- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2009-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-371-174-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- P. P., R. G.
- Nukentėjusysis
- V. D., S. D.
Pranešėja V. MiliuvienėTeisėja I. ŠeškauskienėBaudž. byla Nr. 1A–371-106/2009Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4.; 2.1.4.6.; 2.1.15.1.; 2.4.6.3.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2009 m. spalio 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. , P. P. ir P. P. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. G. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, R. G. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
P. P. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, P. P. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
P. P. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, P. P. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Prokuroro civilinis ieškinys patenkintas ir priteista solidariai iš R. G. , P. P. ir P. P. 524,20 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos V. D. gydymo išlaidų.
Nukentėjusiojo civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš R. G. , P. P. ir P. P. 1 422,52 Lt turtinės ir 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo V. D. . Kita nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis atmesta.
Nukentėjusiajam pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą dėl dantų protezavimo išlaidų priteisimo, o jo dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Priteista iš R. G. , P. P. ir P. P. po 333 Lt V. D. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. , P. P. ir P. P. nuteisti už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, tai yra 2007-08-10, apie 13.00 val., viešoje vietoje, UAB „Plungės medis“ teritorijoje, esančioje Stoties g. 23A, Plungėje, R. G. trenkė kumščiu nukentėjusiajam V. D. į pakaušį, šiam nugriuvus, P. P. , P. P. ir R. G. spyrė apie dešimt kartų į įvairias kūno vietas, į galvą, nugarą, rankas, šoną, tuo padarydami nukentėjusiajam V. D. poodines kraujosruvas nosyje, akių vokuose, kaktos dešinėje – tarpuakyje – antakyje, kaktos kairėje, kaktos smilkininėje dalyje – kaktoje – kairiame antakyje ir dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, muštines žaizdas ir kraujosruvas lūpų gleivinėse, viršutinio žandikaulio kairiųjų pirmo ir antro dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimus, galvos smegenų sukrėtimą su vestibiuliniu sindromu, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimą kairiame žaste, poodines kraujosruvas kairėje alkūnėje – dilbyje, kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje, tokiu būdu padarė nesunkų sveiktos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis P. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą dėl jo kaltės sužalojus nukentėjusįjį V. D. . Aiškina, kad jis su nukentėjusiuoju V. D. , priešingai nei R. G. , kuris, V. D. teigimu, buvo su pastaruoju susiginčijęs dėl elektros instaliacijos, nekonfliktavo, todėl neturėjo jokio motyvo ir tikslo jį mušti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad V. D. turėjo fizinį kontaktą su R. G. , to neginčija ir pats R. G. . Tačiau apeliantui P. P. neaišku, kokiais įrodymais teismas vadovavosi nustatydamas, kad ir jis spardė V. D. ir kad jo smūgiai pastarajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šių aplinkybių teismas nenustatė, bylą išnagrinėjo šališkai, nes rėmėsi tik nukentėjusiojo V. D. parodymais. Todėl teismas, apelianto teigimu, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 7, 10 straipsniuose nurodytus rungimosi bei teisės į tinkamą gynybą principus, taip pat BPK 284–286 straipsnių nuostatas. Tvirtina, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nesant pakankamai įrodymų, jog buvo padaryta nusikalstama veika ir kad ši veika padaryta būtent jo veiksmais, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.
Apeliantas P. P. tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs ir subjektyvūs. Aiškina, jog V. D. nurodė, kad tuo metu, kai jis nugriuvo, visi trys kaltinamieji jį spardė į galvą, šonus ir jis buvo praradęs sąmonę. Tačiau apeliantui neaišku, kaip V. D. , būdamas be sąmonės, galėjo žinoti, kiek asmenų ir kokiu būdu jį mušė. Teismas šios aplinkybės nevertino, taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad po sąmonės atgavimo jis vėl bendravo su R. G. , tai patvirtina paties R. G. , taip pat liudytojų A. B. ir V. K. parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, jog specialisto išvadoje Nr. G 277/07 (07) nurodyta, kad V. D. sužalojimai galėjo būti padaryti 2007 m. rugpjūčio mėnesio 10–11 dienomis ir kad sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1. b. l. 16–17). Taigi specialistas, P. P. teigimu, nenustatė tikslaus V. D. sužalojimų laiko, nors nukentėjusysis nurodė, kad tą pačią dieną kreipėsi į medikus, ši aplinkybė atsispindi medicininiuose įrašuose.
Nuteistojo P. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas be pagrindo vadovavosi subjektyviais liudytojos S. D. parodymais. Apelianto manymu, S. D. tėvas (V. D. ) iš anksto nurodė, kokius parodymus ji turėtų duoti teisme. Aiškina, kad S. D. turėjo galimybę matyti visas įvykio aplinkybes, tačiau jos parodymai skiriasi nuo V. D. parodymų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Nurodo, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2009-05-28 nuosprendis yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, priimant nuosprendį buvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl jis buvo nepagrįstai nuteistas.
Teigia, kad pagal įstatymo reikalavimus ir susiformavusią teismų praktiką bylose, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno asmens, kurie dalyvavo darant nusikaltimą, veiksmai ir jų pasekmės. Teismas šioje byloje nurodydamas, kad jis (R. G. ), P. P. ir P. P. spyrė nukentėjusiajam apie 10 kartų į įvairias kūno vietas, šio kaltinimo nedetalizavo ir nenurodė, kuris iš kaltinamųjų sudavė smūgius nukentėjusiajam, kiek ir kokius sužalojimus padarė, taigi, kaip teigia apeliantas, teismas, pažeisdamas teisę gintis nuo konkretaus kaltinimo, nustatė, kad nukentėjusiajam visų trijų kaltinamųjų veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje visiškai neatskleistas nukentėjusiojo V. D. sužalojimo mechanizmas – neaišku, kodėl jiems inkriminuotas būtent toks smūgių skaičius, nes pats nukentėjusysis šių smūgių skaičiaus nurodyti negali. Iš nuosprendžio ne tik neaišku, kuris ir kiek smūgių sudavė nukentėjusiajam, bet ir kurie konkretūs smūgiai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, ar nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl vieno smūgio ar smūgių visumos. Ši aplinkybė atsižvelgiant į jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos tyčios apibrėžtumą, tai yra kad kiekvienas iš nuteistųjų jiems inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje yra kaltinamas konkrečių nusikalstamų veikų nukentėjusiajam padarymu (bendrininkų grupė jiems nėra inkriminuota) turi lemiamą reikšmę sprendžiant šio baudžiamojo įstatymo dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo taikymo klausimą. Ši aplinkybė tampa dar reikšmingesnė vertinant byloje esančią specialisto išvadą Nr. G 277/07, iš kurios matyti, kad galvos smegenų sukrėtimas (kuris ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą), labiausiai tikėtina, buvo padarytas po smūgio į dešinįjį antakį. Tokiu atveju, kai nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, tai už sukeltas pasekmes (sveikatos sutrikdymą) turėtų atsakyti tik tie asmenys, kurių suduoti smūgiai buvo šių pasekmių priežastimi. Iš to darytina išvada, kad asmuo, kurio suduoti smūgiai nesukėlė nesunkaus sveikatos sutrikdymo, negali už tai atsakyti. Taigi, apelianto R. G. teigimu, Plungės rajono apylinkės teismas tinkamai neišnagrinėjęs šios bylos, nenustatęs jo suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičiaus, nedetalizavęs, kuris iš kaltininkų ir kiek smūgių sudavė nukentėjusiajam, nedetalizavęs tyčios turinio ir kryptingumo, užkirto teisę gintis nuo konkretaus kaltinimo. Tik esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Kadangi jiems susitarimas ar bendrininkų grupė inkriminuoti nebuvo, todėl apkaltinamajame nuosprendyje kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmai turėjo būti tinkamai detalizuoti ir kvalifikuoti.
