Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-06-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-491-2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-17
Bylos Nr.
1A-314-491-2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Meidus (pirm.), Ričardas Gilys, Eligijus Gladutis
Nuteistasis
M.
Advokatai
Algirdas Grinevičius
Kategorijos
NUORAŠAS
Baudžiamoji byla 1 A – 00314 – 491 / 2008Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
Pranešėjas Valdas MeidusTeisėjas Saulius VanagasPANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2008 m. birželio 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus Gladučio,sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujant :prokurorui Vytautui Sabaliauskui.,nuteistiesiems M. K., Ž. Š., L. B.,gynėjams advokatams Algirdui Grinevičiui, Rolandui Vaitekūnui ir Valentinui Baltrūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K., Ž. Š. ir L. B. apeliacinius skundus dėl 2008 m. kovo 19 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo

Ž. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir nubaustas :

- pagal BK 260 str. 1 d. (narkotinių medžiagų įsigijimas iš M. K.) – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 260 str. 1 d. (narkotinių medžiagų įsigijimas iš asmens, vardu „Eimis“) – laisvės atėmimu 2 metams.

Subendrinus šias bausmes pagal BK 63 str. 1, 4 d., iš dalies jas sudedant, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metamas 1 mėnesiui;

L. B. pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d. ir nubaustas :

- pagal BK 260 str. 1 d. (narkotinių medžiagų įsigijimas iš M. K.) – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 260 str. 1 d. (narkotinių medžiagų įsigijimas iš asmens, vardu „Eimis“) – laisvės atėmimu 2 metams.

Subendrinus šias bausmes pagal BK 63 str. 1, 4 d., iš dalies jas sudedant, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metamas 4 mėnesiams;

M. K. pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ž. Š. ir L. B. nuteisti už tai, kad :

1) laikotarpyje nuo 2006 m. birželio mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos ir valandos, iki 2006 m. liepos 13 d. ryto, tiksliau nenustatytos valandos, jiedu veikdami kartu bendrininkų grupėje, turėdami tikslą platinti, ne mažiau kaip per 3 kartus iš M.K. Vilniaus mieste, Žvėryno žiede esančioje Sėlių gatvėje neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 2,731 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią visą parsigabeno į Anykščius ir laikė Ž. Š. namuose Anykščiuose (duomenys neskelbtini), o 2006-07-13 apie 19 val. Ž. Š., paėmęs iš laikymo vietos visą šią narkotinę medžiagą nunešė į A. B. skverą Anykščiuose ir už 120 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį;

2) 2006 m. rugpjūčio 3 d. apie 12 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą platinti, Šiauliuose, tiksliau nenustatytoje vietoje, prie netoli geležinkelio stoties esančių bendrabučių, iš tyrimo metu nenustatyto asmens vardu „Eimis“ už 500 Lt neteisėtai įgijo 3,665 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią parsigabeno į Anykščius ir laikė Ž. Š. namuose Anykščiuose (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. rugpjūčio 4 d. 13.42 val., kuomet 2,525 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – Ž. Š. už 120 Lt pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, o likusią 1,140 g narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis – laikė iki 2006 m. rugpjūčio 4 d. 16 val., kuomet kratos metu Ž. Š. namuose laikytas narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

M. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. birželio mėnesio, tiksliau nenustatytos dienos ir valandos, iki 2006 m. liepos 13 d. ryto, tiksliau nenustatytos valandos, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde „Skustas“, Vilniaus mieste prie parduotuvės „IRIS“, esančios Erfurto g. 1, turėdamas tikslą platinti, įgijo ne mažiau 2,731 gramo narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – kurią neteisėtai savo automobilyje „Renault 19“, v/n (duomenys neskelbtini) gabeno Vilniaus miesto gatvėmis iki Žvėryno žiede esančios Sėlių gatvės, kur ne mažiau kaip per 3 kartus ne mažiau 2,731 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių – už 460 Lt pardavė Ž. Š. ir L. B.;

