- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-16
- Bylos Nr.
- P-662-89-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- G. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas)
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 pagal pareiškėjos G. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-77 „Dėl antstolės G. P. įgaliojimų pasibaigimo” (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-77).
Nurodė, kad Įsakymu Nr. 7P-77 ji nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolio pareigų ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, nes neįgijo įstatyme nustatyto išsilavinimo. Paaiškino, kad antstole dirba nuo 1983 m. Nurodė, kad 2002 m. ji įstojo į Baltijos rusų institutą, dabartinę Baltijos tarptautinę akademiją, teisės specialybę. Pažymėjo, kad tais pačiais metais Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (toliau – ir Ministerija, ir atsakovas) išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, o 2003 m. buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą. Atkreipė dėmesį, kad įrašant pareiškėją į antstolių rezervą, ji Ministerijai pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji siekia atitinkamo išsilavinimo. Baltijos tarptautinė akademija teisininko kvalifikaciją patvirtinantį diplomą pareiškėjai išdavė 2005 m. liepos 9 d., tačiau galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir pripažinimo proceso eiga nesudarė realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus. Akcentavo, kad Įsakyme Nr. 7P-77 remiamasi tik Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) nuostatomis, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui, kuriame įtvirtintas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas, kuriame sąlygos, kad antstolis atleidžiamas iš pareigų, jeigu neįgyja aukštojo išsilavinimo, nėra. Pažymėjo, kad teisės vykdyti antstolio veiklą įgijimas siejamas su Antstolių įstatyme nustatytais reikalavimais, kuriuos pareiškėja įvykdė (yra apsidraudusi civilinės atsakomybės draudimu, įkūrusi antstolio kontorą, įsigijusi materialinę bazę, priėmė dirbti samdomus darbuotojus). Teigė, kad Įsakymas Nr. 7P-77 buvo priimtas pažeidžiant teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalį, t. y. jis neteisėtas dėl to, kad savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą bei prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė kaip nepagrįstus bei panaikino byloje pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas rėmėsi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismas nustatė, kad dar 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad per įstatymo nustatytą laikotarpį (septynerius metus) antstoliai, neįgiję būtino išsilavinimo, bus atleidžiami iš einamų antstolio pareigų. Padarė išvadą, kad pareiškėja žinojo, o jei nežinojo, privalėjo žinoti, kad būtiną išsilavinimą privalo įgyti per 7 m., t. y. iki įstatyme nurodytos datos. Be to, šiuo įstatymu pareiškėja buvo įspėta ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas šios įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes. Vertino, kad pareiškėja, pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis. Pabrėžė, jog Aukštojo mokslo įstatymas bei Nuostatai galioja visiems užsienyje išsilavinimą įgijusiems asmenims, yra viešai paskelbti ir žinomi.
Nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėja Baltijos tarptautinėje akademijoje 2005 m. liepos 9 d. gavo diplomą, kuris yra valstybinis aukštojo mokslo dokumentas. Rėmėsi Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.2 punktu ir Nuostatų 21, 22, 23 punktais ir padarė išvadą, jog dokumentas, įrodantis asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos esančios medžiagos, pareiškėja dėl kvalifikacijos vertinimo į Centrą kreipėsi tik 2007 m. rugpjūčio 8 d. Pabrėžė, jog byloje nėra dokumentų, nurodančių priežastis, kodėl pareiškėja nuo 2005 m. liepos 9 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. delsė pateikti dokumentus Centrui, dėl ko iki 2007 m. spalio 1 d. negalėjo būti pripažintas užsienyje įgytas jos išsilavinimas. Nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjos kvalifikacijos vertinimas yra atliktas. Pažymėjo, kad iki įstatymo nustatytos datos pareiškėja pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), liudijantį įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete, o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtina, kad asmens užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), kurį pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį turėjo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja buvo atleista iš antstolio pareigų ne dėl kvalifikacijos stokos ar dėl profesinių gebėjimų, o dėl atitinkamo išsimokslinimo stokos (neįgijus būtino išsilavinimo).
Pažymėjo, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateiktas antstolių atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, tuo tarpu Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatytas reikalavimas teismo antstoliams iki 2007 m. spalio 1 d. įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą išsilavinimą ir šio reikalavimų neįvykdymo pasekmė, t. y. atleidimas iš antstolių. Vertino, kad paminėtos įstatymų nuostatos nėra konkuruojančios, jose yra nustatomi reikalavimai dviem skirtingoms asmenų grupėms: teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą, ir antstoliams, kurie pradėjo veiklą įsigaliojus Antstolių įstatymui ir atitiko visus antstoliams keliamus reikalavimus, taip pat ir išsilavinimo reikalavimą. Laikėsi pozicijos, kad tuo atveju, jeigu teismas remtųsi pareiškėjos argumentu dėl įstatymų prieštaravimo, tada teismo antstoliai, kurie pradėjo dirbti prieš priimant minėtus įstatymus, turėtų teisę dirbti neribotą laiką neįgiję reikalaujamo išsilavinimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatė, kad abejonių, jog pareiškėjos nurodyti įstatymai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams, nėra, todėl prašymas buvo atmestas.
