Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12369-191/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,ReStra Group“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos už atlygintinių paslaugų teikimą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad šalys 2012-05-17 pasirašė Konsultavimo paslaugų sutartį Nr. FT BK 0517 (t. 1, b. l. 42–45) pagal kurią ieškovė (paslaugos teikėja) įsipareigojo teikti atsakovui (paslaugos gavėjui) konsultavimo paslaugas įgyvendinant verslo projektą „Paskolos refinansavimas ir būsto remonto finansavimas“ ir nustatė projekto finansavimo sąlygas, t. y. kredito iki 500 000 Lt su 3.5–4.5 metinių palūkanų norma gavimo sąlygas (sutarties 2.1, 2.2 punktai). Šalys taip pat susitarė, kad jei paslaugų sąlygos pasikeičia, bet paslaugos gavėjas patvirtina, tai reiškia, kad jis sutinka gauti kreditą naujomis sąlygomis ir sutinka paslaugų teikėjui sumokėti sutartyje numatytą atlygį (2.3.2 p.). Šalys 5.1 p. susitarė, kad už suteiktas paslaugas paslaugų gavėjas (atsakovas) sumokės taip: už reikiamų projekto finansavimui gauti dokumentų paruošimą – 3 000 Lt + PVM mokestį sutarties pasirašymo dieną ir būsto paskolos 6 procentus plius PVM per 5 kalendorines dienas po sprendimo iš kredito institucijos gavimo dienos (sutarties 5.1, 5.2 p.). Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ priėmė sprendimą suteikti atsakovui paskolą ir atsakovas 2012-06-07 su kredito įstaiga sudarė paskolos sutartį Nr. 12–00205 (t. 1, b. l. 82–88), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 420 000 Lt kreditas. Ieškovė pateikė atsakovui apmokėti PVM sąskaitas faktūras bendrai 30 492 Lt sumai (t. 1, b. l. 47–48), atsakovas sumokėjo ieškovei 3 000 Lt ir PVM, ginčas kilo dėl 6 procentų nuo 420 000 Lt suteiktos paskolos + PVM atlyginimo sumokėjimo.

Dėl šalių tarpusavio santykių teisinio kvalifikavimo ir šalių pasirašytos sutarties aiškinimo

Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3–288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3–323/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7–409/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas šių sutarčių aiškinimo taisyklių nepažeidė. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrįstai nustatė tokias faktines šalių santykius pagrindžiančias aplinkybes: kad ieškovė kreipėsi į kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl kredito suteikimo galimybių, kredito įstaigai pateikė būtiną kredito gavimui informaciją, susiderėjo dėl kreditavimo sąlygų, gavo atsakovo sutikimą dėl kitokių, nei buvo tartasi kreditavimo sąlygų, kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ priėmė sprendimą suteikti paskolą atsakovui, kuri turėjo būti užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, ir atsakovas pasirašė paskolos sutartį. Nustatęs šias aplinkybes teismas, remdamasis šalių pasirašytos sutarties sąlygomis, pagrįstai sprendė, kad šalys susitarė ne vien dėl konsultavimo (informacijos teikimo), bet ir dėl atsakovo atstovavimo derybose su kredito įstaigomis, taip pat susitarė dėl dokumentų rengimo, turto įkeitimo ir kitų klausimų. Atsakovo nuomone, šalių buvo susitarta tik dėl informacijos apie kreditų gavimą suteikimą, už ką jis yra sumokėjęs 3 000 Lt plius PVM, o ieškovė jokios tarpininkavimo tarp kredito įstaigos ir atsakovo veiklos nevykdė. Tačiau tai paneigia nustatytos faktinės aplinkybės ir šalių pasirašytos sutarties sąlygos, kurios numatė, kad pagal sutartį turėjo būti teikiamos ne tik konsultavimo paslaugos, bet ir buvo tartasi dėl atsakovo atstovavimo derybose su kredito įstaigomis (2.3.1–2.3.4, p.). Tai, kad ieškovė neatstovavo atsakovo jam pasirašant paskolos sutartį, nereiškia, kad ieškovė neatliko parengiamųjų veiksmų paskolos sutarčiai sudaryti. Atsakovas kreipėsi į ieškovą pagalbos, ieškodamas kreditavimo galimybių, tokia pagalba jam buvo suteikta, kadangi atsakovas gavo kreditą ir pasirašė paskolos sutartį. Pasiektas rezultatas – kredito gavimas ir paskolos sutarties pasirašymas iš esmės patvirtina, kad paslauga buvo suteikta. Ieškovė šiuo atveju vykdė ne kreditinį tarpininkavimą (agento veiklą), kaip teigia atsakovas, nes ieškovė kredito unijos vardu neišdavė atsakovui kredito, o teikė jam intelektinę pagalbą ieškant galimybių gauti kreditą. LR finansinių įstaigų įstatymo 2 straipsnyje 12 punkte finansinis tarpininkavimas (agento veikla) apibrėžiama kaip veikla, kai vienos arba kelių finansų įstaigų vardu ir naudai priimami indėliai ir kitos grąžintinos lėšos, skolinama, teikiamos kitos finansinės paslaugos. Ieškovės veikla šiuo atveju nebuvo finansinė paslauga, todėl ji ir negalėjo atlikti veiksmų, kurie atliekami vykdant finansinę veiklą (pildyti dokumentus, vertinti turtą ir pan.).

