisminio tyrimo metu, ypač jo pradžioje. Ikiteisminio tyrimo pradžioje 2008-02-23 E. P. parodė, kad J. P. mirtinai susižalojo nugriuvusi nuo laiptų (b. l.37-38, t. 3). Ž. P. apklausiama tą pačią dieną tokios aplinkybės tiesiogiai netvirtino, aiškino, kad tokią informaciją jai suteikė E. P. (b. l. 143, t. 2). Vėliau jau jie vienas kitą kaltino nužudžius J. P. . E. P. tai padarė apklausiamas 2008-03-05 (b. l. 40-42, t. 3), o Ž. P. – jau 2008-02-24, svarstant jos suėmimo klausimą, parodė, kad E. P. J. P. mušė kumščiais, „daug mušė“, pabandžius užstoti J. P. , jis liepė tylėti, tada ji nuėjo pas kaimynę Gretą, pasakė kažką apie tai, kad vyksta kažkas baisaus (b. l. 130-131, t. 2). Skundžiamame nuosprendyje nurodyti ir išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad kontaktą su J. P. turėjo tiek E. P. , tiek ir Ž. P. . Kadangi Ž. P. buvo bent 2 kartus atėjusi į J. P. patalpas, kai prieš J. P. buvo smurtaujama, (iš jos parodymų apie tai, kad E. P. ir jai sudavė), nėra nieko keisto, kad ir ant jos rūbų liko J. P. kraujo pėdsakų. Tiek E. P. , tiek Ž. P. teigia, kad nieko nusikalstamo prieš J. P. nedarė, o kontakto pėdsakai liko bandant apginti mušamą J. P. . E. P. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad Ž. P. teista, jai keltos bylos už smurtinius veiksmus, tačiau ši aplinkybė negali atsakyti į klausimą – kuris duoda teisingesnius parodymus – ar Ž. P. ar E. P. , nes pastarasis taip pat ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus Lietuvoje, baustas Jungtinėje Karalystėje už policijos pareigūno užpuolimą, už pasipriešinimą policijai baustas administracine tvarka ir Lietuvoje (b. l. 52-59, t. 3; 57-60, t. 4). Byloje nėra jokių duomenų, kad J. P. mirtino sumušimo aplinkybes būtų matęs koks nors trečiasis asmuo, todėl vertinant E. P. bei Ž. P. parodymus ir atsakant į klausimą, kuris ją sumušė, reikšminga jų parodymų kaitos priežastys ir ypač tai, kiek jų parodymus patvirtina ar paneigia kiti įrodymai.
Kaip minėta, Ž. P. anksčiau negu E. P. parodė, kad J. P. sumušė E. P. . E. P. duodamas parodymus apie įvykį parodė, kad konflikto pradžios nematė, nes vakare dingo elektra ir jis pusvalandžiui išvyko iš namų pirkti degtukų.
Ginčydamas skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, nuteistojo gynėjas nurodo, kad nenustatyta motyvo, kodėl E. P. galėjo nužudyti J. P. . Su tuo sutikti nėra pagrindo. Iš Ž. P. parodymų matyti, kad E. P. gausiai vartojo alkoholį, būdavo apsvaigęs. Ž. P. parodė ir tai, kad E. P. nuolat ginčydavosi, bardavosi su J. P. , kuri dažnai, beveik nuolat rėkdavo ant jų vaikų, juos keikdavo. Be to, J. P. retkarčiais, nors ir neįkyriai keldavo klausimą, kad dar su ja neatsiskaityta už namą, visko reikalavo (b. l. 76-78, t. 4). Tai, kad E. P. ir J. P. santykiai nebuvo tokie geri, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, patvirtina ir liudytojo V. L. parodymai pirmosios instancijos teisme. Jis, be kita ko, parodė, kad jam E. P. guodėsi, kad turi problemų su J. P. (b. l. 73, t. 4). Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas taip pat parodė, kad jie (E. P. ir Ž. P. ) skundėsi, kad su močiute konfliktuoja (b. l. 67, t. 5).
E. P. gynėjas, argumentuodamas Ž. P. parodymų nepatikimumą, taip pat nurodo, kad Ž. P. , duodama parodymus, stengėsi pabrėžti, kad įvykio metu elektra namuose nebuvo dingusi, todėl E. P. nebuvo būtinybės važiuoti pirkti žvakių. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl gedimo buvo pakviestas elektrikas.
