Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-05 · Byla Nr. Iv-519-473/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-05-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-05
Bylos Nr.
Iv-519-473/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01996-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. N.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie LR VRM
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-519-473/2011Proceso Nr. 3-61-3-01996-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 61; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjui A. N., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką – 7724,75 Lt, už laikotarpį nuo 2006 m. kovo mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio imtinai.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) paaiškino ir teismo posėdyje nurodė, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) antrajame policijos komisariate. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį 2006–2008 m., vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 23 str. 2 dalimi (2002-04-23 redakcija), kurioje buvo numatyta, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, ir taikė šį ribojimą. Pareiškėjo priedų ir priemokų suma viršijo minėtą ribą, iš viso, laikotarpiu nuo 2006 m. kovo mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio jam neišmokėta 7724,75 Lt. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymuose nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, jog ši asmens teisė ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Konstituciniam Teismui paskelbus 2009-12-11 nutarimą, pareiškėjas sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą yra pažeista, nes Įstatyme numatytas priedų ir priemokų ribojimas buvo taikomas pažeidžiant Konstituciją. Darbo kodekso 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Taip pat Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o minėto straipsnio 5 d. - jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.130 str. 2 d., skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą. Todėl, nuo 2009-01-01 pakeitus Įstatymo 23 str. 2 d. redakciją ir minėtą ribojimą panaikinus galima išvada, kad Lietuvos valstybė pripažino prievolę. Taigi, pareiškėjo nuomone, senaties terminai turi būti pradedami skaičiuoti nuo minėto KT nutarimo paskelbimo. Be to, mano, kad nagrinėjamame ginče yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. 2009-12-11 nutarimas įrodo, kad dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su jo patirta 7724,75 Lt dydžio žala ? negautomis pajamomis. Taigi yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant CK 6.271 str. nustato Lietuvos valstybės atsakomybę už asmeniui valstybinės valdžios įstaigos priimtu teisės aktu padarytą žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepimuose į skundą (b. l. 14-16, 19-23) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 3 d. pasitarimo protokolą Nr. 32. Nurodo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, skųsdamas Vilniaus apskrities VPK veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.); vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc), todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 konstatavo, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Taigi, pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jeigu atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, ir toliau taikytų Įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl jo reikalavimas yra atmestinas. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (LR Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). LR Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Be to, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, nes jie turi būti taikomi, kol neteks galios arba tol, kol Konstitucinis Teismas konstatuotos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskrities VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jei valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl šiuo atvejų nėra pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus apskrities VPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5, 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str. Vilniaus apskrities VPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kuris turi tam tikras įstatymuose numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Policijos departamentas 2010-01-07 rašte Nr. 5-S-93 informavo, kad tol, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas, galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 proc. ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskrities VPK, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybei skirti tam reikalingus asignavimus. Valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogiją taikydama 2006-07-14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės, tokią poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-61/2010, 2009-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme kasmet patvirtinami Vilniaus apskrities VPK skiriami asignavimai, tarp jų – ir išlaidoms (atskirai – darbo užmokesčiui) bei turtui įsigyti. Vilniaus apskrities VPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskrities VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pareiškėjo Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ir kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 m. senaties terminas, todėl atsakovas prašo taikyti senatį pareiškėjo reikalavimams už 2006 m. ir iš dalies už 2007 m.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM atsiliepime į skundą (b. l. 38-41) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 str. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. ir LR Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia LR Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja LR Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus apskr. VPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjos argumentuose nenurodyta valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. CK 6.271 nustato, kad žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik po LR Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl jo reikalavimas atmestinas. Mano, kad skundo dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2007-06-22 taikytinas ieškinio senaties terminas. Reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne Lietuvos valstybei.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 str. 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovams, trečiajam suinteresuotam asmeniui ir jų atstovams nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 28-30, 35-37) patvirtina, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities VPK. Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis ir atlyginimas už viršvalandinį darbą (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos). Pagal 2006-2008 metų suvestinių atsiskaitymo lapelių ir 2010-07-13 Vilniaus apskr. VPK pažymų duomenis, pareiškėjui dėl taikyto 70 procentų ribojimo 2006 m. neišmokėta 1668,60 Lt, 2007 m. – 3225,31 Lt, 2008 m. – 2830,84 Lt (b. l. 35-37).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

LR VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas LR VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Si asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999-01-14 įstatymo red. Nr. VIII-1029) 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokiais atvejais atsiranda teisinis pagrindas valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, numatytus Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (LVAT sprendimas adm. b. Nr. A12-219/2004). Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje analogiškoje byloje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo (adm. byloje Nr. A662-1735/2010) pasisakė, jog aplinkybė, kad mokant darbo užmokestį, Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjai reikalauti, kad už atliktą darbą jai būtų teisingai atlyginta, o teismui, nustačius šios teisės pažeidimą, ginti ją, įveikiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc bei tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais. Teismas šioje nutartyje taip pat konstatavo, kad tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio nėra civilinio teisinio pobūdžio sutartinių teisinių santykių, todėl sutartinės civilinės atsakomybės santykiai tarp jų negalimi. Deliktinė civilinė atsakomybė šiuo atveju taip pat neatsiranda, nes valstybės tarnautoją ir darbdavį sieja specifiniai tarnybos teisiniai santykiai, kurie pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį (teisingai atlyginti už darbą) ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Todėl tinkamu atsakovu byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006-03-01 iki 2008-12-31. Vilniaus apskr. VPK suvestiniai atsiskaitymo lapeliai už 2006 –2008 metus (b. l. 28-30) ir 2010-07-13 pažymos apie gautas pajamas (b. l. 35-37) patvirtina, kad pareiškėjui už 2006 m. dėl priedų ribojimo neišmokėta darbo užmokesčio suma –1668,60 Lt, 2007 m. – 3225,31 Lt (iš jų 2124,38 už 2007 I-III ketvirčius), 2008 m. – 234,94 Lt (iš jų 2054,22 Lt už 2006 m. I-IV ketvirčius). Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, netenkintinas pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2006 metus, bei 2007 metų sausio-birželio mėnesius. Tokiu būdu, pareiškėjui priteistina suma už trejus metus iki kreipimosi į teismą dienos (Darbo kodekso 298 str.), t. y. už laikotarpį nuo 2007-07-01 iki 2010-07-01 – 1286,88 Lt (107,73 + 2,40 + 47,02 (2007 m. liepos-rugsėjo mėn.) + 362, 11 (viršvalandžių ribojimas už 2007 m. III ketvirtį) + 276, 75 + 307, 26 + 188,33 + 4,28 (2008 m. kovo, liepos, rugpjūčio, lapkričio mėn.).

Atsižvelgus į teismo nustatytas aplinkybės darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteisiamas už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėtas darbo užmokestis – 1286,88 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 4 d., Darbo kodekso 27 str. 2 d., 298 str.). Pareiškėjui priteistina atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.

Pareiškėjas skunde, be Vilniaus apskr. VPK, atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskr. VPK, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Kaip minėta, tokią praktiką formuoja ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010 ir kt.).

Atsakovas prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir atsakovo ekonominę ir finansinę padėtį. Remiasi LR ABTĮ 4 str. 6 d. ir CPK 284 str. 1 d. nuostatomis, kuriose numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Nurodė, kad 2010 metų valstybės biudžete lėšų šiam tikslui nenumatyta, o skirto finansavimo 2010 m. nepakanka darbuotojų darbo užmokesčiui (b. l. 26-27). Atsakovės prašymas netenkinamas. Klausimas dėl sprendimo vykdymo galės būti sprendžiamas šiam sprendimui įsiteisėjus, atsakovei pateikus duomenis apie jos finansinę padėtį, esančią sprendimo įsiteisėjimo metu.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui A. N. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1286,88 Lt (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt šešis litus aštuoniasdešimt aštuonis centus). Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Violeta Balčytienė