Be to, teismas nuosprendyje nustatydamas, jog nukentėjusiojo V. D. parodymai yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti įrodymų šaltiniai, tinkamai jų neanalizavo ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė išvadomis, padarytomis ištraukiant iš konteksto ar atrenkant tik kaltinančius bylos duomenis ir pripažįstant juos įrodymais, todėl, apelianto teigimu, teismas šiurkščiai pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus, numatytus BK 20 straipsnio 5 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliantas R. G. teigia, jog, priešingai nei teismas konstatavo nuosprendyje, nukentėjusiojo V. D. parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja jo paties parodymams bei kitiems byloje ištirtiems įrodymams. V. D. savo 2007-08-10 pareiškime nurodė, kad pirmas jam iš pasalų sudavė P. P. , o kai jis nukrito ant žemės, jį spardė R. G. kartu su P. P. (t. 1. b. l. 5). Tą pačią dieną V. D. kreipėsi į gydytojus nurodydamas, kad jį sumušė chuliganai. Apžiūros metu nukentėjusysis gydytojams pareiškė, kad dėl sužalojimų jo nepykino ir jis nevėmė (t. . b. l. 9). Tačiau vėliau – 2007-08-13, apelianto įsitikinimu, V. D. , siekdamas, kad jam būtų nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, nurodė, kad dėl patirtų sužalojimų jį pykino ir jis vėmė. Apeliantas R. G. pažymi, kad V. D. gydymas truko ilgiau kaip 10 dienų tik dėl to, jog išorinės nukentėjusiojo apžiūros metu pastarasis Rombergo pozoje vis svyruodavo, dėl to jam ir buvo konstatuotas galvos smegenų sutrikdymas su vestibuliniu sindromu, nors dar 2007-08-14 atliktos galvos tyrimo metu galvos KT židinio pažeidimų nebuvo stebima (t. 1. b. l. 16–17). Nukentėjusiojo siekis bet kokiais būdais pasunkinti savo sveikatos būklę paaiškinamas tuo, jog policija pagal V. D. pareiškimą tą pačią dieną atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą ir tik nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam V. D. nustatymas galėjo turėti įtakos šio nutarimo panaikinimui.
Vėlesnės 2007-09-06 apklausos metu V. D. teigė, jog jam pasirodė, kad pirmą smūgį jam sudavė R. G. , po to jam nugriuvus ant žemės, skirtingai nei nurodyta V. D. pareiškime, jį spardė visi kaltinamieji (t. 1. b. l. 21). Apelianto R. G. įsitikinimu, nukentėjusysis suprasdamas, kad tokie jo parodymai, tai yra kad jis pats niekieno nekviečiamas atvyksta į savo nuomojamą aikštelę aiškintis santykių ir be jokių motyvų ten yra sumušamas, kelia pagrįstų abejonių, išsigalvojo kažkokią bendrovę „Trys kiškiai“, kurios akcininkais ir steigėjais neva yra jis bei P. ir P. P. ir dėl kurios neva buvo kilęs konfliktas. Apeliantas R. G. aiškina, kad tiek jis, tiek ir Pociai ne kartą teismui nurodė, jog tokie nukentėjusiojo argumentai yra išgalvoti, nes jie su minėta bendrove neturi nieko bendra, todėl nė vienas iš jų neturėjo jokio pagrindo konfliktuoti su V. D., kuris atvažiavo į aikštelę turėdamas tikslą išsireikalauti nuomos mokestį, o jis tikėjosi susitarti dėl gana didelių išlaidų, kurias patyrė tvarkydamas nuomojamos aikštelės aplinką, atlyginimo. Taigi konfliktuoti su nukentėjusiuoju, o juo labiau muštis, jis neturėjo jokio pagrindo, priešingai – bet kokie konfliktai būtų pasunkinę galimybę išsireikalauti iš V. D. aikštelės gerinimui išleistus pinigus. Be to, V. D. melagingai nurodė, neva jis (R. G. ) ketino pirkti iš jo aikštelę. Teigia, kad tuo metu jo finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl jis neturėjo lėšų ne tik aikštelei įsigyti, bet ir nuomos mokesčiui susimokėti.
Apklausiamas teisme nukentėjusysis V. D. nurodė, kad jam smogė visi kaltinamieji, po to sužvėrėjusiais veidais apspardė (t. 1. b. l. 177). Detalizuodamas šiuos parodymus V. D. nurodė, kad į pakaušį jam smogė P. P. , vėliau patikslino, kad smogė R. G. , nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. G. stovėjo jam už nugaros, o P. buvo priešais jį, todėl jam pasirodė, kad trenkė R. G. (t. 1. b. l. 65, 82). Apklausiamas teisme nukentėjusysis jau aiškino, kad jam už nugaros buvo R. G. kartu su P. P. Be to, nukentėjusysis aiškino, kad smūgiai jam gulint buvo suduoti į pakaušį, veidą jis buvo užsidengęs rankomis, o nuo patirtų smūgių buvo praradęs sąmonę, dėl to negali pasakyti, kiek ir kuris iš kaltinamųjų smūgių jam sudavė. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo aiškinamasi, kuo grindžiamas nukentėjusiojo tvirtinimas, jog jis matė, kad jį gulintį spardė visi trys kaltinamieji. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tvirtino buvęs užpultas ir prieš nieką jokių aktyvių veiksmų neatlikęs, o juo labiau nesmurtavęs, tačiau teisme jau nurodė, kad jam (R. G. ) jis taip pat tik „brūkštelėjo“, nedaužė tik dėl to, jog suprato, kad gali būti apkaltintas. Apelianto R. G. teigimu, remiantis tikrovės neatitinkančiais nukentėjusiojo parodymais, visi objektyvūs įvykio liudytojai tapo kaltinamaisiais, kitų objektyvių įvykio liudytojų byloje nebuvo nustatyta.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde R. G. nurodo, kad liudytoja S. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog neva jis konflikto metu pastūmė nukentėjusįjį, po to šis nugriuvo ant žemės (t. 1. b. l. 55). Aiškina, kad šie liudytojos S. D. parodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, patvirtina jo parodymus apie tai, kad jis konflikto nepradėjo ir smūgio nukentėjusiajam V. D. nesudavė, taip pat iš dalies patvirtina jo parodymus, jog nukentėjusysis nukrito ant žemės neišlaikęs pusiausvyros, kai bandė sugriebti jo ranką, bet jam pavyko išsisukti. Akivaizdu, kad itin tvirto sudėjimo ir gerai fiziškai treniruotas nukentėjusysis negalėjo prarasti pusiausvyros ir nukristi ant žemės nuo paprasto pastūmimo, jei, kaip pats nurodė, buvo blaivus. Dar svarbesni liudytojos S. D. teisme duoti parodymai, kad jos tėtį (V. D. ) pastūmė jau visai kitas asmuo. Be to, liudytoja S. D. , priešingai nei teigė pats nukentėjusysis, apelianto R. G. teigimu, patvirtino jo proceso metu duotus nuoseklius parodymus apie paties nukentėjusiojo prieš jį atlikus aktyvius kovinius veiksmus. Tai yra S. D. apklausos teisme metu parodė, kad pats nukentėjusysis dar norėjo pasimušti, kaip varžybose, o atsakydama į jo klausimą nurodė, kad kai jos tėtis (V. D. ) pakėlė ranką, R. G. jos tėčio nemušė. Apelianto teigimu, šie liudytojos S. D. parodymai kategoriškai patvirtina, kad ne jis buvo konflikto iniciatorius ir kad ne jis, o nukentėjusysis, pakeldamas ranką, pradėjo konfliktą. Nors V. D. tvirtino, kad kaltinamieji buvo konfliktiškai nusiteikę, tačiau iš liudytojos S. D. parodymų matyti, kad pats nukentėjusysis piktai kalbėjo (t. 1. b. l. 17–18, 21).
Nuteistasis R. G. aiškina, kad aplinkybę, jog iš esmės lauke vyko konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo, o ne nukentėjusiojo V. D. sumušimas, iš dalies patvirtina A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis girdėjo, jog lauke kažkas vyko tarp R. G. ir nukentėjusiojo (t. 1. b. l. 50). Šie liudytojo parodymai patvirtina, kad būtent V. D. buvo aktyvus konflikto dalyvis, nors jis tai neigė. Apelianto R. G. įsitikinimu, jei nukentėjusysis lauke būtų mušamas ir nuo patirtų smūgių iš karto būtų praradęs sąmonę, liudytojas nebūtų girdėjęs jo konfliktuojant.
Šalies argumentai
Apelianto R. G. skunde taip pat teigiama, kad nepagrįstas teismo argumentas, jog liudytojai A. B. ir V. K. paneigė kaltinamųjų nurodytą aplinkybę, jog muštynės vyko du kartus, nes nukentėjusiajam išjungus elektrą, liudytojai buvo išėję į kiemą, tačiau jokių muštynių kieme jau nebuvo. R. G. tvirtinimu, šis teismo argumentas neatitinka tikrovės, nes minėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jiems išėjus į kiemą kruvinas nukentėjusysis V. D. jau važiavo lauk iš teritorijos, tai vyko po konflikto. Šių liudytojų parodymų prieštaravimų teismas nesiaiškino ir nuosprendį pagrindė tik kaltinančiais argumentais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Aiškina, kad teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Išsamų bylos aplinkybių nustatymą ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą lemia tikslus procesinio įstatymo normų laikymasis. Pagrindinė nuosprendžio dalis yra aprašomoji. Jos turinį reglamentuoja BPK 305 straipsnis. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Remiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendyje turi būti nurodyti motyvai, kuriais vadovavosi teismas, kvalifikuodamas veiką. Tvirtina, kad Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, tai yra nuosprendyje konstatuota, kad visų kaltinamųjų nusikalstama veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, tačiau nenurodyti motyvai ir išvados, todėl apeliantui R. G. neaišku, kodėl jam inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Įstatymo nuostata, kuria reikalaujama atsižvelgti į kaltės formą ir rūšį, teismų praktikoje suprantama kaip imperatyvas nustatyti, kokia kaltės forma (tyčia ar neatsargumu) ir konkrečios formos rūšimi (tiesiogine ar netiesiogine, apibrėžta ar neapibrėžta, staiga susiformavusia ar iš anksto apgalvota tyčia, nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu) padaryta nusikalstama veika. Padaryto nusikaltimo motyvo nustatymas, jo turinio atskleidimas yra būtini nustatant kaltininko kaltės laipsnį ir individualizuojant jam skiriamą bausmę. R. G. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad priešingai nurodytiems reikalavimams skundžiamame nuosprendyje visiškai nebuvo individualizuojamos skiriamos bausmės. Aiškina, kad teismai pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą kaltininkui daugeliu atvejų taiko BK 54–55 straipsnių nuostatas ir skiria bausmę, švelnesnę negu terminuotas laisvės atėmimas. Skirdami terminuoto laisvės atėmimo bausmę teismai turi tai motyvuoti savo sprendimuose, įvertindami šiuose straipsniuose numatytas sąlygas, taip pat bausmės paskirtį ir byloje nustatytas aplinkybes. Šioje byloje motyvuodamas skirtiną bausmę teismas tik lakoniškai nurodė, jog už padarytą nusikaltimą kaltinamiesiems turi būti skiriamos bausmės. Parinkdamas griežčiausią skirtinos bausmės rūšį, tai yra terminuotą laisvės atėmimą, teismas, nepaisydamas BK 54–55 straipsnių, į kuriuos reikalinga atsižvelgti parenkant bausmės rūšį ir dydį, nuostatų, iš esmės išdėstė atsakomybę lengvinančių aplinkybių (neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino padarytos žalos) nebuvimą.
Iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį teismas nukentėjusiojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą priteisė solidariai iš visų kaltinamųjų. Apeliantas aiškina, kad bendru žalos padarymu yra laikomi atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Tik bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo jų bendrininkavimo formos atsako solidariai. R. G. nurodo, kad teismas nenustatė, jog kaltinamieji nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe, todėl teigia, kad reikėtų vadovautis CK 6.279 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtine taisykle, kuri reglamentuoja tuos atvejus, kai keli asmenys atliko atskirus, o ne bendrus veiksmus. Tokiu atveju už kilusias pasekmes atsako tik žalą padaręs asmuo. Apelianto teigimu, nenustačius kiekvieno iš kaltinamųjų vaidmens jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme, negalėjo būti priteisti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai. Be to, nurodo, kad teismas dalį neturtinės žalos V. D. nepagrįstai priteisė dėl jo mažametės dukters patirto išgąsčio. Aiškina, kad remiantis BPK 109 straipsniu, civiliniu ieškovu byloje pripažįstamas asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį ir 6.283 straipsnio 1 dalį teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo. Pažymi, kad šioje byloje nukentėjusiojo dukra S. D. nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove nebuvo pripažinta, todėl tenkinti šią ieškinio dalį nebuvo įstatymų numatyto pagrindo.
Šalies argumentai
R. G. teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, jog jis V. D. sužalojo gindamasis nuo pastarojo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl padarytų sužalojimų jis į medikus nesikreipė, ant jo kūno sužalojimo žymių neliko, jis nenurodė, kuriose kūno vietose jam buvo padaryti sužalojimai. Taip pat teismas, motyvuodamas, kad jis nebuvo būtinosios ginties situacijoje, konstatavo, kad jo veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Šios teismo išvados, R. G. teigimu, taip pat neatitinka įvykio aplinkybių, kadangi tyrimo metu jis nuosekliai paaiškino, kur ir kaip jam nukentėjusysis sudavė smūgius. R. G. nurodo, kad įvykio dieną iš karto po sumušimo jis kreipėsi su pareiškimu į policiją ir sužinojo, kad V. D. taip pat parašė pareiškimą, kuris buvo atmestas. Taip pat sužinojo, kad bus atmestas ir jo pareiškimas. R. G. nurodo, kad jis buvo nuvykęs pas medikus, be to, skambino ekspertui, tačiau buvo informuotas, kad eksperto darbo laikas baigėsi (tą dieną buvo penktadienis) ir kad ekspertas dirbs tik pirmadienį. Nurodo, kad pirmadienį į teismo med. ekspertus jis nebesikreipė ir nebesiekė bet kokia kaina toliau rinkti įrodymus, pagrindžiančius nukentėjusiojo V. D. kaltę, nes pagalvojo, jog dėl įvykio niekas daugiau jokio tyrimo nebeatlikinės. R. G. teigimu, taip jis pasielgė dėl savo teisinio neišprusimo.
R. G. teigia, kad teismas, netirdamas jo parodymuose nurodytų aplinkybių, neišreikalavęs visų tai patvirtinančių ar paneigiančių duomenų ir jo pateiktus argumentus atmesdamas tik prielaidomis grįstais motyvais, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Be to, apeliantui neaišku, kuo grindžiamos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados apie tai, kad V. D. padaryti sužalojimai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio. Apeliantas neneigia, kad sudavė smūgius V. D., tačiau tvirtina, kad gynėsi nuo pastarojo. R. G. neaišku, kaip tie smūgiai turėjo skirtis tuo atveju, jei jis juos būtų sudavęs ne gindamasis, o puldamas nukentėjusįjį. Šis klausimas nebuvo užduotas ir tyrimą atlikusiam specialistui. Apeliantas pažymi, kad pats nukentėjusysis patvirtino aplinkybę, jog jis į aikštelę atvažiavo dėl nuomos mokesčio išsireikalavimo. Nukentėjusiojo dukra S. D., skirtingai nei nukentėjusysis V. D. , apklausos metu parodė, kad tėtis buvo supykęs ir kad konfliktą pradėjo jis, tai yra kad tuo metu, kai nukentėjusysis pakėlė ranką prieš R. G. , pastarasis nukentėjusiojo nemušė.
Šalies argumentai
Apelianto R. G. teigimu, skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo prasidėjo pastarojo iniciatyva, po to V. D., būdamas neblaivus, ėmė grėsmingai artintis prie jo ir nekreipdamas dėmesio į įkalbinėjimus liautis, toliau demonstravo agresiją – mojuodamas rankomis imitavo kovinius veiksmus, grėsmingai artinosi prie jo, todėl jis buvo priverstas gintis nuo V. D. suduodamų smūgių ir taip pat pastarajam sudavė smūgius. Apeliantas teigia, kad tokia situacija laikytina akivaizdžiu ir realiu pavojingu kėsinimusi, o jo veiksmai pripažintini kaip veikimas esant būtinosios ginties situacijai. Spręsdamas konkretų atvejį, teismas turi ne tik įvertinti gynybos ir kėsinimosi santykį, bet atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją. Teigia, kad pats nukentėjusysis be jokios dingsties ar priežasties pradėjo konfliktą – keikėsi ir imitavo kovinius veiksmus, o jis, vengdamas smūgių ir bijodamas būti sumuštas, traukėsi atbulas. Apeliantas R. G. pažymi, kad jis yra ligotas – sunkiai valdo kojas, o nukentėjusysis yra fiziškai itin stiprus, gerai įvaldęs kovinių imtynių veiksmus, be to, įvykio metu jis buvo girtas ir agresyviai nusiteikęs. Aiškina, kad teisme atsakydamas į nukentėjusiojo klausimus jis parodė, jog gintis nuo V. D. suduodamų intensyvių smūgių kitokiu būdu, pavyzdžiui, iškviesti policijos pareigūnus, jis neturėjo galimybės. Be to, nurodo, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Taip pat pažymi, kad vadovaudamasis BK 28 straipsniu, įvykio metu jis turėjo teisę ginti ne tik save, bet ir savo turtą, nes V. D. ištraukė elektros laidus. Aiškina, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. R. G. tvirtina, kad jis gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi neperžengė būtinosios ginties ribų, kad jo veiksmai atitiko užpuoliko (V. D. , kuris byloje pripažintas nukentėjusiuoju) kėsinimosi pobūdį, todėl, apelianto teigimu, remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, už jo atliktus veiksmus jis neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Apeliaciniame skunde nuteistasis P. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skunde nurodo iš esmės tas pačias, kaip ir apeliantas R. G. , aplinkybes. Papildomai nurodo, kad jis nukentėjusįjį gerai pažinojo ir palaikė draugiškus santykius, be to, anksčiau turėjo bendrą verslą. Aiškina, kad į R. G. nuomojamą aikštelę jis atvyko darbo reikalais, tai yra norėdamas iš R. G. bendrovės išsinuomoti transporto priemonę, todėl jis neturėjo jokio pagrindo konfliktuoti nei su į aikštelę atvykusiu jos savininku V. D. , nei su aikštelės nuomininku R. G. , o juo labiau kištis į jų tarpusavio konfliktą dėl nesumokėto nuomos mokesčio už aikštelę. Teigia, kad jeigu jis iš tiesų būtų ketinęs pirkti V. D. aikštelę, tai su juo ir būtų kalbėjęs, o ne su aikštelės nuomininku R. G., kuris neturėjo jokių finansinių galimybių įsigyti nuomojamą aikštelę. Pažymi, kad apie jokius konfliktinius santykius ar bet kokį pagrindą jausti pyktį nukentėjusiajam apklausų metu nenurodė ir pats nukentėjusysis, kuris teisme pripažino, kad buvo susiginčijęs tik su R. G. Teigia, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje be jokio pagrindo nurodė, kad jis kartu su kitais kaltinamaisiais sužalojo V. D. dėl asmeninių paskatų. Pažymi, jog jis jokių asmeninių paskatų sužaloti V. D. neturėjo ir, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, su nukentėjusiuoju jokių verslo reikalų neturėjo, taigi dėl to negalėjo ir konfliktuoti su V. D., juolab, kad ir pastarasis niekada nesakė, kad jie būtų konfliktavę dėl asmeninių ar verslo reikalų. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad tokių nukentėjusiojo sužalojimo motyvų nenurodė ir teismas, pripažinęs įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.
Apeliantas P. P. nurodo, kad jis filmavo įvykį norėdamas užkirsti kelią galimoms interpretacijoms, todėl buvo ramus, kad turi neginčijamus ir objektyvius įrodymus, jog dėl įvykio iš tiesų labiausiai yra kaltas pats nukentėjusiuoju pripažintas V. D. Teigia, kad jis šį įrašą pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pastarieji pateiktą telefoną paėmė žadėdami jį pridėti prie bylos. Kai telefonas buvo grąžintas, jis pamatė, jog jame padarytas įrašas yra ištrintas. Susipažinęs su bylos medžiaga pamatė, kad įrašas prie bylos taip pat nebuvo pridėtas. Taigi, apelianto P. P. teigimu, visi įrodymai, galėję pagrįsti jo nekaltumą, buvo sunaikinti. Apeliantas P. P. teigia, jog nukentėjusysis teisme patvirtino matęs, kad jis filmavo muštynių metu, todėl, apelianto teigimu, jis turėjo būti tam tikru atstumu nuo nukentėjusiojo, kad galėtų filmuoti ir kad nukentėjusysis galėtų jį matyti, taigi filmuoti ir tuo pačiu metu spardyti nukentėjusįjį jis negalėjo, nors V. D. nurodė, kad jį mušė visi kaltinamieji.
Apeliantas P. P. neneigia įvykio metu buvęs netoli nuo konfliktuojančių asmenų, tačiau nei tyrimo metu, nei teisme nebuvo tikrinami kaltinamųjų parodymai apie tai, kurioje vietoje jie stovėjo, kur stovėjo jis ir kur jį filmuojant matė nukentėjusysis bei kur jį stovint matė nukentėjusiojo dukra S. D. Tvirtina, kad tik patikrinus šiuos parodymus vietoje galėtų paaiškėti tikrosios įvykio aplinkybės ir jo nekaltumas.
Teigia, kad nukentėjusysis dėl įvykio nurodė skirtingas aplinkybes, tačiau net ir kintant pastarojo parodymams, tvirtino, jog jis (P. P.) įvykio metu buvo priešais jį. V. D. aiškino, kad neva jį sumušę visi kaltinamieji iš karto išvažiavo ir kad tuo metu, kai jis ištraukinėjo laidus, jo (P. P. ) aikštelėje jau nebebuvo. Tačiau apeliantas P. P. nurodo, kad jis išsamiai žino visas po laidų ištraukimo buvusias aplinkybes.
Aiškina, kad motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje turi aprašyti konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos jų reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Įstatymo nuostata, kuria reikalaujama atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teismų praktikoje suprantama kaip imperatyvas nustatyti kaltininko suvoktas vidines paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą, kaltininko siektus objektyvios tikrovės pasikeitimus.
Teismas priimdamas nuosprendį konstatavo, jog įrodymų visuma patvirtina, kad visi trys kaltinamieji mušdami tyčia nesunkiai sužalojo V. D. iš asmeninių paskatų – dėl kilusių nesutarimų dėl verslo, todėl visų kaltinamųjų veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliantas pažymi, jos jis jokių paskatų konfliktuoti su nukentėjusiuoju, o juo labiau jį žaloti neturėjo ir tai patvirtinančių įrodymų teismui nebuvo pateikta, todėl teismas nenustatęs šių aplinkybių, tačiau nurodęs, kad visi trys kaltinamieji mušdami tyčia nesunkiai sužalojo V. D. iš asmeninių paskatų, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytus imperatyvius įstatymo reikalavimus. Be to, anot apelianto, teismas, nuosprendyje konstatuodamas, jog jis kaltu neprisipažįsta, pažeidė nekaltumo prezumpciją.
Apeliantas P. P. įsitikinęs, jog nukentėjusysis jį su broliu P. P. šioje byloje patraukė kaltinamaisiais siekdamas dvejopų tikslų, tai yra, kad jie negalėtų paliudyti paties nukentėjusiojo nusikalstamų veiksmų bei žinodamas pakankamai gerą jų finansinę padėtį ir tikėdamasis, kad jie nenorėdami turėti problemų susitaikys su nukentėjusiuoju ir atlygins byloje pareikštą nepagrįstai didelį ieškinį.
P. P. tvirtina, kad teismas, neištyręs jo nurodytų aplinkybių, neišreikalavęs nurodytas aplinkybes patvirtinančių ar paneigiančių duomenų, jo pateiktus argumentus atmesdamas tik prielaidomis grįstais motyvais, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Nuteistasis P. P., jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistieji P. P. ir R. G. , jų gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Nukentėjusysis, jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atnesti.
Nukentėjusiosios S. D. atstovė pagal įstatymą G. D. prašo apeliacinius skundus atmesti.
Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. P. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistųjų P. P. ir R. G. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai R. G. , P. P. ir P. P. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
Nors nuteistieji P. P. ir P. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie smurto prieš V. D. nevartojo, jo nemušė, neturėjo tokio motyvo ir tikslo, nes su V. D. verslo reikalų neturėjo, nekonfliktavo, o nuteistasis R. G. tvirtina V. D. sužalojęs gindamasis, tačiau tokias nuteistųjų gynybines versijas paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad R. G. , P. P. ir P. P. kaltė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl V. D. sumušimo ir nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo yra neabejotinai įrodyta nukentėjusiųjų V. D., S. D., iš dalies liudytojų A. B., V. K. parodymais, V. D. parodymų patikrinimo vietos protokolu, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 277 /07 (07) ir kitais byloje esančiais ir aptartais įrodymais.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantai įvykio dieną buvo atvykę į UAB „Plungės medis“ teritoriją, kur buvo sužalotas V. D. Tai yra nuteistieji P. P., P. P. ir R. G. neneigia, kad jie įvykio dieną buvo atvažiavę į UAB „Plungės medis“ teritoriją, bendravo su nukentėjusiuoju, tačiau P. P. ir P. P. neigia mušę V. D., nurodo, kad su pastaruoju nekonfliktavo ir neturėjo motyvo ir tikslo jį mušti, o R. G. nurodo, kad V. D. sužalojo gindamasis. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad įvykio dieną nuvažiavo pas R. G., nes pastarsis jam pranešė, jog nutraukė patalpų nuomos sutartį ir išsikrausto, bei reikalavo 40 000 Lt. Tarp jo ir R. G. buvo konfliktas dėl turtinių reikalų (dėl apmokėjimo už elektros instaliaciją), to neneigia ir nuteistasis R. G., todėl jis nuvažiavo pas R. G. aiškintis. Į aikštelę taip pat buvo atvažiavę P. P. ir P. P., jie sėdėjo mašinose. P. P. teiravosi, ką jis veikia aištelėje, nes nuomos sutartis nutraukta. R. G. klausė, kodėl jis reikalauja 40000 Lt. P. P. išlipo iš mašinos, pasakė jam „erelis“, tada jis gavo smūgį į pakaušį. Tiksliai negalėjo nurodyti, ar pirmas jam trenkė R. G., ar P. P. Nuo smūgio jis nugriuvo, tada jį spradė visi trys kaltinamieji. Įvykio dieną, tuojau po įvykio nukentėjusysis iškvietė policijos pareigūnus, tą pačią dieną dėl sužalojimų kreipėsi į medikus. V. D. viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, tas pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė tiek į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui A. P., tiek ligoninėje, tiek policijoje, tiek išvadą pateikusiam ekspertui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. D. parodymais, kurie yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. V. D. dukra S. D. sėdėjo mašinoje, matė įvykį, jos parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus.
Liudytoja S. D. parodė mačiusi, kaip jos tėtį sumušė trys vyrai, kuriuos teisme ji atpažino. Paaiškino, kad smūgį tėčiui sudavė vienas iš kaltinamųjų, vėliau tėtis nukrito, tada visi trys vyrai jį spardė (t. 1. b. l. 55, t. 2. b. l. 18). Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad S. D. parodymai subjektyvūs, skiriasi nuo V. D. parodymų, tačiau šie skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Nėra pagrindo netikėti kaip liudytojos apklaustos mažametės nukentėjusiojo dukros S. D. parodymais, kad nukentėjusįjį vienas iš kaltinamųjų pastūmė ir visi trys spardė nugriuvusį. Tas pačias aplinkybes nurodė ir pats nukentėjusysis. Be to, ekspertas nurodė, jog S. D. sugeba teisingai suprasti nusikalstamos veikos aplinkybes, tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
Apeliantas P. P. skunde nurodo, kad S. D. parodymai subjektyvūs ir skiriasi nuo V. D. parodymų, tačiau šie skundo teiginiai deklaratyvūs, apeliantas nenurodė šių skundo teiginių argumentų.
Apeliantas R. G. tvirtina, kad S. D. parodymai prieštaringi, nes tyrimo metu ji nurodė, kad būtent jis pastūmė nukentėjusįjį, o teisme teigė, kad pastarąjį pastūmė kitas asmuo. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad ši liudytoja nenurodė, kuris konkrečiai iš kaltinamųjų pastūmė nukentėjusįjį, todėl negalima teigti, kad jos parodymai prieštaringi. Apeliantas R. G. skunde taip pat nurodo, kad liudytoja S. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad tėtis dar norėjo pasimušti kaip varžybose, o į jo klausimą nurodė, kad kai tėtis pakėlė ranką, R. G. tėčio nemušė. Šie S. D. parodymai, pasak apelianto, paneigia nukentėjusiojo parodymus ir patvirtina jo parodymus apie tai, kad jis konflikto nepradėjo ir smūgio nukentėjusiajam nesudavė. Iš tiesų teisiamojo posėdžio protokole (t. 2, b. l. 18) yra užfiksuota, jog liudytoja S. D. atsakydama į nuteistojo R. G. klausimą nurodė: „kai tėtis pakėlė ranką, t. y. G. tėčio nemušė“, o atsakydama į nuteistojo P. P. klausimą nurodė: „Tėtukas dar norėjo pasimušti kaip varžybose“, tačiau taip ji nurodė atsakydama į nuteistųjų klausimus, kurie teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuoti. Pažymėtina, kad tos pačios apklausos metu ši liudytoja parodė: „Tėtis net nepakėlė rankų. Tėtukas dar norėjo pasimušti kaip varžybose. Tėtis buvo sumuštas. ...Tėtis nepakėlė rankos. ....Tėtis nesimušė, o kalbėjo piktai ir trumpai“ (t. 2, b. l. 18). Siekdama pašalinti prieštaravimus teisėjų kolegija nutarė apklausti S. D. pakartotinai. Apeliacijos teismo posėdyje S. D. parodė: „Tėtis kai išlipo iš mašinos, aš pasilikau mašinoje. Mažiukas vyras trenkė tėčiui ir jis apvirto ir visi trys pradėjo tėtį spardyti. ... Kai tėtis atsikėlė, 2 mašinos nuvažiavo, po to išvažiavo dar viena mašina.“; „Aš save suklaidinau, kai sakiau, kad tėtis norėjo muštis kaip varžybose. Tėtis sportuodavo, kilnojo sunkumus.“; „Tėtukas sumuštas įlipo į mašiną, nusivalė kraują ir kai išlipo, pakėlė ranką, bet tėtukas jo nemušė.“ Pacituoti liudytojos S. D. parodymai, priešingai nei nurodo apeliantas R. G., neįrodo, kad pats nukentėjusysis, pakeldamas ranką, pradėjo konfliktą, nes pastarasis jau sumuštas įlipo į mašiną, nusivalė kraują, o kai išlipęs iš automobilio pakėlė ranką, R. G. jo nemušė. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų buvęs sužalotas R. G.
Nors nuteistieji apeliaciniais skundais iš esmės neigia byloje teismo nustatytas faktines aplinkybes, neigia išvadas dėl įrodymų vertinimo, pateikdami savo įvykio versijas bei duodami savus įrodymų vertinimus, tačiau nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija esminių BPK pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus nenustatė.
Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal šią įstatymo normą teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši nuostata kartu su BPK 305 straipsnyje ir kitose šio kodekso nuostatose įtvirtintais reikalavimais teismo nuosprendžio ir nutarties turiniui reiškia, kad teismo nuosprendis ir kitas baigiamasis aktas turi būti motyvuotas, jame neturi būti prieštaravimų.
Įrodymų vertinimas byloje priimtame teismo nuosprendyje yra motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusiojo V. D. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, tas pačias įvykio aplinkybes jis nurodė tiek po sumušimo atvykusiam į įvykio vietą liudytojui policijos pareigūnui A. P. , tiek ligoninėje, tiek policijoje, tiek jį apžiūrėjusiam ekspertui. V. D. parodymai iš esmės atitiko kaip liudytojos apklaustos S. D. parodymus, taip pat kitus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš kaltinamųjų nebuvo sužalotas, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Liudytojai A. B. ir V. K. matė sumuštą nukentėjusįjį, tačiau nepastebėjo, kad būtų buvęs sumuštas R. G.
Specialisto išvadoje Nr. G 277/07 ( 07) nurodyta: „V. D. poodinės kraujosruvosruvos nosyje, akių vokuose, kaktos dešinėje – tarpuakyje – antakyje, kaktos kairėje, kairėje smilkininėje srityje – kaktoje – kairiame antakyje ir dešinės ausies kaušelyje, kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, muštinė žaizda dešiniame antakyje, muštinės žaizdos ir kraujosruvos 1ūpų gleivinėse, viršutinio žandikaulio kairiųjų pirmo ir antro dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimai, galvos smegenų sukrėtimas su vestibuliniu sindromu, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas kairiame žaste, poodinės kraujosruvos kairėje alkūnėje – dilbyje, kairiame dilbyje ir kairėje plaštakoje padaryta kietais bukais daiktais, turinčiais ribotus plokščius paviršiaus plotus, galimai suduodant kumščiais bei įspiriant batu apauta koja, nemažiau kaip devynis smūgius, tame tarpe ir į ausies kaušelį, į galvą, bei nemažiau kaip šešis smūgius į kairę ranką. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos sumušimo, lydimo galvos smegenų sukrėtimo su vestibuliniu sindromu jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 d. Nesant dantų išmušimo, labiausiai tikėtina, kad galvos smegenys buvo sukrėstos po smūgio į dešinio antakio sritį, tai objektyvizuoja jo srityje esanti muštinė žaizda, tačiau kategoriška išvada šiuo atveju nėra galima, nes į galvą buvo suduoti nemažiau kaip devyni smūgiai, kurie galėjo tarpusavyje sumuotis“ (t. 1, b. l. 16–17).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad visi trys kaltinamieji – P. P., P. P. ir R. G. – mušdami tyčia nesunkiai sužalojo V. D., todėl nuteistųjų veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Kadangi visi trys nuteistieji atliko veiksmus, kurie yra numatyti BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, todėl jie laikomi nusikaltimo bendravykdžiais. Atriboti jų veiksmų, tai yra nustatyti, kas, kiek kartų ir į kurias kūno vietas sudavė, nėra galimybės, todėl esant vieningai jų tyčiai pastarieji atsako bendrai pagal atsiradusias pasekmes – už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl teismas pagrįstai nurodė visų nuteistųjų solidarią atsakomybę už jų bendrais veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam, nes nuteistuosius sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu.
Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė V. D. suduotų smūgių skaičių, tai yra teismas nustatė, kad R. G. trenkus kumščiu nukentėjusiajam V. D. į pakaušį ir šiam nugriuvus, P. P., P. P. ir R. G. spyrė nukentėjusiajam apie dešimt kartų į įvairias kūno vietas, į galvą, nugarą, rankas, šoną. Tai nurodyta ir kaltinime. Tuo tarpu minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad V. D. sužalojimai padaryti suduodant nemažiau kaip devynis smūgius, iš jų ir į ausies kaušelį, į galvą bei nemažiau kaip šešis smūgius į kairę ranką. Taigi nuosprendyje nurodyta, kad V. D. buvo suduota apie dešimt kartų į įvairias kūno vietas, į galvą, nugarą, rankas, šoną, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad pastarajam buvo suduota nemažiau kaip devyni smūgiai, iš jų ir į ausies kaušelį, į galvą bei nemažiau kaip šeši smūgiai į kairę ranką. Nors apylinkės teismas, priešingai nei nurodyta specialisto išvadoje, nustatė, kad V. D. buvo suduota apie dešimt smūgių, o iš tiesų buvo suduota ne mažiau kaip 15 smūgių, tačiau dėl to keisti nuosprendį nėra pagrindo, nes taip būtų pasunkinta nuteistųjų teisinė padėtis, išplėstos kaltinimo ribos. Be to, iš specialisto išvados akivaizdu, kad sužalojimas V. D. atsirado nuo suduotų smūgių į galvą, todėl nukentėjusiajam V. D. suduoti šeši smūgiai į ranką neturėjo įtakos sužalojimo laipsnio sunkumo nustatymui. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas netikslina V. D. suduotų smūgių skaičiaus, nes taip būtų išplėstos kaltinimo ribos ir pasunkinta nuteistųjų teisinė padėtis.
Apeliantai R. G. ir P. P. teisingai nurodo, kad mažametė nukentėjusiojo dukra S. D. byloje nebuvo pripažinta nukentėjusiąja, todėl teismas nepagrįstai dalį neturtinės žalos V. D. priteisė dėl jo mažametės dukters S. D. patirto išgąsčio.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nukentėjusiojo sužalojimo neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala ne tik jam, bet ir įvykį mačiusiai V. D. mažametei dukrai S. D. , tačiau be pagrindo pastarosios nepripažino nukentėjusiąja. Nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnis). Nukentėjusiuoju asmuo gali būti pripažintas nepriklausomai nuo jo amžiaus, fizinės ir psichinės būklės, pilietybės ir kitų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad įvykį matė nukentėjusiojo V. D. mažametė dukra S. D., kuri ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir atliekant ekspertizę nurodė, jog matė, kaip trys vyrai spardė jos tėtį, teigė, kad buvo išsigandusi, verkė, naktį blogai miegojo, po įvykio ir dar ilgą laiką jai skaudėjo galvą, buvo blogas apetitas. Apeliacijos teismo posėdyje apklausta mažametės S. D. atstovė pagal įstatymą G. D. nurodė, kad dukra dėl įvykio labai išgyveno, su ja apie dvi valandas bendravo psichologai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad S. D. pasireiškę adaptacijos sutrikimai buvo sąlygoti stresogeninių įvykių, nagrinėjamų byloje, taip pat nurodyta, kad padidintas polinkis fantazuoti ar painioti realybę su fantazijomis nenustatytas, ji geba teisingai suprasti nusikalstamos veikos aplinkybes. Akivaizdu, kad įvykį mačiusi nukentėjusiojo mažametė dukra dėl tėčio sumušimo labai išsigando, todėl akvaizdu, kad jai neabejotinai buvo padaryta moralinė žala. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas mažametę S. D. pripažinti nukentėjusiąja, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir nepagrįstai dėl mažametei nukentėjusiojo dukrai sukelto išgąsčio moralinės žalos atlyginimą – 3 000 Lt – priteisė ne S. D. , o nukentėjusiajam V. D. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsno 4 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas pripažino mažametę S. D. nukentėjusiąja, kuriai tiesiogiai priteistina 3 000 Lt suma neturtinės žalos atlyginimui, jos turto valdytoja iki jai sukaks 18 metų paskiriant atstovę pagal įstatymą G. D. .
Dėl kitų nuteistojo P. P. apeliacinio skundo argumentų.
Nuteistasis P. P. apeliaciniame skunde neigia kartu su kitais nuteistaisiais – P. P. ir R. G. – sužalojęs nukentėjusįjį V. D. ir tvirtina, kad jis nemušė nukentėjusiojo, su juo nekonfliktavo, todėl neturėjo jokio tikslo ir motyvo tai daryti. Aiškina, kad R. G. su nukentėjusiuoju buvo susiginčijęs dėl elektros instaliacijos, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad V. D. turėjo fizinį kontaktą su R. G., to neginčija ir pats R. G. Tvirtina, jog V. D. negalėjo žinoti, kiek asmenų ir kokiu būdu jį mušė, nes pats nurodė, jog buvo praradęs sąmonę. Tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima. Nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė: „Mačiau, kaip mane spardė visi trys, buvau praradęs sąmonę, vėliau atgavęs atsistojau, todėl kiek kuris įspyrė nemačiau ir akys buvo uždaužtos, man smogė į viršutinę kūno dalį” (t. 1, b. l. 178). Bylos nagrinėjimo apeliacijos teismo posėdyje V. D. nurodė: „Tyrimo metu užrašyta teisingai, kad mane spardė visi trys, nes aš gulėdamas mačiau. Aš buvau nukritęs šonu į grindinį ir smūgiai buvo į kūną, galvą. Aš kai atgavau sąmonę, visus smūgius jutau ir negaliu atsakyti, kas ir kiek smūgių sudavė“. Iš pacituotų nukentėjusiojo V. D. parodymų akivaizdu, jog jis sąmonę prarado ne iš karto. Nėra pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, ir teismas pagrįstai jais rėmėsi. Be to, šis apelianto skundo argumentas prieštaringas, nes apeliantas skunde nurodydamas, kad atgavęs sąmonę nukentėjusysis vėl bendravo su R. G. ir kad šią aplinkybę patvirtina R. G. , liudytojų A. B. ir V. K. parodymai, pats pripažįsta, jog V. D. sąmonę buvo praradęs tam tikram laikui.
Pažymėtina, kad pats P. P. davė nenuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. P. P. 2007-09-18 apklausos metu nurodė, kad įvykio dieną jis atvyko į UAB „Plungės medis“ teritoriją verslo reikalais pas UAB „Medrama“ direktorių R. G. Kartu buvo ir jo brolis P. P. . Jiems besikalbant atvažiavo girtas V. D., kuris puolė prie R. G., norėjo kažką aiškintis. Teigė: „Muštynių nebuvo, bent aš nemačiau, nes įsėdau į automobilį ir išvažiavau. Kas mušė D.į, aš nežinau. Aš jo net nepaliečiau. Išvažiavau pirmas. Brolis su G. dar pasiliko“ (t. 1, b. l. 79). Taigi 2007-09-18 apklausos metu P. P. teigė muštynių nematęs. Apeliacijos teismo posėdyje taip pat nurodė, kad muštynių nematė, tai yra teigė: „Mano įmonė superka iš R. G. įmonės medieną. Mes kartu papietavome, po to išvažiavome, kai atvažiavo V. D., kuris koliojo R. G. Aš net neišlipęs iš mašinos nuvažiavau ir nieko nemačiau kas įvyko.“ Tačiau 2007-10-25 akistatos su V. D. metu nurodė, kad įvykio dieną į teritoriją atvyko girtas V. D. ir priėjęs prie jo paklausė, ko jie atvažiavo. Tuo metu prie V. D. priėjo R. G., liepė nesikabinėti. Nurodė: „tai nepatiko V. D. ir šis ranka ar alkūne sukdamasis sudavė G. į veidą“ (t. 1, b. l. 82). Taigi, nors P. P. iš pradžių teigė, kad tuo metu, kai jis buvo teritorijoje, muštynių nematė, tačiau vėliau jau nurodė, jog matė.
Nuteistojo P. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad specialistas nenustatė tikslaus V. D. sužalojimų laiko. Tačiau vien ta aplinkybė, jog specialisto išvadoje Nr. G 277 /07 (07) (t. 1, b. l. 16–17) nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti V. D. nurodytu laiku, tai yra 2007-08-10–11, tai yra išvadoje nenurodyta tiksli V. D. sužalojimo data, nepaneigia paties nukentėjusiojo sumušimo fakto ir nėra esminė nagrinėjamoje byloje, tuo labiau, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio kreipėsi į medikus (t. 1, b. l. 9). Šie duomenys buvo pateikti išvadą pateikusiam specialistui, kuris nurodė, jog V. D. galėjo būti sužalotas jo nurodytu laiku, ir tam neprieštarauja įrašai medicininiuose dokumentuose.
P. P. apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino R. G. bei liudytojų A. B. ir V. K. parodymų apie tai, kad po sąmonės atgavimo V. D. bendravo su R. G. Tačiau liudytojas A. B. parodė, jog įvykio metu jis pietavo ir, kas vyko, nematė. Po pietų išėjo į kiemą, matė kruviną V. D., suprato, kad jis buvo sumuštas. Kieme taip pat buvo P. P., jis kalbėjosi su R. G. bei cypė mergaitė. V. D. buvo įėjęs į cechą ir ištraukė elektros laidus, todėl jis suprato, jog pastarasis supykęs. Tuo metu R. G. buvo išvažiavęs. Po pietų R. G. matė, nepastebėjo ir nežino, ar jis buvo sumuštas (t. 1, b. l. 180–181). L. V. K. parodė, jog pietavo ir nematė, kas vyko. Paaiškino: „D. nutraukė laidą, kai ėmėm darbuotis. G. ir P. buvo išvažiavę. Kai nutraukė laidus, G. ir P. buvo kieme. Po to niekas kieme nevyko, jie visi išvažiavo“ (t. 1, b. l. 181–182). Taigi liudytojų A. B. ir V. K. parodymai tik patvirtina faktą, kad po to, kai V. D. ištraukė elektros laidus, jie kieme matė kruviną V. D., matė R. G. ir P. P., tačiau nepatvirtina aplinkybės, jog jie matė muštynes. Teismas į šias aplinkybes atsižvelgė ir nuosprendyje konstatavo, jog po to, kai jau sumuštas nukentėjusysis išjungė elektrą dirbtuvėse ir išėjo į kiemą, taip pat į kiemą buvo išėję ir liudytojai A. B. bei V. K. ir tuo metu jokių muštynių nebebuvo.
Apeliantas P. P. teigia, kad V. D. buvo girtas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, liudytojų parodymai ir išrašas iš V. D. apžiūros ligoninėje patvirtina, kad nukentėjusysis buvo blaivus.
Nuteistasis P. P. neigia kartu su kitais nuteistaisiais sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau tokie jo parodymai akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apylinkės teismas pagrįstai P. P. parodymus vertino kaip pasirinktą gynybos būdą. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
Dėl kitų R. G. apeliacinio skundo argumentų.
Negalima sutikti su R. G. apeliacinio skundo argumentu, kad jis V. D. sužalojo gindamasis. Būtinoji gintis yra situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Iš teismo sprendimo aptartų įrodymų matyti, kad konflikto tarp R. G. ir V. D. metu R. G. smogė nukentėjusiajam į pakaušį, o šiam nukritus visi trys nuteistieji jį spardė, dėl to V. D. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir tai patvirtina specialisto išvada. V. D. padarytų sužalojimų pobūdis patvirtina, jog jam buvo suduota keliolika smūgių, tuo tarpu nė vienas iš nuteistųjų sužalotas nebuvo. R. G. tvirtina, kad jis tą pačią dieną kreipėsi į medikus, tačiau tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikė. Teismas, atsižvelgdamas į V. D. padarytų sužalojimų mechanizmą, smūgių skaičių, sužalojimų pobūdį bei nesant įrodymų apie R. G. sužalojimą, padarė pagrįstą išvadą, jog R. G. situacija nebuvo būtinosios ginties. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nenurodęs, kuris iš kaltinamųjų sudavė smūgius nukentėjusiajam, kiek ir kokius sužalojimus padarė ir būtent kurie smūgiai sukėlė sveikatos sutrikdymą V. D., pažeidė jo teisę gintis nuo konkretaus kaltinimo. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Specialisto išvadoje Nr. G 277/07 ( 07) nurodyta, kad V. D. padaryti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos sumušimo, lydimo galvos smegenų sutrikimo su vestibuliniu sindromu, jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, taip pat nurodyta, kad „Nesant dantų išmušimo, labiausiai tikėtina, kad galvos smegenys buvo sukrėstos po smūgio į dešinio antakio sritį, tai objektyvizuoja jo srityje esanti muštinė žaizda, tačiau kategoriška išvada šiuo atveju nėra galima, nes į galvą buvo suduoti nemažiau devyni smūgiai, kurie galėjo tarpusavyje sumuotis“ (t. 1, b. l. 16–17). Nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės individualizuoti kiekvieno iš nuteistojo nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus, todėl, kaip minėta, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad visi trys kaltinamieji mušdami tyčia nesunkiai sužalojo V. D., todėl jie atsako pagal atsiradusias pasekmes už bendrais veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam.
Apeliantas R. G. nepagrįstai nurodo, kad liudytojas A. B. patvirtino, jog lauke vyko konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo, o ne V. D. sumušimas. Liudytojas A. B. parodė, kad įvykio metu jis pietavo ir, kas vyko, nematė. Po pietų išėjo į kiemą, matė sumuštą V. D. , nesuprato, kad jis būtų buvęs girtas. Taip pat nurodė, jog kieme klykė mergaitė. Liudytojas A. B. teigė nepastebėjęs, kad R. G. būtų sumuštas. Taigi A. B. patvirtino matęs sumuštą V. D. ir priešingai – nepastebėjo, kad R. G. būtų sumuštas. Šie liudytojo A. B. parodymai patvirtina V. D. sumušimo faktą.
Apeliantas R. G. apeliaciniame skunde aiškina, kad teismai pirmą kartą nuteistam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą kaltininkui daugeliu atvejų taiko BK 54-55 straipsnių nuostatas ir skiria bausmę, švelnesnę negu terminuotas laisvės atėmimas. Tačiau BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl apeliantui tinkamai parinkta bausmės rūšis. Skirdamas bausmes nuteistiesiems teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamieji padarė nesunkų nusikaltimą, į tai, kad nėra jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į jų asmenybes, kad R. G. ir P. P. nusikalto pirmą kartą, P. P. nusikalto ne pirmą kartą, bet teistumas yra išnykęs, visi trys dirba, bet žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė, neatlygino Ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidų, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jiems terminuoto laisvės atėmimo bausmes, artimas straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, ir atidedant paskirtų bausmių vykdymą.
Kaip minėta, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad visi trys kaltinamieji mušdami tyčia sužalojo nukentėjusįjį, todėl nepagrįstas R. G. apeliacinio skundo teiginys, jog teismas pažeidė įstatymo reikalavimus, nenurodydamas, kokia kaltės forma padaryta nusikalstama veika.
Apeliantas R. G. aiškina, jog nukentėjusysis V. D. davė nenuoseklius ir bylos aplinkybėms prieštaraujančius įrodymus, nes skirtingai nurodė, kuris pirmas iš nuteistųjų sudavė smūgį, nuo kurio jis nukrito, o vėliau buvo spardomas visų nuteistųjų. Tačiau nukentėjusysis konkrečiai ir nepatvirtino, kuris iš kaltinamųjų pirmas jam sudavė į galvą, tik nurodė, jog mano, kad pirmas jam sudavė R. G., vėliau teigė, kad P. P. Be to, ši aplinkybė nėra esminė, nes nustatyta, kad V. D. buvo nesunkiai sužalotas visų trijų nuteistųjų bendrais veiksmais.
Dėl kitų P. P. apeliacinio skundo argumentų.
Nuteistasis P. P. nuosprendį ginčija iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir apeliantas R. G., todėl teisėjų kolegija dėl jų pakartotinai nepasisako.
Apeliantas P. P. tvirtina, kad jis filmavo įvykį norėdamas užkirsti kelią galimoms interpretacijoms ir šį įrašą pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kurie įrašo prie bylos nepridėjo, telefonas jam buvo grąžintas be įrašų.Taigi, apelianto P. P. teigimu, visi įrodymai, galėję pagrįsti jo nekaltumą, buvo sunaikinti. Apeliantas P. P. teigia, jog nukentėjusysis teisme patvirtino matęs, kad jis filmavo muštynių metu, tačiau pažymėtina, jog V. D. teisme nurodė, kad P. P. filmavo jau po jo sumušimo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad buvo sunaikinti jo kaltę paneigiantys įrašai, nes tokių įrodymų byloje nėra. Byloje nėra duomenų apie tai, jog įrašai, jeigu tokie ir buvo padaryti, iš tiesų buvo sunaikinti. P. P. tokių duomenų teismui nepateikė, policijos pareigūnų veiksmų neskundė.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinius skundus nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistųjų R. G. ir P. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Plungės rajono apylinkės teismo 2009-05-28 nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam V. D. priteista solidariai iš R. G. , P. P. ir P. P. 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti solidariai iš R. G. , P. P. ir P. P. 5 000 Lt V. D. ir 3 000 Lt S. D. neturtinės žalos atlyginimo. S. D. turto valdytoja iki jos pilnametystės paskirti jos atstovę pagal įstatymą G. D.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.