Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algerdo Urbšio,

apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo Bagdonavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007-04-13 nuosprendžio, kuriuo V. L. pagal LR BK 150 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005 m. rugsėjo 4 d. apie 17 val., turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, prašydamas nepilnametės R. K. , gim. (duomenys neskelbtini), palydėti jį iki prekybos centro “Molas” ir pastarajai melagingai teikdamas, kad jie bus ne vieni, tokiu būdu įsiviliojo R. K. į (duomenys neskelbtini) esančią palėpę, kur užrakinęs palėpės duris, kad niekas negalėtų iš patalpos pasišalinti ar patekti į vidų, prieš nukentėjusios valią paėmė ją ant rankų, paguldė ant patalpoje buvusios lovos ir, nukentėjusiajai žodžiu prieštaraujant bei bandant jį atstumti, bučiavo R. K. į įvairias kūno vietas, glostė nukentėjusiosios nuogą krūtinę, sėdmenis, lyties organus, kišo savo pirštus į nukentėjusiosios makštį, paguldė nukentėjusiąją ant pilvo, ištepė jos išeinamąją angą tyrimo nenustatytu skysčiu, įkišo nukentėjusiajai į išeinamąją angą tyrimo nenustatytą daiktą ir nors nukentėjusiajai teigiant, kad jai labai skauda išeinamąją angą bei tęsiant žodinį prieštaravimą dėl tokio jo elgesio, jis užgulęs R. K. savo kūno svoriu bei taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, kišo tyrimo nenustatytą daiktą į nukentėjusiosios išeinamąją angą tuo pačiu metu atlikdamas savo kūno judesius “pirmyn- atgal”, kuo tokiu būdu jis tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su nepilnamete R. K. prieš pastarosios valią. Tokiu būdu V. L. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 3 d., tačiau teisiamojo posėdžio metu šis kaltinimas jam nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir joje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog nėra surinkta pakankamai duomenų, kad kaltinamasis V. L. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d.

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pasak prokuroro, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo V. L. kaltę. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, yra logiški, nuoseklūs ir išsamūs, atitinkantys kitas byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko negali būti traktuojami kaip melagingi ar prieštaringi. Apeliantas teigia, kad jeigu R. K. būtų tiksliai žinojusi nusikaltimo vietą ir ten jau būtų buvusi anksčiau (kaip ji nurodė teisminio nagrinėjimo metu, kad bute buvusi dar prieš įvykį 2005-09-01 kartu su liudytoja I. V. ), tai ji ją tiksliai būtų parodžiusi parodymų tikrinimo vietoje metu. Tačiau kratos metu, kurioje dalyvavo ir R. K. , atidarius nurodyto buto duris, ji paaiškino, kad tai ne ta patalpa, kurioje ji buvo seksualiai prievartauta. Ir tik atidarius gretimos patalpos duris, R. K. nurodė, kad šiame bute ji buvo seksualiai prievartauta.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. S. , O. V. , A. Š. , D. S. subjektyvia nuomone apie tiriamo nusikaltimo buvimą ar nebuvimą, motyvuodamas tuo, kad liudytojai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti R. K. parodymus.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1 b.l. 11-17) bei daiktų apžiūros protokolu (t. 1 b.l. 89-90) akivaizdžių nusikaltimo pėdsakų neužfiksuota, kadangi iš įvykio vietos paimti stikliukai ir paklodė patvirtina R. K. parodymus, kuriais teigiama, kad ji su V. L. gėrė alkoholį, ir kad V. L. tuoj po nusikaltimo išplovė patalynę.

