Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Simonai Penkauskaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam S. B., jo gynėjui advokatui Dainiui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. gynėjo advokato Dainiaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1d., ir nuteistas 3 metams laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Iš nuteistojo S. B. priteista 1587 Lt Valstybinės ligonių kasos prie LR SAM naudai už nukentėjusiojo gydymą, 500 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas pagal LR BK 135 str. 1d. už tai, kad jis 2005-12-05 apie 17 val., būdamas apsvaigęs nu alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, savo nuomojame bute, esančiame Kaišiadoryse, (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, tyčia suduodamas ranka smūgį N. K. į kairę akį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų kojomis suduodamas du smūgius į kairę akį, jam padarė muštines žaizdas kairės akies vokuose, kairės akies obuolio sumušimą ir trauminį plyšimą su lešiuko iškritimu ir kraujo išsiliejimu akie obuolyje, kairės akiduobės vidinės ir apatinės sienelių lūžius, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, tuo padarydamas nukentėjusiajam N. K. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo S. B. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašė 1) panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007-03-22 nuosprendį ir S. B. išteisinti arba 2) bylą nutraukti dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis, 3) arba S. B. veiką perkvalifikuoti į BK 28 str. 3d. ir 135 str. 1d. bei remiantis BK 62 str., S. B. paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, 4) arba S. B. veiką perkvalifikuoti į BK 137 str. ir atitinkamai paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistojo gynėjas advokatas dėl pirmojo reikalavimo nurodė, kad iš S. B. parodymų, matyti, jog kaltinamasis nuo pat proceso pradžios neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, o pats nukentėjęs iš pradžių teigė, jog jį sužalojo nepažįstami asmenys geležinkelio stotyje. Tai, kad nematė kaip S. B. mušė N. K., parodė ir liudytoja R. V.. Juolab, kad ji buvo neblaivi ir patyrusi N. K. smurtą. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pažeisdamas BPK 276 str. reikalavimus. Liudytoja R. V. nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl teismas nuosprendyje negalėjo remtis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Liudytojos D. M. ir J. G. parodė, kad joms nukentėjęs N. K. guodėsi, kad jį sumušė geležinkelio stotyje. Liudytojas O. K. parodė, kad nukentėjęs N. K. sumuštas nebuvo, jis matė tik sumuštą R. V.. Be to, teismas turėtų kritiškai vertinti ir paties nukentėjusio parodymus, nes jis suinteresuotas apkalbėti S. B.. Apelianto nuomone, šis motyvas matosi iš to, kad kitoje byloje N. K. yra kaltinamuoju dėl R. V. sužalojimo. Advokatas tokį suinteresuotumą įžvelgia ir dėl to, kad nukentėjęs N. K. kaltinamajam S. B. pareiškė didelį civilinį ieškinį. Tai, kad į teismo posėdį nebuvo iškviestas gynybos liudytojas V. Š., rodo teismo šališkumą. Nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių S. B. kaltę, jis turėtų būti išteisintas.

Nuteistojo gynėjas advokatas dėl antrojo reikalavimo (veikimo būtinosios ginties situacijoje) nurodė, kad nepaneigta galimybė, jos nukentėjęs sužalojimą patyrė nuo S. B. pastūmimo krisdamas veidu į stalą. Pagal kaltinamojo parodymus S. B. gynė R. V. nuo neteisėtų smurtinių N. K. veiksmų. N. K. buteliu sudavė R. V. per galvą. S. B. ją apgynė ir S. K. nurimo. Vėliau jis R. V. bandė smaugti. Tai rodo, kad S. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamas R. V..

Nuteistojo gynėjas advokatas dėl trečiojo reikalavimo (būtinosios ginties ribų peržengimo ir švelnesnės, negu numatyta, įstatymo bausmės skyrimo) nurodė, kad S. B. charakterizuojamas teigiamai, vysto sportinę veiklą, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą.