Be to, M. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą platinti, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde „Skustas“, įgijęs 0,396 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, ją laikė savo automobilyje „Renault 19“, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusiame Vilniuje, prie Elnių gatvėje esančio namo (duomenys neskelbtini), iki 2006-12-04 10.15 val., kuomet policijos pareigūnai kratos metu ją paėmė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo nuosprendį pakeisti – pritaikyti jam BK 54 str. 3 d. ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad teismas teisingai įvertino ir kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, tačiau neteisingai įvertino jo asmenybę ir dėl to nepagrįstai netaikė BK 54 str. 3 d. Jis nuoširdžiai pergyvena dėl nusikaltimo, jį įvykdė neturėdamas jokių žemų paskatų, turėjo tik smalsumą ir norą būti kažkam reikalingu. Tuo metu negalvojo apie jokį uždarbį ar kitokią naudą, patyrė tik nuostolius. Pabuvojęs įkalinimo vietoje viską apmąstė ir šiai dienai gali darbu ir geru elgesiu užtikrinti, kad nieko panašaus ateityje nebedarys. Šiuo metu jis dirba ir dienomis ir naktimis, dirbti nori, darbdavys jo darbu ir elgesiu kolektyve patenkintas. Nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko ir per tą laiką jokių teisės pažeidimų jis nepadarė. Išgyvenimai patirti po nusikaltimo padarymo, subrandino jį kaip žmogų, sustiprino pozityvų nusistatymą ateičiai. Jam tik 21 metai, visuomenei jis nepavojingas. Nori mokytis, dirbti, sukurti šeimą ir būti naudingu. Supranta, kad už padarytą nusikalstamą veiką turi būti nubaustas griežtai, sutinka su bet kokia bausme, tik mano, kad bausmė galėtų būti nesusijusi su laisvės atėmimu. Šiuo metu tapo abstinentu ir nebevartoja jokių alkoholinių gėrimų. Nebenori daugiau rizikuoti savo gyvenimu. Atsižvelgiant į tai mano, kad teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 54 str. 3 d. Nemano, kad tik izoliavimas nuo visuomenės yra teisingumo principo įgyvendinimas. Reali laisvės atėmimo bausmė skaudžiai atsilieptų visam jo gyvenimui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. Š. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam laisvės apribojimo arba arešto bausmę, į kurią įskaityti suėmime išbūtą laiką ir laikyti jį jau atlikusiu bausmę. Skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, kadangi teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 54 str. 3 d. ir todėl paskyrė neteisingą (per griežtą) bausmę. Tvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis pilnai pripažino savo kaltę, davė nuoširdžius parodymus ir tokiu būdu vienintelis iš kaltinamųjų nuo pat sulaikymo ir tyrimo pradžios padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir joje dalyvavusius asmenis. Tai teismas visiškai pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei nustatė, kad nėra pagrindo laikyti, jog nusikalstamos veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų. Mano, kad teismas nepakankamai įvertino jo nuoširdumą bei padėjimą išaiškinti nusikalstamas veikas, ir jam paskyrė bausmę, iš esmės panašią su L. B. paskirta bausme, nors pastarojo vaidmuo nusikalstamų veikų daryme (įvertinant jų amžiaus skirtumus) buvo žymiai didesnis nei jo. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jo padarytos nusikalstamos veikos nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. ir 62 str., kadangi, teismo nuomone, nei vienas iš kaltinamųjų pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie šią nusikalstamą veiką. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, susiedamas BK 54 str. 3 d. taikymo pagrindą ir galimybę su BK 62 str. 1 d. taikymu. Tačiau, taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima tik tada, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.). Skunde jis taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, t.y. į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę (pirmą kartą teisiamas), atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jauną amžių, jo elgesį iki nusikaltimo padarymo ir po to (po nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik 2 metai ir per šį laikotarpį jis nepadarė jokių nusižengimų) yra pagrindas išvadai, kad jis nėra linkęs nusikalsti. Apeliantas mano, kad teismas turėjo galimybę šias aplinkybes laikyti išimtinėmis ir skirti jam bausmę be realaus laisvės atėmimo. Net minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam šiuo atveju aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis disponavo mažiausiai pavojingomis narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis. Todėl mano, kad jo izoliavimas nuo visuomenės neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, kadangi nors padaryti nusikaltimai yra priskiriami prie sunkių, tačiau jie nesukėlė jokių sunkių pasekmių, o atlikus teismo paskirtą bausmę, būtų sunkiau pilnavertiškai įsilieti į visuomeninį gyvenimą.

