- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-05
- Bylos Nr.
- 2-2058/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00380-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Z.B.V.“, R. M., uždarajai akcinei bendrovei „Z.B.V.“
- Ieškovas
- S. D.
- Trečiasis asmuo
- I. V., A. D., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Z.B.V.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovams R. M. (R. M.) ir uždarajai akcinei bendrovei „Z.B.V.“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys I. V., A. D., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š., Klaipėdos m. 15-ojo notarų biuro notarė A. G., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ieškovei S. D. asmeninės nuosavybės priklausančio 164,20 kv.m. bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bet kokius priverstinius vykdymo veiksmus, įskaitant tuos, kurie atliekami Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-13572-558/2012 dėl priverstinės hipotekos, pagrindu iki byloje įsiteisės teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas ieškovės S. D. ieškinio pagrįstumo klausimas. Nurodė, kad 2012 m. antroje pusėje ieškovei tapo žinoma, jog yra pradėtos priverstinio vykdymo procedūros – priverstinio pardavimo iš varžytynių veiksmai iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio vienintelio būsto, esančio (duomenys neskelbtini). Pardavus ginčo turtą tretiesiems galimai sąžiningiems asmenims priverstinio vykdymo tvarka, net ir palankus ieškovei teismo sprendimas, kuriuo ginčo sandoriai bus pripažinti negaliojančiais, neteks prasmės, nes atgauti turtą, kuriam neteisėtų sandorių pagrindu apsunkintos daiktinės teisės, gali būti nebeįmanoma.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Z.B.V.“ atsiliepimu su ieškovės prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesutiko. Atsakovo nuomone, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui; prašomos laikinosios priemonės niekaip nėra susijusios su siekiu užtikrinti būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą. Mano, kad byloje pareikštų reikalavimų išsprendimas ir realizavimas nedarys įtakos atsakovo, kaip hipotekos kreditoriaus teisėms, t. y. atsakovas turės teisę realizuoti jam įkeistą turtą ir patenkinti savo reikalavimą nepriklausomai nuo to, ar teismas pripažins hipoteką negaliojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi ieškovės S. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino; sustabdė S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančio 164,20 kv.m bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu taikomus priverstinio vykdymo veiksmus.
Teismas iš ieškinio turinio ir byloje esančių duomenų nustatė, jog atsakovų atžvilgiu reiškiami materialūs teisiniai reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl atmetė atsakovo argumentą, kad preliminariai įvertinus reikalavimą išregistruoti hipoteką iš viešųjų registrų, nėra pagrindo išvadai, kad jis būtų tenkinamas. Teismas nustatė, kad antstolė N. Š. įregistravo ginčo butui areštą, kuris galioja nuo 2012 m. gruodžio 19 d., juo apribota disponavimo šiuo turtu teisė, taip pat nuo 2012 m. birželio 14 d. įregistruotas areštas, areštavusi institucija –Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas. Antstolė N. Š. yra priėmusi vykdyti išieškotojo UAB „Z.B.V.“ 2012 m. spalio 30 d. pateiktą vykdyti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. išduotą nutartį dėl 643 442 Lt skolos ir 10 744,66 Lt palūkanų išieškojimo iš skolininko R. M. išieškotojo UAB „Z.B.V.“ naudai. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių byloje, o būtent nesustabdžius išieškojimo iš įkeisto ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto ir priverstinai pardavus šį turtą iš varžytynių, teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje civilinėje byloje gali būti iš esmės apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas, kadangi ginčo išsprendimas šioje byloje turi esminę įtaką išieškojimo nukreipimo į minėtą nekilnojamąjį turtą galimumui, teisinio pagrindo buvimui ir tikslingumui. Taip pat teismas padarė išvadą, kad draudimas realizuoti ginčo butą iki bus išspręstas įgaliojimo ir hipotekos lakšto teisėtumo klausimas, jei būtų priimtas ieškovei palankus sprendimas, dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nereikėtų šalinti pasekmių, kurios atsirastų vykdant įsiteisėjusią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį, t. y. pardavus ginčo butą tretiesiems sąžiningiems asmenims priverstinio vykdymo tvarka, taip pat būtų išvengta grėsmės, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidarys nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Z.B.V.“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas, neatsižvelgęs į atsiliepimo į prašymą argumentus, nepagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti. Byloje nėra ginčo dėl apelianto kreditoriaus teisių įsigijimo pagal reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovė kelia abejones ne dėl apelianto nesąžiningumo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, apeliantas prarastų įsigytas hipotekos kreditoriaus teises. Restitucijos taikymas šioje byloje niekaip nesusijęs su apelianto teise nukreipti išieškojimą į ieškovei priklausantį butą, todėl ir restitucijos, kaip galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymo užtikrinimui negali būti taikomas priverstinio vykdymo veiksmų šio buto atžvilgiu sustabdymas. Ieškovė, negrįsdama savo reikalavimo apelianto nesąžiningumu ir prašydama sustabdyti išieškojimo nukreipimo į butą veiksmus, nepagrįstai prašė suvaržyti apelianto teises, kurių realizavimas visiškai nepriklauso nuo teismo sprendimo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas įsigilino į sudėtingas nagrinėjamos bylos aplinkybes; padarė pagrįstas išvadas, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nestabdant išieškojimo, ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ieškovę grąžinti į pradinę padėtį, nes pradėjus išieškojimo veiksmus ieškovės turtas būtų perleistas tretiesiems asmenims. Teismas preliminariai įvertino ieškinio patenkinimo tikimybę bei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo galimas pasekmes. Apeliantas nepagrįstai akcentuoja CK nuostatas, susijusias su hipotekos kreditoriaus sąžiningumu. Ieškovė įrodinėja hipotekos kreditoriaus nesąžiningumą. Apeliantas perėmė pradinio hipotekos kreditoriaus teises, tačiau tik bylos nagrinėjimo metu bus galima nustatyti, kokie ryšiai sieja nesąžiningą pradinį kreditorių su jo teisių perėmėju UAB „Z.B.V.“.Nesutiktina su argumentais, jog esant ieškovei palankiam sprendimui nebūtų galima restitucija. Byloje dar tik bus nustatinėjama, ar hipotekos kreditorius buvo sąžiningas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas neatsižvelgė į atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentus ir netinkamai įvertino ieškinio pagrįstumą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinyje nurodyti argumentai ir prie jo pateikti atitinkami dokumentai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl nėra pagrindo išvadai apie ieškinio pagrįstumo netinkamą vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu nuosekliai pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties pagrindu pradėti vykdymo veiksmai dėl 643 442 Lt skolos ir 10 744,66 Lt palūkanų išieškojimo iš skolininko R. M. išieškotojo UAB „Z.B.V.“ naudai, išieškojimą nukreipiant į ieškovei priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovė siekia pripažinti negaliojančiu 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštą, kuriuo ieškovei S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini) įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai bei panaikinti viešuosiuose registruose šiam butui 2010 m. gruodžio 17 d. įkeitimo pagrindu nustatytus apsunkinimus. Taip pat ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2010 m. gruodžio 17 d. įgaliojimą, kuriuo ieškovė suteikė teisę atsakovui sūnui A. D. įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, už bet kurio asmens prievoles, parduoti šį butą už kainą ir sąlygas savo nuožiūra, ar jį padovanoti vaikaitei J. D.. Taigi, ginčydama nurodytus sandorius ieškovė iš esmės siekia panaikinti R. M. prievolių užtikrinimą ieškovei priklausančiu turtu ir išsaugoti šį turtą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, skundžiama nutartimi padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo išsprendimas šioje byloje turi esminę įtaką išieškojimo nukreipimo į minėtą nekilnojamąjį turtą galimumui. Ieškovei palankaus sprendimo priėmimo atveju – teismui pripažinus ginčo sandorius (įgaliojimą ir hipotekos lakštą) negaliojančiais, atsirastų pagrindas hipotekai pasibaigti (CK 4.197 str. 2 d. 2 p.) ir tuo pačiu išnyktų pagrindas minėto turto areštui bei priverstiniam išieškojimo į šį įkeistą turtą nukreipimui.
Apeliantas nurodo, jog pagal 2012 m. gegužės 15 d. reikalavimo perleidimo sutartį jis yra pradinio hipotekos kreditoriaus KU „Mėmelio taupomoji kasa“ teisių perėmėjas, todėl nebuvo ginčo sandorių šalimi ir galimas palankus ieškovei sprendimas pagal pareikštus reikalavimus, jo, kaip sąžiningos šalies, teisėms ir pareigoms neturės jokios įtakos, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi pagrindo. Tokie argumentai pripažintini nepagrįstais. Išieškojimo nukreipimas į ieškovei priklausantį butą atsirado jos ginčijamų sandorių pagrindu. Apeliantas reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė pradinio hipotekos kreditoriaus teises, kylančias iš ginčijamo sandorio – hipotekos lakšto, todėl nuginčijus hipotekos lakštą perduotas hipotekos reikalavimas negalios.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.