- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-12
- Bylos Nr.
- 1A-251-458/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Nukentėjusysis
- P. V.
- Advokatai
- Irma Grikšelienė
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Pauliukėno ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį 5 (penkis) mėnesius dirbti arba registruotis darbo biržoje bei 3 (tris) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.
Nukentėjusiojo P. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Ž. priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam P. V.
Iš R. Ž. priteista 600 Eur (šeši šimtai eurų) nukentėjusiajam P. V. išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.
R. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 10 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme tyčia vieną kartą kumščiu sudavė P. V. į kaktą, tuo padarydamas sumušimo žymę kaktos kairėje – minkštųjų audinių lokalų patinimą, taip sukeldamas nukentėjusiajam P. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. ir jo gynėja advokatė S. Baracevičienė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį ir R. Ž. išteisinti, P. V. civilinį ieškinį atmesti, tuo atveju, jei teismas nematys pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, sušvelninti R. Ž. paskirtą bausmę.
Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra paneigti konfliktiški R. Ž. ir P. V. tarpusavio santykiai. Tvirtinama, kad teismas nuosprendžio priėmimo metu neturėjo įrodymų, jog R. Ž., sukeldamas P. V. fizinį skausmą, veikė esant tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo duomenų, jog P. V. įžūliai, neturėdamas R. Ž. sutikimo, visą laiką jį ir jo sutuoktinę filmavo savo telefonu, todėl R. Ž. smūgis buvo nukreiptas ne į P. V. kūną, o į telefoną, siekiant nutraukti neteisėtus bei provokuojančius P. V. veiksmus.
Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamojoje byloje buvo vertinamas 2017 m. kovo 10 d. vaizdo įrašas, tačiau nėra aišku, kokiu procesiniu veiksmu šis vaizdo įrašas buvo prijungtas prie byloje esančios medžiagos, kokiu įrenginiu buvo filmuojama. R. Ž., susipažinęs su šiuo vaizdo įrašu, teigė, kad užfiksuotuose vaizduose matyti, jog jis stovi pakankamai toli nuo P. V. ir negalėjo pasiekti nukentėjusiojo kaktos, nes P. V. filmavo ištiesta ranka. Be to, teismas nevertino, kodėl nukrito telefonas ir kaip tai atsitiko.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojo J. G. parodymus taip pat reikėtų vertinti kritiškai, nes jis palaiko gerus santykius su P. V. Abejonių kelia J. G. paaiškinimas, kad jis matė, kaip R. Ž. trenkė P. V. į kaktą. Tuo tarpu iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad P. V. stovėjo nugara į J. G., todėl šis negalėjo matyti P. V. sumušimo vietos.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tvirtinama, kad šiam įvykiui ir jo pasekmėms kilti įtakos turėjo būtent paties nukentėjusiojo P. V. rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Atkreipiamas dėmesys, jog vaizdo įraše matyti, kad nuteistasis nukentėjusiajam kelio užstojęs nebuvo. P. V. einant gyvenamojo namo pusėn, girdisi keisti garsai, o P. V. prie smilkinio pridėjęs pirštą rodė R. Ž. gestus, kuriais norėjo parodyti, kad pastarasis yra kvailas, nenormalus. Vaizdo įraše matyti, kad R. Ž. ir jo sutuoktinė Ž. stovi labai toli nuo P. V. ir neturi realių galimybių užstoti jam kelią, tačiau P. V. sustoja ir toliau rėkia ant R. Ž., nors R. Ž. siūlo jam eiti pas J. G. Vaizdo įraše užfiksuota, kad būtent P. V. pradėjo kišti telefoną R. Ž. į veidą. Tokiais veiksmais P. V. išprovokavo R. Ž. judesį, nukreiptą prieš telefoną, kuriuo buvo filmuojama.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apkaltinamajame nuosprendyje atmesti R. Ž. bei jo gynėjo argumentai be jokių motyvų. R. Ž. nubaustas per griežta bausmės rūšimi. R. Ž. toliau dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektriku, yra charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, dirba pamaininį darbą ir turi padėti sutuoktinei prižiūrėti neįgalią uošvę bei jos ūkį.
Atsiliepimas
Nukentėjusysis P. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti R. Ž. apeliacinį skundą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį. Taip pat prašoma priteisti iš R. Ž. P. V. 300 Eur advokato suteiktos teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.
Atsiliepime pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas R. Ž. kaltę grindė ne vien nukentėjusiojo ir jo pakviestų liudytojų parodymais, bet šiuos parodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo J. G. parodymai yra tarpusavyje neprieštaringi, papildantys vieni kitus, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Tai, kad prieš P. V. buvo pavartotas fizinis smurtas, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad P. V. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kietu buku turinčiu ribotą paviršių daiktu, o tai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kad R. Ž. P. V. sudavė kumščiu. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo laikas atitinka bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytą įvykio laiką, kurio metu buvo pavartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį.
Taip pat teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai pasisakė, kad liudytojos E. V. parodymai, jog ji, praėjus trumpam laikui nuo įvykio, matė sužalojimus nukentėjusiojo kaktoje, patvirtina R. Ž. kaltę, kadangi jos parodymai neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, o tiek šios liudytojos, tiek nukentėjusiojo bei liudytojo J. G. nurodytas aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo įvykio vietoje darytas vaizdo įrašas. Taigi, pirmosios instancijos teismas tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus vertino visų įrodymų kontekste, o ne atskirai. Atsiliepime pritariama R. Ž. bei jo sutuoktinės S. Ž. parodymų vertinimui kaip R. Ž. siekiui išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų parodymai buvo paneigti anksčiau paminėtais byloje surinktais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, jog nesvarbu, kokie yra susiklostę santykiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, tačiau R. Ž. neturėjo jokios teisės prieš nukentėjusįjį vartoti fizinį smurtą. Pažymėta, kad R. Ž. yra sveikas, fiziškai pajėgus vyras, o nukentėjusysis neįgalus pensininkas. Nukentėjusiojo nuomone, iš vaizdo įrašo galima spręsti apie tiesioginę R. Ž. tyčią sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą. Kadangi P. V. filmavo viešoje vietoje ir tik norėdamas apginti save, R. Ž. sutikimo filmuoti jam nereikėjo. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog R. Ž. parodymai yra prieštaringi, kadangi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis tvirtino, jog užsimojo ranka, norėdamas apsisaugoti nuo nukentėjusiojo spjaudymosi, o apeliaciniame skunde jau tvirtina, kad jo smūgis buvo nukreiptas į telefoną.
Atsiliepime papildomai nurodoma, kad vaizdo įrašas buvo pateiktas policijos pareigūnei, po to prijungtas prie šios baudžiamosios bylos, o kokiu vaizdo įrašymo aparatu buvo filmuota, bylai reikšmės visiškai neturi. Taip pat pažymėta, kad nukentėjusysis nefilmavo per ištiestos rankos atstumą, o R. Ž. buvo pakankamai arti, kad suduotų nukentėjusiajam smūgį į kaktą. Atsiliepime nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiu, kad liudytojas J. G. stovėjo nugara į nukentėjusįjį, todėl negalėjo matyti jo sumušimo vietos, nes iš tiesų J. G. stovėjo ant laiptų nukentėjusiojo šone, taigi viską aiškiai matė. Nukentėjusysis mano, kadangi J. G. nebuvo neigiamai nusiteikęs prieš nuteistąjį, netikėti liudytojo J. G. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog apeliantas nenurodė, kuo pasireiškė rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Be to, nurodoma, kad nuteistojo teiginys apie nukentėjusiojo rodytus gestus yra jo gynybinė versija. Nesutinkama ir su teiginiu, jog nukentėjusysis kišo R. Ž. į veidą telefoną, kadangi iš vaizdo įrašo matyti, jog būtent R. Ž. provokavo nukentėjusįjį. Nukentėjusysis nurodo, jog iki smūgio sudavimo neapsisuko ir nenuėjo pas J. G. dėl to, jog sutuoktiniai Žąsyčiai buvo agresyviai nusiteikę, nukentėjusysis manė, kad atsukus jiems nugarą ir nebefilmuojant, abu smogs jam iš nugaros, tačiau R. Ž. netgi filmuojant smogė nukentėjusiajam į kaktą.
