- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- N-444-2523-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 47.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutarties N. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato trečiojo policijos komisariato viešosios policijos Naujininkų policijos nuovados pareigūnė 2006 m. gegužės 24 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą N. K. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2006 m. gegužės 24 d. Vilniaus autobusų stoties prieigose pasiūlė R. S. ir A. K. važiuoti į Kauną, tuo pažeisdamas Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalies bei Vilniaus miesto administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 30-519 reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2006 m. birželio 15 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracinės komisijos nutarimu N. K. už ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 500 litų bauda.
Šalies argumentai
N. K. kreipėsi į teismą, skundu prašydamas nutarimą dėl administracinės nuobaudos jam paskyrimo panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodė, kad yra nubaustas nepagrįstai. Paaiškino, kad dirba Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijos vadybininku reklamai. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama. N. K. pažymėjo, kad pagal galiojančias teisės normas subjektu, užsiimančiu kelių transporto ūkine komercine veikla, yra tik vežėjas, todėl jis, būdamas tik samdomu darbuotoju, nėra tinkamas subjektas, kuris turėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn.
II.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi skundas atmestas. Teismas vadovavosi ATPK 9, 256, 297 straipsniais, pažymėjo, kad ATPK 172 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, t. y. elgesio taisyklė numatyta kitame teisės akte. Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad "užsakomieji reisai - reisai, kai iš anksto sudarytos bendrą kelionės tikslą turinčios keleivių grupės yra nuvežamos į tam tikrą vietą ir parvežamos į išvykimo vietą arba anksčiau nuvežta keleivių grupė grąžinama atgal į išvykimo vietą vėlesniu reisu, arba keleivių grupė nuvežama, o transporto priemonė grįžta tuščia. Iš anksto sudarytos keleivių grupės vežamos turint keleivių vežimo sutartis ir keleivių vežimo lapus. Keleivių vežimo lapai nebūtini, jei keleivių grupės vežiojamos tame pačiame mieste, kuriame vyksta šio kodekso 2 straipsnio 8 dalyje paminėti renginiai. Keleivių vežimo lapų formą, jų apskaitos, užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo tvarką nustato Susisiekimo ministerija. Draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Šių gatvių ir aikštelių teritorijų ribas nustato savivaldybių institucijos." Pagal Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalį (2002 m. kovo 19 d. redakcija) iš anksto sudaryta keleivių grupė - tai grupė, su kuria pagal išankstinį užsakymą iš anksto sudaryta vežimo sutartis (kai keleiviai vyksta turizmo, verslo reikalais, į parodas, simpoziumus, konferencijas, seminarus, pasitarimus, koncertus, spektaklius, vestuves ir panašiais atvejais)". Nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime, aiškindamas iš anksto sudarytos keleivių grupės sampratą, yra pažymėjęs, kad pagal Kelių transporto kodeksą užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto pateikus užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį, o ne yra čia pat surenkamos ir iškart išvyksta neva užsakomuoju reisu; užsakomaisiais reisais visais atvejais draudžiama vežti čia pat surinktas ir iškart (neva užsakomuoju reisu) išvykstančias keleivių grupes, t. y. keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties. Konstitucinis teismas konstatavo, kad keleivių grupes, sudarytas nepateikus išankstinio užsakymo vežėjui ir su juo iš anksto nesudarius vežimo sutarties, užsakomaisiais reisais draudžiama vežti iš bet kokių vietų, ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis.