Tačiau iš liudytojo V. L. parodymų matyti, kad pirmosios dienos vakarą, išvykdamas iš namo Kaune, Sąnašos 15, kur antrame aukšte tvarkė elektros instaliaciją, jis gyventojų be elektros nepaliko. Atvykus rytojaus dieną pabaigti darbų, elektra name nebuvo dingusi, skaitiklio kamščiai nebuvo sudegę (b. l. 66-69, t. 5). Šie parodymai, dėl kurių patikimumo jau kalbėta, paneigia E. P. aiškinimą apie tai, kad jis buvo išvykęs iš namų dėl dingusios elektros ir tik grįžęs rado jau vykstantį konfliktą. V. L. parodymai tuo pačiu patvirtina ir Ž. P. parodymus, kad elektra nebuvo dingusi (b. l. 77, t. 4). Liudytoja G. J. parodė, kad Ž. P. 2 dienos iki sulaikymo (Ž. P. , kaip matyti iš protokolo, sulaikyta 2008-02-22 vakare – b. l. 123, t. 2) buvo atėjusi pas ją, sakė, kad skauda šonkaulius, veide matėsi mėlynė, sakė, kad „tai ne žmogus o gyvulys“. Kas sumušė tiesiogiai nesakė, bet liudytoja suprato, kad tai padarė E. P. . Kitą vakarą jie buvo atėję jau abu, E. P. sakė, kad J. P. mirė, o Ž. P. atkartojo (b. l. 20-21, t. 4). Šie parodymai taip pat iš dalies patvirtina Ž. P. parodymus apie to vakaro įvykius ir smurto vartojimą.
Jos parodymus patvirtina ir telefoninių pokalbių įrašai.
2008-04-03 kalbėdama su E. P. seserim L. B. ir pastarosios paklausta ar „neapsiimsi tu nieko“, Ž. P. atsako: „tai aišku neapsiimsiu. Ko aš turiu apsiimti? Čia dabar“ (b. l. 99, t. 2). 2008-04-13 pokalbio tarp tų pačių asmenų metu L. B. ragina Ž. P. nueiti pasikalbėti pas E. P. gynėją, pasako, kad ir E. P. motina nori kartu eiti „kad pakalbėti“, pasako ir tokią frazę: „Manęs, vienu žodžiu, ką klausia tas tardytojas, aš ant tave, kad tu. Man irgi sakei, kad ten tu, kad panašiai“. Į tai Ž. P. atsako: „nu, jeigu nori meluot, prašau“ (b. l. 101-102, t. 2). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pokalbio metu Ž. P. sakė, kad reiktų prisipažinti, nurodė tai padaryti kliudančias priežastis, nieko nenurodė apie jai daromą poveikį duoti melagingus parodymus. Tačiau iš pokalbio turinio tokios išvados padaryti negalima. Jame nėra to, kas leistų manyti, kad Ž. P. turi dėl ko prisipažinti, kad reikia tai padaryti ir kad ji norėtų tai padaryti, tik kažkas kliudo. Iš tiesų Ž. P. nurodo L. B. turinti visokių reikalų su vaikų vežiojimu į mokyklą, treniruotėmis, Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojais, tačiau iš viso pokalbio konteksto matyti, kad ji visaip bando išvengti L. B. įkalbinėjimo nueiti pas E. P. gynėją. Pažymėtina ir tai, kad pokalbio metu Ž. P. neneigia eisianti rytojaus dieną pagal kvietimą į policiją, taigi, tos buitinės kliūtys prisipažinimui nėra reikšmingos. Tačiau, kaip minėta, ji nesako, kad turi dėl ko prisipažinti ir kad tai padarys.
Negalima sutikti ir su tuo, kad pokalbyje nėra duomenų apie Ž. P. daromą spaudimą. Kadangi Ž. P. kalbėjosi su L. B. , kuri savo įkalbinėjimais eiti pas E. P. gynėją pasikalbėti ir pagrasinimu šnekėti tardytojui „ant tavęs“ ir darė tam tikrą spaudimą, tai nesuprantama kam (kokiam asmeniui) šio pokalbio metu Ž. P. turėjo pasakyti apie daromą spaudimą.
Gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad pokalbio su motina I. P. metu, Ž. P. tarėsi su ja, kaip elgtis, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai tikėtų ja, o ne E. P. ; prisipažino, kad su E. P. ji buvo nuvažiavusi pas R. P. , ir šiam E. P. pašnibždomis kažką sakė; svarstė pasiūlyti R. P. pinigų, kad jis duotų gerus parodymus, nes Ž. P. tikriausiai bijojo jai nenaudingų R. P. parodymų (b. l. 103-104, t. 2). Tačiau visa tai kas paminėta įgauna visai kitą prasmę, kai įvertinamas visas pokalbis. O jo pradžioje Ž. P. guodžiasi motinai, kad būdama pas tyrėją sužinojo, jog E. P. artimieji (minimas vardas Lorka – tai atitinka L. B. vardą) davė prieš ją parodymus, kaimynus surinko ir prišnekėjo, kad „oi Žanka močiutę užvertė“. Ž. P. tokius parodymus ir veiksmus pavadina nesąmonėmis, pasako „viskas prieš mane. Kaip žiauru“, „čia jau tiek privarė, kad aš šiandien su ašarom grįžau“. Pokalbyje nėra nieko, kas rodytų, jog Ž. P. būtų prisidėjusi prie nužudymo, bijotų teisingų parodymų. Atvirkščiai, ir šiame pokalbyje Ž. P. pasakodama apie tai, kad yra įkalbinėjama apsiimti kaltę, pasako „ko aš turiu imtis, jeigu jis baladojo. Kodėl aš turiu imtis, aš vobše tiek smarvės neturiu“, vardija J. P. padarytus sužalojimus, kurių ji net būtų nepajėgi padaryti. Net ir pokalbio dalyje apie R. P. (Ramą) Ž. P. pamini, kad E. P. su juo kažką pasišnibždėjo apie kažką, nurodo, kad Edma (E. P. ) gudrus, „iš anksto jau chodus daro“. Kalbant apie ketinimą pasikalbėti su R. P. , Ž. P. pirmiausia nurodo, kad jį reikia pasigauti, kad „ką tu ten stumi“, o tai atitiktų raginimą nemeluoti. Tik po to, motinai pasiūlius, Ž. P. pritaria minčiai R. P. pasiūlyti pinigų. Tačiau tai, atsižvelgiant į pokalbio visumą, nevertintina kaip ketinimas pasiekti, kad R. P. duotų neteisingus, Ž. P. naudingus parodymus. Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde minėdamas šį pokalbį, visiškai be pagrindo nurodo, kad pokalbio metu Ž. P. motinai prisipažino, jog R. P. žino, jog ji (Ž. P. ) nužudė J. P. . Kaip minėta, pokalbyje to nėra. Jis be pagrindo teigia ir tai, kad Ž. P. prisipažinimą patvirtina ir jos laiškų jam kopijos. Jose to taip pat nėra (b. l. 32-35, t. 5).
Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pokalbio su R. P. metu Ž. P. bandė išsiaiškinti, kokius jis duos parodymus; R. P. pasiūlė Ž. P. pasielgti teisingai (b. l. 105, t. 2). Šis pokalbis apeliaciniame skunde perteiktas teisingai, tačiau ir iš pokalbio turinio negalima teigti, kad kuris nors iš pokalbio dalyvių siekia, o kitas kliudo nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Atsižvelgiant į ankstesnį pokalbį apie R. P. yra aišku, kad Ž. P. nori sužinoti, ką R. P. sakys policijai, ypač turint galvoj tai, kad E. P. su šiuo liudytoju apie kažką tyliai kalbėjosi nedaug laiko po įvykio. R. P. patarimas elgtis teisingai neturėtų būti suprantamas ir priimamas tiesiogiai. Iš šio liudytojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei parodymų analizės skundžiamame nuosprendyje matyti, kad R. P. , kaip gana artimas E. P. draugas, kuris net kartu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, nėra linkęs padėti nustatyti visas bylos aplinkybes, nemotyvuotai keitė parodymus E. P. palankia linkme. Todėl jo palinkėjimas Ž. P. „elgtis teisingai“ labiau panašus į raginimą Ž. P. elgtis taip, kaip pataria ir E. P. artimieji.