Apeliantas teigia, kad teismas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai motyvavo ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuojama, kad su R. K. nebuvo atliekamas lytinis aktas, ir kad išeinamosios angos aplinkoje bei jos kūne sužalojimų nerasta. Apelianto teigimu, specialisto išvadomis tik patvirtinamos R. K. nurodytos nusikaltimo aplinkybės, jos nėra prieštaringos byloje nustatytoms aplinkybėms, kadangi, pagal R. K. pirminius parodymus, su ja V. L. nebuvo atliktas lytinis aktas bei naudotas tokio pobūdžio smurtas, nuo kurio galėjo atsirasti akivaizdūs sužalojimai. Gydytojams stacionaraus gydymo metu R. K. nuolat aiškino, kad 2005-09-04 buvo išžaginta.

Apelianto teigimu, kaltinamasis, sulaikytas ir pristatytas pas teisėją dėl suėmimo termino nustatymo, apklausiamas teisėjo, pripažino faktines aplinkybes, kad su R. K. lytiškai santykiavo, tačiau nevartodamas fizinės prievartos bei nežinodamas, kad pastaroji yra nepilnametė. Pati R. K. teismo metu pakeitusi parodymus ir teikdama, kad ji V. L. sekė iki minėto buto, nenurodė, kad V. L. į butą vyko su kokia nors moterimi, nors kaltinamasis teigė, kad bute buvo su G., kurios daugiau jokių anketinių duomenų nenurodė. Be to apeliantas teigia, kad kaltinamasis žinojo, kad yra įtariamas dėl seksualinio prievartavimo ir dėl to pasislėpė nuo policijos, o jo neprisipažinimas vertintinas kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 312 str., 313 str., 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p., prokuroras prašo: panaikinti 2007-04-13 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 3 d. ir nubausti laisvės atėmimu 7 metams, į bausmės laiką įskaičiuojant suėmime išbūtą laiką nuo 2006-09-28 iki 2007-01-28.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai išteisino V. L. nenustačius, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 3 d.

Pagal baudžiamosios teisės nuostatas, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltė visiškai ir besąlygiškai yra įrodyta ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltę grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šiuo atveju pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų nepakanka V. L. kaltei įrodyti, apeliacinės instancijos teismui papildomų jo kaltės įrodymų nepateikta, todėl jo išteisinimas nepadarius nusikaltimo, numatyto LR BK 150 str. 3 d., yra pagrįstas ir teisėtas. Išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas suabejojus įrodymu tikrumu, kuriais grindžiamas kaltinimas ir šios abejonės paremtos bylos duomenimis. Byloje yra daug abejonių dėl kaltinamojo kaltės, kurių neįmanoma pašalinti, nors tam buvo išnaudotos visos galimybės ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, todėl šios abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

V. L. kaltu dėl R. K. seksualinio prievartavimo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neprisipažino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu seksualinio prievartavimo aplinkybes paneigė ir pati nukentėjusioji R. K. , tvirtindama, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti melagingi parodymai. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį negali remtis prieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Kad jos parodymai yra prieštaringi įrodo ir liudytojos D. S. parodymai, kuriais ji paaiškina, kad nukentėjusioji R. K. 2005-09-04 vakarą jai papasakojo apie įvykį, tačiau sekančią dieną apklausiama policijos pareigūnės, ji nurodė kitas aplinkybes. R. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nepagrįsti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais.

Išteisintasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neneigė aplinkybės, kad 2007-09-04 buvo (duomenys neskelbtini) butui priklausančioje palėpėje. Tai patvirtino ir liudytoja I. M. . Tačiau V. L. paneigė tai, kad šiame bute jis buvo su R. K. ir nurodė, jog ten buvo su G. , kurios jokių anketinių duomenų nežino, ir su kuria į minėtą butą atvyko atskirai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. L. 2007-09-04 nurodytame bute buvo su R. K. .

Apeliantas teigia, kad jei nukentėjusioji nusikaltimo vietoje būtų buvusi anksčiau (kaip teigė teisminio nagrinėjimo metu), tai būtų tiksliai ją žinojusi. Tačiau, apelianto teigimu, 2005-09-04 įvykio vietoje, (duomenys neskelbtini) esančioje palėpėje, ji buvo pirmą kartą, kadangi kratos metu dalyvavusi R. K. negalėjo iš karto nurodyti buto, kuriame buvo seksualiai prievartauta. Tačiau šis jo teiginys yra spėjamojo pobūdžio ir visiškai nepagrįstas. Tai yra paties apelianto išvados.

