Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo O. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 281 straipsnio 7 dalį, perduodant R. P. atsakomybei pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla O. P. nutraukta.

Nustatytas laidavimo terminas 1 (vieneriems) metams.

Perduota O. P. laiduotojos R. P. atsakomybei.

Paskirta O. P. baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį M. P., perduotas laikinai saugoti į (duomenys neskelbtini), o nuosprendžiui įsiteisėjus – gražintinas savininkui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

O. P. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. sausio 30 d. apie 14.40 val. (duomenys neskelbtini), vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 2,41 % promilės etilo alkoholio koncentracija).Kauno apylinkės teismas, atleisdamas O. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, konstatavo, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog yra visos būtinos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos O. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o laiduotoja R. P. yra vertas pasitikėjimo asmuo, kuris darys teigiamą įtaką kaltinamosios pasitaisymui.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras Osvaldas Stadalius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: O. P. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje ir paskirti 30 MGL (1129,8 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinti 1/3; paskirti O. P. baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams; konfiskuoti automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nors šioje konkrečioje situacijoje formaliai yra visos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tačiau teismas, vykdydamas teisingumą, privalo vadovautis ir teisės principais. Atsižvelgtina į visuomenės interesą, kad pavojingą nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi būti nubaustas ir atlikti tokią bausmę (ar jos dalį), kuri atitiktų bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Atleidus O. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nebus pasiekti baudžiamajai atsakomybei keliami tikslai. Taip pat teigia, kad už transporto priemonių vairavimą, kai kraujyje yra mažiau nei 1,5 promilės etilo alkoholio, yra taikoma švelnesnė – administracinė atsakomybė. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas turėtų būti įvertintas ne tik griežtesne, nei už panašius nusižengimus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) atitinkamame straipsnyje numatyta sankcija, bet ir griežtesnėmis, ar bent jau maksimaliai griežčiausiomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Pirmos instancijos teismas uždraudė vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, tačiau manytina, kad tokiu būdu yra pažeidžiamas konstitucinio proporcingumo principas ir baudžiamojo poveikio priemonė tampa iškreiptai švelnesnė, nei ta, kuri būtų paskirta už administracinį nusižengimą. Dėl to būtina skirti maksimalų BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą – 3 metus. Prokuroras nurodo, jog iš bylos aplinkybių yra nustatyta, kad O. P. ir M. P. yra sutuoktiniai, t. y. šeimos nariai BK 248 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl nepaisant to, kad automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso M. P., tačiau įvertinus tai, kad automobilis buvo perleistas kaltininkui kaip šeimos nariui bei tai, kad automobilio faktinis valdytojas yra O. P. (vyko į darbą), laikytina, jog automobilis patenka į konfiskuotino turto apibrėžimą. Kai kelių transporto priemonė naudojama BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytam nusikaltimui daryti, konstatuotina, jog ji tiesiogiai buvo panaudota nusikalstamai veikai.Atsikirtime į apeliacinį skundą O. P. prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad jos padarytas nusikaltimas yra nesunkus, o atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikant BK 40 straipsnio nuostatas, galima ir už sunkesnę nusikalstamą veiką, t. y. ir už apysunkį nusikaltimą, jei teismas mano, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. O. P. byloje tokios aplinkybės, leidžiančios teismui padaryti tokią išvadą buvo, kurios paminėtos nuosprendyje – nei karto praeityje neteista ir nebausta, darbovietės charakterizuojama teigiamai, sunkinančių atsakomybę aplinkybių byloje nėra, yra tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, šeimoje auga du vaikai. Atsikirtime taip pat teigiama, jog taikant tiek bausmę, tiek baudžiamojo poveikio priemones ar pareigas, teismas atsižvelgia į visumą aplinkybių. Kadangi byloje atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, o yra tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai neatėmė teisės vairuoti transporto priemonės maksimaliam 3 metų terminui, o ją atėmė 2 metams. Atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės pasisako ir dėl automobilio konfiskavimo. Nurodo, jog alkoholio nevartoja ir niekad nebuvo fakto, kad būtų išgėrusi sėdusi prie automobilio vairo, todėl O. P. vyras, kuriam nuosavybės teise priklauso minėtas automobilis, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad O. P. sės neblaivi už automobilio vairo. Be to, BK IX skyriaus teisės normos, BK 67 straipsnis teismo neįpareigoja minėtą nusikaltimą padariusiam asmeniui skirti konkrečią baudžiamojo poveikio priemonę turto konfiskavimą, ją teismas gali taikyti, gali ne. Nagrinėjamu atveju automobilis yra reikalingas šeimos poreikiams tenkinti, vežioti vaikus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Dana Rutkauskaitė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o atleista nuo baudžiamosios atsakomybės O. P. ir jos gynėjas advokatas Gintaras Platūkis prašė apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama O. P. kaltė ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama su O. P. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindais ir sąlygomis, atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės O. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti trukme bei transporto priemonės nekonfiskavimu.Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, bet ne pareiga ir mano, jog atleidus O. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebus pasiekti baudžiamajai atsakomybei keliami tikslai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Byloje nustatyta, kad O. P. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, taigi, pirmoji iš BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų yra. Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiama įtaką kaltininkui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tinkamai įvertino laiduotojo asmenybę. Teismas įvertino tai, kad R. P. neteista, darbdavio charakterizuojama teigiamai, ji yra O. P. vyro mama, su marčia kartu gyveno 7 metus, gerai sutaria, kartu atostogauja. Taigi pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. P. yra vertas pasitikėjimo asmuo, kuris savo asmeninėmis savybėmis, nepriekaištinga reputacija, darbine veikla darys teigiamą įtaką kaltinamosios pasitaisymui. Iš bylos duomenų matyti, jog O. P. atitinka ir BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Ji pirmą kartą padarė vieną nusikalstamą veiką, anksčiau nebuvo teista. O. P. savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad padarė išvadas dėl savo neteisėto elgesio. Ji dirba, yra ištekėjusi, augina du nepilnamečius vaikus, todėl darytina išvada, kad O. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atleido O. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, prokuroro prašymas pripažinti O. P. kalta pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir skirti jai bausmę, netenkinamas.Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat mano, jog O. P. būtina skirti maksimalų BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą – 3 metus. Šiame kontekste pažymima, jog BK 68 straipsnyje nustatyta, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki trejų metų. Šis terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis (BK 68 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios O. P. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jos asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad O. P. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas, dėl ko jos veiksmai ir buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas ANK, bet pagal BK nuostatas. Aukštesnysis teismas neabejoja, kad neteisėti O. P. veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei pačios kaltininkės sveikatai ar net gyvybei, tačiau, nepaisant šių aplinkybių, neteisėtų O. P. veiksmų padariniai nebuvo esminiai, eismo įvykio metu jokie asmenys sužaloti nebuvo, o dėl kito apgadinto automobilio žalos atlyginimo buvo kreiptasi į O. P. vairuotą automobilį apdraudusią draudimo bendrovę (duomenys neskelbtini). Be to, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Minėta, jog analizuojamu atveju savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos O. P. pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų, yra teisiama pirmą kartą. Nors teisę vairuoti transporto priemones O. P. įgijo dar 2009 m. birželio 2 d. (b. l. 12), tačiau administracinėmis nuobaudomis bausta nebuvo (b. l. 39), ji yra dirbanti, ištekėjusi, augina du nepilnamečius vaikus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė O. P. 2, o ne 3 metų, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per trumpą, nėra. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, jog baudžiamojo poveikio priemonė tampa iškreiptai švelnesnė, nei ta, kuri būtų paskirta už administracinį nusižengimą, pažymima, jog atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuotojai yra numatyta– ANK 422 straipsnyje. Sutinkamai su šio straipsnio 5 dalimi, transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau negu 0,4 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) vairuotojai, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. Už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 1 iki 1 metų 6 mėnesių (ANK 422 straipsnio 9 dalis), kuris palyginus su O. P. paskirtuoju, yra trumpesnis. Be to, atmetant prokuroro apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad kiekvienu atveju, sprendžiant kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu. Tuo tarpu įvertinus aukščiau išdėstytas O. P. padarytą nusikalstamą veiką bei jos asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, daroma išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, taikymas 