Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-05-21 · Civilinė byla Nr. 2A-325/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-21
Bylos Nr.
2A-325/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Gailiūnas, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
Ieškovas
O. S., I. P.
Atsakovas
Danske Bank A
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Danske Bank A/S apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. S. (O. S.) ir I. P. (I. P.) ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl įpareigojimo atsisakyti hipotekos ir ją išregistruoti; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „SKIGRA“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. kovo 7 d. AB Sampo bankas (vėliau reorganizuotas prijungiant prie atsakovo Danske Bank A/S) ir trečiasis asmuo UAB „SKIGRA“ sudarė kredito sutartį, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas kreditas patalpoms pastatuose, esančiuose (duomenys neskebtini), įsigyti ir šiems pastatams rekonstruoti (toliau – Kredito sutartis). Aptariamos patalpos buvo įkeistos kredito grąžinimui užtikrinti. Kredito sutarties 56 punktas nustatė, kad minimali patalpų pardavimo kaina yra 6 000 Lt už 1 m², kad ši kaina gali būti mažinama tik gavus išankstinį rašytinį banko sutikimą.

2009 m. vasario 27 d. ieškovas I. P. ir trečiasis asmuo UAB „SKIGRA“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai įsigijo vienas iš aptariamų patalpų (butą), taip pat automobilių stovėjimo aikštelę (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis). Butas iš esmės buvo nupirktas už 3 000 Lt už 1 m² kainą. Prie Pirkimo–pardavimo sutarties buvo pridėtas banko 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštas, kuriame nurodyta, kad bankas neprieštarauja, jog trečiasis asmuo parduotų visas patalpas su sąlyga, kad šios patalpos liks įkeistos, taip pat, kad atsakovas atsisakys patalpų įkeitimo po to, kai visa likusi nesumokėta kiekvienos patalpos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kainos dalis bus pervesta į pats atsakovą atidarytą trečiojo asmens specialiąją sąskaitą ir panaudota kredito dengimui bei nepadengto kredito bei liksiančio įkeisto turto santykis sudarys ne daugiau nei 70 proc. (toliau – Raštas).

Ieškovai sumokėjo visą Pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą kainą į pas atsakovą atidarytą trečiojo asmens specialiąją sąskaitą, tačiau hipoteka butui nebuvo panaikinta, o vėliau į jį buvo nukreiptas išieškojimas už trečiojo asmens skolą atsakovui. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 3 d. rašte ieškovams nurodė neatsisakantis buto hipotekos, nes trečiasis asmuo, pažeisdamas Kredito sutartį, butą ieškovams pardavė mažesne kaina ir nepadengė kainų skirtumo.

Šalies argumentai

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą atsisakyti jų įsigyto buto hipotekos bei atlikti veiksmus hipotekai išregistruoti. Ieškovų teigimu, abi rašte numatytos sąlygos buvo įvykdytos (egzistavo).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Teismas kvalifikavo atsakovo Raštą vienašaliu sandoriu, įpareigojančiu atsakovą įvykdyti juo prisiimtus įsipareigojimus. Teismo nuomone, egzistuojant Rašte nurodytoms sąlygoms, atsakovas privalo atsisakyti ieškovų buto hipotekos ir ją išregistruoti. Teismas pažymėjo, kad prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Jei trečiasis asmuo pažeidė prievoles atsakovui, tai jis ir turi atsakyti atsakovui. Byloje nėra duomenų, kad ieškovams buvo žinomas atsakovo ir trečiojo asmens susitarimas dėl minimalios parduodamo turto kainos. Ieškovų sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas Danske Bank A/S prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

Apelianto teigimu, teismas nenustatė nei vieno iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.197 straipsnyje įtvirtintų hipotekos pabaigos pagrindų. Teismas netyrė visų Kredito sutartimi ir Raštu įtvirtintų hipotekos atsisakymo sąlygų – apelianto ir trečiojo asmens sutartos minimalios įkeisto turto pardavimo kainos bei išduoto kredito ir likusio įkeisto turto santykio po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, neįpareigojo ieškovų įrodyti šių sąlygų egzistavimą. Apelianto teigimu, ieškovų pervestos buto kainos nepakako padengti trečiojo asmens skolą ir tokiu būdu išlaikyti kredito ir likusio įkeisto turto santykį ne mažiau kaip 70 proc. Apeliantas taip pat mano, kad ieškovų sąžiningumas nėra susijęs su apelianto pareiga atsisakyti hipotekos.

Ieškovai O. S. ir I. P. prašo atmesti apeliacinį skundą.

Ieškovai pažymi, kad abi Rašte numatytos hipotekos atsisakymo sąlygos įvykdytos. Nors apeliantas ginčija antrosios sąlygos egzistavimą (atitinkamo kredito ir likusio įkeisto turto santykio išlaikymą), tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Ieškovai nurodo, kad po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apeliantui buvo įkeistas papildomas didelės vertės turtas; iš trečiojo asmens bankroto bylos duomenų matyti, kad apelianto ginčijamas kredito ir įkeisto turto santykis egzistavo, nepaisant to, kokia kaina būtų parduotas ieškovų įgytas butas. Tuo tarpu Kredito sutartyje nustatytos minimalios įkeisto turto pardavimo kainos ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Šios apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl įpareigojimo atsisakyti hipotekos ir ją išregistruoti. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2006 m. kovo 7 d. AB Sampo bankas (vėliau reorganizuotas prijungiant prie atsakovo Danske Bank A/S) ir trečiasis asmuo UAB „SKIGRA“ sudarė kredito sutartį, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas kreditas patalpoms pastatuose, esančiuose Antakalnio g. 30, Vilniuje, įsigyti ir šiems pastatams rekonstruoti (b.l.106-117). Ieškovas ir trečiasis asmuo 2009 m. vasario 27 d. sudarė buto, esančio Antakalnio g. 30-20, Vilniuje, Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai įsigijo minėtą butą, taip pat automobilių stovėjimo aikštelę (b.l.9-21). Ieškovai pagal sutarties 2.1 punktą įsipareigojimą sumokėti pardavėjui (trečiajam asmeniui) į jo kreditoriaus Danske Bank A/S Lietuvos filialo sąskaitą turto pirkimo pardavimo kainą įvykdė tinkamai (b.l. 36), tačiau nupirkto turto hipoteka išregistruota nebuvo.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos sprendimą nurodydamas, kad teismas nenustatė CK 4.197 straipsnyje įtvirtintų hipotekos pabaigos pagrindų. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtu apelianto argumentu ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas reikalavimo pagrįstumo klausimą vadovavosi CK 4.197 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad hipoteka gali baigtis kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako bei laikė, kad atsakovo Raštas yra vienašalis sandoris, kuriuo atsakovas įsipareigojo įvykdžius jame numatytas sąlygas atsisakyti hipotekos ir ją išregistruoti. Iš nurodyto Rašto turinio matyti, kad bankas įsipareigojo atsisakyti turto hipotekos per 20 kalendorinių dienų po to, kai: 1) visa likusi nesumokėta kiekvieno turto pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kainos dalis bus pervesta į banke atidarytą specialiąją sąskaitą ir panaudota kredito dengimui bei 2) nepadengto kredito bei likusio įkeisto turto santykis sudarys daugiau nei 70 procentų. Ginčo šalys pripažįsta, kad ieškovai pervedė į nurodytą specialiąją sąskaitą Pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą sumą. Tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl antrosios sąlygos bei Kredito sutartimi numatyto įpareigojimo turtą parduoti už ne mažesnę negu 6000 Lt už 1 m² kainą įvykdymo. Apeliantas sprendimą ginčija nurodydamas, kad ieškovai neįrodė šių sąlygų egzistavimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas bei trečiasis asmuo yra profesionalūs verslininkai. Tuo tarpu ieškovai, nagrinėjamu atveju įsigiję butą savo poreikiams tenkinti, laikytini vartotojais, t.y. santykiuose su verslininku labiau pažeidžiama sutartinių santykių pusė. Sutarties sudarymo metu notarui buvo pateiktas 2007 m. rugpjūčio 9 d. raštas (b.l.32). Įrodymų, kad ieškovams bei notarei buvo žinoma apie kredito sutartyje numatytą draudimą perleisti turtą už mažesnę negu 6000 Lt už 1 m² apeliantas nepateikė (CPK 178 str.). Notarė, patvirtinusi minėtą Pirkimo –pardavimo sutartį, atsakydama į ieškovės paklausimą, pažymėjo, kad jos duomenimis, kreditoriaus sutikimas parduoti minėtą turtą sandorio sudarymo metu nebuvo atšauktas. Taip pat nebuvo kitų kliūčių sandoriui sudaryti (b.l. 70). Šiuo atveju akivaizdu, kad nesąžiningai pasielgė trečiasis asmuo, kuris žinodamas apie Kredito sutartyje (b.l.113) numatytą sąlygą dėl parduodamo turto kainos, turtą parleido už žymiai mažesnę kainą. Šį pažeidimą trečiasis asmuo pripažino ir paaiškino susiklosčiusia situacija bei įsipareigojo padengti skirtumą iš nuosavų lėšų (b.l.122). Iš teismui pateikto banko ir trečiojo asmens susirašinėjimo matyti (b.l.119-121), kad bankas apie sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį sužinojo 2009 m. kovo 20 d., tačiau šios sutarties neginčijo, o įpareigojo trečiąjį asmenį pervesti į banko sąskaitą skirtumą tarp parduoto turto kainos ir sutarties 56 punkte numatytos minimalios kainos. Tai reiškia, kad minėta pirkimo–pardavimo sutartis atsakovą tenkino. Tuo tarpu tiek notarei, tiek ieškovams nebuvo žinoma apie tarp kitų asmenų sudarytos sutarties sąlygas, todėl jiems negali atsirasti neigiamos pasekmės dėl netinkamo Kredito sutarties, sudarytos tarp trečiojo asmens ir atsakovo, vykdymo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad nors, apelianto teigimu, hipotekos išregistravimo sąlygų egzistavimą turi įrodyti ieškovai, tačiau akivaizdu, kad jie nebuvo Kredito sutarties šalimi, todėl jiems duomenis apie nepadengto kredito bei likusio įkeisto turto santykį nebuvo teikiami. Atsižvelgiant į tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, atsakovas siekdamas įrodyti, kad nepadengto kredito bei likusio įkeisto turto santykis buvo mažesnis negu 70 procentų, galėjo nurodytus duomenis pateikti bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau šie duomenys nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu pateikti nebuvo, todėl darytina išvada, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, kad ieškovų pervestos buto kainos nepakako padengti trečiojo asmens skolą ir tokiu būdu išlaikyti kredito ir likusio įkeisto turto santykį ne mažiau kaip 70 proc. (CPK 178 str.).

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei trečiojo asmens nesąžiningumas, nei tai, kad bankas elgėsi nerūpestingai, negali būti pagrindu nepagrįstai apriboti ieškovų teisėtų interesų. Kadangi ieškovai tinkamai įvykdė Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, jiems nekyla įsipareigojimų pagal atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patenkinti ieškovų reikalavimą dėl įpareigojimo atsisakyti hipotekos ir ją išregistruoti, todėl pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl iš atsakovo ieškovų naudai turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Pagal byloje esančius įrodymus ieškovai yra apmokėję advokato išlaidas apeliacinės instancijos teisme 4048,02 Lt . Šią sumą sudaro išlaidos, susijusios su sutikimu su klientu dėl bylos bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (t.2, b.l.7). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas ir bylos sudėtingumą, į tai, kad susitikimo si klientu išlaidos nėra atlyginamos, o apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nustato, kad būtinos ir pagrįstos atsakovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra mažintinos iki 1 200 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo (j.a.k.301694694) ieškovams O. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir I. P. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Algirdas Gailiūnas Vytas Milius Vigintas Višinskis