Nuteistojo gynėjas advokatas dėl ketvirtojo reikalavimo (veikos perkvalifikavimo į BK 137 str.) nurodė, kad S. B., aptikęs N. K. smaugiant R. V., buvo didelio sumišino ir išgąsčio būklėje dėl R. V. tolesnio likimo. Tai leistų S. B. veiką kvalifikuoti pagal privilegijuotą nusikaltimo sudėtį.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo S. B. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 str. 1d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių S. B. kaltę dėl tyčinio N. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas šio masto sveikatos sutrikdymas, nustatyta specialisto išvada (1 T, b.l. 27-29), dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nustatymo ginčo nekyla. Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad N. K. patirti sužalojimai nebūdingi griuvimui ir greičiausiai išsivystė nuo spyrio koja ar kietu daiktu. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjęs N. K. parodė, kad jį sužalojo kaltinamasis N. B.. Tai, kad jis liudytojoms N. M. ir J. G. aiškino, jog jį sužalojo nepažįstami asmenys geležinkelio stoties perone, neturi įtakos S. B. kaltei. Šioms liudytojoms N. K. davė paaiškinimus apie sužalojimo aplinkybes nebūdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, liudytojai D. M. duodamas paaiškinimus N. K. prašė nekviesti medicinos pagalbos, kad nebūtų pranešta policijai. Taigi darytina išvada, kad N. K. žinojo, kad jį sužalojo S. B., tačiau neįvertinęs sužalojimo sunkumo, nenorėjo būti skundiku, nes anksčiau atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, žino neformalias neigiamas skundikų pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas teisingai išanalizavo ir liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymus bei jos parodymus patikrinimo vietoje apie tai, kad smūgius N. K. sudavė S. B.. Pagal BPK 20 str. įrodymai procese yra bet kokie faktiniai duomenys, kurie gauti teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Liudytoja R. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai, laikantis liudytojo apklausos taisyklių, apklausta tyrėjų, buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jos parodymai buvo patikrinti vietoje, surašant parodymų patikrinimo vietoje protokolą. Taigi liudytojos R. V. apklausos, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, gauti teisėtu ir BPK numatytu būdu, todėl teisingai buvo laikyti įrodymais. Šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turėjo reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl S. B. kaltės. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojos R. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo N. K. parodymai bei specialisto išvada sutampa. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad nukentėjusio parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Kolegija nemato pagrindo konstatuoti, kad N. K. apkalbėjo kaltinamąjį. Tai, kad jis dėl sunkiu nusikaltimo padarytos žalos atlyginimo pareiškė civilinį ieškinį bei tai, kad jis kitoje byloje yra įtariamasis dėl R. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, neturi įtakos S. B. baudžiamajai atsakomybei. Nukentėjusio N. K. parodymai apie tai, kad S. B. tyčia ranka sudavė smūgį ranka į kairę akį, o po to nugriuvus dar du kartus spyrė su koja į kairę akį, patvirtinti minėta specialisto išvada bei liudytojos R. V. parodymais. Nežiūrint to, šiai įvykių eigai prieštarauja liudytojo O. K. parodymai apie tai, kad jis N. K. kūne sužalojimų nepastebėjo. Teismas šiuos parodymus įvertino kritiškai. Teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu sutinka. Liudytojas O. K. teisme parodė, kad grįždamas namo pamatė N. K., kuris užsisuko ir nenorėjo liudytojo O. K. pažinti bei užsisukęs nuėjo geležinkelio perono link (2 T, b.l. 21). Taigi liudytojas O. K. negalėjo matyti N. K. veido bei kairės akies traumos. Todėl akivaizdu, kad kitose kūno vietose liudytojas jokių sužalojimų nematė, todėl ir parodė, kad N. K. nebuvo sužalotas. Nežiūrint to, šio liudytojo parodymus paneigia liudytojos D. M. parodymai apie tai, kad ji iš arti pamatė D. K. sužalojimus ir iškvietė greitąją med. pagalbą (2 T, b.l. 20). Atvykusi GMP darbuotoja J. G. nustatė, kad N. K. padaryti sužalojimai atsirado prieš maždaug 1 valandą iki GMP iškvietimo. Visi šie faktiniai duomenys rodo, kad po to, kai S. B. sumušė N. K., šis išėjo iš buto, esančio Kaišiadoryse, Elektrėnų g. 3-5, geležinkelio stoties link, o jį sužalotą pamatė bei iškvietė GMP liudytoja D. M.. Ši aptarta įvykių eiga ne panaikina, o atvirkščiai – pagrindžia S. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, todėl jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1d. Tai, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas gynybos kviečiamas liudytojas V. Š., taip pat neturi reikšmės S. B. kaltei. Nukentėjęs N. K. šiam liudytojui davė paaiškinimus nebūdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taigi galėjo aiškinti bet ką ir bet kaip. Be to, šis liudytojas negalėtų patvirtinti įvykių aplinkybių, o tik tai, ką jam ligoninėje aiškino nukentėjęs. Be to, teismas šį liudytoją šaukė atvykti, tačiau jis dėl nežinomų priežasčių neatvyko. Taigi gynybos liudytojas nebuvo apklaustas dėl objektyvių priežasčių, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad teismas buvo šališkas.