Apeliantas nurodo ir tai, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į BK 41 str. 2 d. nurodytus bausmės tikslus. Skiriant bausmę turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, o tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukščiau nurodytas aplinkybes ir neteisingai išaiškino ir pritaikė BK 41 str., 54 str. 3 d. nuostatas bei nukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos (pateikta nuoroda į kasacinę nutartį Nr. 2 K – 444 / 2007).

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. B. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam kitą – švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmės rūšį arba, neradus pagrindo skirti švelnesnės bausmės rūšies, sumažinti jam galutinę paskirtą 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę iki artimesnio minimaliai šios bausmės ribai – 3 mėnesių ar panašaus dydžio. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jam paskirtos per griežtos bausmės yra priimtas netinkamai aiškinant ir dėl to neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą – BK 62 str. 2 d. 2 p., 41 str. 2 d. 5 p., bei 54 str. 3 d., ir pažeidžiant teisingumo principo įgyvendinimą, neatsižvelgiant į LAT formuojamą praktiką dėl teisingumo principo įgyvendinimo.

Savo skundą apeliantas grindžia šiais motyvais :

Žemesnės instancijos teismas

1) jis visiškai pripažino įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi – pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šią aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia. Jo padaryta veika vertinama kaip sunkus nusikaltimas, tačiau sunkesnių pasekmių ji nesukėlė. Jis neteistas, dirba, įstatymo nustatyta tvarka laikomas administracine tvarka nebaustu, charakterizuojamas tik teigiamai, yra išsituokęs ir gyvena su dviem mažamečiais vaikais, kuriuos vienas išlaiko, augina ir prižiūri bei kurių dėl jam įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebūtų kam prižiūrėti. Darydamas nusikaltimus jis elgėsi vėjavaikiškai, tinkamai neįvertino savo elgesio motyvų ir pasekmių, elgėsi nepateisinamai. Šiuo metu peržvelgė visą savo ligšiolinį gyvenimą, atsakingai jį pervertino ir padarė reikalingas išvadas, kad ateityje taip neatsakingai nebesielgs ir nebegyvens, o visas pastangas sutelks į vaikus bei darbą. Atsižvelgiant į jo padarytos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į jo asmenybę, į mažamečių vaikų interesus ir į kitas aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo principu, proporcingumo ir adekvatumo kriterijais, jam, vadovaujantis BK 62 str. 2 d. 1 p. arba BK 54 str. 3 d. ir 41 str. 2 d. 5 p., skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba, jeigu teismas įžvelgtų pagrindus skirti tik laisvės atėmimą, jos dydis turėtų būti parinktas mažesnis nei sankcijoje numatytas minimalus, t.y. artimas 3 mėnesiams;