3 metų laikotarpiui, kaip to prašo prokuroras, neabejotinai neatitiktų proporcingumo principo reikalavimo, dėl to keisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais šioje dalyje pagrindo nėra.Pasisakant dėl automobilio konfiskavimo prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, jog nepaisant to, kad automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso M. P., tačiau įvertinus tai, kad automobilis buvo perleistas kaltininkui kaip šeimos nariui bei tai, kad automobilio faktinis valdytojas yra O. P. (vyko į darbą), laikytina, jog automobilis patenka į konfiskuotino turto apibrėžimą.Sutinkamai su BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką. Taigi nusikaltimo padarymo priemonės – tai įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie darant nusikalstamą veiką ir kėsinantis į nusikaltimo objektą, dalyką tiesiogiai pastarųjų neveikia, nekeičia, nežaloja, tačiau jais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jos padarymą.Analizuojamu atveju O. P. vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai nustatyta 2,41 promilių etilo alkoholio kraujyje. Taigi, nors vairuotas automobilis nebuvo kaip nors specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas nėra įmanomas. Todėl įvykio metu O. P. vairuotas automobilis nepagrįstai nepripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Minėta priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, todėl siekiant užkirsti kelią analogiškų pavojingų visuomenei nusikaltimų darymą, transporto priemonę būtina konfiskuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog nepritaria transporto priemonės, kuria padarytas neatsargus nusikaltimas, konfiskavimui, tačiau šiuo atveju, O. P. veikė tiesiogine tyčia. Ji žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviai, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis.Tuo tarpu aplinkybė, kad automobilis priklauso ne, O. P., o jos vyrui M. P., nėra kliūtis konfiskuoti nusikaltimo padarymo priemonę. Pažymima, jog O. P. ir M. P. yra sutuoktiniai, todėl automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra laikomas šeimos turtu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tuo tarpu byloje nėra pateikta duomenų, jog minėtas automobilis būtų vieno sutuoktinio – M. P., asmenine nuosavybe. Vieno iš sutuoktinių vardu transporto priemonės registracija dar neįrodo, jos priklausymo asmeninei nuosavybei. Be to, pati O. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog automobiliu važiavo į darbą, kas rodo, jog būtent ji yra faktinė automobilio valdytoja. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į proporcingumo principą bei įvertinti ar skiriama baudžiamojo poveikio priemonė nėra neproporcingai griežta. Kaltininkui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Nagrinėjamu atveju įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, veikos padarymo aplinkybes, kilusius padarinius, O. P. asmenybę, jos socialinę ir turtinę padėtį (dirbanti, duomenų, jog būtų neįgali ar iš dalies darbinga, nėra) ir kitas aplinkybes konstatuojama, jog baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymas laikomas proporcingu padarytam nusikaltimui. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko pirmosios instancijos teismo argumentą dėl BK 72 straipsnio taikymo siejimo su nusikaltimų sistemiškumu (pakartotinumu). Įstatymų leidėjas, numatydamas konkrečią ribą (konkretų neblaivumo laipsnį), aiškiai atskyrė baudžiamąją ir administracinę atsakomybes. Šiuo metu transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (nustatytas lengvas neblaivumas (daugiau nei 0,4 promilės, bet ne daugiau nei 1,5 promilės) vairuotojai, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį. Transporto priemonės konfiskavimas šio straipsnio sankcijoje nėra numatytas, tai padaryta ANK 427 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai asmuo pakartotinai neblaivus vairuoja transporto priemonę, jei nepraėjo vieneri metai nuo paskirtos nuobaudos įvykdymo, arba kuris turi nepanaikintą ar neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią jis padarė neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas transporto priemonę. Analogišką praktiką formuoti kilus baudžiamajai atsakomybei, t. y. transporto priemonę konfiskuoti tik asmeniui pakartotinai vairavus esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilės girtumas, nėra teisinio pagrindo. Baudžiamoji atsakomybė, nustačius minėtą neblaivumo laipsnį, kyla be jokių išimčių, t. y. baudžiamoji atsakomybė taikoma ne kaip ultima ratio priemonė, o kaip aiškiai įstatymiškai reglamentuota įstatymų leidėjo valia. Kitų teisės šakų pagalba, įstatymų leidėjo vertinimu, nėra galimybės pasiekti norimo rezultato – saugaus eismo didinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas konfiskuoti automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tenkinamas, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), konfiskuojant nusikaltimo padarymo priemonę – automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 333 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, konfiskuoti M. P. vardu registruotą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

Likusią Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.