III.
Pareiškėja G. P. apeliaciniu skundu (b. l. 109-112) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti jos skundą – panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-77 ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-77, kuriuo pareiškėja, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleista iš antstolių ir išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, remdamasis Švietimo įstatymo nuostatomis, padarė išvadą, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Nurodė, jog Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai. Teismas nustatė, kad sistemiškai aiškinant Nuostatus yra akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėja) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Baltijos tarptautinės akademijos diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog buvo nustatytas pernelyg trumpas užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo pripažinimo terminas.
Teismas pabrėžė, jog pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo Teismo antstolių ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymų įsigaliojimo, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja Baltijos tarptautinės akademijos diplomą gavo 2005 m. liepos 9 d. (taip nurodo pareiškėja), tačiau jo vertinimo ir pripažinimo procedūrą inicijavo tik 2007 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėja nenurodė, dėl kokių priežasčių ji daugiau kaip 2 metus nesiėmė jokių veiksmų šiuo klausimu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų buvusi pažeista pirmiau nurodyta užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūra, be to, atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip matyti iš byloje esančių Centro raštų pareiškėjai, ji Centrui nepateikdavo visų reikalaujamų papildomų dokumentų, dėl kurių Centras negalėjo užbaigti Baltijos tarptautinėje akademijoje jos įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūros. Teismas, analizuodamas teisės aktus, reglamentuojančius užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo procedūrą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra patvirtinta, kad pareiškėja yra įgijusi reikiamą antstoliui išsilavinimą (duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjos Baltijos tarptautinėje akademijoje įgyto aukštojo išsilavinimo būtų priimtas Nuostatų 23 punkte nurodytas švietimo ir mokslo ministro įsakymas, byloje nėra). Pabrėžė, kad aplinkybė, jog jai buvo išduotas Baltijos tarptautinės akademijos diplomas, nėra laikytina pagrindu teisėjų kolegijai padaryti išvadą, jog pareiškėjos minėtoje užsienio mokymo įstaigoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti, nes tokį faktą konstatuoti gali tik tam įgaliotas subjektas, vadovaudamasis teisės aktais nustatyta specialia tvarka ir pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 31 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo. Teismo nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos lex specialis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl pareiškėjos argumentą, kad minėtos nuostatos prieštarauja Antstolių įstatymui, laikė nepagrįstu. Nurodė, kad pareiškėja, žinodama, iki kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgytų tokį išsilavinimą, todėl jos neveikimas ir iš to jai kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos, anot pareiškėjos, jos teisėtais lūkesčiais, kadangi jokie teisėti lūkesčiai, jog šis terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar kad užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes teisės aktai to nenumatė. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjos Baltijos tarptautinėje akademijoje įgytas aukštasis išsilavinimas nei iki 2007 m. spalio 31 d., nei vėliau, jau teisminio ginčo nagrinėjimo metu, nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, padarė išvadą, kad ginčijamas įsakymas Nr. 7P-77 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, tačiau laikė, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 str. 1 d. ir 1.119 str. 1 d., Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 str. 1 d. 10 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”). Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad buvo pažeista jos procesinė teisė nagrinėjamu atveju paduoti atskirąjį skundą, kai pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Paaiškino, kad paduodama apeliacinį skundą pareiškėja galėjo apskųsti ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atkreipė dėmesį į tai, jog Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nereguliuoja klausimų, susijusių su asmens įgytos kvalifikacijos vertinimu ar pripažinimu, todėl šiuo aspektu pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Teismui taip pat nekilo abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
IV.
Pareiškėja G. P. 2009 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008. Pareiškėja prašo iš naujo nagrinėti apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 ir pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį, patenkinant pareiškėjos G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo panaikinimo.
Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. ISAK-2264 „Dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo“, atsižvelgęs į Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. lapkričio 25 d. pažymą dėl kvalifikacijos įvertinimo Nr. 14-821 ir į Studijų kokybės vertinimo centro 2009 m. spalio 20 d. pažymą dėl kvalifikacinio egzamino rezultatų Nr. 44-57, pripažino, kad G. P. Baltijos rusų institute, Latvijos Respublikoje, 2005 metais įgyta teisininko kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pirmosios pakopos bakalauro studijas. Todėl teigia, kad, remiantis ABTĮ 153 straipsniu, yra pagrindas prašyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008. Nurodo, kad minėtas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas buvo priimtas 2009 m. lapkričio 10 d., todėl darytina išvada, jog trijų mėnesių terminas prašymui paduoti skaičiuotinas nuo šio įsakymo priėmimo dienos. Savo prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais. Nurodo, kad galutinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2008 m. lapkričio 27 d., o Studijų kokybės vertinimo centro kvalifikacinį egzaminą pareiškėja išlaikė 2009 m. spalio 16 d. Teigia, kad jai nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su kvalifikacinio egzamino laikymo data, nes tai nepriklausė nuo jos valios, tačiau šios aplinkybės objektyviai egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Ši aplinkybė yra laikytina esmine, nes nuo kvalifikacinio egzamino laikymo datos priklausė pareiškėjos G. P. užsienyje įgyto diplomo pripažinimas. Pažymi, kad 2008 m. lapkričio 25 d. Centro pažymą Nr. 14-821 dėl kvalifikacijos įvertinimo ji gavo faksu 2008 m. lapkričio 26 d. Pažymoje nurodyta, kad tarp pareiškėjos G. P. kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos Studijų kokybės vertinimo centras nustatė esminį skirtumą. Be to, Studijų kokybės vertinimo centras priėmė sprendimą pareiškėjos G. P. kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad kvalifikacijos turėtoja, t. y. G. P., išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre. Kvalifikacinio egzamino paskyrimo data pareiškėjai nebuvo žinoma bylos nagrinėjimo metu ir nepriklausė nuo pareiškėjos valios. Egzamino laikymo data buvo paskirta po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutarties įsigaliojimo. 2009 m. spalio 16 d. ji išlaikė kvalifikacinį egzaminą Centre. Todėl nurodo, kad aplinkybė, kad pareiškėja išlaikė kvalifikacinį egzaminą, tapo žinoma jau po administracinės bylos dėl įsakymo Nr. 7P-77 panaikinimo, t. y. 2009 m. spalio 16 d. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 27 d. nutartyje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Remiasi 2009 m. kovo 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-379/2009 ir nurodo, kad šioje ir nagrinėjamoje bylose sprendžiami ginčai yra identiški savo faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau pastarojoje byloje teismas konstatavo, kad „būtina atskirti (netapatinti) Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalaujamo bei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio reikalaujamo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio išsilavinimo pripažinimo. Toks atskyrimas yra būtinas, nes teisės aktų nustatytas užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas Lietuvoje įgytam išsilavinimui yra procedūra, skirta teisės aktų nustatytais aspektais palytinti ir, reikalui esant, kvalifikacinio egzamino būdu patikrinti užsienyje (jau) įgytą išsilavinimą, o ne paties siekiamo pripažinti Lietuvoje aukštojo išsilavinimo suteikimo sudėtinis elementas. Todėl užsienyje įgytas ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažintas aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu ne nuo jo pripažinimo Lietuvoje laiko, o nuo laiko, kai užsienio mokslo įstaiga išdavė šį išsilavinimą patvirtinanti dokumentą (diplomą)“. Pabrėžia, kad sisteminis minėtų materialinių teisės normų aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateiktas ir 2008 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje ir faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje Nr. A502-1917/2008.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakyta atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėja G. P. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.
Procesas gali būti atnaujintas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminė bylos aplinkybė, kurios nebuvo ir ji negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašomą atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-43/2010, 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-222/2009).
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėja nurodo, kad tai, jog ji 2009 m. spalio 16 d. išlaikė Studijų kokybės vertinimo centro kvalifikacinį egzaminą yra laikytina naujai paaaiškėjusia esmine bylos aplinkybe ir teigia, kad jai nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su kvalifikacinio egzamino laikymo data, nes tai nepriklausė nuo pareiškėjos valios, tačiau šios aplinkybės objektyviai egzistavo bylos nagrinėjimo metu bei nuo kvalifikacinio egzamino laikymo datos priklausė jos užsienyje įgyto diplomo pripažinimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėja 2009 m. spalio 16 d. išlaikė kvalifikacinį egzaminą, negali būti pripažinta proceso atnaujinimo pagrindu bei laikytina nauja aplinkybe, kadangi ši aplinkybė atsirado jau po administracinės bylos Nr. A502-1922/2008 išnagrinėjimo. ABTĮ nenumato galimybės teismui atnaujinti procesą administracinėje byloje tokiu būdu ne paaiškėjus, o atsiradus naujoms aplinkybėms, todėl pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą nėra.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo to dienos, kai jį padaręs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 priėmė 2008 m. lapkričio 27 d., o pareiškėja G. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2009 m. gruodžio 31 d. Nors pati pareiškėja mano, jog terminas jos prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra skaičiuotinas nuo 2009 m. lapkričio 10 d., kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. ISAK-2264, šis pareiškėjos argumentas nėra pagrįstas, nes, kaip buvo nustatyta, minėto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo priėmimas nėra laikytinas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.).
Nustačius, jog pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 buvo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, klausimas dėl galimybės procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nenagrinėjamas.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo atnaujinti termino paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. P. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1922/2008 pagal pareiškėjos G. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.