Galiausiai atsiliepime nurodoma, jog nesvarbu, kad nuteistasis šiuo metu dirba, nes teismas jį įpareigojo toliau dirbti ne mažiau kaip penkis mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė smurtinio pobūdžio nusikaltimą, teismo paskirtas įpareigojimas tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose taip pat yra visiškai pagrįstas. Dalyvavimas elgesio pataisos programose galbūt padės nuteistajam valdyti savo emocijas ir taip bus pasiekti bausmės tikslai, t. y. nuteistasis daugiau nebedarys nusikalstamų veikų. P. V. daro išvadą, kad teismo R. Ž. paskirta bausmė nėra per griežta, ji yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistojo R. Ž. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusysis P. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliaciniame skunde yra ginčijama R. Ž. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat prašoma atmesti P. V. civilinį ieškinį. Jei apeliacinės instancijos teismas nepriimtų išteisinamojo nuosprendžio, prašoma sušvelninti R. Ž. paskirtą bausmę. Būtent šiais klausimais nutartyje ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.
Papildomai pažymėtina, kad nuo 2017 m. spalio 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai ir BPK XXX skyrius pripažintas netekusiu galios, tačiau 2017 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3, 22, 57, 58, 167, 256, 293, 312, 317, 320, 322, 324 straipsnių pakeitimo ir 34 straipsnio ir XXX skyriaus pripažinimo netekusiais galios įstatymo Nr. XIII-626 15 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos nagrinėti privataus kaltinimo bylos baigiamos nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiomis privataus kaltinimo bylų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo R. Ž. veiksmuose
Pirmasis apeliaciniame skunde keliamas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepaneigė R. Ž. ir P. V. tarpusavio konfliktiškų santykių. Pažymėtina, jog tarpusavio konfliktiškų santykių buvimo neneigė ir nukentėjusysis P. V. bei kiti liudytojai (J. G., E. V., S. Ž.). Vis dėlto, net ir konfliktiškų tarpusavio santykių buvimas nesuteikia teisės nuteistajam vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. V. P. V. ir R. Ž. konfliktiški tarpusavio santykiai atskleidžia galimas konkretaus konflikto, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta P. V. sveikata, kilimo aplinkybes, tačiau savaime nei įrodo, nei paneigia R. Ž. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Be to, tai, kad tarp nukentėjusiojo P. V. ir nuteistojo R. Ž. buvo susiklostę konfliktiški santykiai, nereiškia, jog, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo įrodymų, kad R. Ž., nežymiai sutrikdydamas P. V. sveikatą, veikė tyčia.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407-788/2016). R. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 10 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) kieme tyčia vieną kartą kumščiu sudavė P. V. į kaktą, tuo padarydamas sumušimo žymę kaktos kairėje – minkštųjų audinių lokalų patinimą, taip sukeldamas nukentėjusiajam P. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje Nr. G 521/2017(03) pažymėta, kad P. V. kliniškai stebėta sumušimo žymė kaktos kairėje, nenurodant jos priklausomybės konkrečiai sužalojimų kategorijai. Objektyviai apžiūrint konstatuotas minkštųjų audinių lokalus patinimas be išorinių mechaninių sužalojimų jo projekcijoje. Taigi specialisto išvadoje konstatuota, jog P. V. patirtas sužalojimas yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (b. l. 6). Akivaizdu, kad nukentėjusiojo patirtas sužalojimas ir specialisto nustatytas sužalojimo mastas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius. Vis dėlto, vien šios aplinkybės nepakanka, norint traukti R. Ž. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu neturėjo įrodymų, jog R. Ž., nežymiai sutrikdydamas P. V. sveikatą, veikė esant tiesioginei ar netiesioginei tyčiai. Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendyje nurodyta, kad R. Ž. neigia tyčia sudavęs nukentėjusiajam P. V. kumščiu į kaktą, tačiau tokius jo parodymus paneigia nukentėjusiojo P. V., liudytojo J. G. parodymai. Tai, kad prieš P. V. buvo pavartotas fizinis smurtas, taip pat patvirtina teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad P. V. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas kietu buku turinčiu ribotą paviršių daiktu. Be to, teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodytas sužalojimo laikas atitinka bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytą įvykio laiką, kurio metu buvo pavartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį. R. Ž. kaltę patvirtina ir liudytojos E. V. parodymai, kuri atėjusi į įvykio vietą, praėjus labai trumpam laikotarpiui nuo įvykio, matė sužalojimus sutuoktinio kaktoje. Jos bei nukentėjusiojo P. V. ir liudytojo J. G. nurodytas aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo įvykio metu darytas vaizdo įrašas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybę, kad įvykio dieną R. Ž. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, patvirtina ir tai, jog jis tą pačią dieną kreipėsi į policijos pareigūnus ir pateiktame protokole – pareiškime nurodė jį sumušusį asmenį, be to, praėjus labai trumpam laikui nuo įvykio, P. V. kreipėsi į medikus bei teismo medicinos ekspertą. Taigi akivaizdu, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne vien specialisto išvada Nr. G 521/2017(03), bet ir kitais reikšmingais duomenis, kuriuos argumentuotai pripažino įrodymais, pagrindžiančiais R. Ž. kaltę. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tam tikrus duomenis, taip pat motyvuotai nurodė, kodėl jų nepripažįsta įrodymais. Taigi nuteistojo R. Ž. tvirtinimas, jog Šilutės rajono apylinkės teismas neturėjo duomenų, kuriais remdamasis galėtų spręsti apie jo kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra klaidingas ir nepagrįstas.
