Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. B. ir nuteistojo A. Š. apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014-11-07 nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažinti kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 290 straipsnį 50 MGL (6500 Lt arba 1900 EUR) dydžio bauda;

- pagal BK 284 straipsnio 2 dalį 20 MGL (2600 Lt arba 760 EUR) dydžio bauda;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu ir A. Š. paskirta galutinė 50 MGL (6500 Lt arba 1900 EUR) dydžio bauda.

A. Š. pagal BK 286 straipsnį išteisintas nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos požymių.

Nukentėjusiųjų A. B., R. P. ir R. S. civiliniai ieškiniai atmesti. Priteista iš A. Š. nukentėjusiajam A. B. 1000 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad jis 2012-09-28, apie 18.30 val., K. rajone, Š. mstl., (duomenys neskelbtini) patrulio A. B. ir (duomenys neskelbtini) specialisto R. S. nuvestas iki tarnybinio automobilio, stovėjusio gatvėje, Š. g., Š.mstl., K. r., tai yra viešoje vietoje, šiuos policijos pareigūnus, kaip ir netrukus atvykusią (duomenys neskelbtini) patrulę G. Š., išplūdo necenzūriniais žodžiais, taip juos viešai įžeidė bei trikdė visuomenės rimtį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. B. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. Š. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį, veikos perkvalifikavimo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 2 dalį ir civilinių ieškinių atmetimo.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai A. Š. veiką perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 2 dalį, nes byloje esantys įrodymai – V. P. M. ir kitų liudytojo parodymai aiškiai patvirtina, kad A. Š. policijos pareigūnus įžeidinėjo ir jiems priešinosi ne tik pasyviai, bet ir aktyviais veiksmais – spardydamasis, spyriais į pareigūnus, smūgiavo rankomis, grasino „užversti“ R. S., užmušti ir pan. apeliantą, jei jo tuoj pat nepaleis, dėl ko A. Š. buvo surakintas antrankiais ir nebegalėdamas priešintis grasino susidorojimu. Apelianto manymu, toks nuteistojo elgesys atitinka veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalies požymius.

Skunde pažymima, kad būtent dėl to, kad A. Š. priešinosi, jo atžvilgiu buvo panaudotos spec. priemonės – antrankiai, nes tik prieš besikeikiantį asmenį spec. priemonės nenaudojamos. Kad nuteistasis priešinosi, patvirtina ne tik apelianto, bet ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, tokiu būdu A. Š. nepagrįstai išteisintas iš kaltinimo pagal BK 286 straipsnį.

Atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai nesirėmė jo ir kito pareigūno A. S. parodymais teikdamas, kad jie suklastojo byloje esančius dokumentus – tarnybinius pranešimus, tačiau nėra duomenų, kad šie jų veiksmai buvo tyčiniai ir sukėlė neigiamas pasekmes.

Apibendrindamas apeliantas A. B. teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą taip pat nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių, todėl prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisit jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 290 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį.

Nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl jo kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, grindžiamos prielaidomis ir spėjimais, neatitinka formuojamos teismų praktikos.

Net darant prielaidą, jog jis pareigūnus išvadino necenzūrinius ir jų orumą žeminančiais žodžiais ir taip trikdė viešąją tvarką (nors neigia tokius tyčinius veiksmus), tai tokių veiksmų ne itin ilga trukmė, jų atlikimo nuošali vieta, nedidelis intensyvumas, pavartotų įžeidžiančių žodžių pobūdis ir tų veiksmų atlikimo vietos mažas viešumas tikrai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę. Šiuo atveju jo elgesys buvo nukreiptas ne trikdyti viešąją rimtį ar tvarką, o ginti savo teises, tame tarpe teisę nesutikti su neteisėtais pareigūnų nurodymais ir jų nevykdyti, t.y. jo veika buvo nukreipta ne prieš visuomenės rimtį ar tvarką.

Apibendrindamas apeliantas teigia, kad visų byloje esančių įrodymų kontekste jo veiksmai neužtraukia nuosprendyje nurodytos baudžiamosios atsakomybės, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad yra įrodyta jo kaltė pagal nuosprendyje nurodytus straipsnius, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusysis A. B. prašo nuteistojo skundą atmesti. Mano, kad A. Š. pagrįstai nuteistas pagal BK 290 straipsnį, jo prašymas išteisinti pagal BK 284 straipsnio 2 dalį taip pat nepagrįstas, nes, nukentėjusiojo manymu, nuteistojo veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad nuteistojo skundas paremtas tik paties nuteistojo samprotavimais ir iškreiptais faktų aiškinimais, kurie paneigiami nukentėjusių ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais. A. Š. savo valia sukėlė esamą padėtį – būdamas apsvaigęs įvykdė jam inkriminuotas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ).

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK nuostatas.

Apeliaciniuose skunduose nėra jokių naujų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei A. Š. veikų kvalifikavimu ir civilinių ieškinių išsprendimu, visiškai pritaria visiems žemesnės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir jų nekartoja. Pažymėtina ir tai, kad, sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, t.y. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą ir nėra niekaip saistomas kitų proceso dalyvių nuomone įrodymų vertinimo klausimu. Todėl vien tai, jog skundžiamas sprendimas netenkina proceso dalyvių interesų, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu ir įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiojo A. B. ir nuteistojo A. Š. apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

nutarė:

nukentėjusiojo A. B. ir nuteistojo A. Š. apeliacinius skundus atmesti.