Iš specialisto išvados Nr. G-697/08/(02), surašytos kai 2008-02-25 buvo apžiūrėta Ž. P. , matyti, kad jai konstatuotos poodinės kraujosruvos kaktos kairėje, dešinės akies apatiniame voke, abiejuose dilbiuose, abejose blauzdose, kairio peties srityje, dešinėje krūtyje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jie padaryti 5-8 paros iki apžiūros, suduodant kietu buku daiktu, kuo galėjo būti rankos kumštis, koja apauta batu ar kitais panašaus pobūdžio daiktas. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip devyniais trauminiais poveikiais. Šioje išvadoje nurodoma, kad tiriamoji paaiškino, jog 2008-02-22 vyko išgertuvės, išgirdus triukšmą iš antro aukšto nusileido į pirmą aukštą ir pamatė, kad neblaivus E. P. muša ir tąso močiutę. Tiriamoji nurodė, kad E. P. buvo sumušta 2008-02-14 ir dar kelis kartus po to kumščiais į įvairias kūno vietas. 2008-02-22 E. P. jos nemušė ir ji močiutės nemušė( b. l. 99, t. 1). Iš šios išvados matyti, kad Ž. P. painioja dienas, teigia, kad J. P. buvo mušama 2008-02-22. Ją apžiūrint tik po sulaikymo pažymėta, kad Ž. P. dezorientuota laike (b. l. 122, t. 2). Tai paaiškina, kodėl specialisto nustatyta Ž. P. padarytų sužalojimų data neatitinka tos, kurią nurodo Ž. P. (2008-02-14), į ką atkreipiamas dėmesys apeliaciniuose skunduose. Tačiau pažymėtina, kad Ž. P. jau ir 2008-02-25 apžiūros metu patvirtino, kad J. P. sumušė E. P. , o ne ji. Patį Ž. P. sumušimo faktą taip pat patvirtintas ne tik specialisto išvada, bet ir liudytojų G. J. , V. L. parodymais. E. P. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad Ž. P. parodymai apie tai, kad ji 2008 m. nuo vasario 14 d. iki 20 d. dėl sumušimo nuolat išgulėjo lovoje, kad po to, kai 2008-02-20 po vidurnakčio rasta girta ant kelio priešinosi medikams nėra teisingi, nes tai prieštarauja liudytojos E. N. parodymams. Tačiau, kaip jau minėta ir anksčiau, kolegija ir nelaiko Ž. P. parodymų visiškai teisingais bei nuosekliais. Tačiau atsakant į klausimą, kas sumušė J. P. , jai remiamasis, nes, kaip minėta, juos patvirtina ir kiti įrodymai.
Tiek E. P. , tiek ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad J. P. kūne rastos žnaibymo žymės, leidžia teigti, kad tai padarė Ž. P. , nes toks poveikio būdas būdingas moterims.
M. Romerio universiteto TMI Kauno skyriaus specialisto 2008-02-22 - 2008-10-02 išvadoje Nr.M 288/08 (02) be kitų J. P. padarytų sužalojimų konstatuotos ir 5 įžnybimo žymės kairiame dilbyje, kairėje šlaunyje ir dešiniame žaste (b. l. 86,89, t. 1). Teismo posėdyje teisės medicinos specialistas paaiškino, kad nėra metodikų, kurios leistų nustatyti ar sužalojimus padarė vyrai ar moterys (b. l. 45, t. 4). Todėl argumentai, kad tai padarė Ž. P. , vertintini tik kaip E. P. palanki nuomonė, spėjimas, o ne kaip realus faktas. E. P. nurodo ir tai, kad daug metų sportuoja, todėl esą absurdiška, kad jis 86 metų amžiaus moterį žudytų suduodamas daugybę smūgių, tą jis būtų pajėgus padaryti kad ir vienu smūgiu. Toks pasvarstymas taip pat nepakeičia teismo vertinimų, kadangi nėra nustatyta, jog nužudymas padarytas turint tiesioginę tyčią atimti gyvybę, kai veikiama krytingai. Šiuo atveju konstatuota, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokiam nusikaltimui kaip tyčinis nužudymas nebūdingas nei logiškumas, nei racionalumas, todėl ieškoti logikos aptariant nužudymo būdą, ypač tokiu atveju, kai kaltininkas veikia būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nėra prasminga.
Ginčydamas Ž. P. parodymų patikimumą, nuteistojo gynėjas nurodo, kad neaišku, kaip galėjo J. P. būdama sužalota, nueiti iš vonios į kambarį arba atsikelti iš lovos ir užsirakinti duris. Gynėjas remdamasis teisės medicinos specialisto paaiškinimu teisme teigia, kad J. P. vaikščioti negalėjo.