Pirmiausia, būtina aptarti vaizdo įrašą, kuriame yra užfiksuotas įvykis, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta P. V. sveikata. Vaizdo įrašas, kurį padarė nukentėjusysis P. V. savo mobiliojo ryšio telefonu, buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos medžiagos kartu su nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-22110-17 ir jo medžiaga. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentui, jog šiuo atveju nėra svarbu, su kokia technine įranga buvo padarytas vaizdo įrašas, reikšmingas yra įrašo turinys. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis stovi nuo R. Ž. pakankamai toli ir kaltina jį, kad šis jam užstojęs kelią. Tvirtinama, kad P. V., einant gyvenamojo namo pusėn, girdisi keisti garsai, taip pat neva P. V. sukiojo pirštą prie smilkinio, o R. Ž. suprato, jog norima parodyti, kad jis esąs nenormalus. Vis dėlto, teiginiai apie P. V. leistus garsus ir rodytus gestus yra nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog šitaip nuteistasis bando deklaratyviais tvirtinimais įrodyti nukentėjusiojo P. V. provokuojantį elgesį. Kitas apeliacinio skundo argumentas, jog P. V. tvirtino, kad R. Ž. jam užstojo kelią, nors nuteistasis nuo nukentėjusiojo buvo gerokai nutolęs, be to, pats nukentėjusysis nepaliaujamai rėkė ant R. Ž., tiesiog atskleidžia, kad įvykio metu buvo susiklosčiusi konfliktiška situacija. Tai, jog iš pradžių nukentėjusysis P. V. ir nuteistasis R. Ž. stovėjo atokiai vienas nuo kito, savaime nepaneigia aplinkybės, jog R. Ž. galėjo užstoti nukentėjusiajam kelią ar kitu būdu trukdyti praeiti bendrą kiemą. Be to, nukentėjusiojo priekaištas, kad R. Ž. užstojo jam kelią, galėjo būti susietas ir ne su įvykiu, kuomet P. V. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o galbūt anksčiau įvykusia situacija, kai R. Ž. trukdė nukentėjusiajam naudotis kiemu. Tuo labiau, apeliacinės instancijos teismas nemano, jog ši aplinkybė yra esminė, sprendžiant R. Ž. kaltės klausimą. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, jog įvykio metu buvo susiklosčiusi situacija, kai tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis buvo įsikarščiavę, rėkė vienas ant kito, taip pat iš įrašo girdėti, kaip nuteistasis R. Ž. vadina nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais, šūkauja, varo pastarąjį iš kiemo. Esant tokioms aplinkybėms, kai abu konflikto dalyviai buvo pikti, vienas su kitu bendravo agresyviai, nei nukentėjusiojo, nei nuteistojo elgesys negali būti laikomas provokuojančiu. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, išanalizavus vaizdo įrašą, konstatuotina, jog nematyti, kad P. V. kišo mobiliojo ryšio telefoną R. Ž. į veidą, nukentėjusysis tiesiog filmavo vykstančią situaciją. Taigi iš to, kas aptarta anksčiau, galima daryti išvadą, jog apeliacinio skundo argumentas, kad R. Ž. smūgis buvo nukreiptas į mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo P. V. filmavo, yra nepagrįstas, neatitinkantis nustatytų aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano, esant būtina aptarti liudytojų parodymus ir jų reikšmę, atitikimą ir prieštaravimus, lyginant liudytojų parodymus su nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymais. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog liudytojo J. G. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi jis palaiko gerus santykius su nukentėjusiuoju P. V. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytam vertinimui, jog liudytojo J. G. ir P. V. parodymai tarpusavyje yra neprieštaringi, papildantys vieni kitus, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Liudytojas J. G. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog pažįsta P. V., jie yra kaimynai, palaiko gerus tarpusavio santykius. Pažįsta ir R. Ž., jie gyvena viename kieme. Liudytojas pažymėjo, kad įvykio dieną, sureagavus šunims, nusprendė nueiti pažiūrėti, kas atsitiko. Liudytojas girdėjo šauksmus, kaip nukentėjusysis sakė, jog negali eiti per kiemą, nors šis yra bendras, ką atsakė nuteistasis negirdėjo, po to matė, kaip R. Ž. vieną kartą trenkė P. V. į kaktą. Liudytojas pažymėjo, kad įvykio metu R. Ž. sutuoktinė buvusi netoli, o prieš suduodamas smūgį R. Ž. prisivijo nukentėjusįjį. Liudytojas J. G. nurodė, jog Ž. vengia, nes jie yra konfliktiški (b. l. 46). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nesama jokių duomenų apie liudytojo J. G. ir nuteistojo R. Ž. konfliktiškus tarpusavio santykius, ar duomenų, kurie patvirtintų, jog liudytojas J. G. būtų neigiamai nusiteikęs prieš nuteistąjį ir būtų suinteresuotas duoti jį kaltinančius parodymus. Aplinkybė, kad liudytojas J. G., nukentėjusysis P. V. ir nuteistasis R. Ž. yra pažįstami, savaime nesuteikia pagrindo vertinti liudytojo parodymus kritiškai, kadangi jie visi yra kaimynai, gyvena netoliese ir būtų stebėtina, jei jie nebūtų pažįstami. Kadangi liudytojo J. G. parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo P. V. parodymais, aplinkybės nurodytos pakankamai tiksliai, jais abejoti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Nukentėjusiojo P. V. ir liudytojo J. G. parodymus taip pat patvirtina liudytojos E. V. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Liudytoja E. V. nurodė, jog R. Ž. pažįsta, tarpusavio santykiai prasti, jie su sutuoktiniu visuomet yra R. Ž. užgauliojami. Įvykio dieną E. V. tvarkė gėles ir išgirdo triukšmą, nubėgusi pažiūrėti, kas nutiko, pamatė, jog sutuoktinio telefonas buvo nukritęs, o kakta paraudusi, atrodė kaip sudaužta. Tuo metu R. Ž. stovėjo šalia E. V. sutuoktinio. Liudytoja pažymėjo, kad su kitais kaimynais sutaria, išskyrus Ž. (b. l. 46–47). Tokie liudytojos parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus, taip pat ir specialisto išvadoje nustatytą P. V. sužalojimą bei sužalojimo susidarymo mechanizmą. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog nors E. V. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, netikėti jos parodymais nėra pagrindo, ypač atsižvelgiant į tai, kad liudytoja pasakojo tik apie tas konflikto aplinkybes, kurias iš tikrųjų matė, akivaizdu, neiškraipydama duomenų, kadangi pati tiesiogiai smūgio sudavimo sutuoktiniui nematė, tai apie šį momentą ir nedavė parodymų. Būtina atkreipti dėmesį, jog nuosprendyje pirmosios instancijos teismas liudytojos S. Ž. parodymus vertino kaip siekimą padėti R. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisiamojo posėdžio metu R. Ž. sutuoktinė nurodė, kad P. V. spjovė ant jos vyro, o sutuoktinis R. Ž. su ranka mostelėjo ir išmušė nukentėjusiojo telefoną, sutuoktinis užsimojo, siekdamas sustabdyti P. V. spjaudymąsi. Be to, liudytoja nurodė, kad R. Ž. nepataikė suduoti nukentėjusiajam (b. l. 47). Tačiau liudytojos parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Visų pirma, kad nukentėjusysis P. V. būtų spjaudęsis, nematyti vaizdo įraše, šią aplinkybę neigia ir liudytojas J. G., kuris tvirtino, jog nematė, kad nukentėjusysis būtų spjaudęsis (b. l. 46). Taip pat būtina pažymėti, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad liudytoja stovėjo visai šalia, kai jos sutuoktinis R. Ž. užsimojo, todėl jos parodymai, kad R. Ž. nepataikė suduoti smūgio nukentėjusiajam, yra nepagrįsti, nes ji paties smūgio sudavimo, stovėdama visai šalia, negalėjo nematyti, o visi kiti byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad smūgis, kuris sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą P. V., buvo suduotas. Galima atkreipti dėmesį, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad ir pati liudytoja S. Ž. nukentėjusiojo P. V. atžvilgiu elgėsi ganėtinai agresyviai, liepė jam išeiti iš kiemo, šiam esant bendro naudojimo. Atsižvelgdamas į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog liudytoja S. Ž. savo parodymais stengėsi palaikyti nuteistojo R. Ž. gynybinę versiją ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar liudytojas J. G. galėjo matyti R. Ž. suduotą smūgį nukentėjusiajam P. V., kadangi P. V. tuo metu stovėjo nugara į J. G. Vien ta aplinkybė, kad P. V. buvo atsigręžęs nugara į J. G., savaime nereiškia, kad liudytojas nematė nuteistojo R. Ž. nukentėjusiajam suduoto smūgio. Pats nukentėjusysis atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad liudytojas J. G. stovėjo ant laiptų šone jo ir viską matė. Iš byloje esančio vaizdo įrašo liudytojo J. G. stovėjimo vieta nematyti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad liudytojo J. G. duoti parodymai atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes ir kitus byloje esančius duomenis, kurie įrodo R. Ž. kaltę, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo abejoti liudytojo J. G. parodymais, kad jis matė R. Ž. nukentėjusiajam į kaktą suduotą smūgį. Papildomai pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistasis R. Ž. stovi toli nuo nukentėjusiojo, todėl negalėjo pasiekti P. V. ir suduoti smūgio jam į kaktą, yra paneigtas byloje esančių duomenų visuma. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nors iš pradžių nukentėjusysis ir nuteistasis stovėjo atokiai vienas nuo kito, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad, konfliktui vystantis, nuteistasis prisiartino prie pat nukentėjusiojo P. V. ir galiausiai, tarp jų esant pakankamai mažam atstumui, sudavė smūgį.
Apibendrindama visa tai, kas buvo aptarta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje esantys duomenys visiškai pagrindžia R. Ž. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. R. Ž. sudavė smūgį nukentėjusiajam P. V., ne norėdamas išmušti iš rankų telefoną ar apsisaugoti nuo nukentėjusiojo spjaudymosi, o siekdamas pavartoti prieš jį fizinį smurtą. Nuteistasis R. Ž. suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, pavojingumą, norėjo taip elgtis ir jei buvo abejingas kilsiantiems padariniams, t. y. jis tikėtina nedetalizavo, kokie padariniai gali kilti ar kokio masto sveikatos sutrikdymas bus padarytas nukentėjusiajam P. V., tačiau nesiėmė apskritai jokių veiksmų, kad nusikalstami padariniai nekiltų ir nebūtų sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Byloje esantys įrodymai ir atlikta išsami jų analizė patvirtina R. Ž. tyčią nežymiai sutrikdyti P. V. sveikatą ir sukelti jam fizinį skausmą.