Dėl būtinosios ginties

Nepagrįsta apelianto versija, kad S. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, bandydamas nuo N. K. neteisėtų veiksmų apginti R. V., tyčia pastūmė N. K., o šis krisdamas veidu į stalą, susižalojo. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad N. K. konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas griuvimui nebūdingas (1 T, b.l. 29). Be to, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojos R. V. parodymai apie S. B. veikimą būtinosios ginties situacijoje skiriasi iš esmės. Kaltinamojo teigimu, N. K. be aiškios priežasties smogė R. V. alaus buteliu į akį. Netrukus S. B. sugriebė jam už rankos ir liepė eiti iš namų. Po to S. B. pavalė kraujo dėmes nuo grindų ir davė skudurą R. V. veidui apsivalyti bei išėjo į lauką išmesti kruvino skuduro. Sugrįžęs iš lauko pamatė, kad N. K. R. V. smaugia diržu. Siekdamas ją apginti, S. B. N. K. nubloškė nuo jos, o šis tada galėjo atsitrenkti į stalą ir prasikirsti akį. Apelianto teigimu, būtent N. K. pradėtas R. V. smaugimas sudarė N. K. neteistus veiksmus, nuo kurių S. B. R. V. apgynė būtinosios ginties sąlygomis.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. V. parodė analogiškai kaip ir S. B.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. V. parodė, kad po to, kai jai buteliu sudavė smūgį N. K., S. B. kumščiu trenkė N. K. ir išvarė jį iš namų. Netrukus N. K. grįžo ir tik užmetė diržą R. V. ant kaklo (1 T, b.l. 43-44). Šiuos parodymus liudytoja R. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (1 T, b.l. 47-53). Taigi šios liudytojas teigimu, S. B. ją apgynė iškart po N. K. neteisto smūgio buteliu jai per veidą, o ne dėl smaugimo diržu.

Pagal paties nukentėjusiojo N. K. parodymus, jis iš viso nesudavė jokių smūgių R. V., o S. B. jam ranka smūgiavo į akį be jokios rimtos priežasties, o po to dar du kartus spyrė koja jam gulint ant grindų.

Visų šių proceso dalyvių skirtingai aiškinamos įvykio aplinkybės neduoda pagrindo teisėjų kolegijai konstatuoti, kad S. B. veikė būtinosios ginties situacijoje. Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl R. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, šio nusikaltimo padarymu įtariant N. K.. Taigi nesant įsitesėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų nustatyta, kad būtent N. K. sudavė smūgį buteliu R. V., negalima remtis gynybos iškelta versija dėl S. B. veikimo būtinosios ginties situacijoje bandant apginti R. V. nuo N. K. sudavimo buteliu jai į akį. Priešingu atveju, teisėjų kolegija jau šioje byloje padarytų šališką ir išankstinį sprendimą dėl N. K. nusikaltimo padarymo prieš R. V.. Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus, kad S. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, bandydamas apginti R. V. nuo N. K. pradėto smaugimo diržu, pažymi, kad tokių neva neteisėtų N. K. veiksmų faktas kelia pagrįstų abejonių. Iš byloje esančios R. V. atžvilgiu atliktos teismo medicinos išvados matyti, kad teismo med. specialistas nenustatė morfologinių R. V. smaugimo žymių (1 T, b.l. 55-56). Be to, byloje kaip daiktinis įrodymas nebuvo rastas ir diržas, kuriuo N. K. neva smaugė R. V.. Pati R. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad N. K. jos nesmaugė, o tik užmetė ant kaklo diržą, tačiau iš lauko grįžus S. B., N. K. išėjo (1 T, b.l. 43-44), o teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad ji pati apsigynė nuo N. K.. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad S. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir gindamas R. V. nuo N. K. smūgio buteliu jai į akį arba smaugimo diržu, sunkiai sutrikdė N. K. sveikatą.

Teisėjų kolegija nustačius, kad S. B. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, tai nėra pagrindo svarstyti, ar jis peržengė būtinosios ginties ribas, ar jų neperžengė. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimo ir atsakomybės už šių ribų peržengimą sprendimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad kaltininkas veikė būtinosios ginties sąlygomis. Taigi neanalizuotini apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties ribų peržengimo ir reikalavimo paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 137 str. 1d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 str. 1d. kyla tik tuo atveju, jeigu kaltininkas dėl neatsargumo sunkiai sužaloja kitą žmogų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. B. kaltė nepasireiškė nei nusikalstamu nerūpestingumu, nei nusikalstamu pasitikėjimu. Kaltininkas veikė netiesioginės tyčios kaltės forma. S. B. suduodamas kumščiu N. K. į akį, o po to du kartus spirdamas koja jam į veidą suvokė savo pavojingos veikos pobūdį, t.y. suprato, kad muša nukentėjusįjį, numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti neigiami ir nusikalstami padariniai, ir nors jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. S. B. negalėjo nesuvokti, kad smūgiai ranka ir koja į svarbius gyvybinius organus (galvą) neabejotinai sukels N. K. neigiamas pasekmes. Byloje nenustatyta, kad S. B. turėjo tikslą neatstatomai sutraumuoti nukentėjusiajam akį, šios nusikalstamos pasekmės kilo be jo konkretaus siekio, todėl S. B. veika apylinkės teismo teisingai buvo kvalifikuota pagal sukeltas pasekmes kaip tyčinis (netiesioginė tyčia) sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi kaip nepagrįstas atmetamas apelianto argumentas dėl nuteistojo veikos perkvalifikavimo į neatsargų sunkų sveikatos sutrikdymą.

Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. B. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 135 str. 1d. numatytą nusikalstamą veiką. Jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra mažesnė, negu straipsnio sankcijos vidurkis. Ši bausmė negali būti mažinama, nes nėra tam teisinio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo S. B. gynėjo advokato Dainiaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.