Tačiau iš Ž. P. parodymų pirmosios instancijos teisme ir parodymų patikrinimo vietoje seka, kad nusileidusi į J. P. patalpas pirmąjį kartą ji matė, kad E. P. J. P. laikė, atrodė, kad ją vestų. Jis mušė J. P. per galvą ir kartą sudavė į pilvą. E. P. jai liepė uždegti vonioj šviesą, Durys tuo metu buvo sveikos. Atėjusi į J. P. patalpas antrąjį kartą, matė, iškapotas duris, taip pat matė, kad E. P. J. P. mušė užgulęs lovoje (b. l. 148-149, t. 2; 75-81, t. 4). Iš M. Romerio universiteto TMI Kauno skyriaus specialisto 2008-02-22 - 2008-10-02 išvadoje Nr.M 288/08 (02) išvadoje esančio atsakymo į klausimą ar galėjo J. P. po sužalojimų atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, nurodyta, kad vienareikšmiškai atsakyti į tokį klausimą negalima. Pažymėta, kad po to, kai lūžo stuburas, krūtinkaulis ir šonkauliai, tikėtina, kad J. P. judėti nebegalėjo (b. l. 90, t. 1). Tą specialistas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, tuo pačiu neatmesdamas galimybės, kad po kai kurių smūgių nukentėjusioji galėjo judėti (b. l. 42, t. 4). Taigi, Ž. P. parodymai apie tai, kokį smurtą ji matė pirmą kartą nusileidusi į J. P. patalpas, apie mušimo vietą, vedimą į vonią ir apie numanomą iš Ž. P. parodymų durų užsirakinimą, iššaukusį tai, kad E. P. jas iškapojo ir po to matytą smurtą, nėra prieštaraujantys specialisto išvadoms. Gynėjas, remdamasis tuo, kad įvykio dieną Ž. P. buvo neblaivi, kelia mintį, kad tai ji galėjo atlikti tokį neprotingą veiksmą kaip durų kapojimas, kai patekti į J. P. patalpas galima apeinant iš kitos pusės. Tačiau, tai vėl yra tik prielaida ir E. P. palankiai konstruojamas spėjimas, nes, kaip minėta, neblaivus buvo ir pats E. P. , taigi, durų kapojimo nelogiškumas vienodai tinka tiek neblaiviai Ž. P. , tiek neblaiviam E. P. , ir pagal šį kriterijų nustatyti, kuris tai padarė, nėra galima. Ž. P. parodymai nėra ir nelogiški, kaip teigia E. P. gynėjas, nurodydamas, kad neaišku, kaip tuo pat metu E. P. galėjo ir mušti nukentėjusiąją, ir vesti ją į vonią; kaip mušdamas nukentėjusiąją E. P. tuo pat metu galėjo suduoti smūgius ir Ž. P. . Ž. P. neteigė, kad paminėti veiksmai vyko visiškai tuo pačiu metu, o suduoti vedamam žmogui, arba suduoti vienam, po to kitam žmogui nėra jokių kliūčių, ypač atsižvelgiant į tai, kad E. P. , kaip jis ir pats nurodė, apie 20 metų sportuoja.
Pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia ir E. P. apeliacinio skundo teiginiai, kad aplinkybę, jog liudytoja Ž. P. galėjo suduoti mirtinus smūgius J. P. patvirtina ir byloje apklausti liudytojai A. J. , N. J. , L. B. , R. A. , R. P. , kurie parodė apie agresyvų Ž. P. būdą.
Liudytoja N. J. pirmosios instancijos teisme neparodė apie Ž. P. agresyvų būdą, tik paaiškino, jog 2008-02-21 iš Ž. P. į klausimą, iš kur pas ją mėlynė, išgirdo atsakymą, kad jie (iš konteksto aišku, kad tai E. P. ir Ž. P. ) pasimuša (b. l. 23-24, t. 4). Liudytojas A. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad Ž. P. impulsyvi, negalvoja kaip elgiasi. Jai būdingi pykčio priepuoliai, kai šneka – nervinasi (b. l. 23, t. 4). Tačiau tokių parodymų išvadai, kad nužudė ne E. P. , per maža.
Ir kiti E. P. apeliaciniame skunde paminėti liudytojai – L. B. , R. A. , R. P. , (kaip ir A. J. , N. J. ), nematė, kas sužalojo J. P. . Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė liudytojų L. B. , R. A. , R. P. , kaip E. P. artimų ir siekiančių jam padėti parodymus ir su tokiu vertinimu nėra pagrindo nesutikti. Jau minėta, kad tiek E. P. tiek Ž. P. būdas, turėtos problemos dėl anksčiau padarytų įvairių teisės pažeidimų, negali būti svarbiu kriterijum atribojančiu kuris iš jų padarė nužudymą arba paneigiančiu tokią galimybę.
Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais tyrimo subjektai tiria poligrafu tuos asmenis, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja: atitinkamos institucijos valstybės tarnautojus, pareigūnus ir karius, taip pat asmenis, atrinktus tarnybai šiose institucijose; valstybės tarnautojus, pareigūnus ir asmenis, atrinktus valstybės tarnybai, jeigu to prašo kitos Lietuvos Respublikos valstybės institucijos. Šiame įstatyme nenumatyta, kad tyrimas poligrafu atliekamas pagal įtariamo ar kaltinamo asmens pageidavimą, siekiant patikrinti jo ar kito asmens parodymus. Todėl ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai atsisakyta patenkinti tokį E. P. prašymą.
Aptartų įrodymų visuma rodo, kad E. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs J. P. nužudymą, ir ši jo veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Be to, jis pagrįstai nuteistas ir už psichotropinių medžiagų laikymą (ši veika apeliaciniuose skunduose neginčijama).
Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Už šį nusikaltimą E. P. paskirta minėto straipsnio sankcijos vidurkiui artima bausmė - 12 metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už šią E. P. inkriminuotą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei jo charakteristiką. Nuteistojo padarytas nužudymas yra labai sunkus, tyčinis nusikaltimas, sukėlęs nepataisomas pasekmes, padarytas E. P. veikiant netiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę dėl šio nusikaltimo sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Kaip jau minėta, E. P. yra teistas už tyčinius nusikaltimus Lietuvoje, neigiamai jį charakterizuoja ir tai, kad jis baustas Jungtinėje Karalystėje už policijos pareigūno užpuolimą, už pasipriešinimą policijai baustas administracine tvarka ir Lietuvoje (b. l. 52-59, t. 3; 57-60, t. 4). Šios aplinkybės rodo, kad E. P. už J. P. nužudymą paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir pagrįsta, todėl nešvelnintina.
Už kitą skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką E. P. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Ši paskirta laisvės atėmimo bausmė apeliaciniame skunde neginčijama, ji, atsižvelgiant į E. P. teistumą yra teisinga ir pagrįsta, todėl taip pat nekeičiama.
Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino nukentėjusiosios D. V. M. pareikštą civilinį ieškinį ir jai priteisė 1968 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nuteistasis E. P. pagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti nukentėjusiajai 70 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 11 punkte nurodyta, kad asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystės). Nustačius, kad nurodytų asmenų iki nukentėjusiojo mirties nesiejo glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmestas. Pritartina praktikai, kad kitiems Lietuvos Respublikos BPK 38 straipsnyje, Lietuvos Respublikos BK 248 straipsnyje nurodytiems šeimos nariam ar artimiems giminaičiams (broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams) kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, priteisiama tik išimtiniais atvejais (kai juos su nukentėjusiuoju iki jo mirties siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nužudytoji J. P. civilinei ieškovei D. V. M. buvo mamos teta. Toks giminystės ryšys nepatenka į aukščiau išvardintą asmenų sąrašą. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad iki mirties jas siejo itin artimi, glaudūs santykiai. Priešingai, pirmosios instancijos teisme D. V. M. nieko neparodė apie ją ir J. P. siejusius glaudžius santykius, tik teigė, kad skambindavo ir liepdavo E. P. ir Ž. P. važiuoti pas J. P. ir sutvarkyti namus, nupjauti žolę, nes jie nusipirko jos namą (b. l. 164, t. 3). D. V. M. motina parodė, kad J. P. buvo prašiusi ją lankyti ligoninėje, tačiau jos atsisakė, nurodydamos, kad turi lankyti tas, kas nupirko namą (b. l. 163, t. 3).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau iš D. V. M. civilinio ieškinio turinio matyti, kad pastaroji patirtą neturinę žalą grindžia patirtomis išlaidomis dėl J. P. priežiūros bei negautu turtu, dėl to, kad J. P. panaikino testamentą pagal kurį D. V. M. po pastarosios mirties turėjo gauti jos namą (b. l. 8, t. 2). Tokios turėtos išlaidos bei negautas turtas nėra neturtinės žalos dalykas.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. V. M. priteistas 70 000 litų neturtinės žalos atlyginimas, panaikinama. Tai padaroma pakeičiant nuosprendį Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. P. D. V. M. priteistas septyniasdešimties tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimas, ir D. V. M. civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.