Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Luminor Bank AS, veikiančios per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovei S. G., dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė prašo pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisėtu; panaikinti Klaipėdos DGK 2019-11-19 sprendimą darbo byloje Nr. APS-115-18926/2019; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šalis darbo santykiai siejo nuo 1998-04-22 iki 2019-09-30. Ieškovas 2019-02-19 įspėjimu apie darbo santykių nutraukimą informavo atsakovę, jog konsultuodamasi su Darbo taryba, ieškovo valdyba 2019-02-19 patvirtino ieškovo naujus: organizacijos Baltijos šalyse struktūrą, darbuotojų etatų sąrašą bei funkcijas, ko rezultate kai kurių darbuotojų, o taip pat ir atsakovės, atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinės. Atsakovė buvo įspėta, kad tarp šalių sudaryta darbo sutartis bus nutraukta 2019-09-30. Ieškovas suformavo atrankų komisiją, nustatė privalomus darbuotojų atrankos kriterijus ir suformuotą darbuotojų atrankos mechanizmą suderino su Darbo taryba. Ieškovo sprendimas buvo palikti dirbti aukščiausios kompetencijos darbuotojus ir atsakovės kompetencijos lygis neatitiko nustatytų kriterijų. Kad atsakovės kvalifikacija buvo žemesnė nei kitų darbuotojų, ieškovas teikia jo sudarytos atrankos komisijos vertinimo rezultatų lentelę, iš kurios matyti, kad atrankos komisija vertino darbuotojų kompetenciją (žinias, gebėjimus, anglų kalbą); vertybes ir požiūrį į darbą; darbo rezultatus. Atsakovei nustatytas balas pagal kiekvieną kriterijų buvo 3, bendras įvertinimas 9, kuris buvo mažiausias iš visų 17 vertintų darbuotojų, todėl atsakovė negalėjo būti palikta dirbti. Darbuotojams buvo akcentuojama ir reikalaujama parduoti daugiau BK (būsto kreditai), GVK (gyventojų vartojimo kreditai), II PKS (pensijos), draudimo produktų, tuo tarpu atsakovės rezultatai šiose srityse buvo blogiausi. Taip pat atsakovė nenorėjo kelti kvalifikacijos ir nedirbo su Nordea sistemomis, neužmezgė nė vieno kontakto su nekilnojamo turto vystytoju/tarpininku. Atsakovės anglų kalbos žinios ieškovo netenkino, nors atsakovei buvo žinoma, kad visa ieškovo organizacija apima visas tris Baltijos šalis ir vidinė komunikacija daugiausia vyksta anglų kalba. Darbe su klientais taip pat labai svarbios yra asmeninės savybės – iniciatyvumas, pozityvumas, potencialas, atvirumas naujovėms, noras padėti, šių savybių atsakovei taip pat nepakako. Ieškovas nediskriminavo atsakovės amžiaus pagrindu, atsakovės teiginys, kad jos atleidimo iš darbo priežastis neva buvo jos amžius, yra deklaratyvus, nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė Dina Olševskaja prašo ieškinį tenkinti pilnai.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su reikalavimu nesutinka, prašo jį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atliekant struktūrinius pertvarkymus, ieškovas nusprendė palikti dirbti tik aukščiausios kompetencijos darbuotojus, ir sprendė, jog atsakovės kompetencijos lygis neatitiko jo nustatytų kriterijų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima objektyviai nustatyti, kad atsakovės kompetencijos lygis yra žemesnis, nei kitų dirbti paliktų darbuotojų, ir kuriais remiantis būtų galima pagrįsti pirmenybės teisės likti dirbti netaikymą atsakovei. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovo struktūriniai pertvarkymai buvo realūs ir pagrįsti, ir kad ieškovas laikėsi formalių procedūrinių reikalavimų, t.y. sudarė komisiją, į ją buvo įtraukti darbo tarybos nariai, buvo patvirtinti atrankos kriterijai suderinti su darbo taryba, atsakovė buvo laiku įspėta apie darbo sutarties nutraukimą, su ja atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka.Tačiau neaišku kuom remiantis atsakovės kompetencija (žinios, gebėjimai, anglų kalba), atsakovės vertybės ir požiūris į darbą, bei jos darbo rezultatai buvo įvertinti po 3 balus, ir pagal ką nustatyta, kad jos kvalifikacija yra žemesnė nei kitų tos pačios specialybės darbuotojų, kurie buvo palikti dirbti, netaikant atsakovei pirmenybės teisės, nors turinčiai daugiau negu dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą. Teiginiai, kad atsakovės anglų kalbos žinios, kurių reikia darbe, ieškovo netenkino, nesuprantamas, nes tai nėra tiesiogiai susiję su atsakovės pareigomis; kad atsakovė nenorėjo kelti kvalifikacijos ir neužmezgė nė vieno kontakto su nekilnojamojo turto vystytoju/tarpininku, yra neįrodyti; kad atsakovei nepakako iniciatyvumo, pozityvumo, potencialo, atvirumo naujovėms ir noro padėti, yra nepagrįsti; kad nedirbo su Nordea sistemomis šiuo atveju nėra reikšmingas, nes atsakovė nebuvo paskirta dirbti su šia programa. Atsakovė daugiau nei 10 metų dirbo pas ieškovą, niekada neturėjo drausminių nuobaudų, pavyzdingai vykdė savo pareigas, neteisėtai atleista iš darbo, taikant jos atžvilgiu netiesioginę diskriminaciją amžiaus pagrindu, taip pat įvertinant tai, kad šis darbas buvo svarbi atsakovės gyvenimo dalis, o gaunamas atlyginimas pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis. Prašo atleidimą pripažinti neteisėtų, priteisti kompensacijas bei neturtinę žalą.?