Pašalinių asmenų, galinčių patvirtinti ar paneigti nusikaltimo aplinkybes byloje nenustatyta. Teismas, remdamasis liudytojų E. S. , O. V. , A. Š. , D. S. parodymais, tik konstatavo faktą, kad R. K. 2005-09-04 vakare į vaikų globos namus grįžo verkdama ir papasakojo, kad ją išprievartavo. R. K. teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad ji sąmoningai siekė įtikinti aplinkinius, jog ją išprievartavo V. L. , todėl įsilašino į akis akių lašų, kurių jai iš anksto parūpino I. V. , kad atrodytų taip, lyg ji būtų verkusi.

Nors įvykio vietoje buvo paimti stikliukai, paklodė, ir prokuroro teigimu, šie daiktai patvirtina R. K. parodymus, kad ji ir V. L. nusikaltimo vietoje gėrė alkoholinius gėrimus, ir kad V. L. po nusikaltimo išplovė paklodę, tačiau ant šių daiktų nerasta jokių pėdsakų, galinčių patvirtinti tai, kad R. K. 2005-09-04 buvo (duomenys neskelbtini) butui priklausančioje palėpėje. Ant šių daiktų nerasta jokių nusikaltimo pėdsakų.

Ikiteisminio tyrimo metu R. K. teigė, kad ji buvo seksualiai prievartauta analiniu būdu, teigė, kad jai labai skaudėjo, tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 4778/05 (02) konstatuojama, kad R. K. išeinamosios angos aplinkoje sužalojimų nėra.

Apeliantas teigia, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų išrašų matyti, jog R. K. gydytojams nuolat nurodinėjo, kad 2005-09-04 buvo išžaginta. Tačiau medicininių dokumentų išrašuose taip pat yra konstatuojama tai, jog R. K. gydytojams teigė, jog buvo išprievartauta globos namuose. Tai prieštarauja jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kad ji buvo seksualiai prievartauta (duomenys neskelbtini) butui priklausančioje palėpėje.

Apeliantas teigia, kad V. L. neprisipažinimas dėl nusikaltimo padarymo vertintinas kaip siekimas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, taip pat, kad V. L. nesiėmė jokių priemonių teikti tyrimui jį teisinančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 3.1.6 p. nurodyta, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam. Taigi jam nėra būtina įrodinėti savo nekaltumo. Aplinkybė, kad V. L. neprisipažino nusikaltimo padarymu negali būti laikoma siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

LR BPK 20 str. 5 d. aiškiai nurodyta, jog įrodymus vertina teisėjai. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Priimdamas sprendimą teismas turi vadovautis savo vidiniu įsitikinimu ir ištirtų įrodymų visuma. Nei vienas įrodymas negali būti vertinamas atskirai nuo kitų. Nors apeliantas teigia, kad kaltinamasis sulaikytas ir pristatytas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl suėmimo termino nustatymo, apklausiamas teisėjo, pripažino faktines aplinkybes, kad su R. K. lytiškai santykiavo, tačiau nevartodamas fizinės prievartos bei nežinodamas, kad pastaroji yra nepilnametė, tačiau ši aplinkybė neįrodo fakto, kad būtent 2005-09-04 R. K. ir V. L. turėjo lytinių santykių, ir kad šie santykiai buvo prieš nukentėjusiosios valią. Ši aplinkybė nėra patvirtinta jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, todėl ja negali būti grindžiama V. L. kaltė nusikalstamos veikos padarymu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas laiko nesant pakankamai duomenų, kad V. L. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, o pirmos instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Prokuroro apeliacinį skundą atmesti.