2) jam taikytinas ir BK 62 str. 2 d. 2 p., nes byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis gyvena su dviem mažamečiais vaikais, kuriuos vienas išlaiko, augina ir prižiūri bei kurių dėl įstatyme numatytos bausmės paskyrimo nebūtų kam prižiūrėti. Byloje nėra nustatyta, kad be jo dar kas nors rūpinasi mažamečiais vaikais. Jo vaikų daugiau nėra kam prižiūrėti. BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad ši teisės norma taikytina jei yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šio įstatymo redakcijoje kalbama, kad turi būti – „atsakomybę lengvinančios aplinkybės“, tačiau pastaroji nuostata negali būti aiškinama vien tik gramatiškai, t.y. ji nereiškia, kad turi būti nustatytos ne mažiau kaip dvi lengvinančios aplinkybės, nes toks aiškinimas būtų nepateisinamai siauras, nepagrįstas ir prieštarautų baudžiamojo įstatymo dvasiai, BK 1 str. 1 d. nuostatai, kad baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, bei teisingumo principui. Apelianto nuomone, minėtą baudžiamojo įstatymo (BK 62 str. 2 d.) nuostatą aiškinti reikia ne tik gramatiškai, bet ir sistemiškai bei logiškai vertinant visą baudžiamąjį įstatymą, ypatingai jo bendrąją dalį, tame tarpe ir BK 62 straipsnio visą 2 dalį, įstatymo struktūrą, visame šiame įstatyme vartojamus vienaskaitos bei daugiskaitos linksnius ir atvejus, kai įstatymo leidėjas konkrečiai ir vienareikšmiškai įtvirtino tam tikrų sąlygų buvimo reikalaujamą skaičių – ne mažiau ar ne daugiau. Apeliantas įsitikinęs, kad BK 62 str. 2 d. turėtų būti taikoma, kai yra nors viena lengvinanti aplinkybė ir kaltininkas išlaiko sunkiai sergančius asmenis ar asmenį, kurių ar kurio nėra kam prižiūrėti;

3) apylinkės teismas pažeidė BK 54 str. 3 d., 41 str. 2 d. 5 p., nes neradęs galimybės taikyti BK 62 straipsnį (kurį taikyti apeliantas prašė), turėjo tinkamai spręsti ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, pasisakydamas dėl jo veikos, jo asmenybės pavojingumo ar nepavojingumo, aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės taikymas pažeistų (ar nepažeistų) teisingumo principą, bei padarydamas išvadą dėl jam skirtos bausmės atitikimo ar neatitikimo BK 54 str. 3 d. bei 41 str. 2 d. 5 p. sąlygoms ir dėl galimybės (ar negalėjimo) šių teisės normų pagrindu jam paskirti švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kad byloje užfiksuotos ir jo paminėtos aplinkybės nepripažintinos išimtinėmis, galinčiomis sudaryti pagrindą vertinti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40, 3.1.13 p.). Apeliantas prašo teismo įvertinti, kad jis neteisėtai pasielgė tik dėl savo neatsakingumo, jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tikrai yra pagrindas padaryti išvadą, jog ateityje nusikaltimų jis nedarys. Neteisėtai pasielgė pirmą kartą, ir tai jam yra labai rimta pamoka ateičiai. Sau reikiamas išvadas padarė ir užtikrina teismą, kad jokių nusikaltimų ateityje nebedarys. Nurodo, kad dirba ir turi pajamų išlaikyti save ir savo mažamečius vaikus, kuriuos be jo, kuomet jam teks atlikti laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti ir jais rūpintis. Supranta, kad jo nurodytos aplinkybės nepašalina įvykdytos veikos pavojingumo, tačiau, mano, kad tai sudaro pagrindą švelninti jo atsakomybę ir taip apsaugoti kartu su juo gyvenančių mažamečių vaikų prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus. Priešingu atveju – pasiunčiant jį realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę – būtų negrįžtamai pažeisti iš esmės neseniai sukurti šeimos (kurios likimas dėl to liktų neaiškus ir neprognozuojamas) ir kiti socialiniai santykiai, o tokia bausmė neatitiktų BK 41 str. 2 d. 5 p. reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Juk bausmės tikslas tikrai nėra sužlugdyti nusikaltimą padariusį asmenį ir jo šeimą, o tik jį ir kitus asmenis tinkamai nubausti ir paveikti, kad šie laikytųsi įstatymų, gerbtų nustatytas taisykles ir nedarytų naujų nusikaltimų. Pasiuntus jį realiai atlikti nuosprendžiu paskirtą bausmę jis netektų darbo, prarastų galimybę aprūpinti šeimą, auginti bei auklėti mažamečius vaikus, kurių asmenybės formavimuisi dabartinis laikotarpis ir sekantis dviejų metų laikas yra labai svarbus (formuojasi jų asmenybių pagrindai), jo paties ir jo mažamečiai vaikai būtu sužlugdyti moraliai bei būtų pažeisti jo ir šeimos (mažamečių vaikų) socialiniai ryšiai. Mano, kad tokios negatyvios jam bei jo šeimai sunkius padarinius sukelsiančios pasekmės būtų neadekvačios jo padarytoms veikoms ir prieštarautų teisingumo principui. Mano, kad jo asmenybė, gyvenimo pokyčiai bei kitos nurodytos iš esmės išimtinės aplinkybės įrodo, kad bausmės tikslai bus pasiekti neskiriant jam sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės. Bausmė turi atitikti padarytos veikos ir kaltininko pavojingumą, tik tada ji yra teisinga. Tai, kad jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui, įrodo ir LAT formuojama praktika (pateikta nuoroda į kasacinę nutartį Nr. 2 K – 77 / 2007, Teismų praktika Nr. 27, p. 189 – 194).