Keleiviai A. K. ir R. S. savo paaiškinimuose nurodė, kad jie atvyko į Vilniaus autobusų stotį, norėdami vykti į Kauną. Stoties prieigose juos užkalbino du vyriškiai, kurie pasiūlė nuvežti juos į Kauną mikroautobusu pigiau. Jiems sutikus, vienas iš vyriškių nuvedė juos į stoties prieigose stovėjusį automobilį. Mikroautobuso vairuotojas paprašė susimokėti 12 Lt. Surinkus pilną keleivių grupę, jie pajudėjo iš stoties. Paaiškino, kad maždaug po 10 minučių Vilniuje, Vilkpėdės gatvėje, juos sustabdė policijos pareigūnai. Mikroautobuso vairuotojas keleiviams liepė meluoti, kad jie važiuoja po miestą pasivažinėti ir, policijos pareigūnams nematant, grąžino jiems po 12 Lt. Policijos pareigūnai J. D. ir V. R. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad autobusų stoties prieigose sulaikė Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijos vadybininką N. K., kuris rinko keleivius, siūlydamas jiems važiuoti į įvairius Lietuvos miestus, nukreipinėjo juos į stoties prieigose stovintį asociacijos transportą.
Išanalizavus aptartą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad keleivių vežimas yra viena iš ūkinės komercinės veiklos rūšių. Byloje nekilo abejonių, kad, rinkdamas keleivius stoties prieigose, N. K. vykdė ūkinę komercinę veiklą, kadangi keleiviai buvo vežami už atlygį. Tai patvirtino byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir liudytojų paaiškinimai, kuriuose jie nurodė, kad už kelionę susimokėjo po 12 litų. Byloje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens reklamuotas keleivių vežimas neatitiko užsakomajam reisui nustatytų reikalavimų, kadangi keleiviai nesudarė iš anksto suformuotos grupės, buvo vežami ne pagal iš anksto sudarytą vežimo sutartį. Ši aplinkybė įrodyta teisės pažeidimo protokolu (b. 1. 12-13), rašytiniais A. K. ir R. S. paaiškinimais (b. 1. 18-19), policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais (b. 1. 14, 15, 17). Nuspręsta, kad N. K., kuris stoties prieigose rinko keleivius ir siūlė jiems vykti į įvairius miestus, nurodydamas stoties prieigose stovintį transportą, yra tinkamas teisės pažeidimo subjektas (teisės normoje nėra nuorodos, kad už šį pažeidimą atsako tik įmonės vadovas ar kitas specialus subjektas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr.N3-1001-06 priimtu sprendimu, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog N. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, kad jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, atsakomybėn jis patrauktas pagrįstai.
III.
Apeliaciniu skundu N. K. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas mano, kad teismo nutartis priimta nevisapusiškai ištyrus ir įvertinus faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius teisės normas, nukrypus nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Be to, byla nepagrįstai išnagrinėta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant ir nepranešus jam apie bylos nagrinėjimo laiką. Apeliantas teigia, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso normos nėra susiję su jo teisiniu statusu (jis yra samdomas Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijos darbuotojas - vadybininkas reklamai - kurio darbo funkcijos ir veiklos pobūdis yra užfiksuoti darbo sutartyje ir vadybininko reklamai nuostatuose; jis nėra transporto teisinių santykių subjektas, jo veikla apsiriboja reklamos paslaugų teikimu). Atkreipiamas dėmesys į tai, jog užsakomajam reisui nustatyti reikalavimai nėra susiję su vežimo paslaugų reklamavimu (Kelią transporto kodekso 18 str. 4 d.). Be to, neaišku, apie kokį jo reklamuotą vežimą, kuris neatitiko užsakomajam reisui nustatytų reikalavimų, yra kalbama. Apeliantas pažymi, kad ginčo objektu buvo ne vežimo vykdymas, o reklamos paslaugų teikimas, kad iš jo nebuvo galima reikalauti iš anksto sudarytos vežimo sutarties ar kitų vežimo dokumentų (jis nėra nei vežėjas, nei įmonės, atliekančios pervežimus, vadovas ar savininkas). Apeliantas remiasi 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A-8-182-271/06, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, iškelta M. B., vairavusiam transporto priemonę, kuriai, kaip teigiama, jis surinko keleivius. Šioje byloje konstatuota, jog minėtas asmuo nevykdė užsakomųjų reisų, vyko asmeniniais tikslais su savo draugais. Pažymima, jog minėtoje byloje liudytojas R. S. parodė, jog vairuotoją M. B. posėdžio salėje mato pirmą kartą, anksčiau su juo niekur nebuvo vykęs. Esant skirtingiems liudytojo parodymams bylose, apelianto