Nors pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo šalių sudarytos sutarties pagal CK normas, tačiau jų sudarytos sutarties sąlygas iš esmės aiškino tinkamai. Iš šalių sudarytos sutarties sąlygų turinio akivaizdu, kad buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato nustatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Dėl kokių konkrečių ir kokios apimties paslaugų šalys susitarė, nustatytina remiantis konkrečios sutarties sąlygomis. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių sudarytos sutarties sąlygomis, pagrįstai sprendė, kad ieškovės teiktos paslaugos neapsiribojo vien atsakovo konsultavimu ar informacijos teikimu, bet apėmė ir kitus paslaugos teikėjo (ieškovės) veiksmus – konkrečios kredito įstaigos suradimu, susiderėjimu dėl teiktino kredito sąlygų, pasirengimu sutarties pasirašymui ir pan. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nebuvo tartasi dėl 6 procentų nuo suteiktos kredito sumos plius PVM dydžio atlyginimo, kadangi tai yra aiškiai numatyta sutarties 5.1 –5.2 punktuose. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovė teikė tik informavimo paslaugas, taip pat teigdamas, kad buvo netinkamai aiškinama šalių sudaryta sutartis, faktiškai ginčija ieškovės teisės į nesumokėtą atlyginimo dalį pagrįstumą.

Dėl kredito įstaigos „Vilniaus taupomoji kasa“ pažymos įrodomosios reikšmės ir įrodymų vertinimo

Atsakovas teigia, kad byloje pateikta kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2012-05-30 pažyma Nr. 12/307 (t. 1, b. l. 47) negali būti vertinama, kaip įrodymas, kadangi ji yra bendro pobūdžio ir nėra adresuota ieškovei. Tačiau byloje yra pateikta ir kita tos pačios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2012 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. 12/1309, adresuota būtent ieškovei, kuri patvirtina ieškovės nurodytas paskolos atsakovui suteikimo aplinkybes (t. 1, b. l. 10). Todėl šios pažymos vertintinos kartu, o 2012-05-30 pažyma Nr. 12/307 tik papildo duomenis tam tikra nauja informaciją, susijusia su atsakovo nekilnojamojo turto įkeitimu. Kartu pažymėtina, kad įrodymai įvertinami ne tik kiekvienas iš jų atskirai, bet ir jų visuma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3–98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3–335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3–588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3–316/2010; kt.). Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Byloje surinktų įrodymų visuma pagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pagrindinis šalių santykius pagrindžiantis įrodymas yra šalių sudaryta sutartis su joje numatytais šalių prisiimtais įsipareigojimais (t. 1, b. l. 42–45), kurios atsakovas neginčijo, ieškovės veiksmus siekiant kredito suteikimo atsakovui patvirtina kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ pateikti duomenys (t. 1, b. l. 10, 46), atsakovo bendravimą su ieškove dėl kreditavimo sąlygų patvirtina ieškovės pateikti elektroninio susirašinėjimo duomenys (t. 1, b. l. 57–62) ir net paties atsakovo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su elektroninio susirašinėjimo duomenimis (t. 1, b. l. 104–113, 131–133). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas priėmė apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir jas pasirašė (t. 1, b. l. 47–48), vėliau net prašė ieškovės mokėjimus išdėstyti dalimis (t. 1, b. l. 111–113, 131–133), ir tai patvirtina, kad atsakovas suprato savo pareigas pagal sutartį ir jam nekilo abejonių dėl atlyginimo pagrįstumo ir tik vėliau tokias abejones iškėlė. Netgi atsakovo iniciatyva apklausti liudytojai (G. P. ir E. P. t. 1, b. l. 142–143) pripažino, kad vyko bendravimas su ieškove dėl kredito gavimo ir kadangi, kaip parodė liudytoja G. P., jiems buvo labai reikalingi pinigai jie priėmė ir netinkamas kredito suteikimo sąlygas. Todėl visiškai nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad byloje nėra jokių įrodymų, įrodančių, kad ieškovė atliko kokius nors veiksmus kredito įstaigoje ir kad buvo derėtasi dėl atsakovo kreditavimo.

Dėl sutartimi numatyto atlyginimo

Kaip jau nurodyta, atsakovas nepagrįstai teigia, kad nebuvo tartasi dėl 6 procentų nuo suteiktos kredito sumos plius PVM dydžio atlyginimo, kadangi tai yra aiškiai numatyta sutarties 5.1 –5.2 punktuose. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog sutartyje nėra numatytas joks komisinis ar sėkmės mokestis, kaip jį įvardija ieškovė, neturi jokios teisinės reikšmės. Svarbu ne tai, kaip šalis įvardija pagal sutartį mokėtiną atlyginimą, o svarbu, ar atlyginimas yra numatytas sutartyje ir ar yra pagrindas jį reikalauti sumokėti. Šios aplinkybės jau nustatytos, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad teismas neišsiaiškino, ar atsakovas turi papildomai mokėti pagal sutartį 6 procentus plius PVM nuo ieškovės pagalba gauto kredito sumos, nes dėl to šalys aiškiai susitarė, numatydamos apmokėjimo sąlygas sutartyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.