Teismo posėdyje nuteistieji bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistieji neginčija padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jie yra nuteisti skundžiamu teismo nuosprendžiu, kvalifikavimo bei su šiomis veikomis susijusių įrodymų ir jų pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstyto vertinimo, todėl šiuo klausimu kolegija atskirai nepasisako.

Dėl BK 62 str. 2 d. taikymo nuteistajam L. B.

BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, <...> kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir : 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Pažymėtina, kad taikyti ar ne BK 62 str. 2 d., sprendžia tik teismas, įvertinęs visus baudžiamosios bylos duomenis.

Nuteistasis L. B. prašo taikyti jam šio straipsnio nuostatas tuo pagrindu, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir yra BK 62 str. 2 d. 1 ir 2 p. numatytos aplinkybės – jis išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti; bei išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Pirmiausiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad savo skunde apeliantas prašo taikyti ne tik BK 62 str. 2 d. 2 d., bet ir to paties straipsnio 1 d. numatytą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo pagrindą – tai, kad jis išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti (skundo 2 – ro bei 3 – io lapo antros pastraipos). Tačiau, be to, kad šis apelianto prašymas yra visiškai neargumentuotas, pats reikalavimas išdėstytas motyvuojant ir prašant taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p., byloje nėra jokių įrodymų, kad L. B. be savo dviejų vaikų dar išlaiko ir sunkia liga sergančius ar neįgalius asmenis. Todėl kolegija pripažįsta, kad pateikdamas šį prašymą apeliantas tiesiog suklydo ir išsamiau šio jo skundo reikalavimo neanalizuoja.