Teismo posėdžio metu atsakovė S. G. ir jos atstovė advokato padėjėja L. S. prašo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu liudytoja S. T. paaiškino, kad ji yra ieškovo Klaipėdos skyriaus vadovė. Atliekamų ieškovo struktūrinių pertvarkymų metu, sprendžiant dėl darbuotojų, kurie turėtų būti atleisti iš darbo, ji kaip vadovė ruošė ir teikė nustatyta tvarka ir patvirtintus kriterijus savo vertinimus komisijai. Atsakovė šiuo atveju buvo įvertinta kaip netinkama toliau dirbti po numatytų struktūrinių pertvarkymų įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Teismas civilinę bylą privalo nagrinėti neperžengdamas joje pareikštų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalis). Suformuluoti bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą yra išimtinė ieškovo ir (arba) atsakovo teisė (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas, 143 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).

Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2011).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo ginčų komisijos bylos įrodymus teismas vertina kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-681/2015). CPK XX skyriaus normos, nustatančios darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, nereglamentuoja įrodymų vertinimo ir nenustato kitokios jų vertinimo taisyklės. Taigi ir darbo bylose taikomos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.) Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia.

Įrodinėjimo tikslas - tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t.y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 str.). Įvertindamas įrodymus, teismas įvertina kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaro išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę nustatoma, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą daro nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008).

Darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 214 straipsnio 3 dalis). Darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, ir pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą iš esmės (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis)(DK 231 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios nuostatos reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

Darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą ir kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo nereikalingumą. Darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu (DK 57 straipsnio 2 dalis). Jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus patvirtina darbdavys, suderinęs su darbo taryba, kai jos nėra, - su profesine sąjunga. Tokiu atveju atranką vykdo ir pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo teikia darbdavio sudaryta komisija, į kurią turi būti įtrauktas bent vienas darbo tarybos narys. Nustatant atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, turi būti užtikrinama darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti, taikoma šiems darbuotojams visų kitų atitinkamo darbdavio tos pačios specialybės darbuotojų atžvilgiu toje pačioje darbo vietovėje: kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, kurie sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdami darbdavio įmonėje (DK 57 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Įstatymas numato, kad DK 57 straipsnio 3 dalies 1 – 5 punktuose nustatyta pirmenybė teisė būti paliktiems dirbti taikoma darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 57 straipsnio 4 dalis). Darbuotojo darbo rezultatai gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį, jeigu darbuotojui raštu buvo nurodyti jo darbo trūkumai ir nepasiekti asmeniniai rezultatai ir buvo bendrai sudarytas rezultatų gerinimo planas, apimantis laikotarpį, ne trumpesnį negu du mėnesiai, ir šio plano įvykdymo rezultatai nepatenkinami (DK 57 straipsnio 5 dalis).

Dėl atsakovės atleidimo.

Byloje nustatyta, jog darbo santykiai šalis siejo nuo 1998-04-22 iki 2019-09-30.