Apeliaciniame skunde tuo atveju, jei teismas nuspręstų nepriimti išteisinamojo nuosprendžio, prašoma sušvelninti R. Ž. paskirtą bausmę ir nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teismų praktikoje pažymima, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Vis dėlto nagrinėjamu atveju, susiklosčius konfliktinei situacijai, kai tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis elgėsi pakankamai agresyviai vienas su kitu, abu buvo pikti, nuteistajam R. Ž. vadinant nukentėjusįjį P. V. necenzūriniais žodžiais, šūkaujant ir varant nukentėjusįjį iš kiemo, kai jis yra bendro naudojimo, nukentėjusiojo P. V. pakeltas tonas ir šaukimas, kad kiemas nėra nuteistojo nuosavybė, R. Ž. su sutuoktine jį užsipuolus ir koneveikiant, negali būti laikomas nei provokuojančiu, nei rizikingu elgesiu. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nesama R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. Ž. bausmę, parinkdamas jos rūšį ir konkretų dydį, nurodė, kad atsižvelgiama į R. Ž. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, motyvus, tikslus, jo iš esmės teigiamą asmenybę, tai, kad jis įvykdė nusikaltimą būdamas neteistas (b. l. 21), nebaustas administracine tvarka (b. l. 27), darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus charakterizuojamas kaip pareigingas, darbštus, atsakingas, kruopščiai atliekantis užduotis darbuotojas (b. l. 38), tai, kad padarė nesunkų nusikaltimą. R. Ž. nukentėjusiojo neatsiprašė, nors turėjo galimybę tai padaryti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti R. Ž. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus laisvės apribojimo bausmę. R. Ž. buvo paskirta septynių (7) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį penkis (5) mėnesius dirbti arba registruotis darbo biržoje bei tris (3) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, kurios leistų spręsti dėl švelnesnės bausmės paskyrimo R. Ž. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes, kurios yra reikšmingos skiriant bausmę. Paskirta bausmė geriausiai atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus tikslus, nėra per griežta ir nepažeidžia teisingumo principo. R. Ž. paskirti įpareigojimai taip pat yra itin tinkami. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis R. Ž. šiuo metu dirba (b. l. 83–90), teismo paskirtas įpareigojimas dirbti ar registruotis darbo biržoje jam nesudaro jokių sunkumų. Dėl įpareigojimo dalyvauti elgesio pataisos programose pažymėtina, jog sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad šis įpareigojimas padės nuteistajam keisti savo elgesį tinkama linkme, ypač dėl to, jog padaryta nusikalstama veika buvo smurtinio pobūdžio ir nukreipta į kito asmens sveikatos sutrikdymą. Lankymasis elgesio pataisos programose padės nuteistajam geriau valdyti savo emocijas ir tikėtina ateityje nebesigriebti smurto prieš kitus asmenimis.
Dėl iš dalies tenkinto P. V. civilinio ieškinio ir priteistos neturtinės žalos
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusysis P. V. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. Ž. priteisti 800 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 37). Nukentėjusiojo P. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu jo naudai iš R. Ž. priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenaikina apkaltinamojo nuosprendžio R. Ž. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nėra pagrindo atmesti P. V. pareikšto civilinio ieškinio. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį, nurodė, jog padaryta nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto pavartojimu, dėl to nukentėjusysis patyrė išgąstį, stresą, jautė fizinį skausmą, smūgis buvo suduotas į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą. Nukentėjusysis P. V. patyrė nepatogumus, tai turėjo neigiamos reikšmės jo gyvenimo kokybei, todėl, atsižvelgęs į visų šių aplinkybių visetą, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas iš R. Ž. priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, pažymėta, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis P. V. ir jo atstovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių didesnės neturtinės žalos priteisimą, todėl priteistas neturtinės žalos dydis yra adekvatus padarytai nusikalstamai veikai ir neprieštarauja minėtiems kriterijams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl mano, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pagrįstas ir geriausiai atitinka nukentėjusiojo bei nuteistojo interesų pusiausvyrą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateiktas prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo, taip pat byloje yra pateikti pinigų priėmimo kvitai, kurie patvirtina, jog nukentėjusysis P. V. advokatei Irmai Grikšelienei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 300 Eur (b. l. 75), o už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 150 Eur (b. l. 93, 94). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).
Atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nagrinėjamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nuteistasis R. Ž. ir šis skundas atmetamas. Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo P. V. interesais, jis kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos surašant atsiliepimą ir atstovaujant jam Klaipėdos apygardos teisme, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas posėdis (2017 m. rugsėjo 28 d. – trukmė 36 min.), kuriame nukentėjusiajam P. V. atstovavo advokatė Irma Grikšelienė, advokatė parengė išsamų ir pagrįstą atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame detaliai aptardama reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Vis dėlto, pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 300 Eur, o už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 150 Eur. Kaip jau minėta, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per vieną posėdį, kuris truko tik apie pusę valandos, neatnaujinant įrodymų tyrimo. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajam buvo priteista 600 Eur atstovavimo išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teisme vyko vienas taikinamasis posėdis (2017 m. balandžio 25 d.) ir vienas teisiamasis posėdis (2017 m. gegužės 24 d.), kuris truko 3 val. 5 min., nukentėjusysis buvo pateikęs civilinį ieškinį. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti 450 Eur suma už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, yra aiškiai per didelė, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatei neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos ir nukentėjusiajam priteistina 250 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjos advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. Ž. priteisti nukentėjusiajam P. V. 250 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.