Apelianto skunde labai daug dėmesio skirta teorinei dabar galiojančio BK 62 str. 2 d. analizei, bandoma šios teisės normos taikymo galimybę lyginti įvairiais aspektais tam, kad pagrįsti skunde nurodytą teiginį, kurio esmė yra ta – BK 62 str. 2 d. pavartotas išsireiškimas „yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių“, apelianto nuomone, reiškia, kad ši teisės norma gali būti taikoma esant nors vienai kaltininko atsakomybę lengvinančiai aplinkybei. Tačiau, šis apelianto keliamas klausimas yra jau ne kartą aptartas ir pakankamai smulkiai išanalizuotas teismų praktikoje. Plačiau nesigilinant į teorinius šio klausimo aspektus, apibendrintai galima daryti vienareikšmę išvadą – viena iš būtinų BK 62 str. 2 d. taikymo sąlygų yra ne mažiau dviejų (o ne vienos, kaip kad tvirtinama apeliaciniame skunde) kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas. Tokia išvada ir jos motyvai pateikti Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2 K – 123 / 2008, Nr. 2 K – 109 / 2008, Nr. 2 K – 424 / 2007, Nr. 2 K – 444 / 2007).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apylinkės teismas nustatė tik vieną L. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad teisme jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad šis nuteistasis padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pripažino tik teisme – ikiteisminio tyrimo metu jis absoliučiai neigė kaltę ir bet kokį savo vaidmenį įsigyjant ir platinant narkotines medžiagas, nors tam įrodymų byloje buvo surinkta pakankamai. Daugiau L. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Vadinasi, jau vien šis faktas, pagal šiuo metu nusistovėjusią teismų praktiką, atima bet kokią galimybę L. B. taikyti BK 62 str. 2 d. ir parinkti jam kitą švelnesnę bausmės rūšį ar skirti mažesnę už minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas L. B. taip pat nurodo, kad šiuo metu jis vienas išlaiko du savo mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebus kam prižiūrėti. Tačiau, pirmos instancijos teismas labai atidžiai ištyrė ir nuosprendyje motyvuotai įvertino šį nuteistojo prašymą ir su juo susijusius faktinius bylos duomenis. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į rimtų abejonių keliančias L. B. santuokos nutraukimo aplinkybes, kurios galimai buvo dirbtinai sukurtos tam, kad apeliantas vėliau turėtų realų pagrindą siekti sau palankesnės teisinės padėties, t.y. apeliuoti į nepilnamečių vaikų išlaikymą ir tuo būdu bandyti sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Šie teismo motyvai logiški, pagrįsti bylos duomenimis. Kolegija pilnai sutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad tiek vaikų tėvas, tiek ir jų motina – šiuo atveju M. B., nors ir gyvenanti atskirai, tačiau turi tokią pačią pareigą išlaikyti ir rūpintis savo nepilnamečiais vaikais.

Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms L. B. taikyti BK 62 str. 2 d. 2 p. ir skirti jam švelnesnę, negu numato įstatymas, bausmę nėra pakankamo pagrindo.

Dėl BK 54 str. 3 d. taikymo

Iš esmės visi apeliantai savo skunduose nurodo, kad apylinkės teismas nepakankamai įvertino jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, teigiamą apeliantų asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes, ir todėl nepagrįstai jiems netaikė BK 54 str. 3 d. Kolegijos nuomone, šis visų apeliantų skunduose sutinkamas reikalavimas yra nepagrįstas.

BK 54 str. 3 d. numato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 41 str. 1 d. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis ir jos tikslai išvardinti šio straipsnio 2 dalyje. Tai : 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tokiu būdu, be apeliaciniuose skunduose minimo vieno iš bausmės tikslų, t.y. teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimo, yra ir kiti ne mažiau svarbūs kriminalinei bausmei keliami tikslai, tokie kaip nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Teismų praktikoje dėl BK 54 str. 3 d. taikymo jau iš esmės yra suformuluoti esminiai šios teisės normos taikymo principai, pagrindai ir sąlygos – pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, paprastai gali būti skiriama, kai yra išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylai reikšmingoms aplinkybėms.

Todėl, pirmiausiai, aptartina nuteistųjų padaryta nusikalstama veika : jos pobūdis, pavojingumo laipsnis, padarymo aplinkybės ir kt. Visi apeliantai nuteisti pagal BK 260 str. 1 d. Už šią veiką įstatyme numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo 2 iki 8 metų. Pagal BK 11 str. 5 d., nuteistųjų padaryti nusikaltimai yra priskiriami sunkiems – taigi, sukeliantiems padidintą pavojų visuomenei ir darantiems žymią žalą tiek visuomenės interesams bendrai imant, tiek ir kiekvienam su šia veika tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiam visuomenės nariui. Nėra jokia naujiena, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis šiai dienai yra įgavęs sunkiai suvokiamus, labai plačius mąstus, tai didžiulė sparčiai jaunėjanti ir gyvenimui nepasiruošusius žmones vis giliau į dugną traukianti socialinė problema. Kad valstybė su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu yra pasiryžusi kovoti itin griežtomis priemonėmis, matyti ir iš BK 260 straipsnio sankcijų. Čia įstatymų leidėjas numatė vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir jos dydžius už šiame straipsnyje numatytas veikas nustatė pakankamai griežtus.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad veika, numatyta BK 260 str. 1 d., yra padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkui suvokiant jo daromos veikos pavojingumą, numatant pavojingas jos pasekmes ir šių pasekmių siekiant. Taigi, visi apeliantai veikė tiesiogine tyčia. Jų padarytos nusikalstamos veikos baigtos, savo esme (ką nustatė ir pirmos instancijos teismas) jos yra savanaudiškos. Be to matyti, kad nuteistųjų padaryti nusikaltimai nebuvo atsitiktiniai ar neapgalvoti – jie veikė suplanuotai, Ž. Š. pakankamai intensyviai (tai matyti iš jo MRT pokalbių ir SMS žinučių išklotinių) užsiiminėjant narkotinių medžiagų platinimu, į šią veiklą nesunkiai ir tikrai ne dėl blogo gyvenimo įsijungė ir L. B., kuris pagal Ž. Š. parodymus, iš esmės finansavo narkotinių medžiagų įsigijimą. Tuo metu L. B. turėjo ir šeimą, ir vaikus, ir savo įmonę, tačiau ėmęsis aiškiai nusikalstamos veiklos apie juos kažkodėl negalvojo.

Nors šioje baudžiamojoje byloje M. K. ir Ž. Š. veikų, už kurias jie nuteisti, padarymo metu buvo sulaukę vos 19 metų amžiaus, tačiau įstatymas atsakomybę už tokią veiką numato nuo 16 metų amžiaus – o tai reiškia, kad šie nuteistieji, užaugę normaliose šeimose ir turintys atitinkamą išsilavinimą (pagal bylos duomenis – visi jie turi vidurinį išsilavinimą), jau turėjo pakankamai laiko ir galimybių susivokti, kad jų veiksmai nėra vėjavaikiškumas ir nebus vertinami kaip bandymas atkreipti dėmesį į save (M. K. atžvilgiu) arba kaip tiesiog lengvabūdiškumas (Ž. Š. ir L. B. atžvilgiu), kad jie elgiasi nusikalstamai ir kelia rimtą pavojų aplinkiniams. Teismas nuosprendyje nurodė pakankamus ir išsamius motyvus kodėl jis pripažino, jog nuteistieji Ž. Š. ir M. K. pagal bylos duomenis yra pasiekę pakankamą socialinę brandą, kad galėtų suprasti savo veiksmus ir už juos atsakyti.

Nors M. Š. ir L. B. savo skunduose tvirtina, kad jie disponavo mažiausiai pavojingomis narkotinėmis medžiagomis, t.y. kanapėmis ir jų dalimis, tačiau toks jų siūlomas narkotinių medžiagų skirstymas į mažiau pavojingas ir labiau pavojingas baudžiamojo įstatymo prasme yra visiškai nereikšmingas. Svarbu yra tai, kad kanapės ir jų dalys yra narkotinė medžiaga, kurios bet kokio kiekio (aišku jeigu jis neviršija didelio (500 g) ir labai didelio (2500 g)) neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba jos pardavimas ar kitoks platinimas numato baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad disponavimas jau 5 g ir didesniu kanapių ir jų dalių kiekiu yra baudžiamas gerokai griežčiau. Taigi, riba tarp nedidelio ir didelio šios narkotinės medžiagos kiekio yra labai siaura. Be to, pirmos instancijos teismas nuosprendyje atsižvelgė į šį apeliantų skunduose paminėtą motyvą ir visiškai pagrįstai pripažino, kad nėra tokių narkotinių priemonių, kurios būtų nepavojingos jas vartojančio asmens sveikatai ir psichikai.

Visi apeliantai savo skunduose pažymi, kad apylinkės teismas, jų nuomone, nepakankamai įvertino bylos duomenis apie jų teigiamą asmenybę, ir todėl nepagrįstai jiems netaikė BK 54 str. 3 d. nuostatos. Šie jų skundų motyvai nėra teisingi.

Priešingai, pirmos instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė byloje surinktus kiekvieno iš nuteistųjų asmenybę apibūdinančius duomenis ir padarė visiškai teisingą išvadą – visi jie yra charakterizuojami teigiamai: anksčiau neteisti, nebausti administracinėmis nuobaudomis, dirba, gyvenamosiose vietose ir darbovietėse charakterizuojami iš esmės gerai, L. B. turi du nepilnamečius vaikus, savo įmonę. Kartu teismas nuosprendyje pažymėjo, kad toks teigiamas nuteistųjų asmenybės apibūdinimas savaime negali būti pripažintas ir laikomas išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 str. 3 d. prasme ir suponuoti šios teisės normos taikymą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį, kad teisingumo principo esmei prieštarauja aplamai neteisingos bausmės, t.y. ne tik aiškiai per griežtos, tačiau ir aiškiai per švelnios, skyrimas nusikaltusiam asmeniui, nes pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kaltininko asmenybė yra vienas iš pagrindų, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę, t.y. tiek parinkdamas jos rūšį, tiek ir nustatydamas jos dydį. Skiriant bausmę negalima pamiršti ir BK 61 str. 2 d. numatytos bausmės skyrimo bendrosios taisyklės – įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra kiek didesnis nei 5 metai.

Šiuo gi atveju, pirmos instancijos teismas visiems nuteistiesiems, įvertinęs visus BK 54 str. 2 d. išvardintus bausmės skyrimo pagrindus, o L. B. ir Ž. Š. net ir esant nustatytai pakankamai svarbiai ir jų veikų pavojingumui tiesioginės įtakos turinčiai jų atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (bendrininkų padaryta veika yra pripažįstama pavojingesne), skyrė už kiekvieną veiką minimalias sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes. Subendrindamas bausmes už dvi analogiškas veikas Ž. Š. ir L. B., apylinkės teismas taikė palankesnį jiems bausmių subendrinimo būdą – bausmes sudėjo tik iš dalies, ir pridėjo tik nedidelę dalį laisvės atėmimo bausmės. Kolegijos nuomone, esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pirmos instancijos teismas neteisingai ar nepakankamai išsamiai įvertino nuteistųjų asmenybę, juos charakterizuojančius duomenis ir už jų padarytus pavojingus visuomenei nusikaltimus skyrė jiems neadekvačias bausmes.

Visų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, kolegijos nuomone, nėra naujų kitokių reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos esminėmis ar išimtinėmis ir kurios nebuvo žinomos pirmos instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį ir skiriant apeliantams bausmes. Todėl šiuo atveju kolegija įsitikinusi, kad pirmos instancijos teismas visiems apeliantams paskyrė teisingas bausmes, jos aiškiai neprieštarauja teisingumo principui ir kriminalinės bausmės paskirčiai, todėl taikyti visiems jiems BK 54 str. 3 d. nuostatas ir parinkti švelnesnę bausmės rūšį ar mažinti ir taip iš esmės minimalias jiems paskirtas bausmes, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistųjų M. K., Ž. Š. ir L. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Valdas MeidusTeisėjai (parašas) Ričardas Gilys(parašas) Eligijus Gladutis