Ieškovas įteikė atsakovei 2019-02-19 įspėjimą apie darbo santykių nutraukimą DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, kai darbuotojo atliekam darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla; taip pat atsakovė buvo informuota ieškovo, jog visos laisvos darbo vietos pas darbdavį yra skelbiamos viešai nurodomame ieškovo tinklapyje; taip pat tuo atveju, jei atsiras laisva darbo vieta organizacijoje, kuri atitiks atsakovės kompetenciją ir kvalifikaciją iki įspėjimo laikotarpio pabaigos, šis įspėjimas neteks galios šalims drauge susitarus dėl atitinkamų darbo sutarties sąlygų pakeitimo; atsakovė 2019-02-22 pasirašė, jog susipažino su įspėjimu.

Ieškovas pateikė Darbo tarybai 2019-02-01 konsultacinę medžiagą, kurioje pagrindė savo veiklos pokyčių įgyvendinimo, veiklos optimizavimo, kompetencijų perskirstymo, darbuotojų paskyrimo ir atrankos, tinkamo atleidimų valdymo pagrindimą, taip pat darbuotojų vertinimą pagal jų kompetenciją (žinios, gebėjimai, anglų kalba), vertybes ir požiūrį į darbą, darbo rezultatus, atliekant darbuotojų bendrą įvertinimą bei vietos padalinio vadovo sprendimą dėl konkrečių darbuotojų atleidimo iš darbo. Darbo tarybai ieškovas taip pat pateikė atsakovės vertinimą : kompetencija (žinios, gebėjimai, anglų kalba) - 3, vertybes ir požiūris į darbą - 3, darbo rezultatai – 3, bendras įvertinimas – 9, t.y. mažiausias įvertinimas iš nurodytų ir vertintų visų 17 darbuotojų, nusprendžiant atsakovę atleisti iš darbo; iš 17 pateiktų ir vertintų darbuotojų nuspręsta atleisti 4 darbuotojus. Darbo tarybai taip pat buvo pateikti ir patvirtinti naudotų šiuo atvejų darbuotojų atrankos kriterijų esmė, struktūra, šablonai, nurodant juos naudojančių subjektų ratą. Ieškovas taip pat nurodė, jog šiame procese jis vadovavosi nustatyta tvarka patvirtinta Lygybės, nediskriminavimo ir įvairovės politika, kuri pas ieškovą taikoma jau nuo 2017-10-01 patvirtinus ją ieškovo Stebėtojų tarybai. Visi šie ieškovo pateikti nagrinėjamoje byloje rašytiniai įrodymai bei juose esantys duomenys, faktai neginčijami bei įstatymų nustatyta tvarka nebuvo ginčijami bei/ar nuginčyti.

Ieškovo 2019-02-11 įsakymu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas ketina optimizuoti ir pertvarkyti savo veiklą, ko pasėkoje iš esmės keisis įmonės veiklos modelis, organizacinė struktūra bei etatų skaičius, suderinus su Darbo taryba darbuotojų atrankos kriterijus, sudaryta Darbuotojų atrankos komisija. Ieškovo Darbuotojų atrankos komisija 2019-02-11, 2019-02-15 sprendė, kad darbuotojų atrankos kriterijai buvo taikomi tinkamai.

Darbo sutartis su atsakove nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu 2019-09-30.

Ieškovas atleisdamas atsakovę iš darbo jos atleidimo iš darbo dienai 2019-09-30 išmokėjo atsakovei visas ieškovo 2019-02-19 įspėjime nurodytas išmokas, t.y. 2 mėnesių atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 2 mėnesių mėnesinio darbo užmokesčio dydžio “Luminor” išmoką, premiją kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; viso išmokų 6 757,27 Eur, iš kurių 2 774,26 Eur - 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka (66,37 dienos vidurkis x iš vidutinio mėn. dienų skaičiaus 20,9 x 2 mėn.); 2 655,34 Eur - “Luminor” išmoka (2 x 1 327,67 Eur) ir 1 327,67 Eur premija (DK 57 straipsnio 8 dalis, 127 straipsnio 6 dalis, 146 straipsnio 2 dalis). Atsakovė iki jos atleidimo iš darbo taip pat turėjo galimybę dalyvauti grupinėse sesijose su įvairių bendrovių personalo atrankos atstovais; atsakovė turėjo galimybę sudalyvauti trijose personalinėse konsultacijose kaip ir kiti ieškovo darbuotojai; atsakovei iki 2020-01-30 galiojo papildomas sveikatos draudimas ERGO Insurance SE Lietuvos filiale, o taip pat 6 mėnesius po atleidimo iš darbo - lengvatinės ieškovo paskolų bei lizingo sąlygos, tokios kaip esamiems ieškovo darbuotojams.

