Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-09-18 · Administracinė byla Nr. I1-7813-583/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-09-18
Bylos Nr.
I1-7813-583/2023
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01049-2023-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-7813-583/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01049-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 18 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,

2023 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) priteisti 2800,00 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2022 m. spalio mėn. iki 2023 m. kovo mėn. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė). Areštinėje buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodo, kad Areštinės kamerose buvo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, kurios leido Klaipėdos AVPK pareigūnams stebėti jį besinaudojanti sanitariniu mazgu. Pabrėžė, kad Areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengtos pertvaros neatitiko teisės aktų reikalavimų – jos nesiekė tokio aukščio, jog trukdytu vaizdo stebėjimo kameromis stebėti sanitariniuose mazguose esančius suimtuosius, taip pat kiti kamerose esantys suimtieji galėjo matyti pareiškėją kai jis naudodavosi sanitariniu mazgu.

Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl Areštinėje netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų buvo pažeista jo teisė į privatumą, todėl kiekvieną kartą naudodamasis sanitariniu mazgu jautė diskomfortą, nervinosi, buvo žeminamas jo orumas bei garbė. Laikosi pozicijos, kad Klaipėdos AVPK netinkamai įrengdama sanitarinius mazgus pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtintas nuostatas, draudžiančias kankinti, žiauriai elgtis su suimtaisiais ar žemintų jų orumą. Nurodo, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti Klaipėdos AVPK veiksmų neteisėtumą ir priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2022 m. spalio 18 d. iki 2023 m. vasario 1 d. Iš viso minimu laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje praleido 18 parų. 2023 m. gegužės 9 d. Klaipėdos AVPK gautas pareiškėjo skundas, kurio turinys iš esmės analogiškas pateiktam teismui. Pareiškėjas 2023 m. birželio 9 d. raštu buvo informuotas, kad Areštinėje įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis sanitarinio mazgo zona nestebima.

Paaiškino, jog Areštinės patalpos yra įrengtos laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783 „Dėl policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytos tvarkos. Areštinės sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, todėl tiek asmenys esantys kamerose, tiek pareigūnai neturi galimybės stebėti asmenį atliekantį gamtinius reikalus. Pabrėžia, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) specialistai vykdo Areštinės gyvenamųjų patalpų atitikimo teisės aktų reikalavimams patikrinimus ir niekada neturėjo pastabų dėl sanitarinių mazgų įrengimo.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 leido Areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Vaizdo stebėjimo kameros įrengtos siekiant užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, viešąją tvarką ir asmenų saugumą, nusikalstamų veikų ir kitų pažeidimų prevenciją. Areštinėje įrengtomis vaizdo stebėjimo kameromis nestebimos vietos, kuriuose asmens stebėjimas žmogaus orumą, šių priemonių įrengimas yra pagristas bei teisėtas. Pabrėžė, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių atvejų, kad jis būtu kankintas, būtu pablogintos jo buvimo sąlygos, žeminama garbė ir orumas, neužfiksuota. Akivaizdu, kad pareiškėjo skunde pateikti teiginiai yra nepagrįsti, vertintini kritiškai, todėl atmestini.

Atsiliepimas

Klaipėdos AVPK laikosi pozicijos, kad atsiliepime išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai patvirtina, jog nėra teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, kad Klaipėdos AVPK vykdė neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, todėl skundas privalo būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas M. S. kreipėsi skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Iš teismui pateikto Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėms) viršininko 2023 m. birželio 29 d. tarnybinio pranešimo „Dėl informacijos apie M. S. pateikimo“ (b. l. 18-19) nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiais: 1) nuo 2022 m. spalio 18 d. iki 2022 m. spalio 20 d.; 2) nuo 2022 m. lapkričio 8 d. iki 2022 m. lapkričio 14 d.; 3) nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2022 m. gruodžio 23 d.; 4) nuo 2023 m. sausio 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d. Iš viso pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje praleido 18 parų.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog Areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai yra netinkamai įrengti, todėl kiti nuteistieji ir Klaipėdos AVPK pareigūnai, vaizdo stebėjimo kamerų pagalba, turi galimybę jį stebėti besinaudojant sanitariniu mazgu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V.G. v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06). Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 38 punkte numatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir jų priežiūra. Policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų (Instrukcijos 39 punktas). Taisyklių 19.4 punktas teigia, kad policijos areštinės kamerose privalo būti įrengta vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).

Byloje nustatyta, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę“ (b. l. 25) nusprendė Klaipėdos AVPK suteikti teisę vykdyti vaizdo stebėjimą. Vaizdo stebėjimo vykdymo tikslas – žmonių teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas, saugaus eismo užtikrinimas, policijos komisariato pastatų, teritorijos, materialaus turto, įslaptintos informacijos apsauga

Įvertinus anksčiau minėta akivaizdu, jog teisės aktai nedraudžia policijos komisariatų areštinių gyvenamosiose patalpose vykdyti nuolatinį vaizdo stebėjimą, jeigu yra užtikrinamas suimtųjų asmenų privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Taisyklių 19.5 punktas reglamentuoja, kad kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,8 m aukščio pertvara. Esant galimybei, sanitarinis mazgas gali būti ir visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, pertvaras įrengiant iki lubų. Sanitarinio mazgo patalpos vidinė dalis turi būti padengta lengvai valoma drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Sanitarinio mazgo patalpoje įrengiami antivandalinis praustuvas, į kurį tiekiamas vanduo turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus, ir antivandalinis klozetas. Sanitarinio mazgo patalpa turi turėti atskirą oro ventiliacijos sistemą ir apšvietimą.

Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą akcentavo, kad Areštinės gyvenamosiose patalpose esantys sanitariniai mazgai atitinka Taisyklių 19.5 punkto reikalavimus – jie nuo gyvenamųjų patalpų yra visiškai atskirti atitvarais, juose vaizdo stebėjimas nėra vykdomas, kiti suimtieji taip pat neturi galimybės matyti kitų suimtųjų, kai jie naudojasi sanitarinio mazgo zona.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų (b. l. 27-38) nustatyta, kad NVSC specialistai 2019 m. gegužės 8 d., 2019 m. rugsėjo 26 d. ir 2020 m. rugsėjo 22 d. atliko patikrinimus, kurių metu buvo tikrinama ar Areštinėje suimtieji yra laikomi nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Analizuojant NVSC 2019 m. birželio 11 d. patikrinimo akto Nr. (3-1215.4.8) PA-4350, 2019 m. spalio 9 d. patikrinimo akto Nr. (3-12 4.80) PA-7459 ir 2020 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akto Nr. (3-12 4.80) PA-3167 turinius nustatyta, jog visų patikrinimų metu NVSC specialistai Klaipėdos AVPK administracijai neturėjo pastabų dėl Areštinės gyvenamosiose patalpose esančių sanitarinių mazgų įrengimo.

Vadovaujantis anksčiau nurodytu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, jis Areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas