Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisėjas Virginijus Skaraitis Baudž. bylos Nr. 1A-319-719/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.5; 1.1.8.; 1.2..4.5.; 1.2.26.2.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.

2013 m. birželio 6 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir G. V. apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., paskiriant galutinę subendrintą 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nukentėjusiajam L. K. atlyginti turtinę žalą bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 val. (šešiasdešimt valandų) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. G. V. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., paskiriant galutinę subendrintą 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant ją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nukentėjusiajam L. K. atlyginti turtinę žalą bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 val. (šešiasdešimt valandų) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Be to šiuo nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas, veikas, numatytas BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., paskiriant galutinę subendrintą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., paskiriant galutinę subendrintą 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nukentėjusiajam L. K. atlyginti turtinę žalą bei per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 val. (vieną šimtą valandų) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tačiau E. K. ir M. S. apeliacinių skundų nepateikė. Taip pat šiuo nuosprendžiu L. K. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. K., E. B., G. V. ir M. S. solidariai priteista 803,73 Lt (aštuoni šimtai trys litai 73 ct) turtinės žalos bei 8000,00 Lt (aštuoni tūkstančiai litų 00 ct) neturtinės žalos, Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. K., E. B., G. V. ir M. S. solidariai priteista Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 115,88 Lt (vienas šimtas penkiolika litų 88 ct) žalos atlyginimo. Taip pat šiuo nuosprendžiu nuspręsta iš E. B., E. K., G. V. ir M. S. išieškoti po 100 Lt (vieną šimtą litų) nukentėjusiajam L. K. jo patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, o taip pat iš pastarųjų asmenų nuspręsta išieškoti valstybei po 60 Lt (šešiasdešimt litų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir G. V. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje kartu su E. K. ir M. S., 2012 m. sausio 1 d., apie 00.10 val., viešoje vietoje, Kupiškyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, dėl asmeninių paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo L. K. sveikatą, o būtent: E. B. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam L. K. į veidą, pastūmė ir tokiu būdu pargriovė jį ant žemės. Po to G. V. apipylė nukentėjusįjį šampanu ir spyrė jam į įvairias kūno vietas ne mažiau 3-5 kartų. L. K. pabėgus nuo užpuolikų link (duomenys neskelbtini) namo, E. K. pasivijo nukentėjusįjį bei koja vieną kartą spyrė į galvą, šis parkrito, po ko prie L. K. pribėgęs M. S. spyrė į įvairias kūno vietas ne mažiau 8-10 kartų. Tokiu būdu E. B. su M. S., G. V. ir E. K. bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam L. K. odos nubrozdinimus smakre, tarpuakio srityje, pakaušio srityje, abiejų kelio sąnario srityje, poodines kraujosruvas apatinėje lūpoje, viršutinėse dantenose, dešiniame žaste, plėštinę žaizdą dešinės pusės viršutinio žandikaulio dantenų gleivinėje, dešinio viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžį su 1,2 dantų išnirimu, tai yra nesunkiai sutrikdė L. K. sveikatą, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Apeliaciniu skundu E. B. prašo 2013-03-01 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai ir nuoširdžiai papasakojo viską, kas jam buvo žinoma apie nusikalstamos veikos atsiradimo aplinkybes ir kokius veiksmus atliko. Teigia, jog tuo tikslu, kad šioje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa, geranoriškai bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, nuo pirmutinės apklausos parodymai yra teisingi ir nuoseklūs. Pastebi, jog nukentėjusiuoju laikomas L. K. konflikto metu su aplinkiniais buvo labai girtas, faktiškai nieko neatsimena, elgėsi jo atžvilgiu chuliganiškai, koliojosi necenzūriniais žodžiais, spardė sproginėjančias petardas į ten esančius žmones ir vaikus, todėl dėl jo elgesio atsirado realus pavojus jų gyvybei ir sveikatai. Nurodo ir tai, kad įvykio matu pat buvo blaivus, viską gerai matė ir ėmėsi atitinkamų veiksmų, kad L. K. nutrauktų savo pavojingą veiką. Teigia, jog įvykio metu konfliktavo su L. K. šalimais stovinčiu D. S. ir jam sudavė vieną smūgi kumščiu, nuo ko jis nugriuvo, tačiau daugiau jokių smūgių niekam nesudavė. Pabrėžia, jog liudytojais apklausti R. R., L. M., R. L., I. N., A. R., S. T., kurie buvo konflikto vietoje, nepatvirtino jog jis sudavė smūgį L. K., tačiau teismas jam inkriminavo nusikalstamas veikas ir skyrė bausmę remdamasis vien tik liudytojos I. J. parodymais. Apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas, vertindamas tik vienintelio liudytojo parodymus, įrodančius jo kaltę dėl smūgio sudavimo L. K., pasielgė šališkai, kadangi I. J. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra prieštaringi ir nenuoseklus. Apeliantas pastebi, jog ikiteisminio tyrimo metu I. J. tiesiogiai nenurodo, jog jis sudavė smūgį L. K. (liudytoja nurodo mačiusi jog jis kažką su šiuo asmeniu aiškinosi), nors vėliau apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvirtina, jog matė kaip jis trenkė ranka L. K. į veidą. Mano, kad teismas, remdamasis tik vieno asmens jį kaltinančiais abejotinais parodymais, neteisingai įvertino šio nusikaltimo aplinkybes tuo pačiu inkriminuodamas nusikalstamas veikas ir skirdamas bausmę, o priimdamas sprendimą teismas padarė nelogiškas išvadas, dėl ko nuosprendis neatitinka bylos aplinkybių ir priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatas. Taip pat apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog pirmos instancijos teismas, jo atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, o taip pat neatsižvelgta į teisingumo, bei protingumo kriterijus darant tokias išvadas.

Apeliaciniu skundu G. V. prašo 2013-03-01 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jos atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai ir nuoširdžiai papasakojo viską, kas buvo žinoma apie nusikalstamos veikos atsiradimo aplinkybes ir kokius veiksmus atliko, tačiau nukentėjusiuoju laikomas L. K. konflikto metu buvo labai girtas, faktiškai nieko neatsimena, elgėsi jos atžvilgiu chuliganiškai, nepagarbiai, įžeidinėjo, o dėl tokio jo elgesio atsirado realus pavojus jos vaikui ir sveikatai. Mano, kad įvykio metu, saugodama ir gindama savo nepilnamečio vaiko sveikatą ir gyvybę, ėmėsi atitinkamų veiksmų, kad L. K. nutrauktų savo pavojingą veiką. Pripažįsta, kad L. K. apipylė šampanu ir spyrė jam koja į petį, tačiau taip elgėsi norėdama kad jis baigtų elgtis chuliganiškai. Pabrėžia, kad šį konfliktą stebėję asmenys teigiamai atsiliepė dėl jos veiksmų chuliganiškai besielgiančio asmens atžvilgiu, juto šių asmenų palaikymą, todėl savo veiksmais nepažeidė viešosios tvarkos ir ten buvusių žmonių rimtis sutrikdyta nebuvo. Pabrėžia ir tai, jog šiuos veiksmus ji atliko viena, savo iniciatyva, jokios pagalbos neprašę ir nesitarė su kitais nuteistaisiais dėl L. K. sumušimo, juo labiau nesiekė jokių sunkių padarinių. Tvirtina, jog jos veikoje nėra objektyvių bendrininkavimo požymių, kadangi turėjo teisę ginti savo sūnų nuo įsisiautėjusio girto asmens chuliganiškų veiksmų, o už kitų, tuo metu ten buvusių asmenų veiksmus atliktus jai nedalyvaujant neprivalo atsakyti. Taip pat pabrėžia, jog jos veikoje nėra inkriminuotų nusikaltimų BK 138 str. 1 d. ir 284 str. l d. nusikaltimų sudėties, taip pat nei subjektyvių, nei objektyvių bendrininkavimo požymių darant šia nusikalstamą veiką. Mano, jog pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą BPK 328 str., BK 25 str. 2 d., nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, o taip pat darant tokias išvadas neatsižvelgta į teisingumo bei protingumo kriterijus.

Teismo posėdyje apeliantai ir jų gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Tenkinama dalis nuteistųjų E. B. ir G. V. apeliacinių skundų.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, nevisapusiškai ištyręs surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistųjų E. B. ir G. V. veiksmai, atlikti nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu, atitinka BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymius, o taip pat šie apeliantų veiksmai yra padaryti bendrininkų grupėje su nuteistaisiais E. K. ir M. S.. Taigi, skundžiamame nuosprendyje neteisingai išspręstas apeliantų veiksmų kvalifikavimo, o taip pat bausmės skyrimo ir kiti klausimai, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 1 p., 2 p., 3 p. 4 p.).

Dėl nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiajam L. K. įvykio metu viešoje vietoje dėl dešinio viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (dešinio viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžis, kartu su 1,2 dantų išnirimu, plėštine žaizda dešinės pusės viršutinio žandikaulio dantenų gleivinėje, galėjo būti padaryta mažiausiai vienu ir tuo pačiu trauminiu poveikiu (smūgiu) (1 t. 23 b.l., 4 t., 13 b.l., 4 t., 57 b.l.), dėl ko G. V., E. B., E. K. ir M. S. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra pripažinti veikę bendrininkų grupėje ir nuteisti pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog apeliantai G. V. ir E. B. veikė bendrai tarpusavyje, tačiau ne kartu su nuteistaisiais E. K. ir M. S., bei savo veiksmais padarė tik BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog „ <...> iš kaltinamųjų paaiškinimų, byloje fiksuotų telefoninių pokalbių, didžiausia tikimybė, jog nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantį sužalojimą galėjo sukelti M. S. smūgiai kojomis, tačiau ši aplinkybė neginčijamais įrodymais nepatvirtinta, o teismas atmeta kaltinamųjų paaiškinimus, jog po jų smūgio nukentėjusiajam suduotų smūgių nukentėjusiajam negalėjo būti padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (kiekvienas iš jų neigia sudavęs tokį smūgį, dėl kurio būtų lūžusi dešinio viršutinio žandikaulio atauga) ir daro išvadą, jog sužalojimai galėjo atsirasti po kiekvieno iš jų ar kelių jų smūgių“, teisėjų kolegijos yra vertinama kaip prielaida, kurios pagrindu negali būti konstatuota, jog E. B. ir G. V. padarė BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, juo labiau kad baudžiamosios bylos duomenys taip pat tokios išvados neleidžia daryti. Apeliantas E. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog įvykio metu kažkuriam iš vaikinų (L. K. ar kartu su juo buvusiam kitam vaikinui) sudavė vieną kartą ranka, dėl ko abu vaikinai nugriuvo. E. B. taip pat nurodė matęs, kaip po to, kai jis sudavė kažkuriam iš vaikinų ranka, jo draugė G. V. dėl jos atžvilgiu išsakytų necenzūrinių žodžių L. K. kažkuo apipylė, o maždaug po dvidešimt minučių pamatė, kaip M. S. sudavė smūgį nukentėjusiajam (1 t., 123-125 b.l., 4 t., 105-106 b.l.). Apeliantė G. V. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu vieningai parodė, jog matė, kaip įvykio metu E. B. kažkuriam iš vaikinų (L. K. ar kartu su juo buvusiam kitam vaikinui) sudavė delnu, dėl ko vaikinai nugriuvo ant žemės. Be to, G. V. parodė ir tai, jog po E. B. smūgio ji pati susipyko su nukentėjusiuoju L. K., kurį apipylė šampanu ir kuriam vieną kartą spyrė į petį. Taip pat apeliantė nurodė ir tai, jog po konflikto su L. K., grįžusi į tą vietą kur prieš tai stovėjo, matė, kaip L. K. pradėjo eiti namo, o atbėgęs E. K. jį nusivijo (1 t., 147-149 b.l., 4 t., 106-107 b.l.). Nuteistasis E. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu vieningai tvirtino, jog jis, pasivijęs bėgantį L. K. spyrė pastarajam vieną kartą, dėl ko šis pargriuvo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu E. K. nurodė, jog įvykio metu pribėgęs spyrė ir parvertė L. K., o atbėgęs M. S. pradėjo mušti ant žemės gulintį nukentėjusįjį į veidą (2 t., 33-34 b.l., 4 t., 119-120 b.l.). Nuteistasis M. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu vieningai ir nuosekliai nurodė, jog sužinojęs apie tai, jog kieme L. K. kabinėjosi prie G. V. ir jo draugės, nubėgo iki nesaugomoje automobilių aikštelėje buvusio L. K. ir jam trenkė bei spyrė, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės (2 t., 78-80 b.l., 4 t., 107 b.l.). Be to, pats nukentėjusysis L. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog pats gerai visų įvykio aplinkybių nepamena, tačiau prisimena, jog įvykio metu E. B. trenkė D. S., o šis smūgis nestipriai teko ir jam, dėl ko abu su D. S. parkrito. Taip pat nukentėjusysis parodė, jog atsistojus įvyko konfliktas su G. V., kuri apipylė šampanu bei jį spardė, tačiau tuo kartu E. K. nemušė, o apie įvykį už namo kampo sužinojo tik iš draugų (1 t., 11, 14-16 b.l., 4 t., 107-109 b.l.). Be to, liudytoja R. K., taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, jog E. B. jai nurodė, jog jos sūnaus nemušė, o tik sudavė „pliuchą“, nuo kurio pastarasis nugriuvo, o G. V. nurodė, jog sudavė L. K., dėl ko šis nugriuvo. Ikiteisminio tyrimo metu R. K. taip pat nurodė ir tai, jog atėjęs E. K. pasakė prisidėjęs prie jos sūnaus sumušimo, tačiau tiksliai visko neatsimenantis, nes įvykio metu buvo išgėręs (1 t., 41-43 b.l., 4 t., 109 b.l.). Liudytojas I. N. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog matė, kaip M. S. smogė L. K. į veido sritį, nuo ko pastarasis parkrito ant žemės, o tuo metu E. B. stovėjo toliau, apie 20 m nuo konflikto vietos (1 t., 57-59 b.l., 4 t., 110-111 b.l.). Liudytojas D. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nieko nepamena, įvykio vakarą kartus su L. K. pasiekė „kominę“ būseną dėl didelio alkoholio kieko suvartojimo, o ikiteisminio tyrimo metu pasakė įvykio aplinkybes, kurias sužinojo iš pasakojimų (4 t., 111 b.l.). Liudytoja R. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė, kaip įvykio metu po įvykusio konflikto M. S. vijosi ir trenkė L. K. vieną smūgį, o šiam pargriuvus M. S. užsimojo ranka. Liudytoja taip pat nurodė, jog pati nematė, ką darė G. V., tačiau pastaroji sakė, jog L. K. spyrė į petį ir sudavė kepure (1 t., 68-70 b.l., 4 t., 111-112 b.l.). Liudytojas A. R. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė tik vieną M. S. suduotą smūgį į veido sritį L. K. (1 t., 65-67 b.l., 4 t., 117 b.l.). Liudytoja S. T. vieningai ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog matė, kaip įvykio metu prie L. K. priėjęs E. B. trenkė vieną kartą, dėl ko pastarasis nugriuvo, o po to priėjo G. V. ir taip pat trenkė L. K.. Liudytoja taip pat nurodė, jog po to matė, kaip E. K. trenkė L. K. (1 t., 89-90 b.l., 4 t., 112-113 b.l.). Liudytoja R. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė, kaip įvykio metu pirmiausia L. K. mušė ant asfalto (buvo suduotas spyris į nugarą), vėliau šis vaikinas buvo mušamas ant žolės, o šviesių palukų panelė, panaši į G. V., trenkė L. K. iš bato. Pastebėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. L. parodė, jog iš pradžių įvykio metu matė L. K., sėdintį ar gulinį ant žemės, ir šalia jo stovinčias dvi merginas ir keletą vaikinų bei girdėjo šūkavimus ir riksmus, o po kiek laiko vėl pažiūrėjusi į tą pačią pusę pamatė, kaip L. K., bėgančiam per nesaugomą automobilių aikštelę, pasivijęs kitas vaikinas trenkė ir pataikė į viršutinę kūno dalį, po ko, L. K. pargriuvus ant žemės, spyrė šiam iš kojos (1 t., 71-73 b.l., 4 t., 114-115 b.l.). Liudytoja I. J. ikiteisminio tyrimo metu vieningai tvirtino, jog matė, kaip E. B., G. V. bei M. S. smurtavo prieš L. K., tačiau apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ši liudytoja, nors ir patvirtini ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, tačiau parodė, jog nematė, kuris – E. B. ar G. V. – trenkė, o kuris spyrė, o taip pat neatsimena, kokius tiksliai veiksmus atliko G. V. nukentėjusiojo atžvilgiu. Be to, liudytoja taip pat tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog E. B., G. V. bei M. S. L. K. mušė ne vienu metu, E. B. bei G. V. prieš L. K. smurtavo mažiau, o M. S., spardydamas L. K., pataikė šiam į galvą, kojas ir kūną (1 t., 53-55 b.l., 4 t., 42-44 b.l.).

Taigi kaip matyti iš pirmiau išdėstytų aplinkybių, galima daryti neginčijamą išvadą, jog nukentėjusiajam ir su juo kartu buvusiam D. S. pradėjus spardyti petardas kilo konfliktas su E. B. ir G. V., dėl ko E. B. sudavė smūgį L. K. po ko pastarasis pargriuvo, o G. V. apipylė jį šampanu bei spyrė vieną kartą į petį, o šiam konfliktui pasibaigus ir nukentėjusiajam L. K. einant namo per nesaugomą automobilių stovėjimo aikštelę jį pasivijo bei sudavė smūgius E. K. bei M. S.. Pagal G. V. bei E. B. parodymus, po tarp jų ir L. K. konflikto, pastarasis atsistojo ir nuėjo už namo ar pabėgo už mašinos (4 t., 105, 106 b.l.). Pagal M. S. parodymus, jis nukentėjusiojo konflikto su G. V. nematė (4 t., 107 b.l.). Pats L. K. parodė, kad jis po konflikto su E. B. ir G. V. ėjo už kampo draugams pasakyti, kad buvo užpultas ir tada gavo smūgį bei parkrito, po ko nieko nebepamena (4 t., 108 b.l.). Pagal liudytojos R. R. parodymus, M. S. L. K. smūgį sudavė jau po to, kai G. V. buvo išėjusi (4 t., 111 b.l.). Tokiu būdu byloje nustatyta, kad po E. B. bei G. V. suduotų smūgių praėjo tam tikras laiko tarpas, kuomet smūgius sudavė E. K. ir M. S.. Pastarieji asmenys smūgius sudavė jau po to, kai konfliktas tarp nukentėjusiojo ir E. B. bei G. V. buvo pasibaigęs, jokių duomenų, kad E. B. ir G. V. būtų taręsi su kitais nuteistaisiais tęsti nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad E. B. bei G. V. veikė bendrininkų grupėje su E. K. bei M. S..

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, paneigiančių pirmiau išdėstytas aplinkybes (nuteistųjų E. B. ir G. V. parodymai, liudytojos S. T. parodymai), o nukentėjusiojo L. K. nurodytos aplinkybės, jog G. V. jam spyrė kelis kartus, yra atmetami, kadangi nukentėjusysis, aiškindamas įvykio aplinkybes, nebuvo nuoseklus – kaip matyti iš protokolo – pareiškimo bei pirminių L. K. apklausų, jis nurodė, jog nematė, kas konkrečiai jam trenkė bei kiek smūgių sudavė, kitos dienos ryte draugai papasakojo, kas atsitiko, kadangi įvykio metu galėjo būti praradęs sąmonę, o pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jau konkrečiai nurodė, kas ir kokius smurtinius veiksmus atliko. Be to, liudytojos I. J. nurodytų aplinkybių, jog E. B. trenkė ir po to stūmė L. K., o G. V. pastarajam trenkė 3-5 kartus nepatvirtina jokie kiti baudžiamosios bylos duomenys, juo labiau kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ši liudytoja nurodė nemačiusi, kuris iš apeliantų spyrė, o kuris trenkė, o taip pat negalinti nurodyti kokius tiksliai veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko G. V., dėl ko pastarosios nurodytos aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip neginčijamas E. B. ir G. V. kaltės, padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, įrodymas. Pastebėtina ir tai, jog baudžiamojoje byloje esantys neaiškumai bei abejonės, kurių išnaudojus visas galimybes pašalinti neįmanoma, vadovaujantis baudžiamosios teisės principais, yra vertinamos nuteistųjų E. B. ir G. V. naudai, dėl ko negali būti laikoma įrodyta, jog E. B. nukentėjusįjį L. K. pastūmė, o G. V. pastarajam spyrė į įvairias kūno vietas ne mažiau 3-5 kartų, dėl ko pastarosios aplinkybės iš nuteistiesiems E. B. ir G. V. inkriminuoto kaltinimo yra šalinamos. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistieji E. K. bei M. S. iš dalies pripažįsta jiems inkriminuotus kaltinimus, t.y. kad suduodami smūgius L. K. į įvairias kūno vietas, įskatint ir galvą, galėjo padaryti jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o be to tai patvirtina ir kiti pirmiau aptarti bylos duomenys (įvykio liudytojai vieningai nurodė, jog M. S. ir E. K. sudavė smūgius L. K. į įvairias kūno vietas bei į galvos sritį). Taigi atsižvelgiant į tai, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų leidžiančių daryti išvadą, jog nukentėjusiajam padarytą dešinio viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžį, lėmusį nesunkų jo sveikatos sutrikdymą, sukėlė būtent apeliantų E. B. ir G. V. veiksmai, kaip matyti iš byloje apklaustų asmenų parodymų, po konflikto su E. B. ir G. V. nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas ir sveikata buvo sutrikdyta tik po E. K. bei M. S. suduotų smūgių, E. B. ir G. V. padaryta veika turi būti kvalifikuota tik pagal BK 284 str. 1 d., o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jie išteisintini, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str.). Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems bendrininkams. Iš pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, jog E. B. sudavus smūgį nukentėjusiajam ir jam pargriuvus E. V. su pastaruoju konfliktavo ir, apliejusi jį šampanu, spyrė į petį, po ko E. B. ir G. V. daugiau jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, o jau vėliau M. S. ir E. K. atliko nusikalstamus veiksmus tik praėjus tam tikram laiko tarpui nuo E. B. ir G. V. veiksmų, t.y. pastariesiems jau pabaigus savo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tai patvirtina ir pirmiau aptarti baudžiamosios bylos duomenys. Taigi daroma išvada, jog E. B. pradėjus konfliktą su nukentėjusiuoju L. K. bei sudavus pastarajam smūgį, prie E. B. prisijungė G. V. bei tokiu būdu bendrai dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog E. K. ir M. S. veikė bendrai su E. B. ir G. V.. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamame nuosprendyje pripažinta aplinkybė, jog M. S., E. K., E. B. bei G. V. veikė bendrai, apeliacinės instancijos teismo manymu yra pripažinta nepagrįstai, dėl ko ši aplinkybė turi būti šalinama iš E. B. ir G. V. inkriminuoto kaltinimo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog E. B. ir G. V. 2012 m. sausio 1 d., apie 00.10 val., viešoje vietoje, Kupiškyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: E. B. vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam L. K. į veidą, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, o G. V. apipylė nukentėjusįjį šampanu ir spyrė jam į petį, t.y. sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką bei tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje išsamiai bei detaliai yra išdėstytas E. K. bei M. S. veikų kvalifikavimo, kaltės bei bausmės skyrimo klausimai, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams dėl minėtų asmenų, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, šalina tą aplinkybę, kad E. K. ir M. S. padarydami tiek BK 284 straipsnio 1 dalyje, tiek 138 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas veikė bendrininkų grupėje su E. B. bei G. V., kas veikų kvalifikavimui bei parenkant bausmių rūšis ir jų dydžius, įtakos neturi.

Dėl bausmių skyrimo E. B. ir G. V.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas nustato esant bent vienam iš alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. B. ir G. V. iš esmės visiškai pripažino esmines nusikaltimo aplinkybes, nurodė atliktus veiksmus bei įvykyje dalyvavusius asmenis, iš esmės nesutiko tik su teisiniu veikos vertinimu, todėl jų prisipažinimas turi būti pripažintas atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Žemesnės instancijos teismas pagrįstai pripažino E. B. ir G. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Ir pagrįstai pripažino sunkinančia aplinkybe tai, jog jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat pagrįstai nelaikė atsakomybę sunkinančia aplinkybe E. B. ir G. V. girtumo, nes niekas iš apklaustų asmenų nepatvirtino, jog šie asmenys buvo girti, tos aplinkybės nepripažįsta ir E. B. bei G. V., objektyvių duomenų dėl jų girtumo nepateikta.

Teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas E. B. ir G. V. bausmes už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir E. B. ir G. V. už šios nusikalstamos veikos padarymą pagrįstai skyrė laisvės apribojimo bausmes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad tiek E. B., tiek G. V. pripažino papildomą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, žemesnės instancijos teismo nuosprendžiu skirtos bausmės dydį mažina.

Dėl civilinių ieškinių ir kitų klausimų

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo L. K. pareikštas civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies bei iš E. K., E. B., G. V. ir M. S. solidariai priteista 803,73 Lt (aštuoni šimtai trys litai 73 ct) turtinės žalos bei 8000,00 Lt (aštuoni tūkstančiai litų 00 ct) neturtinės žalos. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštas civilinis ieškinys buvo tenkintas visiškai ir iš E. K., E. B., G. V. ir M. S. solidariai priteista Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 115,88 Lt (vienas šimtas penkiolika litų 88 ct) žalos atlyginimo. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nutarta išieškoti iš E. B., E. K., G. V., M. S. po 100 Lt (vieną šimtą litų) nukentėjusiajam L. K. jo patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, o taip pat buvo nutarta iš E. B., E. K., G. V., M. S. išieškoti valstybei po 60 Lt (šešiasdešimt litų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvais dėl civilinių ieškinių dydžių pagrįstumo ir tų motyvų nekartoja. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjusiojo L. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tiek Valstybinės ligonių kasos ieškinys yra susiję su žala, atsiradusia dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo L. K., ši žala buvo padaryta kaltais E. K. ir M. S. veiksmais, o E. B. ir G. V. dėl šios veikos išteisintini, civiliniai ieškiniai priteistini iš E. K. ir M. S. solidariai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendis dalyje dėl E. B. ir G. V. pripažinimo kaltais pagal BK 138 str. 1 d. naikintinas ir šioje dalyje priimant naują, išteisinamąjį nuosprendį (BPK 329 straipsnio 1 puntas). Kadangi pirmos instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nepripažino E. B. ir G. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe visiško jų prisipažinimo ir dėl to paskyrė neteisingas – per dideles bausmes, netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, šioje dalyje Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendį dalyje dėl E. B. ir G. V. pripažinimo kaltais pagal BK 138 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. B. ir G. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius jiems veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendį dalyje dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, E. B. ir G. V. skirtų bausmių dydžių ir civilinių ieškinių pakeisti:

Pripažinti E. B. ir G. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jie visiškai prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.

- E. B., pripažintą kaltu pagal BK 284 str. 1 d., nubausti laisvės apribojimu penkiems (5) mėnesiams, įpareigojant jį per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 val. (keturiasdešimt valandų) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

- G. V., pripažintą kalta pagal BK 284 str. 1 d., nubausti laisvės apribojimu penkiems (5) mėnesiams, įpareigojant ją per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 val. (keturiasdešimt valandų) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Pašalinti iš L. K. ir Valstybinei ligonių kasai priteistų civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo solidarią E. B. bei G. V. atsakomybę ir laikyti, kad šie ieškiniai priteisti solidariai tik iš E. K. ir M. S..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.