Byloje nustatyta jog ieškovas atliko struktūrinius pertvarkymus, atsakovės atliekama darbo funkcija tapo pertekline. Pagal ieškovo pateiktus duomenis bei įrodymus Klaipėdos skyriuje dirbo 30 žmonių, iš jų atleista 7 darbuotojai, atsakovės darbo funkciją atliko 14 asmeninių bankininkų, iš kurių 3 buvo atleisti. Byloje nepateikta duomenų bei įrodymų, jog į atleistų asmenų pareigas nustatytu laikotarpiu būtų priimti nauji darbuotojai. Šio proceso metu ieškovas nutraukė darbo sutartį su atsakove DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tarp šalių nekilo ginčo dėl ieškovo struktūrinių pertvarkymų fakto, realumo, pagrįstumo, teisėtumo ginčo laikotarpiu; taip pat nekilo ginčo dėl procedūrinių reikalavimų pertvarkymų metu – t.y. kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka sudarė komisiją bei į ją buvo įtraukė Darbo tarybos narius, kad buvo patvirtinti atrankos kriterijai, suderinti su darbo taryba (DK 57 straipsnio 3 dalis), kad atsakovė buvo įspėta apie darbo santykių nutraukimą ir tai buvo padaryta laiku ir tinkamai (DK 57 straipsnio 7 dalis), kad ieškovas laiku, pilnai atsiskaitė su atsakove įstatymų nustatyta tvarka (DK 57 straipsnio 8 dalis, 146 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė turi daugiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo pas ieškovą stažą, taigi jai remiantis DK 57 str. 3 dalimi turėjo būti užtikrinama pirmenybės teisė būti paliktai dirbti. Pirmenybės teisė galėjo būti netaikoma tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta ir įrodyta, kad Ieškovės kvalifikacija yra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių pas ieškovą, kvalifikaciją.

Šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai darbo ginčuose dėl teisės taikomi tiek, kiek tai nepažeidžia įstatymų ir darbo teisės normų nustatytų teisinių prezumpcijų (DK 214 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Esant darbo ginčui darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Ieškovas turi pareigą įrodyti, kad atsakovės atleidimas iš darbo buvo teisėtas ir teisės normos pritaikytos tinkamai bei pagrįstai. Įvertinus tai, kad atsakovei pirmenybės teisės būti paliktai dirbti nebuvo taikoma, ieškovas pareiga įrodyti, kad atsakovės kvalifikacija buvo žemesnė nei kitų darbuotojų. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pripažino, jog atsakovei jos darbo laikotarpiu jokių nuobaudų, priekaištų dėl darbo nebuvo pareikšta, ji buvo gera darbuotoja, dirbo gerai, tiesiog kitų darbuotojų darbas buvo įvertintas geriau, tačiau negali pateikti byloje rašytinių įrodymų pagrįsti išvadai, kad atsakovės kvalifikacija buvo žemesnė nei kitų darbuotojų, kad atsakovės anglų kalbos žinios buvo prastos, vertinimo metu tai sprendė Klaipėdos padalinio vadovė. Ieškovas įrodinėja atsakovės atleidimo būtinumą pateikta byloje paties ieškovo sudaryta atrankos komisijos vertinimo rezultatų lentele, iš kurios matosi, jog vertinta darbuotojų kompetencija (žinios, gebėjimai, anglų kalba); vertybės ir požiūris į darbą; darbo rezultatai; vertinimo metu atsakovei nustatytas balas pagal kiekvieną iš šių kriterijų buvo 3, bendras įvertinimas balas 9, kuris buvo mažiausias iš visų 17 vertintų darbuotojų. Teismo posėdžio metu liudytoja Klaipėdos padalinio vadovė S. T. paaiškino, kad atrankos vertinimo balai buvo skiriami remiantis tiesioginio vadovo, t.y. jos išvadomis apie nurodytus 17 darbuotojų, tame tarpe ir atsakovę, apie atsakovės darbo rezultatus, taip pat vadovaujantis jos atliktos atsakovės darbo stebėsenos rezultatais. Teismo posėdžių metu aiškinantis kokiais konkrečiais įrodymais ieškovas grindžia savo išvadas bei vertinimus dėl atsakovės kvalifikacijos, ieškovas neteikė jokių konkrečių įrodymų, galinčių pagrįsti nurodytą atsakovės vertinimą dėl jos kompetencijos (žinias, gebėjimus, anglų kalbą), vertybes ir požiūrį į darbą, darbo rezultatus; rašytiniais įrodymais negalėjo pagrįsti kodėl nurodyto vertinimo metu atsakovei buvo nustatytas balas pagal kiekvieną iš patvirtintų kriterijų - 3, o bendras įvertinimo balas - 9, taip pat kad atsakovės įvertinimas iš vertintų 17 darbuotojų ieškovo darbuotojų buvo pats mažiausias, t.y. kodėl atsakovės kompetencija, vertybės ir požiūris į darbą, darbo rezultatai įvertinti blogiausiai. Atsakovė pateikė byloje Klaipėdos konsultacijų centro 2018 metų planų vykdymo suvestinę, pagal kurią jos darbo rezultatai buvo geriausi lyginant su kitais tą pačią darbo funkciją atliekančiais asmenimis, t.y. jos planų įvykdymo procentas buvo 106, kai kitų nesiekė 100 procentų; ieškovas nesutiko su šiais duomenimis, tačiau tai paneigiančių įrodymų neteikė. Teismas tuo pačiu įvertina ir tai, kad šalims buvo suteikta pakankamai laiko tokių duomenų bei įrodymų surinkimui bei pateikimui - ieškovas neteikė pagrįstos tiesioginio vadovo išvados, neteikė nurodytą atsakovės vertinimą pagrindžiančių darbo rezultatų įrodymų, taip pat neteikė įrodymų apie tai kokios ieškovės žinios ar sugebėjimai buvo mažesni nei kitų darbuotojų, kokiais įrodymais remiantis atsakovės vertybės ir požiūris į darbą įvertinti žemiau (blogiausiai) nei kitų darbuotojų, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, kad atsakovė netiko toliau dirbti pas ieškovą. Ieškovo byloje pateikti įrodymai pagrindžia tik nustatytų dalies atleidimo procedūrų laikymąsi bei atsakovei paskirtą vertinimo balą, tačiau nepagrindžia, kad pats atsakovės vertinimas vyko objektyviai, pagrįstai, teisingai, o ne vadovaujantis subjektyviomis prielaidomis, todėl teismas daro išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad ieškovo atliktas atsakovės kompetencijos (žinių, gebėjimų, anglų kalbos), vertybių ir požiūrio į darbą, darbo rezultatų vertinimas buvo atliktas objektyviai, pagrįstai, teisingai bei kad ieškovo išvados bei skirti vertinimo balai dėl atsakovės kompetencijos (žinių, gebėjimų, anglų kalbos), vertybių ir požiūrio į darbą, darbo rezultatų yra pagrįstas, objektyvus ir teisingas. Įvertinus nustatytų aplinkybių, tirtų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovės kvalifikacija buvo žemesnė nei kitų tą pačią darbo funkciją atliekančių darbuotojų, todėl konstatuoja, kad ieškovas nepagrįstai netaikė atsakovei pirmenybės teisės likti dirbti, todėl atsakovės atleidimas iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu, todėl ieškinys netenkintinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškovas atleisdamas atsakovę iš darbo jos atleidimo iš darbo dienai 2019-09-30 išmokėjo jai visas 2019-02-19 įspėjime nurodytas išmokas, t.y. 2 mėnesių atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 2 mėnesių mėnesinio darbo užmokesčio dydžio “Luminor” išmoką, premiją kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; viso išmokų 6 757,27 Eur, iš kurių 2 774,26 Eur - 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka (66,37 dienos vidurkis x iš vidutinio mėn. dienų skaičiaus 20,9 x 2 mėn.); 2 655,34 Eur - “Luminor” išmoka (2 x 1 327,67 Eur) ir 1 327,67 Eur premija (DK 57 straipsnio 8 dalis, 127 straipsnio 6 dalis, 146 straipsnio 2 dalis).

Dėl diskriminacijos.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Bendrosios nuostatos, skirtos asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti, įtvirtintos taip pat ir DK, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje. Darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais (DK 2 straipsnio 1 dalis). Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje konkretizuota, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sąlygos (1-5 punktai), darbdavys turi imtis priemonių, kad prie darbuotojo nebūtų priekabiaujama, nebūtų nurodymų diskriminuoti, darbuotojui pareiškus ieškinį dėl diskriminacijos, jis nebūtų persekiojamas (6-8 punktai), užtikrinti galimybes įsidarbinti ir dirbti neįgaliems asmenims (9 punktas).

Nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo (DK 26 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis). Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.

Atsakovė įrodinėja, jog atleidžiant iš darbo ji buvo diskriminuojama dėl jos amžiaus darbdavio atstovei pasakius jai, jog ji bus atleista iš darbo dėl jos amžiaus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas šias aplinkybes neigia. Rašytinių įrodymų, tiesiogiai nurodančių, jog atsakovė bus atleidžiama iš darbo dėl jos amžiaus, byloje nepateikta. Ieškovo pateiktais byloje duomenimis bei įrodymais apie Klaipėdos skyriuje iki struktūrinių pertvarkymų ir po jų dirbusius darbuotojus, jų pareigas ir amžių nustatyta, kad iš 30 iki struktūrinių pertvarkymų dirbusių darbuotojų 22 asmenys (73 proc.) buvo iki 40 metų amžiaus, o 8 asmenys (27 proc.) buvo virš 40 metų amžiaus; po struktūrinių pertvarkymų iš 22 asmenų iki 40 metų amžiaus buvo atleisti 2 asmenys, t.y. 9 proc., o iš 8 asmenų virš 40 metų amžiaus buvo atleisti 5 asmenys, 62,5 proc.; po struktūrinių pertvarkymų Klaipėdos skyriuje liko dirbti 20 asmenų iki 40 metų amžiaus, t.y. 87 proc. nuo bendro skaičiaus, bei 3 asmenys virš 40 metų amžiaus, t.y. 13 proc. nuo bendro skaičiaus; atsakovės darbo funkciją (asmeninis bankininkas) iki struktūrinių pertvarkymų atliko 14 asmenų, iš kurių 4 buvo virš 40 metų amžiaus, iš jų atleisti buvo 3 asmenys virš 40 metų amžiaus. Byloje taip pat nustatyta, jog ieškovas ginčo metu vadovavosi nustatyta tvarka patvirtinta Lygybės, nediskriminavimo ir įvairovės politika, kuri pas ieškovą taikoma jau nuo 2017-10-01 patvirtinus ją ieškovo Stebėtojų tarybai; duomenų bei įrodymų, jog ieškovas nesilaikė ar/ir galėjo nesilaikyti šios tvarkos ar ją galimai pažeidė/galėjo pažeisti, byloje nepateikta. Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei tirtus įrodymus, daro išvadą, jog ieškovas įrodė, kad atleidžiant atsakovę iš darbo laikėsi atsakovės atleidimo iš darbo procedūros, o atsakovė neįrodė byloje, jog atleidžiant ją iš darbo ginčo laikotarpiu ji buvo diskriminuojama dėl jos amžiaus darbdavio (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismas tuo pačiu įvertina ir tai, jog aplinkybes apie galimą diskriminaciją atsakovę atleidžiant iš darbo ginčo laikotarpiu atsakovė nurodė tik ją atleidus iš darbo, t.y. praėjus ne vienam mėnesiui po jos įrodinėjamų aplinkybių apie buvusią/galimą diskriminaciją.

Dėl kompensacijų.