manymu, teismo sprendimas negali būti jais grindžiamas, teismas privalėjo sudaryti galimybę atsakomybėn traukiamam asmeniui užduoti klausimus liudytojams (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.). Jau vien dėl šios priežasties byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui tirti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad 2008 m. balandžio 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo analogišką bylą ir priėmė sprendimą ją nutraukti. Šioje byloje nustatytos ir šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Pažymima, kad byla M. B. atžvilgiu buvo nutraukta, tuo tarpu bylų procesiniai dokumentai bei įrodymai yra tie patys.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 172 straipsnio 1 dalis, už kurioje numatytos veikos padarymą nubaustas apeliantas N. K., numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Ši norma blanketinė, todėl, siekiant asmenį pagal ją patraukti administracinėn atsakomybėn, būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą. Šiuo atveju remtasi Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalimi, kuri numato draudimą rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis. Kaltinimas N. K. pagal minėtą normą administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas nurodžius, jog jis 2006 m. gegužės 24 d. Vilniaus autobusų stoties prieigose pasiūlė R. S. ir A. K. važiuoti į Kauną.
Pažymėtina, kad administracinės atsakomybės priemonės taikomos asmenims, kurie padarė administracinį teisės pažeidimą, t. y. pažeidė atitinkamų teisės normų reikalavimus. Šiuo atveju analizuojamoje teisės normoje nėra nuorodos į tai, kad už pažeidimą atsako tik įmonės vadovas ar kitas specialius požymius turintis subjektas, todėl apelianto argumentai, jog jis nėra transporto teisinių santykių subjektas, jo veikla apsiriboja reklamos paslaugų teikimu, nėra teisiški reikšmingi, jis laikytinas tinkamu pažeidimo subjektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr.N3-1001-06, Nr.N5–1717/2006).
Tai, kad N. K. Vilniaus autobusų stoties prieigose rinko keleivius patvirtina A. K. ir R. S. paaiškinimai, paties N. K. paaiškinimas (b.l. 16), pagal kurį, vykdydamas savo darbinę veiklą, jis stoties prieigose praeiviams siūlo važiuoti Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijai priklausančiais automobiliais į Lietuvos miestus, nurodydamas kelionės kainą, nukreipia juos į transporto priemones, stovinčias prie „Iki“ parduotuvės.
Konstatuotina, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad N. K. padarė ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Atsižvelgus į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą sąvokos „rinkti“ apibrėžimą (telkimas į vieną, ieškojimas tinkamo; 2000 m., 660-661 psl.), darytina išvada, kad N. K. veiksmai Vilniaus autobusų stoties prieigose (siūlymas važiuoti Tolimojo susisiekimo mikroautobusais vežėjų asociacijai priklausančiais automobiliais į Lietuvos miestus, žmonių nukreipimas į mikroautobusus ir t.t.) atitiko keleivių rinkimą, kuris pagal Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį yra draudžiamas. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarimu nustatė, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas rinkti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis, reiškia draudimą ne tik minėtose teritorijose, bet ir už jų ribų, sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog N. K. kaltė, padarius ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta.
Nors pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, yra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (pažeidėjas buvo baustas už nusikaltimo padarymą; b.l. 20-21, ATPK 32 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuobauda jam paskirta minimali įstatymo numatytos sankcijos ribose. Todėl N. K. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį paliekant nepakeistą.
Pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti (b.l. 39-40), kad N. K. apie bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo informuotas tinkamai, tačiau į teismo posėdį neatvyko, liudytojų apklausti teisme jis neprašė. 2006 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. A-8-182-271/06 nutraukta byla, iškelta M. B. pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį, šiame nutarime nagrinėjamoje byloje reikšmingos aplinkybės nebuvo konstatuotos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
N. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.