- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-509-436/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Gudynienė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- J. M.
- Atsakovas
- Gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Rūta“, R. M.
- Advokatai
- Elmaras Urbonas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0201-605/2007 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovams Gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Rūta“, R. M. , tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, J. M. , Kauno rajono savivaldybei, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai, Pagynės vaikų globos namams, Linkuvos pensionatui dėl nuosavybės teisės pripažinimo į butą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. M. prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į butą, esantį Alytaus g. 6-4, Mastaičiuose, Kauno rajone, Gyvenamųjų namų statybos bendrijoje „Rūta“. Nurodė, kad buto statyba prasidėjo 1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje. Pradėjo statytis 85 kv. m. keturių kambarių butą. Jo mama 2000 m. gruodžio mėn. per du mokėjimus pervedė iš savo sąskaitos 25000 rublių į GNSB „Rūta“ sąskaitą. Tuos pinigus mama jam dovanojo. Ši suma buvo visa buto sąmata kartu su garažu. Po kiek laiko bendrija statyti garažus atsisakė. 1991 m. lapkričio 5 d. jam grąžino 16000 rublių kaip už buto permoką, nes 4-ių kambarių butas be garažo kainavo 16000 ar 2000 rublių. Pinigus ieškovas pasiėmė. Vėliau žodžiu susitarė su A. S. , kuris taip pat statėsi butą antrame aukšte, apsikeisti į 3-jų kambarių butą, kuris buvo 69,5 kv.m. Butais apsikeitė. Tuos 16000 rublių, kurie buvo jam grąžinti, jis vėl investavo į butą 1992-1995 metais. 1993 m. lapkričio 19 d. jam atkūrė nuosavybės teises į senelių žemę, kurią pardavė 1995, 1996 ar tai 1997 metais, ir už gautas lėšas įsirenginėjo butą. Paskutiniai įnašai už butą bendrijai buvo sumokėti 1998 m. – 500 Lt. Kai susituokė su R. M., iš pradžių nuomojosi butą, po to gyveno pas jos mamą Petrašiūnuose, o 1997 m. ji su dukromis atsikraustė į Mastaičius. Santuokoje su R. M. jis gyveno iki 1998 m. rugsėjo mėn. Kol buvo statomas butas, R. M. niekur nedirbo, jis ją išlaikė. Po santuokos nutraukimo R. M. , kol pateko į pensionatą 2002 m., su dukromis dar gyveno bute Mastaičiuose. R. M. už parduotą butą Petrašiūnuose jam pinigų nedavė. Ginčo butas R. M. nepriklauso, ji neskyrė pinigų jo statybai ir įrengimui.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, butą, esantį Alytaus g. 6-4, Mastaičiuose, Kauno rajone, Gyvenamųjų namų statybos bendrijoje „Rūta“ pripažino R. M. ir R. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, priteisė iš Gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Rūta“ 80,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nurodė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo butą R.Misiūnas ir R. M. įgijo santuokos metu, t.y. tarp 1985 m. ir 1998 m. Ieškovo paaiškinimai, kad paskutinis 500 Lt įnašas už butą įmokėtas 1998 metais, tai yra santuokos metu, patvirtina, kad butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai parodo, kad ieškovo motina pervedė 25000 rublių į GNSB „Rūta“, kurių dalis vėliau buvo grąžinta ieškovui. Ieškovas, vienas realizuodamas abiejų sutuoktinių teisę įsigyti butą ir vykdydamas su tuo susijusią prievolę – mokėti įmokas, privalėjo šiuos veiksmus derinti su sutuoktiniu, šiuo atveju atsakove R. M. . Nusprendęs sumokėti įmokas iš dovanotų mamos lėšų, to nederindamas su kitu sutuoktiniu, jis neįgijo asmeninės nuosavybės teisės į butą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nematyti, kad daikto įgijimo metu būtų aiškiai išreikšta ieškovo R. M. valia jį įgyti asmeninėn nuosavybėn ir būtų atsakovės R. M. išreikšta valia tam, kad kitas sutuoktinis panaudodamas asmenines lėšas įgytų asmeninės nuosavybės teise turtą. Vertindamas šias aplinkybes, teismas ginčo butą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, pripažinti butą, esantį Alytaus g. 6-4, Mastaičiuose, Kauno rajone, asmenine R. M. nuosavybe. Nurodo, kad teismas, nepripažindamas buto jam asmenine nuosavybe netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, pažeidė LR Konstitucijos 2 str., 23 str., LR CK 3.46 str. 1 d., 3.60 str. 3 d., 3.67 str. 2 d., 3.89 str. 1 d. 2 p., 7 p., 2 d., 3.100 str. 4 p., 5 p., LR CPK 179 str., 265 str. 2 d., 329 str., 330 str. nuostatas, Gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Rūta“ įstatų 10 p. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nes 25000 rublių, kuriuos jo motina E. M. 1990 m. gruodžio mėn. sumokėjo už buto statybą, remiantis CK 3.89 str. 1 d. 2 p. nuostatomis yra laikytini ir teisiškai vertintini kaip jo asmeninės lėšos, jam dovanotos motinos. E. M. , sumokėjusi minėtą pinigų sumą iš savo asmeninės sąskaitos į GNSB „Rūta“ sąskaitą, raštiškai nenurodė, kad ji pinigus pervedė bendrojon jungtinėn jo ir buvusios žmonos R. M. nuosavybėn. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą iškviesti į kitą teismo posėdį liudyti E. M. pinigų pervedimo ir dovanojimo jam faktą. Tuo buvo pažeistos ieškovo turtinės teisės. Ginčo butas yra įrengtas eksploatacijai bei remontuotas ir po skyrybų su atsakove R. M. datos. Be to, butas įgytas ir už jo kitas asmenines lėšas, gautas realizavus jam asmeninės nuosavybės teise priklaususią 23,61 ha žemę. Buto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn. Kitaip jį įgyti neleido ir GNSB „Rūta“ įstatų 10 punktas, kuriame išaiškinta, kad gyvenamosios patalpos priklauso bendrijos nariams nuosavybės teise, kai kiekvienas bendrijos narys, išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į individualų gyvenamąjį butą, kuriuo disponuoja savo nuožiūra. Be to, remiantis LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr.280 Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų Bendrosios dalies 4 p. nuostatomis, bendrijos nariais laikomi patvirtinti bendrijos steigiamajame susirinkime, taip pat vėliau priimami šių įstatų nustatyta tvarka, asmenys. Bendrijos „Rūta“ steigiamajame susirinkime buvo patvirtintas ir yra laikomas bendrijos nariu ieškovas, o ne atsakovė R. M. , kuri iki šiol nėra bendrijos narė ir ginčo bute net neregistruota. Tai, kad ginčo butas vienam ieškovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, įrodyta ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais (t.1, b.l. 9-14, 68, 108, 109, 51, 69, 70, t.4, b.l. 113-116, t.6, b.l. 11-114, t.7 b.l.34-36). Be to, teisiškai nuosavybėn ginčo butas nėra įgytas iki šiol. Šį faktą įrodo ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. vasario 28 d. raštas. Todėl, apelianto nuomone, negali būti pripažinta, kad butas yra įgytas santuokoje, ir šiuo atveju netaikytini teisės aktai, reglamentuojantys turto įsigijimo santuokos metu pasekmes, teises ir pareigas bei sutuoktinių prievoles. Taigi, nėra pagrindo preziumuoti, jog ginčo butas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nes santuoka tarp jo ir atsakovės R. M. nutraukta nuo 1998 m. kovo 17 d. (t.7, b.l.33). Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė LR CK 3.100 str. 4 ir 5 p. nuostatas, nes nėra jokių faktinių įrodymų, kad atsakovė R. M. investavo į ginčo butą. Netgi teismo sprendime minimus 500 Lt už elektros prijungimą jis mokėjo po jo su atsakove R. M. skyrybos datos. Todėl tai buvo jo asmeninės lėšos, o ne santuokinės. Šį faktą įrodo buvusio bendrijos „Rūta“ pirmininko D. R. rašteliai (t.2, b.l.94,95). Tačiau minėti 500 Lt nevertintini kaip investuoti į ginčo buto statybą, kadangi D. R. neužpajamavęs bendrijos „Rūta“ apskaitoje, juos pasisavino. Apelianto nuomone, teismas pažeidė ir LR CPK 265 str. 2 d. nuostatas, nes nesant byloje pateikto atsakovės R. M. priešieškinio pareiškimo reikalavimo pripažinti ją ginčo buto bendraturte, negalėjo būti tenkinami ir jokie reikalavimai jos atžvilgiu. Teismas, pripažindamas butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, netgi nepareikalavo iš atsakovės R. M. įrodymų, patvirtinančių jos turtines teises būti ginčo buto bendraturte. Todėl, priimant sprendimą buvo pažeistos ir CPK 179 str. nuostatos. Apelianto nuomone, atsakovei R. M. nepriklauso jo turimo buto nuosavybės dalis, kadangi ji bute nekūrė jokio bendro šeimos ūkio, o tik išardė šeimą ir santuoką. Atsakovė, nemokėdama pinigų už buto statybą, negalėjo ir reikšti savo valios kieno vardu ir kieno nuosavybės teise ieškovui statytis butą. Be to yra nustatyta, jog R. M. yra neveiksni, todėl pagal priimtą teismo sprendimą jai atsikrausčius gyventi į ginčo butą, dėl jos galimų psichikos sutrikimų grėstų pavojus ir ieškovo gyvybei.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ir atsakovė R. M. buvę sutuoktiniai. 1985 m. vasario 23 d. sudaryta jų santuoka nutraukta 1998 m. kovo 17 d. teismo sprendimu, turtas nepadalintas. Ištuoka įregistruota 1999 m. rugsėjo 23 d. Byloje nustatyta, kad ieškovas, gyvendamas santuokoje su atsakove R. M. , laikotarpiu nuo 1990 m. iki 1998 m. iš asmeninių lėšų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui (šiuo bendrija) „Rūta“ sumokėjo pajinius įnašus už buto Alytaus g. 6-4, Mastaičiuose, Kauno rajone statybą. Byloje kilo ginčas dėl pajinių įnašų pagrindu privačios nuosavybės objektu tapusio šio buto teisinio režimo. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butą kooperatiniame name nustatoma pagal šeimos įstatymus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje kilusiam ginčui spręsti taikė Civilinio kodekso, o ne Santuokos ir šeimos kodekso normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atvejai, kai turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe išvardinti CK 3.89 straipsnio 1 dalyje, kurios 7 punkte sakoma, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą. Tačiau, kad toks turtas būtų pripažįstamas asmenine nuosavybe, jo įgijimo metu turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-429/2001 m., konstatavo, kad sutuoktinis, vienas realizuodamas abiejų sutuoktinių teisę įsigyti butą ir vykdydamas su tuo susijusią prievolę mokėti pajinius įnašus, privalo šiuos veiksmus derinti su sutuoktiniu. Nusprendęs sumokėti įnašus iš asmeninių lėšų ir to nederindamas su kitu sutuoktiniu, jis neįgyja turtą asmeninėn nuosavybėn, tačiau įgyja teisę gauti kompensaciją turto padalijimo atveju, o kitas sutuoktinis nepraranda teisės į šio turto dalį. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų aplinkybių. Todėl ginčo butas pagrįstai skundžiamu sprendimu pripažintas bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės R. M. nuosavybe. Kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Ši procesinės teisės norma sprendime neleidžia peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Nagrinėjama byla yra šeimos teisinių santykių byla. Šios kategorijos bylų nagrinėjimo ypatumus nustato CPK IV dalies XIX skyriaus normos. CPK 376 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies ir pripažindamas ginčo butą bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės R. M. nuosavybe, o ne ieškovo asmenine nuosavybe, procesinės teisės normų nepažeidė. Dėl išdėstyto kolegija apeliacinį skundą atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimo nekeisti.