nustačiusi, kad atsakovė buvo neteisėtai atleista iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, daroma išvada, jog yra pagrindas taikyti DK 218 straipsnio nuostatas. Nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 218 straipsnio 4 dalis). Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Atsakovė dėl patirtos įtampos darbe mano, jog grįžus į darbą darbo sąlygos būtų nepalankios jos sveikatai. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, jog atsakovės grąžinti į anksčiau dirbtą darbą nėra galimybės dėl pas ieškovą įvykusių struktūrinių pertvarkymų. Įvertinus šalių paaiškinimus, tirtus įrodymus motyvus, daroma išvada, jog atsakovės grąžinti į darbą nėra galimybės, todėl jos teisėms ir teisėtiems interesams ginti yra taikomas įstatymo numatytas alternatyvus teisių gynimo būdas (DK 218 straipsnio 4 dalis). Todėl, ieškovo pateiktų duomenų bei įrodymų apie atsakovės vidutinį darbo užmokesčio dydį (66,37 Eur) pagrindu atsakovei priteistina iš ieškovo 11 017,42 Eur (66,37 Eur/d.d. x 166 d.d.)(neatskaičius mokesčių) kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos, 2019-09-30, iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 2020-05-29, ir po 66,37 Eur per darbo dieną (neatskaičius mokesčių) nuo 2020-05-30 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2020-09-30 (DK 218 straipsnio 4 dalis). Atsakovė pas ieškovą išdirbo ilgiau kaip dvylika metų, todėl jai išmokėtina šešių mėnesių vidutinių darbo užmokesčio dydžių kompensacija. Įvertinus tai, kad atsakovei jos atleidimo iš darbo metu ieškovas išmokėjo dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčio dydžio išmoką, atsakovei priteisina iš ieškovo 4 mėnesių vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensacinė išmoka, t.y. 5 548,53 Eur (66,37 Eur x 20,9 d.d. x 4 mėn.)(neatskaičius mokesčių)(DK 218 straipsnio 4 dalis)(CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovė, kreipdamasi į Darbo ginčų nagrinėjimo komisiją 2019-10-03 prašymu dėl neteisėto atleidimo iš darbo, neturtinės žalos atlyginimo priteisti iš ieškovo neprašė. Pateiktame DGK 2019-11-19 sprendime nurodyta, jog komisijos posėdžio metu atsakovė prašo neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydį vertina jos vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė atsiliepimu į ieškinį taip pat prašo priteisti neturtinę žalą.

Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Neturtinės žalos dydį kiekvienu atveju nustato teismas. Neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (DK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561- 684/2015). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Nustatant neturtinės žalos dydį darbuotojų teisių pažeidimų bylose, be CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, kaip kad darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. Byloje konstatuota, jog ieškovo iš darbo buvo atleista neteisėtai, tačiau vien šis faktas negali būti pagrindu neturtinės žalos priteisimui; teismas, konstatavęs neteisėtą atsakovės atleidimą, sprendė dėl kompensacijų atsakovei priteisimo, kas jau yra pakankama kompensacija atsakovei už jos neteisėtą atleidimą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog neįrodyta, kad atleidžiant atsakovę iš darbo ginčo laikotarpiu ji buvo diskriminuojama dėl jos amžiaus darbdavio. Taip pat byloje neįrodyta, jog atleidžiant atsakovę iš darbo ji ieškovės buvo žeminama, kad atsakovei buvo sudarytos tokios netinkamos darbo sąlygos, kad ji dėl to jaustų įtampą, būtų emociškai gniuždoma, o ginčo laikotarpiu ieškovės atlikti veiksmai įspėjant atsakovę dėl būsimo atleidimo laikantis įstatymo numatytos įspėjimo procedūros bei atsakovės normalus darbas pas ieškovą po šio įspėjimo, nors atsakovei ir jaučiant bendro pobūdžio įtampą dėl artėjančio atleidimo iš darbo byloje nustatytomis darbo sąlygomis ir aplinkybėmis, negali būti vertinamas kaip pagrindas atsakovės reikalavimo šioje dalyje tenkinimui. Todėl, įvertinus šalių paaiškinimus, tirtus įrodymus, nesant byloje kitų duomenų bei įrodymų, teismas daro išvadą, jog atsakovė neįrodė reikalavimo šioje dalyje, todėl atsakovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, netenkintinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 980 Eur advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinį atmetus, tenkinus iš dalies atsakovės reikalavimus, įvertinus tai, kad išlaidos advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, įvertinus taip pat bylos pobūdį, jos apimtį, trukmę, atsakovei iš ieškovo priteistina 850 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268-270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Tenkinti atsakovės S. G. reikalavimus ir pripažinti, kad atsakovė S. G. buvo neteisėtai atleista ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus, iš darbo 2019 m rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Pripažinti, kad darbo sutartis tarp atsakovės S. G. ir ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 ir 6 dalis, atleidimo datą laikant teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti atsakovei S. G. iš ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, 11 017,42 Eur (vienuolika tūkstančių septyniolika eurų 42 centus) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos, 2019 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo priėmimo dienos, ir po 66,37 Eur (šešiasdešimt šešis eurus 37 centus) per darbo dieną (neatskaičius mokesčių) nuo 2020 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. rugsėjo 30 d.

Priteisti atsakovei S. G. iš ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, keturių atsakovės vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją - 5 548,53 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 53 centus)(neatskaičius mokesčių).

Kitoje dalyje atsakovės reikalavimo netenkinti.

Priteisti atsakovei S. G. iš ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose.