- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2005-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-195
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis (pran.), Danutė Milašienė
- Atsakovas
- L. R.
- Ieškovas
- A. N.
- Trečiasis asmuo
- V. K.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2⁴⁰-1453/2004 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei L. R. , trečiajam asmeniui V. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. N. 2004 m. birželio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei L. R. dėl 100 257 Lt skolos priteisimo. Nurodė, kad 2000 m. birželio mėn. buvo pareiškęs ieškinį teisme dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovės L. R. bei jos dukters V. K. . Reikalavimų pagrindas buvo 1993 m. lapkričio mėn. 10 d. paskolos raštelis. Vilniaus apygardos teismas 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu reikalautą sumą priteisė tik iš V. K. bei konstatavo, kad nėra pagrindų L. R. solidarinei atsakomybei atsirasti. 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos sutartyje atsakovė L. R. garantavo už savo dukters V. K. skolinių įsipareigojimų įvykdymą asmeninės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Vykdydamas įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimą teismo antstolis nerado V. K. turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą. Kadangi minėtoje paskolos sutartyje atsakovė L. R. garantavo skolininkės V. K. įsipareigojimų tinkamą įvykdymą savo nekilnojamuoju turtu, ieškovas prašė teismą priteisti iš atsakovės L. R. 100 257 Lt skolą, kuri jau yra priteista iš V. K. , tačiau iki šiol neišieškota. Ieškovas nurodė, kad atsakovės L. R. atsakomybė už V. K. skolinius įsipareigojimus yra subsidiarinė. Tokios atsakomybės buvimas išplaukia iš 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos sutarties turinio, atitinka CK 6.90 straipsnio sąlygas. Atsakovės valią prisiimti įsipareigojimą atsakyti už savo dukters skolas įrodo jos parašas po 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos sutarties sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovo A. N. naudai iš atsakovės L. R. subsidiariai 100 257 Lt paskolos ir palūkanų, priteistų Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu iš skolininkės V. K. . Teismas priteisė ieškovo A. N. naudai iš atsakovės L. R. 3005,14 Lt žyminio mokesčio ir 3000,15 Lt advokato pagalbos išlaidų, viso 6005,29 Lt bylinėjimosi išlaidų.
1993 m. lapkričio 10 d. paskolos raštelyje nurodyta, kad ,,aš, K.V.L, paėmiau kreditą 34 tūkst. JAV dolerių (trisdešimt keturi tūkstančiai) iš N. A. pagal parduotą (rusų k. -,,pod prodannoje“) nekilnojamąjį turtą, priklausantį mano mamai R. L.S. 1. butas (duomenys neskelbtini); 2. sodo sklypas su namu (duomenys neskelbtini)“ Paskolos raštelį pasirašė V. K. ir L. R. . Teismas nurodė, kad šio paskolos raštelio sąlygos, jose išreikšta pasirašiusiųjų asmenų valia turėtų būti vertinami remiantis CK 6.193 straipsnyje išdėstytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas taip pat laikė būtinu atsižvelgti į anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose tarp tų pačių dalyvaujančių asmenų nustatytus teisiškai reikšmingus faktus. Vilniaus apygardos teismas 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 240-1567/2002 m. pagal A. N. ieškinį atsakovėms L. R. ir V. K. dėl 103 180 Lt paskolos ir palūkanų solidaraus priteisimo ieškinį patenkino iš dalies. Toje civilinėje byloje ieškovo reikalavimų pagrindą sudarė ta pati 1993 m. lapkričio 10 d. rusų kalba surašyta ir L. R. bei V. K. pasirašyta paskolos sutartis. Minėtu sprendimu ieškovo A. N. naudai iš atsakovės V. K. priteista 87 180 Lt paskolos, 13 077 Lt palūkanų, 4950 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 4720 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Ieškinio dalis dėl solidaraus paskolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovės L. R. buvo atmesta. Buvo konstatuota, kad iš 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties negali atsirasti solidarioji atsakomybė. Paskola buvo suteikta V. K. verslui, su pastarąja L. R. neturėjo bendrų verslo reikalų, nebuvo išreikšti sutarties šalių ketinimai sukurti solidariąją prievolę
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad šioje civilinėje byloje ieškovas reikalauja iš atsakovės L. R. subsidiariai įvykdyti sutartinę prievolę. Atsakovė L. R. pasirašė paskolos sutartį. Paskolos sutartyje nurodytas jai priklausantis nekilnojamasis turtas. Byloje nėra paneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės, kad paskola atsakovės dukters V. K. verslui buvo suteikta tik su sąlyga, kad bus užtikrinta kito asmens turtu. Šią aplinkybę žinojo ir vienareikšmiškai suprato sutartį pasirašę asmenys. Atsakovė L. R. aktyviai veikė, siekdama susitarti dėl paskolos suteikimo dukters verslo reikmėms. Šalims turėjo būti suprantami pagrįsti ir teisėti kreditoriaus lūkesčiai gauti tinkamą prievolės įvykdymą. Skolindamas pakankamai didelę pinigų sumą, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo siektų užsitikrinti prievolės įvykdymą. Tokios aplinkybės, teismo nuomone, įrodo pagrindinę subsidiarinės atsakomybės sąlygą - atsakovės L. R. sutarties pasirašymu išreikštą valią atsakyti kreditoriui turtu, jei jos dukra negrąžins paskolos. Antroji subsidiarinės atsakomybės sąlyga - galiojanti pagrindinė prievolė. Dėl tinkamo šios prievolės vykdymo yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimas. Trečioji būtina subsidiarinės atsakomybės sąlyga - jos dydis, suma. Šiuo atveju dydis yra apibrėžtas sutartyje nurodyta nekilnojamojo turto verte. Įstatymas nenustato, kaip turėtų būti apibrėžtas subsidiarinės atsakomybės dydis, todėl prievolės dydžio įvertinimas turtu nėra prieštaraujantis teisei. Teismas laikė, kad visuma aptartų subsidiarinės atsakomybės požymių sudaro pagrindą šalių susitarimą vertinti kaip garantiją (1964 m. CK 220 str., CK 6.90 str.). Teismo nuomone, neturi teisinės reikšmės teiginys Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendime kitoje byloje, kad sutartimi L. R. neįsipareigojo garantuoti V. K. prievolių. Kitoje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl subsidiaraus paskolos priteisimo, nebuvo nagrinėjamos tokį reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės, nebuvo teikiami atsikirtimai. Kitos bylos sprendime padaryta nepagrįsta bei pareikštų ieškinio reikalavimų ribas peržengianti išvada, todėl ji negali sukelti prejudicinių pasekmių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovo A. N. valia surašant 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos raštelį buvo nukreipta į tai, kad gauti realinę garantiją, tai yra prievolės užtikrinimą, susijusį su daiktu, o ne su garanto asmeniu. Teismas neteisingai aiškino paskolos raštelyje rusų kalba parašytus žodžius ,,pod prodannoje imuščestvo“, kadangi tikslus šių žodžių vertimas turėtų būti ,,parduodant, parduodama, pardavusi“. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino, kad žodžiais ,,pod prodannoje imuščestvo“ yra apibrėžta garantijos suma (dydis). Be to, toks teismo aiškinimas prieštarauja įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimui kitoje civilinėje byloje, kuriame pasakyta, jog ,,sutartyje buvo numatyta, kad skolininkas savo prievolių įvykdymui užtikrinti įkeičia pardavimui kito asmens nekilnojamąjį turtą“.
Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos sutarties šalys tarpusavyje suderino valią dėl V. K. gaunamos paskolos užtikrinimo garantijos būdu. Be to, nebuvo nustatyta, ar 1993 m. lapkričio 10 d. susitarimo aplinkybės atitinka 1964 m. CK reikalavimus, keliamus garantiniam susitarimui. Ieškovas iki ieškinio šioje byloje pareiškimo įrodinėjo, kad atsakovė L. R. 1993 m. lapkričio 10 d. rašteliu suteikė realinę (daiktinę) garantiją V. K. skoliniam įsipareigojimui, tačiau vėliau jis ėmė teigti, kad atsakovė šiuo rašteliu jam suteikė personalinę garantiją. Apeliantės įsitikinimu, šis paskolos raštelis nereiškia jokios garantijos už paskolą - nei realinės, nei personalinės. Teismas taip pat nesvarstė aplinkybės, kad 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos raštelis savo turiniu neatitinka įkeitimo, hipotekos, laidavimo, garantijos sutartims keliamų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo 2005 m. sausio 5 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovo apeliacinėje instancijoje turėtas išlaidas. Pasak ieškovo, teismas pagrįstai ir išsamiai nurodė, kad atsakovė L. R. savo vidine valia 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi įkeitė turtą už skolininkės įsipareigojimų kreditoriui tinkamą įvykdymą. Kadangi nerasta skolininkės V. K. turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, ieškovas pasinaudojo savo teise reikalauti tos skolos priteisimo iš L. R. . Atsakovė L. R. faktiškai garantavo kreditoriui už skolininkę, suteikdama daiktinę garantiją, todėl jos atsakomybė yra subsidiari. Ieškovo teigimu, teismas teisingai išaiškino paskolos raštelio žodžių prasmę.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino prievolių įvykdymo užtikrinimą reguliuojančias teisės normas, klaidingai įvertino atsakovės vidinius ketinimus sudarant sandorį dėl skolinio įsipareigojimo užtikrinimo, todėl patenkindamas ieškinį išsprendė bylą neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
1964 m. CK 192 straipsnyje buvo numatyta, kad subsidiari prievolė galėjo atsirasti pagal įstatymą arba sutartį. Viena iš civilinės subsidiarios atsakomybės už prievolių pažeidimą rūšių buvo garanto atsakomybė kreditoriui už skolininko prievolių neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (1964 m. CK 220 str.). Ieškovas reikalavimą atsakovei kildino iš jos garantinių įsipareigojimų pagal 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos raštelį (b. l. 5-6). Taigi, ieškovas reikalavo, kad atsakovė įvykdytų skolinę prievolę už pagrindinį skolininką pagal paskolos teisinius santykius tarp ieškovo A. N. ir trečiojo asmens V. K. patvirtinančiame paskolos raštelyje išreikštą atsakovės garantiją. Sandoriai - tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato. 1964 m. CK 220 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad garantija laikoma vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Vadinasi, vienašalis garanto įsipareigojimas atsakyti kitam asmeniui už pagrindinio skolininko prievolių įvykdymą laikytinas vienašaliu sandoriu, kuriame išreikšta vieno asmens – garantijos davėjo valia (1964 m. CK 40 str. 2 d.). Vienašaliu sandoriu gali įsipareigoti tik jį sudarantis asmuo. Vienašaliams sandoriams netaikomos normos, reglamentuojančios sutarčių sudarymą, jų nutraukimą, vykdymą ir pan., kai būtini dviejų ar daugiau asmenų suderinti veiksmai (suderinta valia). Kaip minėta, garantija yra išreiškiama vieno asmens - garantijos teikėjo valia užtikrinti pagrindinio skolininko prievolių įvykdymą (1964 m. CK 220 str. 1 d.). Kadangi garantija negali būti laikoma dvišaliu ar daugiašaliu sandoriu, todėl esant tokiai prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonei nėra jokio teisinio pagrindo kalbėti apie dviejų ar daugiau šalių priešpriešinės suderintos valios buvimą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės parašas paskolos raštelyje reiškė ne atsakovės vidinę valią dėl garantinių įsipareigojimų suteikimo, bet suderintą ieškovo ir atsakovės susitarimą dėl garantijos.
Kadangi garantija, kaip sandoriu, išreiškiama tik jos teikėjo valia, todėl teisinę reikšmę turi tik garantijos teikėjo tikrosios vidinės valios nustatymas. Atsakovė pasirašė 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos raštelyje, kurio turinys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog atsakovė teikė daiktinę garantiją, kurios dydis buvo apibrėžtas ne pinigine suma, skolininko sumokėtina kreditoriui (ar suma, kuri priteistina arba faktiškai priteista iš skolininko), bet konkrečių nekilnojamųjų daiktų perleidimu kreditoriui (kitaip dar vadinamuoju daiktų užpardavimu). Pagrindiniam skolininkui neįvykdžius savo prievolės ar ją įvykdžius netinkamai, šios prievolės įvykdymą garantuojančio asmens nekilnojamųjų daiktų ( byloje - atsakovės buto ir sodo sklypo su namu) perleidimu galėjo būti visiškai arba iš dalies patenkinami kreditoriaus reikalavimai ta apimtimi, kuri buvo daiktų perleidimo momentu. Kitaip sakant, tokio pobūdžio garantija buvo ribojama perleidžiamų daiktų verte. 1993 m. lapkričio 10 d. raštelio turinys rodo atsakovės realinės garantijos, susijusios su konkrečiais daiktais, kreditoriui suteikimą, todėl atsakovės garantiniai įsipareigojimai nesukėlė ir negalėjo sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda ar gali atsirasti personalinės garantijos, susijusios su garanto asmeniu, suteikimo atvejais. Esant tokiam garantinių įsipareigojimų pobūdžiui (daiktinei garantijai) atsakovės atsakomybė prieš ieškovą dėl pagrindinio skolininko padarytų skolinės prievolės vykdymo pažeidimų ribojama jos pareigomis, susijusiomis su garantijos objektų – konkrečių daiktų teisinės priklausomybės (nuosavybės teisės į juos) pasikeitimais. Ieškovas gali reikalauti iš atsakovės įvykdyti prievoles, susijusias su įsipareigojimais perleisti 1993 m. lapkričio 10 d. raštelyje nurodytus daiktus, tačiau jis neturi teisės reikalauti iš atsakovės įvykdyti pagrindinio skolininko piniginę prievolę subsidiarios atsakomybės taikymo pagrindu.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinys dėl 100 257 Lt piniginės skolos iš atsakovės L. R. priteisimo atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl 1993 m. lapkričio 10 d. raštelyje įrašytų atsakovės garantinių įsipareigojimų neatitikimo 1964 m. CK reikalavimams, keliamiems prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų turiniui ir formai, neanalizuojami, nes jie išeina už šios bylos dalyko ribų (CPK 265 str. 2 d., 302 str.).
Priėmus naują sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Atsakovė L. R. buvo iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo (b. l. 164-165). Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir atmetus ieškovo ieškinį, nesumokėta žyminio mokesčio už skundą dalis, taip pat kitos bylos nagrinėjimo išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovo (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą. Ieškovo A. N. ieškinį atsakovei L. R. atmesti. Priteisti atsakovei L. R. iš ieškovo A. N. 100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš ieškovo A. N. į valstybės biudžetą 2905,14 Lt žyminio mokesčio ir 58,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu.